Į trečiąjį pokalbį pasikviečiau dietistę, neseniai vienerių sulaukusio Vinco mamą Živilę Dumbraitę-Varkalienę. Pokalbį pradėjome nuo Živilės santykio su maistu – ji pasidalino apie intuityvųjį valgymą – mitybos teoriją, sakančią, kad nėra blogo ar gero maisto, žmogus gali valgyti viską, tereikia pasikliauti savo alkio ir sotumo jausmu. Įdomu, kad suaugusiems reikia sąmoningai imtis tokios praktikos, nes esame stipriai išbalansavę šį savo kompasą ir kūnas pamiršta šiuos natūralius signalus, o vaikams tai pavyksta visiškai natūraliai – pasisotinęs kūdikis nebesideda naujo kąsnio į burną, nusisuka nuo maisto ar net jį numeta ant žemės. Klausiau Živilės ir kaip jai sekėsi pradėti savo kūdikio primaitinimo kelionę turint tokį žinių apie mitybą bagažą, kokį primaitinimo būdą rinkosi – ji pasidalino, kad stengėsi save šiek tiek stabdyti ir leisti jam pačiam pažinti maisto pasaulį ir pasitikėti vaiku. Šiame pokalbyje išgirsite ir apie pasirengimo primaitinimui ženklus: pasvarstėme ir kodėl vis dar gajus mitas, kad primaitinimą reikia pradėti ne nuo šešių mėnesių, kaip rekomenduoja Pasaulio Sveikatos Organizacija, bet anksčiau ir kodėl visgi reikėtų sulaukti, kol kūdikis yra pasirengęs pažinčiai su kietu maistu.  Živilė pasidalino ir begale praktinių patarimų: nuo kokių produktų reikėtų pradėti primaitinimą ir kaip dažnai į kūdikio mitybą įvesti naujus produktus, kokius produktus geriausia patiekti drauge, kad būtų lengviau pasisavintos svarbiausios maistinės medžiagos, kokių produktų išvis reikėtų vengti. Su Živile pakalbėjome ir apie suvalgomo maisto kiekį – kodėl svarbu leisti kūdikiui pačiam nuspręsti, kiek jis nori valgyti ir kaip toks savarankiškumo skatinimas bei įsiklausymas į kūdikio sotumo jausmą gali teigiamai atsiliepti ateityje. Kartais mes įsivaizduojame, kad kūdikis turi suvalgyti daug daugiau, nei jis iš tiesų norės ar bus pasiruošęs – vaiko skrandis yra nedidelis, o iki pirmųjų metų vyksta pažintis su maistu, vadinasi, tereikia atsipalaiduoti ir mėgautis maistu drauge su kūdikiu.  Šis pokalbis skirtas „Contribee“ rėmėjams, tad visose tinklalaidžių platformose girdėsite tik jo ištrauką, o visą pokalbį galite išgirsti paremdami „Kalba mamos“ – visus paramos lygius galite rasti contribee.com, taip pat ten galėsite klausytis ir visų kitų rėmėjams skirtų „Kalba mamos“ pokalbių. Mes gyvuojame tik rėmėjų dėka, tad tariame jums ačiū, o jei dar nespėjote tapti rėmėjais, bet pokalbių temos jums atrodo aktualios ir svarbios, kviečiu prisijungti prie rėmėjų būrio! Už galimybę įrašyti šiuos pokalbius kokybiškai dėkoju Vilniaus Universiteto radijo stočiai START FM. Kviečiu klausytis pokalbio. Gero klausymo! Morta

Tai pokalbis su dviem mamomis, Laura Markvaldiene ir Monika Jovaišiene, kurių graži draugystė užsimezgė visai netikėtai, bet iki šiol, jau ne vienus metus, jos viena kitos gyvenimą ir kasdienybę praturtina pačiu gražiausiu ryšiu.  Tikrai yra tekę girdėti gražių istorijų apie tai, kaip draugės pradeda lauktis vaikų kartu, gyvena tame pačiame mieste ir tuomet gali susitikti, dalintis ne tik džiaugsmais, bet ir sunkumais, kuriais tapus mama kartais, rodos, tik pasidalinus ir pagerėja iškart. Tačiau tokie atvejai labiau išimtis, nei taisyklė.  Dažnai tapimas mama į mūsų gyvenimą atsineša ir vienišumą, nes didelę dalį laiko praleidžiame su mažyliu, taikomės prie jo ritmo, kuris draugams, aplinkiniams, gyvenantiems toliau įprastu suaugusio žmogaus ritmu, nėra labai tinkamas… Susiklosto visaip, bet pastebiu, kad susirasti draugių tapus mama nėra taip jau lengva. Aišku, daug kas priklauso ir nuo mūsų asmenybės, požiūrio, charakterio. Laurą ir Moniką pakviečiau pasidalinti savo istorija norėdama padrąsinti jus, tas, kurios jaučiatės vienišos, pabandyti išdrįsti įsileisti žmogų į savo gyvenimą. Man atrodo, kad tam būdų yra labai daug, bet visų pirma turime įsileisti šią mintį ir atidaryti savo širdies langelį, net ir žinant, kad visada yra rizika būti nesuprastai, atstumtai, įskaudintai.  Bet taip pat yra rizika, kad rasite žmogų, su kuriuo galėsite juoktis iki ašarų, palikti ramia sąžine pasaugoti savo vaikus, kol judu su vyru būsite pasimatyme, švęsite kartu gimtadienius arba įsėsite į mašiną su pižama ir važiuosite gerti rytinės kavos po siaubingos nakties ir be jokių kompleksų abi sėdėdamos tarp kalno vaikų žaislų jausitės nors ir neišsimiegojusios, bet mylimos. Nuoširdžiai linkiu to kiekvienai, kuri šiandien to ieškote. Gero klausymo ir lengvo savaitgalio! Marija Jei tinklalaidę atradai tik dabar, labai kviečiu pasidairyti ankstesnių sezonų pokalbių archyve ir jungtis prie Contribee rėmėjų būrio, kur galėsi klausyti dar daugiau pokalbių, prisijungti prie rėmėjams ir pašnekovams skirtos uždaros FB grupės ir dalyvauti rytmečiuose Vilniuje. Šis pokalbis taip pat yra skirtas tik rėmėjams, tad visą jį rasi contribee.com/kalbamamos

Kviečiu klausyti pokalbio su laukinėjimo ambasadore Skaiste Manstavičiene, kuri instagram paskyroje „Laukinėjam“ dalinasi savo sukaupta laukinėjimo patirtimi ir reklamuoja :) buvimo gryname ore naudą tėvams. Nes būtent tėvų atsakomybėje ir galioje, jos nuomone, yra vaiko buvimas gryname ore. Tereikia apsirengti ir išeiti iš namų. Be jokios abejonės, su Skaiste mes apkalbėjome labai daug aprangos niuansų: ką ir kada rengtis, kiek komplektų ji pataria turėti, kodėl medvilninius marškinėlius tikrai pataria palikti namie, kaip ir kodėl vertingas yra drabužių sluoksniavimas ir daug kitų detalių. Bet taip pat daug kalbėjome apie laukinėjimo psichologiją ir buvimo lauke naudą mums visiems. „Laukinėjimas daugiausiai siejasi ne su techniniais dalykais, kuriuos lengva susakyti punktais ir išpildyti, bet visiška psichologija. Tėvai turi savimi pasitikėti, nugalėti tą baimę,“ – sako Skaistė. Jei pagalvojus apie išėjimą į lauką jus iškart persmelkia nuobodulio jausmas ir staiga pradedate ieškoti visų įmanomų pasiteisinimų, kodėl šiandien į lauką eiti neverta, nepatogu ar neapsimoka, labai norisi tikėti, kad po šio pokalbio tų pasiteisinimų, abejonių ir baimės išeiti į lauką bet kokiu oru atsiras mažiau. „Kalba mamos“ gyvuoja Contribee rėmėjų ir mus remiančio verslo dėka. Šiandien noriu ištarti ačiū mūsų partneriams „Hiatus“, kurių vardą išgirsite dar ne kartą. „Hiatus“ siūlo didžiulį kokybiškos, patogios ir funkcionalios aprangos bei avalynės asortimentą. Pavasarį, rodos, orai keičiasi kiekvieną dieną ir neretai tikrai galima pasimesti ne tik svarstant kaip aprengti vaiką, bet ir kaip apsirengti pačiam, kad išėjimas į lauką, kuris, visi žinome, teikia tiek daug naudos, nebūtų kančia. Džemperis, kelnės, kombinezonas, kepurė, pirštinės, o gal jau nebereikia pirštinių ir kepurės? Kokie batai, kad vaikas grįžtų sausomis kojomis? „Hiatus“darbuotojai jums profesionaliai patars, kokią aprangą ir avalynę pasirinkti bet kokioms oro sąlygoms ir bet kuriai aktyvaus ar pasyvaus laisvalaikio veiklai su vaikais. Mano ir Justinos šeima Hiatus parduotuvėse lankėmės ne kartą ir sulaukėme tikrai vertingų patarimų, tad drąsiai rekomenduojame. Būtinai sekite „Hiatus“ socialiniuose tinkluose, kur pirmieji sužinosite apie puikias nuolaidas. Ačiū „Hiatus“ ir Contribee rėmėjams už paramą mūsų veiklai, VU radijui START FM už galimybę įrašyti šiuos pokalbius kokybiškai, o Skaistei – už dalinimąsi patirtimi ir tokio gražaus žodžio atradimą. Gero klausymo ir smagaus laukinėjimo! Marija

Kas yra tas tvarumas? Ar paprastam žmogui, nuolat bėgančiam ir lekiančiam, belieka tik daugkartinių maišelių, puodelių, indų naudojimas ir šiukšlių rūšiavimas, nes niekam kitam nėra laiko? O gal nerandat laiko ir tos kartotinės dėžės suplėšymui, kad tilptų į rūšiavimui skirtą konteinerį? O tada paguodžiat ir išteisinate save, nes, na, didžioji dalis kaimynų ar artimųjų irgi nerūšiuoja?  Kas tvariau – ar važiuoti per visą miestą į ekologiškų prekių parduotuvę pirkti morkų ir riešutų, ar geriau tiesiog nueiti iki artimiausios parduotuvės? Ar būtinai reikia turėti visą naujausią įrangą, techniką namuose, jei vis dar puikiai tarnauja ta, kurią turime?  Kviečiu paieškoti į šiuos klausimus atsakymų kartu ir paklausyti pokalbio su trimis tvarumo ir švaresnio pasaulio entuziastais: gydytoja, tvarių, ekologiškų prekių šeimai parduotuvės ir tinklaraščio „Naturoti“ įkūrėja Raimonda Valaikaite, žurnaliste, radijo laidų vedėja Milda Noreikaite-Bobiniene, daugkartinių sauskelnių entuziaste, „Tele2“ viešųjų ryšių vadove Asta Buitkute ir aplinkosaugos aktyvistu, daugybės puikių iniciatyvų autoriumi Giedriumi Buču. Ką jiems reiškia tvarumas, ką jie stengiasi daryti, kad bent neprisidėtų prie aplinkos taršos, koks buvo jų kelias iki šiandienos, kas juos įkvepia, motyvuoja neprarasti entuziazmo užsiimti tvarumą skatinančia veikla ir dar daug labai įdomių klausimų ir mažų, bet labai svarbių šioje temoje detalių. Visą šį pokalbį klausyti galit tik mūsų Contribee rėmėjai, prie jų prisijungti ir norimą paramos lygį pasirinkti galite contribee.com/kalbamamos Šis pokalbis buvo įrašytas vasario mėnesį organizuotoje tvarumo dienoje, kurios metu vyko šeimų turgelis ir Giedriaus Bučo dirbtuvės, tad girdėsite šiek tiek pašalinių garsų, o mes kartais ne viską suspėjome pasakyti į mikrofoną, nes turėjome jų tik du, bet labai tikiuosi, kad tai pernelyg netrukdys. Gero klausymo! Marija

Prie mikrofono jau antrą kartą įsitaisiau aš, Morta Belenavičienė. Kuriu tinklaraštį „Mama, ką valgom?“, tad ir pokalbių temos suksis apie maistą. Šiuos pokalbius kuriu norėdama palengvinti jūsų paieškas apie kūdikių primaitinimą, mažų vaikų ir visos šeimos mitybą, o drauge noriu ir įgarsinti kitų šeimų patirtis, kurios, tikiu, jus nuramins, o gal net įkvėps drąsiau ir atviriau pažvelgti į gaminimą bei valgymą. Taip drauge galime užauginti maistą mylinčių valgytojų kartą! Būtent toks – įkvepiantis meilę sezoniniam maistui, turgui ir kūrybai virtuvėje – yra ir šis pokalbis su Aiste Bikauske, tinklaraščio @mission_diabetes autore. Aistė pasidalino, kodėl pradėjo rašyti tinklaraštį apie cukrinį diabetą, koks yra jos santykis su maistu, kaip šį santykį pakoregavo pirmo tipo cukrinis diabetas, kiek laiko prireikė, kad atrastų mitybos principus, tinkančius būtent jos kūnui. Pokalbyje aptarėme dietų kultus ir kodėl jie neveikia, o dietos tėra trumpalaikės – Aistė kviečia kalbėti apie visos mitybos įpročius: mes turime gebėti taip valgyti visą gyvenimą, o kasdieniai mūsų pasirinkimai labai priklauso nuo aplinkybių – ar ruošiamės bėgti maratoną, ar automobiliu važiuosime į darbą, todėl mityboje, kaip ir tėvystėje bei kitose gyvenimo srityse, Aistė siūlo rinktis balansą. Klausiau Aistės, ar natūraliai produktuose esantis cukrus skiriasi nuo pridėtinio cukraus, kodėl gali būti klaidinga jį vadinti „sveika alternatyva“. Ji pasidalino ir savo šeimos desertų ragavimo tradicijomis bei kokias mitybos ir meilės maistui vertybes ji nori perduoti ir savo vaikui. Žinoma, kalbėjomės ir apie Aistės kūdikio primaitinimą, kokiu būdu ji pasirinko supažindinti Adomą su maistu ir kaip galiausiai atsipalaidavo, leido sau būti atvira įvairioms patirtims ir stengėsi neprisirišti prie vieno metodo ar teorijos, norėdama pasilikti lankstumo galimybę. Klausiau ir apie iššūkius, su kuriais teko susidurti primaitinimo metu, tačiau Aistė pastebėjo, kad vieni iššūkiai keičia kitus ir tai, kas pačioje pradžioje atrodė sudėtinga, labai greitai praeina, didžiausiu iššūkiu tampa tėvų išėjimas iš komforto zonos ir perėjimas į naują etapą. Aistė man yra viena turgaus ir sezoninių bei vietinių produktų entuziasčių vėliavnešių, tad nenuostabu, kad ir mudviejų pokalbyje aptarėme, kaip ir kur ji renkasi produktus bei kur semiasi įkvėpimo, kaip jai sekasi planuoti šeimos maistą ir kodėl ji taip mėgsta pirkti turguje. Pokalbio pabaigoje Aistė palinkėjo visiems mokytis apie maistą, kas su kuo dera, eksperimentuoti, kad būtų galima vis lengviau gaminti su sezoniškais produktais ir „išvirti sriubą iš kirvio“, o svarbiausia, nenuspręsti, jog ko nors nemėgsti dar neišbandžius – pokalbio pabaigoje išgirsite, ką daryti, jei nemėgstate burokėlių, kaip įsikvėpti kurti virtuvėje bei koks didelis džiaugsmas Aistei yra būti nustebintai maisto. Tikiu, kad mudviejų pokalbis įkvėps ir jus! Už galimybę įrašyti šiuos pokalbius kokybiškai dėkoju Vilniaus Universiteto radijo stočiai START FM. O dabar kviečiu klausytis pokalbio. Šiame pokalbyje girdėsite: 00:03:39 – Aistės tinklaraštis Mission Diabetes ir kaip jį įkvėpė pirmo tipo cukrinis diabetas 00:05:45 – Cukriniu diabetu sergančio žmogaus mityba – ko sveikas žmogus galėtų iš jos pasimokyti 00:14:49 – Pridėtinis ir natūraliai produktuose esantis cukrus 00:26:56 – Desertų ragavimo tradicija Aistės šeimoje 00:30:09 – Adomo primaitinimo kelionė 00:51:33 – Sezoninis, vietinis, kokybiškas maistas ir kūryba Aistės virtuvėje 01:07:44 – Patarimas primaitinimą pradedantiems tėvams 01:15:27 – Kas Aistę įkvepia gaminti ir mėgautis maistu

Šiandien kviečiu paklausyti smagaus, įkvepiančio pokalbio su dviem mamomis, sertifikuotomis Marijos Montessori metodo praktikėmis Austėja Stancikiene ir Migle Rimeike. Prieš įkrentant į montessori pasaulį šiame pokalbyje, dar labai norisi pasidalinti, kad abi, ir Austėja, ir Miglė, kuria vertingus tinklaraščius, kur galite rasti daugybę idėjų veikloms su vaikais, patarimų, kaip montessori pritaikyti savo namuose, o taip pat ir susipažinti su pagarbios tėvystės filosofija. Miglę rasite po „Mažas didelis“ tinklaraščio stogu, o Austėją susirasti galite IG suvedę „Life Takes Two“ . O čia pasikalbėti jas pakviečiau apie Montessori jų bendrą verslą „Seku vaiku“, kurio idėja gimė vienoje Vilniaus žaidimų aikštelėje, kurioje besupdamos ant sūpynių savo mergaites, dalindavosi (ne)pasiteisinusiais žaislais ir priemonėmis. Neilgai trukus išsikalbėjo, kad tokių, kokių norėtų savo vaikams, Lietuvos rinkoje labai trūksta. Austėja ir Miglė dalinasi, kad „Seku vaiku“ atsirado iš meilės Marijos Montessori idėjoms, kurias savo kasdienoje siekia pritaikyti šiuolaikiniams vaikams bei namams. Kokie pagrindiniai montessori principai? Kas jas labiausiai šioje filosofijoje žavi? Kaip iš tiesų pasitikėti vaiku ir pastebėti jo poreikius? Kaip sukurti tyrinėti kviečiančią ir savarankiškumą ugdančią aplinką? Pasikalbėjome ir apie gamybos, kainų niuansus ir kitus iššūkius, su kuriais susiduria smulkus verslas, siekiantis pasiūlyti kokybišką produktą šeimoms. Iš visko, ką girdėsite, kaip visuomet, rekomenduoju atsirinkti tai, kas jums priimtina ir nesitikėti, kad viskas, kas tinka mūsų vaikams, tiks ir jūsų. Labai džiaugiuosi, kad šio pokalbio rėmėjas – mūsų šeimos mylimas teatras „Pradžia“, vienijantis įvairias menines iniciatyvas, kuriančias vaikams. Labai gerai pamenu, kaip po „Sivužo“ spektaklio dar 2019 metais mes tapome nuolatiniais šio teatriuko lankytojais. Čia vaikai nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių turi galimybę pamatyti spektaklius, teatralizuotus koncertus visai šeimai, kuriuos kuria profesionalūs aktoriai ir režisieriai. Man kaip mamai, labai patinka, kad šiame teatre dėmesys yra skiriamas ne tik kuriai nors vienai amžiaus grupei, ne tik mažyliams, bet ir vyresniems vaikams, todėl kartais lankomės su mūsų penkiamečiu, kartais – su dvimete, o kai kur galime nueiti visi kartu. Čia taip pat vyksta teatro užsiėmimai kūdikiams ir būrelis vaikams. Viską apie teatrą vaikams „Pradžia“ galite sužinoti teatrasvaikams.lt Ką gi, o dabar, gero klausymo! Norinčius girdėti daugiau pokalbių, prisijungti prie mamų rytmečių Vilniuje ir bendrauti uždaroje, tik rėmėjams ir pašnekovams skirtoje Facebook grupėje, kviečiu tapti rėmėjais CONTRIBEE. Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašinėti šiuos pokalbius.

Mūsų bendruomenės pirties seansai svečiuose pas „Ivanas muša gongą“ pakuždėjo mintį įrašyti pokalbį apie grūdinimąsi, šaltį, karštį, ką jie daro su mūsų kūnu ir smegenimis, ir kaip šiais malonumais mėgautis teisingai. Neretai žmonės bijo maudynių šaltame vandenyje, nes galvoja, kad susirgs. O ką apie tai sako mokslas? Su „Vilnelės pankų“ bendruomenės nariais, Wim Hof metodo instruktore, dviejų vaikų mama Igne Degutyte ir Arnu Repečka, pirties „Ivanas muša gongą“ direktoriumi kalbame ne tik apie grūdinimosi subtilybes, bet ir apie motyvaciją keisti gyvenimą, kai jis tavęs netenkina. Abu pašnekovai, paklausti, kas privertė juos pamilti šaltą vandenį dalinosi, kad nesunku buvo pastebėti akivaizdų nuotaikų svyravimo sumažėjimą, geresnę savijautą, stipriai praretėjusias ligas, o kur dar kaskart ūgtelėjęs pasitikėjimas ir pasididžiavimas savimi, kad „štai, aš vėl peržengiau savo galimybių ribas“ ir „negaliu“ tapo „galiu“. Nemenką vaidmenį vaidina ir motyvuojanti bendruomenė, apie kurią taip pat pakalbėsime. Tikriausiai labiausiai įsiminusi mintis iš pokalbio man buvo apie tai, jog maudynės visais metų laikais, išmoko pamilti savo šalies klimatą ir mokėti juo džiaugtis kasdien, o ne tik gyventi nuo vasaros iki vasaros. Tai iš tiesų yra didelis džiaugsmas ir laisvė. Kaip susibūrė Vilnelės pankai, kas yra Wim Hof ir kaip atsirado šis metodas, kuo jis ypatingas, kodėl visgi žmonės lenda į tą šaltą vandenį ir kenčia šitą kančią, kodėl mums vertingas trumpalaikis stresas, kuo maudynės šaltame vandenyje primena gimdymą, ką reikia būtinai žinoti prieš lendant į šaltą vandenį ir ką labiau reikia ruošti – savo kūną ar protą dalinasi grūdinimosi entuziastai, šalto vandens ir pirties mylėtojai Ignė Degutytė ir Arnas Repečka. „Kalba mamos“ tinklalaidė gyvuoja rėmėjų ir reklamos dėka. Stengiamės, kad ji būtų nuoširdi ir rekomenduotume tai, ką ir pačios naudojame, kuo tikime ir pasitikime. O šį pokalbį remia vaistinė CAMELIA, kurios šūkis „mažos kainos“ nėra tik reklaminis triukas. Labai gerai pamenu, kai rinkausi viską, ko reikėjo prieš antrąjį gimdymą, ir daugumą produktų geriausiomis kainomis, skyrusi tikrai daug laiko paieškoms, nes mėgstu sutaupyti, radau būtent CAMELIA vaistinėje. Mūsų šeima čia randa mylimus ECOSH papildus, tarp kurių – geležis, vitaminai C ir D, kokybiški žuvų taukai. Man patinka, kad ECOSH papildai yra bioaktyvios formos, vienos pakuotės pakanka net 3 mėnesiams, nėra konservantų, o kapsulės yra augalinės kilmės. Ypač patogu, kad prekes galima užsisakyti internetu, o atsiimti – artimiausioje vaistinėje, kurioje tikrai kompetentingai patarti gali vaistininkai. Už galimybę įrašyti pokalbį kokybiškai tradiciškai AČIŪ tariu VU radijo stočiai START FM. Jeigu nori klausyti daugiau pokalbių, susitikti rytmečiuose ir pirties seansuose Vilniuje, bendrauti uždaroje Kalba mamos grupėje Facebook‘e, junkis prie Contribee rėmėjų ir pasirink tinkamą paramos lygį. O dabar kviečiu nerti į grūdinimosi temą ir linkiu kuo atsparesnio visursams pavasario! Marija

Šiandien prie „Kalba mamos“ mikrofonų Vilniaus universiteto radijo stotyje START FM sėdi labai prasmingos iniciatyvos „Drauge“ komanda: psichologė, šios programos vadovė Jonė Piekuraitė-Dudėnė, savanorė Daiva Viržintienė ir psichologė, 3 vaikų mama, organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė Ieva Šuipė.  Šiandien mes labai daug kalbame apie tai, ko reikia vaikui, kad jis užaugtų laimingas, kaip jį lavinti, kokie jo poreikiai, domimės, skaitome knygas ir klausome seminarus, kokiais tėvais reikėtų būti. Ir dažnai išsikeliame sau ypatingai aukštus reikalavimus tuo pačiu dėl daug ko jausdami kaltę: kad darome, domimės vis tiek per mažai, kad nepavyksta, kad susimaunam, kad kažko nesugebam taip, kaip norėtųsi. Didžiąją dalį laiko suryja pareigos, atsakomybės, rūpestis vaikais, buitis, o mūsų poreikiai lieka nuošalyje. Kai jau bus laisvo laiko. Bėga dienos, savaitės, mėnesiai ir suprantame, kad jaučiamės pavargę ir vieniši. Nežinau, kiek iš jūsų esate girdėję, rodos, jau dažnai kartojamą frazę, bet kalbant apie tėvų rūpestį savimi ji man atrodo pati tinkamiausia – kad deguonies kaukę užsidėti pirmiau reikia sau, o tik paskui savo vaikui. Nes to nepadarę negalėsime pasirūpinti ir esančiais šalia mūsų. Visa šeima laimi, jei tėvai yra laimingi. Būtent ši programa, kurioje dalyvavimas yra nemokamas, tiesia pagalbos ranką tėvams, auginantiems nepilnamečius vaikus, susiduriantiems su sunkumais ir neturintiems su kuo jais pasidalinti. Su Ieva, Jone ir Daiva kalbame apie tai, kaip veikia ši programa, ką svarbu žinoti norint būti savanoriu, dėl kokių problemų galima kreiptis, kodėl svarbus dalyvio ir savanorio įsipareigojimas ir apie įvairias situacijas bei kitus klausimus, prie kurių prisiliesta per keletą programos gyvavimo metų. Jeigu kyla minčių apie tai, kad kažkas yra ne taip, geriau nelaukti ypatingai sunkaus etapo ir gilios duobės – nėra per mažų problemų, dėl kurių skauda, liūdna ar jaučiatės vieniši. Kreipkimės, nedvejokime, bent išdrįskime pasmalsauti ir suteikti sau galimybę įsikibti į tą pagalbos ranką, kuri yra ištiesta. Ir dar labai noriu paminėti, jog šios programos gyvavimui labai reikalingi savanoriai – žmonės, ieškantys galimybės savo gyvenimą padaryti prasmingesnį. Čia savanoriaudami jūs padėsite mamai ar tėčiui laimingesniam. Daugiau informaciją apie šią programą galite rasti ČIA. Jeigu tai pirmasis jūsų klausomas „Kalba mamos“, labai kviečiu pasidairyti ir archyve, kuriame per daugiau nei 3 metus prisikaupė jau virš 50 pokalbių įvairiausiomis temomis, šeimų istorijų, informacijos apie prasmingas iniciatyvas. O jei norite klausyti daugiau pokalbių, kviečiu remti tinklalaidę Contribee. Gero klausymo!

Pokalbis įrašytas 2023 m. vasario 24 dieną vykusiose Sveikatos dienose. Už sukvietimą ir iniciatyvą ačiū Krizinio nėštumo centrui ir jo savanorei Vilmai Ragauskienei. Už įrašą - EXTRA FM. „Motinystė kaip niekas kitas išmoko mus pasirūpinti savimi ir, kad ir kaip banaliai tai skamba, – moko mus mylėti save. Atleisti sau – sunkiausias darbas. Priimti savo žemiškumą, netobulumą ir kartu pamatyti save tame tikrą ir nuostabią yra vidinė kelionė. Kartais nelengva, kartais skausminga, bet tikrai verta nukeliauti. Mes norim vaikams duoti geriausia – prašom, kas gali būti geriau, nei perduoti kaip mylėti save ir kaip mokytis meno gyventi“, – kviesdama į pokalbį dalinosi Sigita Valevičienė. TOBULA gali nužudyti GERAI. Aš šio pokalbio laukiau su mintimi, kad mes juk visi sutinkame, jog nėra tobulų žmonių. Nėra tobulų mamų. Akivaizdu juk. Bet kodėl tada kasdien vis tiek sugebame rasti dėl ko sau papriekaištauti? Kodėl tada vis tiek graužia ta kaltė, jog kažką galėjau padaryti geriau? Daugiau. Labiau. Švelniau. Bet būti kasdien vis geresnei lyg ir nėra labai blogai, ar ne? Juk dėl to, kad mes norime vis daugiau sužinoti, vis daugiau išmokti ir pasiekti, mūsų pasaulis juda pirmyn. Kur tas vidurys tarp tobulybės paieškų ir stovėjimo vietoje? Kada jau esu ta „pakankama mama“? O kada verta pasistengt labiau? Koks vaidmuo kaltės ir gėdos jausmo atsiradimui turi mūsų kultūra, socialiniai tinklai ir ten vyraujantis pagražintas, epizodiškai pateikiamas kitų žmonių gyvenimas? Kas nutinka motinystės vaizdiniui mūsų akyse, kai vienintelis jo formavimosi kanalas yra socialiniai tinklai? Kaip iš tikrųjų mylėti save netobulą, klystančią, susimaunančią vėl ir vėl? Labai įsiminė psichologės Sigitos Valevičienės  mintys apie tai, jog tobuliems mums nereikalingas santykis. Juk mes tada sau patys fainiausi ir geriausi. Vadinasi, netobulumas mums dovanoja santykį, ryšį. Su vaikais, su draugėmis, su vyru. Su kitu žmogumi. O artimi santykiai irgi padeda pamatyti, jog ne aš viena tikrai tikrai esu klystanti. Tas žinojimas kažkaip padeda labiau ir save priimti, ir kitiems už jų netobulumą atleisti. Gero klausymo. Kalbėkime, mamos Marija

Šįkart su jumis sveikinuosi aš, Morta Belenavičienė. Jau dvejus su puse metų esu Jurgio mama, o prieš beveik dvejus metus, kai Jurgis pradėjo ragauti kieto maisto, ėmiau tuo dalintis „Mama, ką valgom“ paskyroje. Ir dabar tinklaraštis auga kartu su Jurgiu, tad dalinuosi ir jau patyrusiems valgytojams bei visai šeimai tinkamais receptais. Maistas man kelia didelį džiaugsmą, tad niekaip negalėjau įsivaizduoti, kaip savo kūdikiui bandysiu sumaitinti tai, kas man neatrodo nei skanu, nei panašu į malonumą teikiantį maistą. Todėl ėmiau ieškoti kitų šeimų patirčių bei specialistų patarimų, o dabar noriu tuo pasidalinti su jumis, kad kūdikių ir mažų vaikų mityba būtų kuo lengvesnė ir galėtumėte atsipalaiduoti bei mėgautis kūdikio maisto kelione drauge. Šis pokalbis skirtas tik Contribee rėmėjams, tad visose tinklalaidžių platformose girdėsite tik jo ištrauką, o visą pokalbį galite išgirsti paremdami „Kalba mamos“ – visus paramos lygius galite rasti Contribee, taip pat ten galėsite klausytis ir visų kitų rėmėjams skirtų „Kalba mamos“ pokalbių. Tad jei temos jums atrodo aktualios ir svarbios, kviečiu prisijungti prie rėmėjų būrio! O dabar – apie pirmąjį pokalbį. Į jį pasikviečiau dietistę, trijų mergaičių mamą, virtualaus asistento „Ką valgom?“ bendraįkūrėją Dalią Lenkutienę. Kalbėjomės ir apie jos motinystės pradžią, kuo ji vadovavosi augindama dvi pirmas, dabar jau paaugles, dukras, o kaip skyrėsi trečiosios, dabar šešiametės, dukros auginimas ir koks laisvesnis, be griežtų taisyklių jis buvo. Dalia užsiminė, kad visos trys mamystės patirtys buvo labai skirtingos, bet ji įsitikinusi, kad viskas priklauso nuo to, koks vaikas ateina į tavo pasaulį, o patirtis su pirmuoju vaiku visai neparuošia tam, kas laukia gimus antrajam. Dalia pasidalino, kaip atrado mitybos temą, kaip mityba padėjo jai gauti atsakymus, kurių ieškojo. Ji pati įvardino, kad jai labai pasisekė supratus, kas jai įdomu ir kas ją traukia. Be abejo, kalbėjomės ir apie primaitinimą – kokios tendencijos vyravo prieš 15 metų ir kokios jos yra dabar, kaip primaitindama pirmąją dukrą rėmėsi vadovėlio rekomendacijomis, šeimos racionas nebuvo itin platus, o tai – ji pastebėjo – atsiliepia ir dabar: vyresniosios dukros yra išrankesnės maistui nei mažoji. Didžiąją pokalbio dalį skyrėme subalansuotai kūdikių ir vaikų mitybai – Dalia papasakojo, iš ko turėtų susidėti vaiko lėkštė, kad jis gautų visų naudingų ir jam reikalingų medžiagų. Tikiuosi, kad šie pokalbiai padės jums labiau pasitikėti vaiku ir leisti jam mėgautis maistu, o drauge užauginsime maistą mylinčių valgytojų kartą! Už galimybę įrašyti šiuos pokalbius kokybiškai dėkoju Vilniaus Universiteto radijo stočiai START FM. O dabar kviečiu klausytis pokalbio. Kalbėkime, mamos. Morta

Kviečiu klausyti pokalbio su Agata Mažeikiene, keturių vaikų mama ir „Šeimų darželio“ vadove. Jau visai netrukus darželis ne tik pakeis pavadinimą, bet ir nuo rugsėjo išaugs į pradinę mokyklą ir į klases kvies pirmokėlius. „Šeimų darželis“ taps AGORA darželiu ir mokykla. Kodėl pasirinko būtent tokį pavadinimą, ką jis reiškia, kokios esminės šio darželio ir mokyklos vertybės, kodėl darželis tokį didelį dėmesį skiria charakterio ugdymui, bendradarbiavimui su šeimomis ir kokios esminės taisyklės jos kasdienybėje padeda viską suspėti kalbamės su Agata Mažeikiene. Prieš tapdama mama sėkmingai dirbusi teisės srityje, gimus vaikams pradėjo drąsiau savęs klausti, ką norėtų veikti, kokius savo talentus ir sugebėjimus realizuoti. Atsidūrusi tinkamoje vietoje ir tinkamu metu, tarptautinėje šeimų stovykloje išgirdusi įkvepiančių istorijų apie įvairiose pasaulio šalyse šeimų steigiamus darželius ir mokyklas, Agata nusprendė pabandyti su bendruomene įkurti tokį darželį Vilniuje. Tai – „Šeimų darželis“, į kurį Agata praėjusį rudenį mus pakvietė su savais rytmečiais ir iki šiol darželio duris atidaro visoms mūsų ir ne tik mūsų veikloms. Be to, kad Agata vadovauja darželiui, turi keturis vaikus, ji yra baigusi Edukologijos ir šeimos studijų programą Katalonijos universitete, o šiuo metu yra ketvirto kurso psichologijos bakalauro studentė. Taigi taip, žinoma, kad klausiau jos, kokios taisyklės kasdienybėje jai padeda visas šias pareigas atlikti. Šis pokalbis – padėka už atvertas duris, daugystę ir pasitikėjimą „Kalba mamos“ bendruomene, o taip pat ir nuoširdus noras pakalbinti moterį, mamą, kuriai tikrai labai rūpi prisidėti prie laimingų, išmintingų, dorų žmonių ugdymo Lietuvai ir pasauliui. „Kalba mamos“ gyvuoja rėmėjų dėka. Šiandien noriu ištarti ačiū šio pokalbio rėmėjams „Hiatus“, kurie siūlo didžiulį kokybiškos, patogios ir funkcionalios aprangos bei avalynės asortimentą. Džemperis, kelnės, kombinezonas, kepurė, pirštinės, batukai – visi tėvai žinom kiek visko reikia rengiant mažuosius į lauką šaltojo sezono metu, ir kaip kartais lengva pasimesti pasiūlos džiunglėse. Kaip išsirinkti kokybiškus drabužius ir batus, su kuriais vaikais ir ne perkaistų, negrįžtų namo sušalęs ir šlapiomis kojomis? Kaip tinkamai parinkti aprangą vaikams artėjant šiltesniems orams? „Hiatus“ profesionaliai patars, kokią aprangą ir avalynę pasirinkti bet kokioms oro sąlygoms ir bet kuriai aktyvaus ar pasyvaus laisvalaikio veiklai su vaikais. Sekite „Hiatus“ socialiniuose tinkluose, kur pirmieji sužinosite apie puikias nuolaidas. Ačiū „Hiatus“ už paramą mūsų veiklai. O dabar – kviečiu klausyti pokalbio su „Šeimų darželio“ vadove, keturių vaikų mama Agata Mažeikiene. Daugiau pokalbių klausyti galite tapę mūsų rėmėjais Contribee, taip pat jungtis prie rytmečių Vilniuje ir mamų pirties seansų miesto pirtyje „Ivanas muša Gongą“.

„Primaitinimas neturi būti sudėtingas. Reikia pasitikėti savo vaiku ir mėgautis reginiu.“ Šiandien kviečiu klausyti pokalbio su Morta Belenavičiene, 2,5 Jurgio mama, kuriančia tinklaraštį „Mama, ką valgom?“ Būtent taip vadinsis ir nauja „Kalba mamos“ rubrika, kuriai kas mėnesį po naują pokalbį su specialistais ir tėvais jums paruoš Morta. Šiame pokalbyje kalbame, kaip meilė maistui ir noras ja dalintis atsirado Mortos gyvenime, kaip sekėsi Jurgio primaitinimo kelionė ir kokiomis taisyklėmis ji vadovavosi. Ne kartą abi šiame pokalbyje pritarėme viena kitai, kad maisto pažinimas – tai pasaulio pažinimas. Ir kiekvienas vaikas šią kelionę keliauja savu tempu. Abi trumpai dalinomės mūsų vaikų mylimiausiomis košėmis ir jų pagardais, kurių dažniausiai arba prašo pakartoti, arba bent jau yra suvalgomos iki paskutinio šaukštelio? Apie jas mes ir pačios sakome „žiauuuuriai skanu“, nes esame košių gerbėjos. Dar sužinosite, kokio vaisiaus aš niekaip neprisijaukinu, nors vis matau, kaip kiti jį gardžiai skanauja ir patiekia vaikams, ką Morta daro tais etapais, kai, rodos, pavargsta nuo galvoje besisukančio klausimo „ką gaminti?“ ir kas ją, kalbant apie vaikų primaitinimą, labiausiai erzina ir atrodo neteisinga. Ir, žinoma, paprašiau Mortos pasidalinti, kokiomis temomis, kada ir su kuo bus Mortos pokalbiai prie „Kalba mamos“ mikrofono. Abi su Morta dėkojame elektroninės parduotuvės „Naturoti.lt“ įkūrėjai, gydytojai Raimondai Valaikaitei, parėmusiai šį pokalbį. „Naturoti“ parduotuvėje galite rasti sveikatą ir žemę tausojančių, gydytojos atrinktų produktų vaikams ir visai šeimai: indų, geruvių, daugkartinių sauskelnių, skalbiklių, kūno priežiūros priemonių, virtuvės reikmenų ir visko, ko reikia siekiant kurti sveiką vaikystę ir gamtai draugišką šeimos gyvenimo būdą. „Naturoti“ lentynos nuolat pasipildo ir atsinaujina ne tik produktais, bet ir itin naudinga informacija apie juos, padedančia išsirinkti tai, ko jums tikrai reikia, bet ir tiksliai žinoti, ką įsigyjate, kaip produktai gali paveikti sveikatą, kokios galimos alternatyvos ir ar netgi gauti gydytojos Raimondos patarimą. O jos kuriamas tinklaraštis Instagram'e naturoti_kids yra tikras informacijos apie aplinkos poveikį sveikatai lobynas. Ačiū Raimondai už vertingą turinį, rūpestį mūsų visų Žeme ir kad prisideda prie „Kalba mamos“ pokalbių gyvavimo. O jei jums pokalbių norisi daugiau, kviečiu jungtis prie rėmėjų bendruomenės Contribee, lauksime uždaroje Facebook grupėje, kurioje renkasi rėmėjai ir pašnekovai, kiekvieną trečiadienį – rytmečiuose, o dabar kartą per mėnesį dar susitinkame ir pirtyje. Linkiu gero klausymo! Marija

Contribee rėmėjos klauso dvigubai daugiau pokalbių. Tapk rėmėja, ateik į mamų rytmečius Vilniuje trečiadieniais ir junkis prie uždaros grupės Facebook'e. Šiandien žmogus, su kuriuo pokalbis Vilniaus universiteto radijo stoties START FM studijoje tiesiog praskriejo iš malonumo – Živilė Galdikienė. Tai moteris, nebijanti keisti ir keistis. Teisinį darbą represinėse struktūrose bei pinigų plovimo prevencijos srityje ji išmainė į kūrybinį bei komercinį rašymą. Pirmoji Živilės grožinė knyga leidyklos „Alma littera“ išleista simboliniu laiku – netrukus po antrosios dukros gimimo. Živilės rengti interviu, taip pat trumposios prozos, publicistikos tekstai publikuojami įvairiuose Lietuvos meno ir kultūros leidiniuose. Tiek kūrybiniame lauke, tiek gyvenime rašytoja, dviejų dukrų mama telkiasi į socialinę problematiką. Prasidėjus karui Ukrainoje Živilė pradėjo aktyviai savanoriauti organizacijoje „Niekieno vaikai“. Nuo ukrainiečių registracijos/ humanitarinės pagalbos centro perėjo prie savanoriavimo su vienišais, sudėtingų likimų vaikais ligoninėse. Beje, su minėtos organizacijos „Niekieno vaikai“ įkūrėja, psichologe Ieva Šuipe, mes visai neseniai esame įrašę nuostabų ir tikrai labai vertingą pokalbį apie vaikų ir mūsų, tėvų, emocijas. Jį rasite Contribee, tikrai labai nuoširdžiai rekomenduoju, jei kartais kyla klausimas, ką darau ne taip, kodėl mano vaikas neklauso. Aš pokalbyje su Ieva išgirdau ir pasikartojau daug svarbių atsakymų. O su Živile mes kalbame apie tai, kodėl ji nusprendė savanoriauti pati turėdama dvi mažametes dukras, kaip tai pavyksta įgyvendinti realybėje ir su kokiais iššūkiais susiduria. Taip pat apie kūrybinį jos kelią, meilę žodžiui, knygų skaitymui ir jos knygos rašymą, kurioje paliesta labai svarbi – persileidimo – patirtis, išgyventa ir pačios Živilės. Knygos ir mano gyvenime užima svarbią vietą, todėl leidau sau paklausinėti Živilės, kaip ji renkasi knygas sau ir savo vaikams, į ką labiausiai kreipia dėmesį. Šį pokalbį remia ir „Kalba mamos“ gyvuoti padeda Medexy.lt, kurie nori jums pristatyti VITELLA ICTAMO baltojo ichtiolo pastą-kremą, skirtą labai sausos, atopinės odos priežiūrai. Sudėtyje esantis baltojo ichtiolo ir cinko oksidas gali padėti sumažinti odos riebalų sekreciją, nuraminti odą ir paskatinti jos regeneraciją. Ji taip pat gali padėti esant aknės, seborėjos, perioralinio dermatito, psoriazės požymiams. Visą sausio mėnesį šį kremą Lietuvos vaistinėse galite įsigyti su 20 proc. nuolaida. Kalbėkime, mamos Marija

Šis pokalbis skirtas rėmėjams, tad jeigu tema aktuali, susitikime Contribee. Ten rėmėjai klauso dvigubai daugiau pokalbių. O kalbame su socialinių mokslų daktare, klinikine psichologe, Vilniaus universiteto mokslininke, Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos nare ir trejų su puse metų stažą turinčia mama Egle Mažulyte-Rašytine. Viena iš Eglės domėjimosi ir tyrinėjimo temų – traumų psichologija. 2017 metais ji sėkmingai apsigynė disertaciją tema „Šeimos istorinių traumų ilgalaikiai padariniai: vėlesnių kartų psichologinio atsparumo tyrimas“, kurią dedikavo savo seneliui, Alfonsui Urbonui, buvusiam politiniam kaliniui, išgyvenusiam Kengiro ir Magadano lagerius, apdovanotam Kariuomenės kūrėjų savanorių bei Vyčio Kryžiaus ordino medaliais. Eglė dalinosi, jog augdama matė didelį senelio optimizmą ir stiprybę, ir jis jai visada buvo didelis įkvėpimas. Pakviečiau Eglę panagrinėti gimdymo traumos temą ir pokalbį ji pradėjo pozityviai sakydama, kad mes, žmonės, visų pirma, esame labai atsparūs. Daug ką galime pakelti, išgyventi. O trauma savyje neša ne tik skausmą ar sunkumą, bet ir galimybę augti. Klausiau jos, kas yra gimdymo trauma? Kokia moters būsena išduoda, kad ją patyrė? Ką su ta patirtimi daryti? Kas gali padėti? Ką galime padaryti pačios, kad sau padėtume, o kada vertėtų ieškoti profesionalios pagalbos? Kokį vaidmenį gimdymo patirtis vaidina vėlesniame mamos gyvenime? Kviečiu klausyti. Visą pokalbį išgirsti galite tapę rėmėjais Contribee.com/kalbamamos Ačiū už paramą, kuri leidžia gyvuoti šiems pokalbiams! Kalbėkime, mamos Marija

„Mūsų užduotis žemėje – sukurti kažką gero, pasidalinti tuo ir pasimėgauti buvimo žmogumi patirtimi.“ Šįkart apie motinystės džiaugsmus ir įkvėpimus kalbame su Beata Nicholson, 4 vaikų mama, žurnaliste, kulinarinių knygų autore, televizijos laidos „Beatos virtuvė“ vedėja. Ne be reikalo ji save vadina pozityvaus gyvenimo ambasadore – Beatą retai pamatysime nesišypsančią ar nesijuokiančią. Nors Beatą galėtume pavadinti ir šeimos ambasadore, nes tikrai žinau, kad jos paklausę žmonės užsimano daugiau vaikų, ji nemato reikalo slėpti, jog auginimas yra pats sudėtingiausias darbas. Bet tuo pačiu – laiškas nuo Dievo, priartėjimas prie dieviškumo ir galimybė pajusti begalinę meilę, dėl kurios visas pasaulis juda į priekį, ji neleidžia sau skųstis ir dejuoti. Tai jos pasirinkimas – visada ieškoti šakos, į kurią gali įsikibti ir judėti pirmyn. Didelė šeima visada buvo jos svajonė, o paklausta apie viešumo kainą ji primena, kad myli žmones, o kokia nuotaika viską kuri, tokios ir sulauki atgal. Mudvi su Beata pakalbėjome paprastai ir atvirai apie motinystę, laimę, namus, gimdymus, būtinybė gyvenime nesusireikšminti, vaikų auginimo etapų džiaugsmus, iššūkius, kaip jos gyvenime realybėje atrodo tas posakis „mama irgi žmogus“ ir kodėl vyras ir moteris, tapę tėvais, turėtų nepamiršti papildyti savo sielas savais poreikiais. Mane Beata tikrai nuoširdžiai įkvepia džiaugtis gyvenimu, į viską žiūrėti šiek tiek paprasčiau, tvirtai paimti savo gyvenimą į rankas ir daryti tai, ką nori daryti. Nes viskas mūsų pačių rankose. Džiaugsmas ir noras matyti daugiau gėrio, grožio nei blogo ir tamsių, niūrių spalvų, yra kiekvieno iš mūsų viduje.  O gyvenimo grožis – pasikeitimuose, skirtinguose etapuose, galimybėje keistis ir keisti tai, kas netinka, nepatinka. Gero klausymo! O jei norisi kiekvieną mėnesį girdėti dvigubai daugiau pokalbių, kviečiu jungtis prie tinklalaidės rėmėjų būrio Contribee.com Šį pokalbį remia MEDEXY.lt, pristatantys CLINERAL TOPIC dermakosmetikos linijos produktus, sukurtus Negyvosios jūros mineralų pagrindu. Produktai skirti palengvinti lėtinių odos ligų simptomus ir yra ne kartą pelnę apdovanojimus, iš kurių dukart – Izraelio „Geriausio produkto/metų prekės ženklo“ apdovanojimą. Tai kūno kremas bei dušo ir vonios aliejus, kuriuos rekomenduojama naudoti ne tik siekiant sumažinti ligos simptomus, bet ir nuolatinei prevencijai, ypač jautriai kūdikių ir vaikų odai. Klinikiniai tyrimai rodo, jog CLINERAL TOPIC linijos produktai ramina sudirgimus, mažina paraudimą, švelnina bei minkština išsausėjusią odą. Šiuos ir kitus kruopščiai atrinktus produktus rasite www.medexy.lt. O su kodu KALBAMAMOS20 visą mėnesį CLINERAL TOPIC produktams galios 20 proc nuolaida. Kalbėkime, mamos Marija

Norėdami pasirūpinti vaikais, visų pirma turime išmokti pasirūpinti savimi. Šis, kaip ir kiekvienas kas antras pokalbis, yra skirtas „Kalba mamos“ rėmėjams. Visą jį išgirsti galite www.contribee.com/kalbamamos Ačiū už paramą! Ji leidžia kurti šiuos pokalbius toliau. O šiandien dalinuosi pokalbiu su vaikų ir paauglių psichologe, 3 vaikų mama, organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadove, daug metų vedančia tėvams pozityvios tėvystės temomis, Ieva Šuipe.  Kokia buvo Ievos motinystės pradžia prieš 12 metų ir kaip ji suprato, kad savo vaikus nori auginti ir auklėto švelniai, be bausmių? Kas yra pozityvi tėvystė? Kodėl bausmės neveikia ir kuo jas pakeisti, jei norime vaikus auginti švelniai? Ar vaikai, auginami švelniai, neužaugs išlepę ir lengvai sužeidžiami šiame pasaulyje? Kaip nustatyti ribas netinkamam vaiko elgesiui? Kokie trys vaikų esminiai emociniai poreikiai turėtų būti patenkinti, norint, kad jie augtų laimingi? Kaip išlikti ramiems, kai vaikai elgiasi netinkamai? Kaip suprasti, kodėl vaikas taip elgiasi? Ar gali broliai ir sesės sutarti gražiai, ar peštynės ir pykčiai, nuolatinis nepasidalinimas yra normalu ir reikėtų nesikišti į jų santykius? Kodėl konfliktai vaikams yra reikalingi ir naudingi? Apie visa tai ir daugiau kalbame su vaikų ir paauglių psichologe Ieva Šuipe. Gero klausymo! Marija

Kalbamės su Iveta Bakanauske, kuri yra trimetės Liepos mama, komunikacijos specialistė, pirmųjų Lietuvoje tėvystės gidų autorė ir edukacinio projekto tėvams „Auganti šeima“ įkūrėja. „Auganti šeima“ yra platforma, kurioje galima rasti specialistų atrinktą informaciją, vaizdo pokalbius apie tam tikrą vaiko amžių, kas jam būdinga ir ką svarbiausia žinoti. Kaip gimė mintis kurti tokius rinkinius, Iveta pasakoja šiame pokalbyje. Tačiau daugiausia kalbėjome apie motinystę ir Ivetos kelionę. Ką reiškia auginti jautrų vaiką, kodėl tokia svarbi bendruomenė ir kaip bendrystės jausmas su kitomis mamomis, kitais tėvais, gali padėti išlipti iš pačių juodžiausių etapų ir suprasti, jog su tavimi viskas gerai. Kad normalu ilgėtis ankstesnio gyvenimo, normalu jausti daugybę įvairių jausmų, džiaugtis ir liūdėti tuo pačiu metu. Tai nauja kiekvienos mamos kasdienybė ir po truputį, kiekviena savo tempu, randame savo kelią, kuriame savo istoriją, kuri bus vienintelė tokia, neaprašyta nė vienoje knygoje, nors panašumų ar tokių pačių atkarpų ir galime sutikti. Daug kalbėjome apie motinystės lūkesčius ir realybę, apie jos ir vyro jausmus. Nors daug domėjosi, skaitė, ruošėsi vaiko atėjimui į šeimą, jie tikėjosi visai ne to, kas pasitiko nuo pirmųjų dienų. Būdami, rodos, ant plaukelio besilaikantys, pervargę, neišsimiegoję tėvai, pirmą kartą save ir vienas kitą pamatę be jokių kaukių, išsigando. Iveta neslepia, jog motinystės pradžia buvo tikrai sunki ir iki šiol nežino, ar kada bus pasiryžę su vyru darkart tapti tėvais. Nors šiandien ji išgyvena vieną gražiausių ir lengviausių motinystės etapų. Nors tai nėra lengva kelionė, motinystė augina, keičia, stiprina. Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti pokalbius. Gero klausymo! Kalbėkime, mamos Marija   ***** Pokalbio eiga: 00:03:35 – kada ir kaip Iveta pradėjo kurti turinį internete: tinklaraštis, vlogai YouTube, projektai ir galiausiai – „120 procentų“, kuris visai neseniai tapo „Auganti šeima“; klajonės po pasaulį ir namų radimas Lietuvoje; 00:13:07 – kaip darbas saviugdos temomis pakeitė šeimos temos; 00:15:36 – lūkesčiai vs. Realybė motinystės pradžioje; 00:23:57 – kaip motinystė pakeitė Ivetą; 00:29:55 – ir vyro gyvenimas tapus tėčiu pasikeičia. Ivetos vyro patirtis; 00:40:52 – bendruomenės svarba šeimų gyvenime – milžiniška; 00:49:32 – visi vaikai skirtingi, o tėvystės sunkumas/lengvumas nemenkai priklauso ne tik nuo mūsų požiūrio, bet ir nuo vaiko. Bandymas pakeisti vaiką taip pat atima iš tėvystės daug džiaugsmo; 00:59:34 – kai paleidžiame tobulybės iliuziją, tėvystė tampa daug lengvesnė; 01:01:15 – laiminga mama – laimingas vaikas; 01:11:58 – apie naujausią iniciatyvą – dovaną visoms Lietuvos šeimoms.

Kviečiu klausyti pokalbio su psichologe, dviejų vaikų mama, knygos „Ryšys su vaiku, ryšys su savimi“, tinklaraščių „Ryšyje“ ir „Natūrali motinystė“ autore Egle Lukinaite-Vaičiurgiene, kurią kalbinu jau trečią kartą :) Šįkart Eglę pakviečiau pasidalinti savo gimdymo namuose istorija. Noriu dažniau dalintis gražiomis gimdymo istorijomis ir daugiau kalbėti apie moterų galimybę rinktis, kaip ir kodėl jos nori pasitikti į pasaulį ateinančius savo kūdikius. Manau, kad tai svarbu ir reikalinga. Eglė dalinasi, kodėl ji nenorėjo gimdyti ligoninėje, kaip priėjo prie sprendimo gimdyti namuose, dėl ko nerimavo ir kas padėjo jaustis užtikrintai dėl savo sprendimo. Tegul tai bus dar viena istorija, kuri prisidės prie nuoširdaus mėginimo suprasti, kodėl moterys visame pasaulyje nori gimdyti namuose. Ačiū Eglei už pasidalinimą ir VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašinėti pokalbius kokybiškai. Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos atlikta apklausa apie Lietuvoje gimdžiusių moterų patirtis: https://mgis.lt/ Linkėjimai, Marija

„Tėvams svarbu būti sąžiningiems su savimi ir stengtis augti, nes paauglystė yra tas laikas, kai vaikai pamato tėvų trūkumus. Ir dažnai jie yra teisūs.“ Kviečiu paklausyti pokalbio su mama, bičiule medicinos psichologe, kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeute Rugile Kazlauskiene, kurią kai kurie iš jūsų tikriausiai atpažįstate iš knygelės „Kaip nugalėti drakonligę“, kurią ji parašė. Pasinaudosiu proga ir labai nuoširdžiai ją parekomenduosiu tiems, kurie ieško tokios knygos, kuri padėtų vaikui nugalėti gydytojų, odontologų, poliklinikų ir ligoninės baimę, žodžiu, visų baltų chalatų baimę. Esu įsitikinusi, kad būtent ji labai prisidėjo prie to, jog Jonas, būdamas maždaug 2,5 metų amžiaus, ne tik leido, bet ir ramiai išsėdėdavo, kai tekdavo imti kraują iš piršto ar venos. Su Rugile nusprendėme pakalbėti apie paauglystę ir kodėl beveik visiems pagalvojus apie šį laikotarpį, ypač, jeigu turime vaikų, pasišiaušia oda. Kodėl taip yra? Kodėl šis etapas, kaip sako Rugilė, yra vis dėlto sunkesnis tėvams, globėjams, mokytojams, o ne patiems paaugliams? Ką jiems labai svarbu girdėti iš mūsų? Ką galima padaryti, kad ir suaugusieji, ir paaugliai šį laiką išgyventume lengviau? Kaip kalbėti apie atsakomybę ir kokias didžiausias klaidas daro tėvai, augindami paauglius? Kokį pėdsaką paauglių gyvenimuose paliko pandemija? Kaip nuolat nekariauti dėl laiko prie ekranų ir kokias taisykles Rugilė pataria nusistatyti? Rugilė, daug dirbdama su paaugliais, kviečia tėvus dažniau pasižiūrėti į savo vaikus iš šalies – koks gražus ir didelis žmogus jis ar ji užaugo ir koks vis labiau pasiruošęs gyventi tikrai sudėtingame pasaulyje. Paaugliai, anot jos, yra gyvenimu degantys žmonės, kurie labai rimtai ieško atsakymų į esminius gyvenimo klausimus. Jeigu tinklalaidę atradote tik dabar, kviečiu paklausyti ir ankstesnių pokalbių, kurių prisikaupę per trejus metus jau virš 40. Didžiąją dalį jų rasite įvairiose tinklalaidžių platformose, o kai kurie girdimi tik Contribee platformoje, kur paremti tinklalaidės gyvavimą ir prisijungti prie Vilniuje vykstančių mamų susitikimų galite ir jūs. Visą informaciją apie paramą rasite www.contribee.com/kalbamamos Ačiū, kad klausot ir dalinatės! O šį pokalbį remia – „Gentle Day“. Labai džiaugiuosi, kad galiu nuoširdžiai reklamuoti tokius kokybiškus, pačios išbandytus ir jau seniai pamėgtus produktus. Šįkart „Gentle Day“ įkūrėja Vilmantė, kuri pati taip pat yra mama, kviečia jus susipažinti su aukščiausios kokybės ekologišku „Gentle Day“ rinkiniu pirmosioms mėnesinėms. Nežinau, kokios jums kyla mintys ir prisiminimai pagalvojus apie pirmąsias mėnesines, bet aš pamenu daug jaudulio, baimės, nerimo ir netgi gėdos jausmo, kuris iš tiesų paauglystėje lydėjo gana ilgai. „Gentle Day“ ragina mamas kartu su dukromis švęsti tokią ypatingą ir reikšmingą merginos gyvenime įvykį ir kviečia padovanoti šį rinkinį, kuriame rasite ne tik įvairaus dydžio įklotų, bet ir inovatyvias kelnaites, kurios apsaugos nuo pratekėjimų, o taip pat ir lankstinuką su daug vertingų patarimų, kada jau verta ir kaip su dukra pasikalbėti, kad šis įvykis, kuris anksčiau ar vėliau inutiks, neišgąsdintų. Daugiau informacijos apie šiuos rinkinius galite rasti www.gentleday.lt Visą rugsėjį šiuos rinkinius nusipirkti galite su 20 procentų nuolaida, panaudoję kodą SVELNI20. Nuolaida galioja visoms prekėms, išskyrus tas, kurioms jau yra taikoma kokia nors nuolaida. O dabar kviečiu klausyti pokalbio su psichologe Rugile Kazlauskiene apie paauglystę. Linkėjimai, Marija

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę tik Contribee rėmėjai. Kviečiu klausyti pokalbio su Egle Adliene, 3 vaikų mama, kuri kartu su drauge įkūrė virtualią lituanistinę mokyklėlę „Pasaka“. Kadangi Eglė 10 metų gyveno Anglijoje ir būtent ten prasidėjo jos kaip mamos karjera, man buvo labai smalsu, kas gi ten kitaip, kokios mamos jai pasirodė ten, ir kokios čia, Lietuvoje. Žinoma, klausiau, kodėl jų šeima grįžo į Lietuvą, ir kaip gimė virtualios lituanistinės mokyklos idėja. Jaučiuosi labai dėkinga Eglei už atvirumą ir pasidalinimą apie didžiulį nerimą, kurį ji patyrė gimus antram vaikui ir ką apie tą nerimą suprasti jai padėjo psichoterapija. Jeigu esate pastoję netikėtai, tikriausiai pamenate, kiek įvairiausių jausmų gali užplūsti tą akimirką. Eglė dalinasi savo patirtimi, ką reiškia netikėtai sužinoti apie nėštumą, kai svajonių verslo variklis jau gerokai užsisukęs, esi išdalinusi ir išmetusi visus nėščiosios drabužius, dietologė tau yra sudariusi planą, kuris turėtų padėti atsikratyti nepageidaujamų kilogramų ir jau ruošiesi tapti karjeros moterimi, nes kuri verslą, kuriam negaila skirti net nakties valandų, kai suminga vaikai. O tada... pastoji. Ir žinai, kad teks vėl viską gyvenime šiek tiek perdėlioti. Kviečiu klausyti ir primenu, kad pokalbis tinklalaidžių platformose bus iki (rugpjūčio 4 dienos 18 val.), o vėliau bus girdimas tik Contribee, kur lieka kas antras pokalbis. Kviečiu remti tinklalaidę ir jungtis prie rėmėjams ir pašnekovams skirtos Facebook grupės. Nuo rugsėjo Vilniuje vėl kviesime į mamų pusryčius. Gero klausymo! Marija

Pokalbis su akušere Emilija Vičiūniene, dviejų vaikų mama, apie įvairius jausmus, kurie gali aplankyti moterį po gimdymo, ir apie ypatingai svarbų artimųjų vaidmenį šiuo jautriu laikotarpiu. Su Emilija aptariame įvairias būsenas, kurios gali ištikti moterį, ir kas kiekvienai iš jų būdinga: „baby blues“ arba kitaip – motinystės melancholija, „kūdikių bliuzas“, pogimdyminis nerimas, motinystės įniršis, potrauminis stresas po gimdymo, euforija, depresija. Taip pat kalbame apie pagalbos moteriai ir šeimai, sulaukusiai naujagimio, būdus ir kokios gimdyvių priežiūros Emilija, pati būdama akušerė, linkėtų Lietuvai. „Kalba mamos“ veiklą paremti galite Contribee, kur rėmėjai klauso papildomų pokalbių, bendrauja uždaroje FB grupėje ir susitinka mamų pusryčiuose Vilniuje. Laidos „Sveikatos kultūra“ kuriamos bendradarbiaujant su Sveikatos apsaugos ministerija. Laidos finansuojamos ES Socialinio fondo lėšomis.

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę tik Contribee rėmėjai. Kviečiu klausyti pokalbio su maisto fotografe, tinklaraštininke, turinio kūrėja Egle Juzumas, ką tik tapusia dviejų vaikų mama. Sveikinu, Egle, ir džiaugiuosi galėdama padovanoti išsirinktą VAGOS leidyklos knygą „Ramūs tėvai, geri brolių ir seserų santykiai: kaip numalšinti kovas ir užauginti draugus visam gyvenimui“. Pati kol kas nesu skaičiusi šios knygos, bet esu girdėjusi tikrai daug gerų atsiliepimų, tad jei tema aktuali, verta žinoti, kad tokia knyga yra. Eglės tinklaraštis Instagram'e „Mano vaikas valgo viską“, turintis virš 20 tūkst. sekėjų, drįstu sakyti, kad intriguoja ir savo pavadinimu, ir vizualu – čia nėra pastelinių spalvų ir mielų paveikslėlių, būdingų didžiajai daliai verslų ir absoliučiai viskam, kas susiję su vaikais. Tai pat, įkišus ten nosį,  tikiu, daugumą nustebina patiekalai, kuriuos Eglė, beje, siūlo ne tik vaikams, bet ir visai šeimai. Mūsų šeima labai dažnai naudojasi jos paruoštukais. Eglė jau daug metų domisi gastronomija ir dalinasi įdomiomis įžvalgomis, savo šeimos patirtimi auginant ketverių Leoną, o visai neseniai pradėjo ir mitybos mokslus. Eglę seku ir pakalbinti norėjau jau labai seniai, tad džiaugiuosi, kad galų gale prisiruošėm. Kalbamės apie tai, kokia buvo jos pačios kelionė iki sąmoningo valgymo ir meilės maistui ir kokie, jos nuomone, yra esminiai principai, norinti tą meilę išugdyti vaikui. Klausiau jos, kaip prasidėjo jos sūnaus draugystė su maistu, kokių klaidų Eglė tėvams pataria vengti, kokios taisyklės jos šeimoje galioja dėl viso maisto, kurio neturėtų būti vaiko racione, siekiant subalansuotos ir sveikos mitybos: čia tikrai kalbame apie cukrų, visus saldumynus, limonadus, čipsus, įvairius parduotuvinius užkandžius, kurie visai nėra jau tokie nekalti, kad ir kas ten būtų užrašyta ant etikečių. Taip pat abi pakalbėjome ir pasidalinome patarimais, kaip išvengti didelės netvarkos leidžiant vaikui valgyti savarankiškai ir kokia yra to savarankiško valgymo nauda. Kaip galime patiekti vaikui maistą, kad jo švaistoma būtų kuo mažiau, kai vaikas valgo pats. O galiausiai pakalbėjome ir apie sveiką protą rūpinantis, kad šeima valgytų sveiką, naminį maistą. Abi su Egle sutariam, kad tikrai verta susipaprastinti maisto ruošą, bet vis tiek džiaugtis naminiu maistu, nei per kančią ir sukąstus dantis gaminti vis iš naujo ir nekęsti gaminimo. Žodžiu, kaip ir visur, čia ypač svarbu saikas, noras domėtis ir gera nuotaika. Taigi, kviečiu klausyti pokalbio su Egle ir labai tikiuosi, kad išgirsite vertingų patarimų ir idėjų, ypač, jeigu esate pradėję ar tuoj laukia vaiko primaitinimo kelionė. Primenu, kad šis pokalbis nuo rytojaus, t.y. liepos 4 dienos 13 val., bus girdimas tik Contribee rėmėjams. Ten kviečiu ir susitikti. Marija

Šiandien svečiuose prie mikrofonų – Mintautė Jurkutė, Lygių galimybų kontrolieriaus tarnybos projekto „Daugiau balanso“ vadovė, ir Akvilė Giniotaitė, bendruomenės „Ne Kopūstų Vaikai“ įkūrėja ir lytiškumo ugdymo specialistė. Projekto „Daugiau balanso“, apie kurį, tikiu, jau daug kam iš jūsų yra tekę bent puse ausies girdėti, autoriai parengė ir siūlo kiekvienam žmogui susidėti individualią, iš 11 skirtingų gyvenimo sričių sudarytą, darbo ir asmeninio gyvenimo derinimo formulę. Ši formulė gali padėti jums pabėgti nuo jausmo, kad NIEKAM NĖRA LAIKO. Ji veikia labai paprastai – prie kiekvienos iš 11 sričių galite pažymėti, kiek šiuo metu skiriate jai laiko, o žemiau – kiek norėtumėte skirti iš turimų 168 val/sav. Tai darbas, šeima, emocinė sveikata, intelektualinė veikla, dvasingumas ir religingumas, sveikata ir fizinė forma, buitis/namai, asmeninis laikas, bendruomenė ir socialiniai ryšiai, miegas,  iššvaistytas/užpildytas laikas. Kai padarysite savo pasirinkimus, apačioje pamatysite skirtumą tarp to, kiek realiai skiriate laiko konkrečioms sritims ir kiek norėtumėte jo skirti. Formulę rasite ČIA. Darbo visai nemažai norint šią formulę užpildyti, galima išsigąsti ir numesti į šoną, bet pabandykit. Atrodo tikrai puikus įrankis, jei klausimas „kur dingsta mano laikas“ arba chaotiška kasdienybė neduoda ramybės. Formulės autoriai ragina ją paanalizuoti kartu su savo žmogumi – kokie mudviejų lūkesčiai? Kur kuris jaučiame didžiausią deficitą? Ką galime pakeisti ir perdėlioti mūsų gyvenime, kad abiejų poreikiai būtų patenkinti? Ypač tai pravartu, jei iki sukuriant šeimą nesate susėdę pasikalbėti, kaip atrodys jūsų gyvenimas, kai atsiras vaikai. Juk viskas taip pasikeitė, ar ne?  Ypač išaugęs poreikis tvarkai namuose, kuri suryja didelę dalį laiko, o vis tiek atrodo, tvarkingi namai būna 10 minučių. Verta pasvarstyti, kokia gali praversti pagalba buityje, gal reikėtų daugiau pasidalinimo, o gal praverstų pagalba iš šono? Žinoma, tai yra finansus, bet ir požiūrį liečiantis klausimas. Ne kartą esame su mamomis kalbėję, kad skalbinių lankstymas gali būti ir kaip didžiausia kančia, bet ir kaip galimybė užsidėjus ausines paklausyti mėgstamo podcast‘o, audio knygos ar tiesiog pabūti vienumoje, ramybėje, tyloje (kas mamystėje yra šiokia tokia prabanga 😊 ) Bet jei nekenčiame tvarkymosi ir jis apkartina buvimą namie, vaikų auginimą, gal verta paieškoti pagalbos arba kažką susipaprastinti. Labai svarbu spręsti šiuos klausimus komandoje ir vengti kaltinimų, pasimėtymų tomis frazėmis „tu visada“, „tu niekada“, kurių niekas nemėgsta ir jas išgirdę stoja į gynybinę poziciją. Bet tikslas juk – laiminga šeima. Žodžiu, kalbėkitės, pabandykite keisti tai, kas nepatinka. Ir nepamirškit savęs. Laiminga mama – laiminga šeima. Labai gražiai Akvilė pačioje pabaigoje pasakė, kad jei būsime prioritetas sau, ir vaikai bus, nes kai būsime pailsėję, neužsiknisę nuo buities ir rūpesčių tėvai, mažiau pyksime ant vaikų ir daugiau džiaugsimės gyvenimu. Bus tiesiog lengviau būti. Kalbėjome taip pat apie tai, su kokiais vaikystėje matytais pavyzdžiais ateiname kurti savo šeimų, koks šiandien tėčių vaidmuo ir  jiems keliami reikalavimai. Ačiū Akvilei, kuri palietė būtinybės atsigręžti į bendruomenę ir to kaimo aplink svarbą. Jeigu viena pati šeima, keli suaugę žmonės, yra paliekami viską neva tobulai susidėlioti savo gyvenime, jie iš tiesų yra pasmerkiami paskęsti visame tame nuovargyje, buityje, žiauriai sudėtingame žongliravime ir jausme, kad va, esam nevykę, neišeina, nespėjam, nemokam. Bet vaikai neturėtų rūpėti tik jų tėvams. Galų gale, juk ne sau juos auginame, ar ne? Auginame vaikus visuomenei, Lietuvai, pasauliui. Visai logiškai skamba, kad ne tik mums ir turėtų rūpėti augantys žmonės, kurie rytoj, po mūsų, jį kurs. Ir čia norėtųsi kviesti gilesnei diskusijai, būtent dėl to šįkart mano įžanga tokia ilga. Ar mūsų visuomenei rūpi? Ar žmonėms palanku šiandien Lietuvoje auginti vaikus? Koks visuomenės, valstybės, politikų požiūris, jūsų nuomone, į vaikus? Norisi kviesti dalintis, ko reikėtų, kad Lietuvoje būtų palankiau auginti vaikus? Kad žmonės norėtų kurti šeimas? Čia tikrai plati tema, kurioje, tikiu, šeimos gali pačios rasti sau tinkančius sprendimus, o iš valstybės praverstų ne mažinamos išmokos, o pagalba šeimoms, tikros, realios šeimos politikos kūrimas, nes iki šiol, panašu, kad viskas, apie ką kalbama paliečiant šeimos politiką, tai yra išmokų dydis. Finansinė parama šeimai svarbu, bet, mano galva, tikrai ne viskas į tai remiasi. Kažkaip jaučiuosi truputį nusikaltusi, kad kalbant apie moterų grįžimą į darbą ir tėčio išėjimą į vaiko priežiūros atostogas, nepaliečiau noro pabūti su vaiku ilgiau, o akcentavau finansinį aspektą, nors pati į darbus aktyviai negrįžau po pirmo vaiko ir dabar, po antros dukros gimimo, ir dėl to, kad noriu savo vaikus auginti remiantis prieraišumo teorija, o į darbus grįžti iš lėto. Tai mūsų šeimos sprendimas ir net jeigu suprantame finansinę to naštą, kai šeimą išlaikyti reikia beveik vienam žmogui, šiandien visgi renkamės tokį kelią. Jeigu greičiau į darbus norinčioms sugrįžti moterims ir šeimoms yra aktualūs darželiai, kuriuose vaikus galėtų palikti nuo metų, šeimoms, kurios vaikus augina prieraišiai, jie tikrai nereikalingi, bet reikalingos erdvės, kuriose galėtų burtis bendruomenė, kur mamos galėtų nesijausti vienišos pasirinkusios būti su vaikais ilgiau, nes mato tame prasmę. Pavyzdžiui, Suomijoje, Helsinkyje, kur mūsų šeima gyveno keletą metų, galėjome iš arti pamatyti ir naudotis prie žaidimų aikštelių pastatytais pastatais, kuriose renkasi šeimos, mamos, tėčiai su vaikais, kur vyksta įvairios veiklos, o mokyklinio amžiaus vaikai gali po pamokų ateiti praleisti laiką, yra virtuvė, erdvė žaidimui, būreliams, tualetas. Beje, noriu pasidžiaugti ir pakviesti kiekvieną antradienį, 10 val., Vilniuje į „Kalba mamos“ pusryčius. Jeigu ieškote bendruomenės ir tokių susitikimų, kviečiu remti tinklalaidę 3 eur ar didesne suma ir jungtis prie mūsų. Visą informaciją rasite Contribee. Kviečiu klausyti, dalintis, diskutuoti, kelti šiuos klausimus, reikalauti darbdavio geresnių darbo sąlygų, kurios tenkintų jūsų šeimą, jūsų pasirinktą vaikų auginimo filosofiją, jūsų vertybes. Nes geri pavyzdžiai užkrečia. Gero klausymo! Marija

Tėčio dienos proga kviečiu klausyti pokalbio su trijų vaikų tėčiu, IT specialistu Gediminu Astrausku. Pakalbinti jį buvo labai smalsu sužinojus, kad gimus antram vaikui, jis išėjo į vaiko priežiūros atostogas. Tokių pavyzdžių savo aplinkoje žinau vos keletą. Atvirai kalbant, man nepatinka iniciatyvos, verčiančios šeimą paklusti ir pagal kažkieno sugalvotas taisykles priimti sprendimą, kas ir kiek turi laiko auginti vaikus, greičiau ar lėčiau grįžti į darbus. Manau, kad kiekvienai šeimai turėtų būti palikta teisė nuspręsti, kaip ji nori tą daryti. Juk skiriasi žmonių darbo pobūdis, poreikiai, gyvenimo būdas, prioritetai ir pasirinkimai. Bet man labai įdomu, kaip šeimos susidėlioja savo tvarką ir augina vaikus. Su Gediminu kalbamės, kodėl jie nusprendė su žmona apsikeisti vietomis – jis išeiti iš darbo ir leisti dienas su vaikais, o žmona – grįžti į darbus. Kodėl bijojo, kaip reagavo darbdavys, artimieji ir draugai, kas pradžioje buvo sunkiausia, kaip leido dienas su vaikais ir kaip į kasdienybę sugrįžo jo mėgstamas užsiėmimas – bėgimas, nors tapęs tėčiu galvojo, kad teks jį palaidoti. Instagram'e Gediminas dalinasi akimirkomis iš kasdienybės ir praktiškais patarimais norintiems bėgioti su vaikais. Šiandien jis drąsina tėvus nebijoti pradėti bėgioti su paprastu vaikišku vežimėliu, nes pamena, kad pats dėl svarstymų, jog tam būtinai reikia specialaus vežimėlio, prarado visus metus. Tėčius ragina nebijoti išeiti į vaiko priežiūros atostogas, o mamoms siunčia pliūpsnį pagarbos žodžių už tai, kiek iš tiesų jos sugeba visko padaryti būdamos su vaikais. Anksčiau drįsdavęs žmonai papriekaištauti, kad kaip ji būdama namie nepagamino valgyti, pats išėjęs į vaiko priežiūros atostogas, suprato, kad tai ne taip ir paprasta, todėl atsiprašo ir atsiima savo žodžius. Bet apie viską kviečiu klausyti paties Gedimino. Kviečiu remti pokalbius, jei norisi, kad jie ir toliau gyvuotų. Tą padaryti galite Contribee Ačiū už paramą, kad klausote ir kad dalinatės žinia apie šiuos pokalbius su kitomis mamomis. Linkėjimai, Marija

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę tik Contribee rėmėjai. Kalbame su Egle Vankeviče, pamenukų mama, kuri, nors jau sugrįžusi į darbus, nori pasidalinti mintimis apie tai, kaip gyveno, ką veikė, kas buvo sudėtingiausia ir kas labiausiai džiugino, kol buvo tuos ketverius metus namuose su vaikais, kaip organizavo ekskursijas ir pokalbius. Kodėl grįžtant į darbą po vaikų auginimo jautėsi pakėlusi savo kvalifikaciją? Ko išmokė, kaip pakeitė tapimas mama moterį, kuri anksčiau iš vis nenorėjo turėti vaikų? Gal sakyti „namuose“ ir nėra labai tikslu, nes Eglė iš tų žmonių, kurie mėgsta veikti. Nors ir buvo laikas, kai ji jatėsi įkritusi į savigailos ir aukos vaidmenį, bet likti jame nenorėjo, o šalia buvo ir vyras, kuris vis skatindavo išplėšti iš laiko auginant vaikus kuo daugiau kažko smagaus ir širdį paglostančio SAU. Kai pirmajam vaikui buvo pusė metų, Eglė sugalvojo vesti ekskursijas mamoms su vaikais vežimėliuose. Vėliau, kai per pusnis stumti vežimėlius pasidarė sudėtinga, organizuodavo pokalbius, kuriuose dalyvaudavo įvairių sričių specialistai. O atėjus pandemijai ir užsidarius namuose, prisimindama tuos pokalbius, parašė knygą „Apie ką kalba mamos“. Nors Eglės pasidalinimas, jog tie ketveri metai, praleisti diena iš dienos būnant su vaikais, jai atrodo vienas nuostabiausių laikotarpių jos gyvenime, gali skambėti pernelyg romantiškai, jų šeimos neaplenkdavo iššūkiai, nemiegotos naktys ir vaikų ligos. Na, viską jūs žinot, kaip ten su tais vaikais būna. Ir kartais būna tikrai sunku. Yra momentų, laikotarpių, kuriuos tiesiog turi išbūti. Bet kas galėtų paneigti, kad mūsų laimė priklauso nuo mūsų pačių? Pamenu, kaip su pirmagimiu ilgai kankinausi ir keikiau visą pasaulį, kad jis keliasi 6 val. ryto, o kartais ir dar anksčiau. O štai su dukra ankstyvi rytai labai patinka ir visai nevargina. Tam reikėjo vieno mažo pokyčio – vakarais eiti miegoti anksčiau. Kviečiu klausyti! Kalbėkime mamos, Marija

Kalbamės su Marija Dautartaite, kuri kartu su kolege Ona Marija Vyšniauskaite įkūrė socialinę iniciatyvą „MaMaDu“, siekiančia skleisti žinią tėvams, globėjams, žmonėms, dirbantiems su mažais vaikais, apie ankstyvosios raidos svarbą. Marija Dautartaitė, būdama prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja, dirbo su kampanija „Už saugią Lietuvą“, kurios rezultatai buvo labai iškalbingi ir aiškūs. Marija pamilo socialinę politiką ir jos keliai vėliau nuvedė į Harvardo universiteto Vaiko raidos centrą, kuriame suprato, jog mokslas jau turi atsakymus, yra atlikta daugybė mokslinių tyrimų, kodėl, pavyzdžiui, Lietuvoje susiduriame su tam tikromis socialinėmis problemomis. Marija tiki, jog daug pigiau ir prasmingiau yra imtis prevencijos tam, kad jų išvengtume, nes dažnai, jas pastebėjus paauglystėje ar dar vėliau, spręsti yra arba labai brangu, arba jau per vėlu. Todėl dėmesys, pagalba tėvams, kurie augina mažus vaikus, yra pirmasis žingsnis siekiant sėkmingos ir laimingos visuomenės. Apie tai Marija svajoja ir tiki, kad Lietuva, būdama maža šalis, turi tam visas galimybes. Tikriausiai pastebėjote, kad ankstyvosios vaiko raidos tema šiandien tikrai „ant bangos“. Ir ne be reikalo. Pasak mokslininkų, pirmosios tūkstantis gyvenimo dienų, t.y. pirmieji treji gyvenimo metai, yra jautriausias ir svarbiausias gyvenimo etapas, kai formuojasi visos vaiko emocinės ir fiziologinės sistemos, įgūdžiai – pamatas viskam, ką vaikas turės išmokti vėliau, norėdamas tapti sėkmingu visuomenės nariu. „Būtent per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus formuojasi tolesnio gyvenimo pagrindai, kuriasi pamatiniai vaiko elgesio modeliai, susidaro pagrindinių įgūdžių bazė, o savijauta turi itin svarbų poveikį ateities sveikatai. Vaiko raidos mokslas teigia, kad šiuo laikotarpiu yra ypač svarbus artimas ryšys tarp vaiko ir suaugusiojo. Net jei tai nėra tėvas, bet senelis, globėjas ar net socialinis darbuotojas – svarbu, kad šalia vaiko būtų bent vienas suaugęs žmogus, suprantantis vaiko poreikius ir į juos reaguojantis.“ (https://www.bernardinai.lt/iniciatyvos-mamadu-autores-sms-zinutemis-padesime-tevams-atliepti-vaiku-poreikius-nuo-pirmos-gimimo-dienos/ ) „MaMaDu“ tikslas – ne apkrauti tėvus kalnu informacijos ar patarimais apie tai, kokius būrelius reikėtų lankyti ir žaislus pirkti, bet padėti, siunčiant kassavaitines trumpąsias SMS žinutes, su koncentruota, mokslininkų paremta informacija, atverti vaikų raidos galimybes ir pasiekti pilną jų potencialą. Iš esmės žinutėse nesulauksite jokių patarimų, kuriems būtų reikalingi pinigai. Nes pirmaisiais keliais gyvenimo metais vaikui pilnai užtenka laimingų, smalsių tėvų ir saugios aplinkos. Apie šių žinučių turinį ir temas plačiau pakalbėsime su Marija. Kviečiu klausyti ir dalintis pokalbiu bei žinia apie puikų projektą su savo rato žmonėmis – draugais, seneliais, jūsų vaiko krikšto tėvais, auklėmis ar darželio auklėtojais, kad kuo daugiau žmonių pasiektų vertinga informacija apie ankstyvosios vaiko raidos svarbą. Taip pat kviečiu remti „Kalba mamos“ lietuviškoje paramos rinkimo platformoje Contribee, kur jūsų lauks tik rėmėjams skirti papildomi pokalbiai. O jeigu tinklalaidę atradote tik dabar, kviečiu pasižvalgyti archyve, kur rasite virš 30 pokalbių įvairiausiomis temomis. Jeigu norite pirmieji sužinoti apie naujus pokalbius, prenumeruokite tinklalaidę platformoje, kurioje ją klausote. Ačiū, kad remiate ir dalinatės žinia apie pokalbius. Kalbėkime, mamos! Marija

„Prieš tokį blogį mes galime kovoti tik gyvenimu. Likti gyvi. Jaučiantys, bet gyvenantys žmonės. Nes blogis siurbia iš mūsų norą gyventi.“ Šiam pirmadieniui buvo suplanuotas visai kitoks pokalbis, bet norėjau, kad šiuo neramiu metu tinklalaidė būtų naudinga, todėl pakviečiau psichologę Sigitą Valevičienę pakalbėti apie jausmus, kurie daugeliui taip stipriai ir netikėtai įsiveržė į mūsų gyvenimus. Kai jau galvojome, kad ateina pavasaris, vasara, anot kai kurių ekspertų, pradėjo šviestis ir Covid pabaiga, prasidėjo karas. Galvojame apie jį gamindami valgyti, migdydami vaikus, dirbdami savo įprastus darbus, kurie, žūstant nekaltiems žmonėms, gali atrodyti visai neprasmingi. Po 11 dienų nuo karo Ukrainoje pradžios, vakar sugebėjau pasiimti į rankas knygą. Bet net ir toji panašia tema. Kai kurie iš mūsų jaučiame kaltę bandydami gyventi įprastai. Ar tai normalu? Kaip neįkristi į paniką? Kaip rasti vidurį tarp „Ukrainoje vyksta karas“ ir „gyvenimas nesustojo, turime išsaugoti savo įprastą gyvenimo ritmą“? Koks mūsų santykis su mirtimi? Blogis yra šio pasaulio dalis – kaip nenusivilti pasauliu, žmogumi? Ir dar kartą apie tai, kaip galime padėti sau įtemptu metu. „Pandemijos metu supratome, kad vidinis pasaulis yra svarbus. Dabar jis yra egzistenciškai svarbus. Kaip išgyvensim šią traumą, priklauso nuo to, ką darysime su savimi.“ Kviečiu klausyti ir dalintis su tais, kam jis šiuo metu galėtų padėti pasijusti geriau. Nuo šiol pokalbius remti kviečiu tik Contribee. Čia rasite pokalbius, skirtus tik rėmėjams. Ačiū už paramą, kuri leidžia šiems pokalbiams gyvuoti. Linkėjimai, Marija

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę Contribee rėmėjai. Kviečiu klausytis pokalbio su psichologe psichoterapeute Jurga Dapkevičiene. Ją pokalbiui pakviečiau perskaičiusi įrašą Facebook‘e, kur ji rašė apie mamų siekį būti tobuloms, sunkumų neigimą, baimę prašyti pagalbos ir baimę priimti visas motinystės, kaip ir gyvenimo, spalvas. O jos juk varijuoja nuo pačios šviesiausios iki pačios tamsiausios. Kalbėjome apie tai, iš kur kyla šis noras siekti tobulumo, motinystės idealizavimas visuomenėje, su kuriuo ateina ir nežmoniški reikalavimai, kuriuos keliame ir pačios sau. Be jokios abejonės, prie viso šito vaizdinio prisideda ir socialiniai tinklai, kuriuose vis dar gausu idealizuoto motinystės vaizdinio. Norisi pacituoti ištrauką iš Jurgos Dapkevičienės įrašo: „Idealūs motinystės vaizdai – reti tobulybės blyksniai gyvenime – ima atrodyti kasdienybe, kurios tik jai vienai – nevykėlei – nepavyksta pasiekti. Kyla kaltė, nerimas, baimė, liūdesys, galiausiai pyktis, kuris nukreipiamas į vyrą arba vaiką. Tiesa išlaisvina. Pripažinus, kad gali būti labai sunku ir nepatogu laikyti netgi lengviausią kūdikį, galima ieškoti, o kaipgi įsipatoginti – rasti poilsį teikiančias padėtis ir pozicijas. Ramiai žvelgiant į savo netobulumą, lengviau susitaikyti, kad gyvas, tikras žmogus yra visai kas kita nei bendrinis, knygose aprašomas vaikas ar youtubo mažylis, kuris net verkia pagal tam tikrą, lengvai atpažįstamą melodiją. Tiesiog laikant ir ramiai atlaikant pamažu viskas lengvėliau, nors kartais – ir vėl – labai sunku...” O pokalbyje mes palietėm vaikų ir tėvų, mamos ir dukros santykio temą, kartų skirtumus, apie būtinybė nepamesti savęs, savo pomėgių, poreikių tapus mama, kad ir kaip kartais tai atrodo sudėtinga. Kviečiu klausyti. Šis pokalbis atviras visiems bus iki rytojaus vakaro, o vėliau jį galėsite perklausyti tik Patreon arba Contribee platformose, kuriose kviečiu remti šią tinklalaidę. Ačiū už paramą, kad klausot ir dalinatės su kitomis mamomis. Jūsų pasidalinimai yra labai svarbūs, nes būtent taip šie pokalbiai gali pasiekti ir kitas mamas, kurios ieško įkvėpimo, ramybės ir bendrystės. Ačiū. Pokalbis įrašytas VU START FM. Dėkoju leidyklai VAGA, kuri dovanoja mano pašnekovams puikias knygas. Kalbėkime, mamos. Marija

„Sekasi geriau, nei gėles auginti. Tiek ilgai nė vienos gėlės neturėjau, o Ūlai jau 4 mėnesiai.“  Tęsiu pažadą kviesti tėčius dažniau. Šįkart kalbame su Adomu, kuris į tėvystės frontą įžengė prieš keturis mėnesius. Nors paprašytas kažką patarti ar palinkėti tėčiams kuklinosi dėl savo trumpos patirties, visgi būtent pati pradžia, man atrodo, yra pati tirščiausia ir intensyviausia šios kelionės dalis. Būtent pradžioje dar sunku susigaudyti, kaip viskas pasikeitė ir kokios košės čia prisivirėm :) Pokalbis, nors ir linksmas, su daug juoko ir krizenimo, mano ausims leido išgirsti daug apie tai, ką mąstė, dėl ko nerimavo, ką patyrė Adomas, laukdamas dukrytės. Jis dalinosi apie pasikeitusį požiūrį į moteris ir verkiančius vaikus, po gimdymo norą skambinti mamai ir už viską atsiprašyti, o visoms, gatvėje sutiktoms mamoms, duoti „penkis“. O tikriausiai vienas gražiausių pastebėjimų man buvo apie tai, jog meilė vaikui, jo nuomone, auga pirmiausia per meilę mamai ir ne kartą paminėjo, kad savo svarbiausiu darbu pačioje pradžioje jis laikė būtent rūpestį žmona. „Aš jau visą nėštumą jaučiausi skolingas. O po gimdymo supratau, kad visą gyvenimą tos skolos neatiduosiu.“ Pokalbis įrašytas Vilniaus universiteto radijo stotyje START FM. Pokalbį remia „Nėštumo kalendorius“ - nemokamas informacinis leidinys, jau keturiolika metų lydintis Lietuvos šeimas ypatingu moters nėštumo laikotarpiu ir pirmaisiais kūdikio metais. „Nėštumo kalendorius“ ir „Kūdikio dienoraštis“ yra nemokami leidiniai, bet jei negavote jų pas savo ginekologę ar akušerę, užsisakyti galite www.nestumokalendorius.lt Tinklalaidę remti galite PATREON arba CONTRIBEE. Ten rėmėjai klauso dvigubai daugiau pokalbių. Gero klausymo! Linkėjimai, Marija

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę Contribee rėmėjai. Sveikam kūne – sveika siela, ar ne? Naujų metų pradžia – puikus laikas motyvaciniam pokalbiui apie tai, kodėl verta sportuoti ir rūpintis savo kūnu. Kalbame su sertifikuota nėščiųjų ir moterų po gimdymo sporto trenere Vaiva Bertašiūte apie moters kūną po gimdymo. Kaip jį pakeičia gimdymas? Kodėl svarbu rūpintis dubens dugno raumenimis taip pat, kaip rūpinamės pilvo presu norėdamos turėti sicks pack‘ą? Ar tikrai turint diastazę padėti gali tik operacija? Ar šlapimo nelaikymas – gimdymo kaina ir nuosprendis visam gyvenimui? Kada kėgelio pratimai reikalingi, o kada gali situaciją pabloginti? Nors kūnas po gimdymo pasikeičia, tai dar nereiškia, kad jis negali būti stipresnis, nei bet kada anksčiau. Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti pokalbį. Kalbėkime mamos! Linkėjimai, Marija

Kviečiu klausyti pašnekesio su psichologe, dviejų mergaičių mama, tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autore Milda Kukulskiene. Su Milda kalbamės jau ne pirmą kartą, 2020 metų pavasarį esame įrašę pokalbį apie tai, kaip padėti sau siaučiant pandemijai, kuri į mūsų gyvenimą atnešė tiek daug nerimo ir chaoso. Jį rasite ČIA. Šįkart Mildą pakviečiau pakalbėti apie antro vaiko atsiradimą šeimoje ir nuovargį tėvystėje, kuris, kaip sako Milda, auginant vaikus yra visiškai normalus. Normalu kasdien vakare jaustis pavargusia mama ar tėčiu, nes gyvenimas su vaikais yra labai intensyvus. Vis dėlto, yra tam tikri momentai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį ir ieškoti pagalbos. Man labai norėjosi pokalbio su Milda ne tik kaip su psichologe, bet – ir netgi labiau – kaip su dviejų vaikų mama. Ji dalinosi, kada jai buvo sudėtingiausias etapas augant dukrytėms, kurioms šiuo metu yra 6,5 ir 4,5 metų, kuo skyrėsi pirmo ir antro vaiko laukimas, lūkesčiai ir realybė, vaikų santykiai ir pykčiai bei kaip juos sprendžia savo šeimoje, kada stipriausiai smogia mamiškas kaltės jausmas, kas labiausiai nustebino ir ko išmokė pačios intensyviausios motinystės patirtys. Prieš kviečiant klausyti pokalbio pasinaudosiu besibaigiančių metų proga ir padėkosiu visiems, kurie remiate tinklalaidę, kurie parašote, pasidalinate įspūdžiais perklausę pokalbius, kurie rekomenduojate juos kitiems – jaučiuosi labai dėkinga ir tikrai tai vertinu. Kartais viena palaikymo žinutė paskatina nesustoti ir kurti toliau. Todėl nuoširdžiai dėkoju ir linkiu jūsų šeimoms šviesių, jaukių Šv. Kalėdų ir viltingos naujų metų pradžios. Tegul jie atneša daugiau ramybės, pasitikėjimo, dėkingumo ir pastabumo geriems, gražiems dalykams, o sunkumai ir iššūkiai stiprina. Šio pokalbio atspirties taškas man buvo Mildos įrašas Instagram'e, kurį paskaitysiu šio pokalbio pristatymo pabaigoje. Kitas pokalbis bus skirtas tik rėmėjams Patreon‘e arba Contribee, tad kviečiu jungtis į rėmėjų būrį, jei norisi daugiau pokalbių. Šį pokalbį remia pirmieji Lietuvoje pradėję ir jau septynerius metus Kaune riešutų kremus ir becukres chalvas gaminantys „Sviestas sviestuotas“, kurių nuolat galima rasti ir mūsų šeimos virtuvės spintelėje. Visada švieži, klasikinių skonių kremai ir originalios riešutų interpretacijos, net 12 skirtingų rūšių. Puikus pasirinkimas šeimoms, nuo pačio mažiausio iki didžiausio, kiekvienam, ieškančiam natūralaus ir maistingo užkandžio. Už nuotrauką dėkoju Evgeniai Levin. Kalbėkime, mamos. Marija

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę tik Contribee rėmėjai. Kviečiu pokalbiui apie psichologinį atsparumą su psichologe, meno psichoterapeute, dvynukų mama Evelina Savickaite-Kazlauske, kuri yra ir knygos „Kaktusas ar pienė“ autorė. Koks yra atsparus žmogus? Ar galime išmokti tokiais būti? Kokį vaidmenį čia atlieka genai, o kiek galios keistis turime patys? Ar psichologiškai atsparūs tik ypatingų, neįtikėtinų istorijų herojai, o gal kiekvienas iš mūsų yra savaip stiprus ir norėdamas gali keltis vėl ir vėl iš naujo ir žengti pirmyn? Kodėl tiek daug kalbama apie mitybą, miegą, fizinį aktyvumą? Šie klausimai narstomi ir Evelinos knygoje, ir mūsų pokalbyje. Dar kelios temos, kurias palietėme – tai Evelinos šeimos sprendimas po dešimties metų gyvenimo užsienyje sugrįžti į Lietuvą, to priežastys ir pirmieji įspūdžiai. Taip pat klausiau, ką davė kelionė su tuomet dar tik būsimu vyru aplink pasaulį, trukusi pusantrų metų ir leidusi įkelti koją į 6 žemynus bei keliauti su 720 įvairiausių priemonių. O kuo ši kelionė panaši su motinyste? Kviečiu klausyti ir dėkoju Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM, kur galim jaukiai, šiltai ir profesionaliai įrašinėti šiuos pokalbius. Jau kurį laiką kas antrą pokalbį išgirsti turi galimybę tik rėmėjai, tad jei norisi daugiau turinio, kviečiu jungtis į rėmėjų būrį. AČIŪ už paramą! Linkėjimai, Marija

Pokalbis su menotyrininke, kuratore ir vizualiųjų menų redaktore žurnale „Nemunas“ Aiste Marija Grajauskaite, kuriai parašiau iškart, kai perskaičiau jos straipsnį „Literatūroje ir mene“ pavadintą „Mūsų vaikai, gėda ir lietuviški muziejai“. Aistė mano, jog „Lietuvoje muziejai pamiršo, kad parodų ekspozicijos turėtų būti sukurtos atsižvelgiant į kelis dėmenis. Svarbi ne tik puiki, suaugusiųjų akims graži parodų architektūra, bet ir puikiai sukurta edukacinė programa vaikams. Jei parodos neišlaiko šio balanso, tuomet kyla klausimas, kaip galime norėti, kad meninės edukacijos nepatyrę vaikai pernakt taptų dvidešimtmečiais meno mylėtojais ir žinovais?..“ Sakote, vaikai nemėgsta muziejų? Klausiate, kaip juos sudominti? Kodėl verta juos ten vestis? Būtent apie tai ir kalbėsime su Aiste, dešimt metų dirbančia su muziejais ir galerijomis. Pirmieji jos motinystės metai prabėgo Nyderlanduose, o patirtimi apie lankymąsi meno erdvėse su vaikais ji gali pasidalinti iš įvairių šalių. Kuo ta patirtis kitokia, nei Lietuvoje? Ką galime padaryti, kad ir pas mus į vaiką muziejuje būtų žiūrima kaip į įprastą lankytoją, o ne kaip į naštą, trukdį, o kartais net ir visai nepageidaujamą svečią? Aistė pasidalino mintimis, ką galėtų padaryti Lietuvos muziejai ir galerijos, o ką – tėvai, kad vaikams pažinti meną būtų gera ir įdomu, kad visi galėtume sugyventi po viena saule prie to paties paveikslo. Aistės patarimas tėvams – padaryti namų darbus ir atsipalaiduoti: „Eiti į muziejų nebūtinai kaip į šventę, bet ir ne kaip į darbą. Priimti jį natūraliai. Tai yra natūrali erdvė, kurioje mes visi turime jaustis gerai.“ Kviečiu klausytis ir tapti rėmėjais Patreon ar Contribee, kur turėsite galimybę klausyti papildomus pokalbius, skirtus tik rėmėjams. Ačiū! Pokalbis įrašytas VU radijo stotyje START FM, kurios klaustyti galite radijo bangomis 94.2 Vilniuje. Nuotraukos autorė Eglė Juzumas. Gero klausymo! Linkėjimai, Marija

Tai pirmoji pokalbio dalis. Visą pokalbį girdėti gali Contribee rėmėjai. Pokalbis su gydytoja dietologe, sertifikuota žindymo konsultante, dviejų vaikų mama Barbora Jarašūne.Jei tinklalaidę atradote tik dabar, kviečiu pasidairyti praėjusių dvejų metų pokalbių archyve, kuriame rasite nuoširdžių pokalbių pačiomis įvairiausiomis temomis. Jau kuris laikas Patreono ir Contribee rėmėjai gali girdėti papildomus pokalbius, tad jei norisi daugiau turinio, kviečiu jungtis prie rėmėjų būrio ir tapti „Kalba mamos“ bendruomenės dalimi. Ačiū už paramą! Su Barbora kalbame apie mamos pieno naudą kūdikiui, trumpai ir apie tai, kaip tas pienas pasigamina, su kokiais pagrindiniais iššūkiais susiduria žindančios mamos, koks maistas gali padėti greičiau atsistatyti moters organizmui po nėštumo ir gimdymo. Barbora dalinasi patarimais, kokius maisto produktus reikėtų riboti ir nuo ko pradėti, jei tėvai įtaria, kad mažylis netoleruoja kokių nors maisto produktų. Tikriausiai visi esame girdėję daug įvairiausių mitų apie žindymą, tad su Barbora palietėme ir keletą iš jų, o gražiausia šiame pokalbyje man Barboros šiltas balsas ir rūpestis, kad mamos ne kuo daugiau maisto produktų atsisakytų, o kaip tik valgytų kuo įvairesnį ir vertingesnį maistą. Man labai patiko, kad Barbora taip išsamiai atsakė į klausimą apie kofeino vartojimą žindant, nes iki šiol visur mano matyta informacija šiuo klausimu dažniausiai būdavo paviršutiniška, tiesiog išversta iš užsienio populiarios literatūros, pernelyg nesigilinant net apie kokią kavą kalbama. Taigi sužinosit, kaip paruošta kava turi mažiausiai ir daugiausiai kofeino? Koks jo suvartojamas kiekis yra saugus? Kiek kofeino patenka į mamos pieną? Ši informacija, tikiu, padės kiekvienai mamai savarankiškai priimti sprendimą dėl išgeriamo kavos kiekio. Pokalbis labai išsamus ir ilgas, todėl padalinau jį į dvi dalis. Visą pokalbį girdėti turi galimybę tik rėmėjai Patreon'e arba Contribee. Apie ką joje kalbėjome, galit sužinoti paskaitę pokalbio chronologiją apačioje. Šį pokalbį remia pirmieji Lietuvoje pradėję ir jau septynerius metus Kaune riešutų kremus ir becukres chalvas gaminantys „Sviestas sviestuotas“. Visada švieži, klasikinių skonių kremai ir originalios riešutų interpretacijos, pavyzdžiui, lazdynų ir anakardžių, aguoninis, karijų ir datulių, su cinamonu ir razinomis – net 12 skirtingų rūšių. Be jokios abejonės, riešutų kremas – puikus pasirinkimas šeimoms, nuo pačio mažiausio iki didžiausio, kiekvienam, ieškančiam natūralaus ir maistingo užkandžio. Visą produkciją rasite www.sviestassviestuotas.lt, o spalio mėnesį su kodu „kalbamamos“ įsigyti galėsite su 10% nuolaida. Skanaus! 00:03:57 – medicinos, dietologijos mokslai ir žindymas – kaip šie keliai susitiko? 00:10:25 – Barboros žindymo patirtis 00:13:11 – dažniausi žindančių mamų iššūkiai 00:15:56 – koks maistas gali padėti moters organizmui ir kūnui atsistatyti po nėštumo ir gimdymo? 00:31:03 – kokių maisto produktų rekomenduojama vengti norint maitintis sveikai? 00:43:14 – maistas, mamos pienas ir kūdikio virškinimo bėdos. Kokios gali būti priežastys? Kokie sprendimai? 00:54:36 – kada ir kokius tyrimus verta daryti? 00:57:42 – ar mamai trūksta pieno?   01:06:08 – ar yra mamos pieno gamybą skatinančių maisto produktų? 01:16:51 – mamos pieno vertė 01:23:55 – kofeinas žindant 01:36:16 – kaip gaminasi mamos pienas? Gero klausymo :) Linkėjimai, Marija

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę rėmėjai Patreon ir Contribee platformose. Štai ir išaušo paskutiniojo šio sezono pokalbio valanda! Rugsėjo 17 dieną „Kalba mamos“ švenčia savo antrajį gimtadienį – būtent tą dieną pasirodė pirmasis pokalbis su psichologe Sigita Valevičiene. Prabėgo dveji metai, kuriuose sutilpo 32 pokalbiai pačiomis įvairiausiomis temomis su mamomis ir kol kas tik su vienu tėčiu, bet naujame sezone pasižadu tėčius pokalbiui kviesti dažniau, nes manau, kad jie tikrai turi, kuo pasidalinti, ir kol nėra tėčių podcast‘o (nors tauta vis dar laukia „Tėčio užrašų“ sugrįžimo), jaučiu pareigą prisidėti ir prie jų patirčių įgarsinimo. Tad, tėčiai, parašykit man, jei norit pasidalinti savo patirtimi! O tie, kas galbūt šią tinklalaidę atradote tik dabar, labai kviečiu pasidairyti pokalbių archyve, nes per dvejus metus prikalbėta tikrai nemažai. Antrojo sezono pabaigos proga noriu padėkoti visiems, kurie klausote, remiate Patreon ar Contribee platformose, reaguojate, dalinatės savo įžvalgomis ir rekomenduojate pokalbius klausyti kitiems tėvams. Labai vertinu tą grįžtamąjį ryšį, kurio sulaukiu, nes kai sukurtus pokalbius paleidžiu į neaprėpiamas interneto platybes, nuostabu matyti, sužinoti, kad jie pasiekia ir paliečia žmones. Kadangi sąrašas žmonių, kuriuos norėčiau pakalbinti vis ilgėja, todėl pilnomis kišenėmis idėjų žengiu į trečiuosius tinklalaidės metus ir žadu daugiau įvairesnių pokalbių. Kaip ir iki šiol, kas antras pokalbis bus prieinamas tik tinklalaidės rėmėjams Patreone ir Contribee, tad kviečiu jungtis, jei norisi daugiau turinio. O dabar kviečiu klausyti pokalbio su Marina Pukeliene, kuri rugsėjo pradžioje tapo trijų vaikų mama. Mariną pokalbiui pakviečiau dėl dviejų priežasčių. Pirmoji yra ta, jog ji dar praėjusių metų pradžioje man rašė siūlydama pakalbėti apie tai, kaip dviejų vaikų mamai sekėsi grįžti į darbus ir savo svajones derinti su prieraišios tėvystės principais, kurie jai pasirodė artimiausi auginant vaikus. Pamenu, tada taip ir neišdrįsau jos pakviesti pokalbiui, bet Marinos karjeros kelias ir temos, kuriomis ji domisi, atvedė iki projekto, kuriame beveik 3000 moterų, gimdžiusių Lietuvoje, dalinosi savo gimdymo patirtimi. Tai antroji priežastis, nes šį projektą seku nuo pat pradžių. Be to, ji tapo ir tinklalaidės rėmėja, tad turėjau galimybę su ja susipažinti ir išsiaiškinti, jog gyvename tame pačiame name ir netgi toje pačioje laiptinėje, todėl vieną dieną tiesiog išėjom į miškelį prie namų ir pasikalbėjome apie tai, kas rūpi abiems. Marina dalinasi, kaip jai pavyko rasti kompromisą motinystės ir karjeros svajonių kelyje, apie stiprius virsmus gimus pirmagimei, kai teko susitaikyti su tuo, jog nepavyks visko sukontroliuoti, kaip galbūt iki tol dažnai gyvenime pavykdavo. Kalbėjome apie sąmoningumą laukiantis, planuojant gimdymą ir jau tapus mama. Apie stebuklingajį aukso viduriuką, kurį rasti savo pačių gyvenimuose galime tik patys, apie pasitikėjimą savimi ir kokia taisyklė jai padeda pernelyg neapsunkinti motinystės. Taip pat pakalbėjome apie projektą „Mano gimdymas“, apie jo vertę ir tikslus, apie tai, kokį gimdymo patirčių Lietuvoje įspūdį leidžia susiformuoti ši apklausa. Mano nuomone, šis projektas tikrai labai svarbus ir reikšmingas, leidžiantis surinkti tiek daug svarbios informacijos apie tai, kaip moterys jaučiasi gimdydamos Lietuvoje. Labai norisi palinkėti, kad tie duomenys ne tik nugultų grafikuose, tačiau ir pasiektų žmones, kurie turi noro ir galią priimti reikiamus sprendimus, jog gimdyvių teisių situacija Lietuvoje gerėtų. Kviečiu klausytis! Gero klausymo ir iki susitikimo trečiajame „Kalba mamos“ sezone! Nuotrauka „Asta Foto“ Linkėjimai, Marija

Kviečiu paklaidžioti po motinystės netobulumus ir įkvėpimus su penkių vaikų mama, menininke, kūrėja Ieva Juodelyte. Ievos vardą pamatysite internete paieškoję „Mummymoon“, „Zebra I can see“, „Motula“ prekinių ženklų, kuriuos ji įkūrė. O šiandien ji savo širdį ir laisvą laiką, kiek jo gali turėti mama, per keliolika metų į pasaulį paskui save pasikvietusi dar ir 5 sielas, atiduoda projektui „Women Are Poems“, apie kurį plačiau čia dar pakalbėsime. Kviesti pokalbiui nepažįstamą žmogų man kaskart yra nuotykis, kurio pabaigos nežinau. Pokalbis apie tai, ką reiškia būti mama, visada prašosi nuogo atvirumo. Čia jo išgirsite gana daug. Bent jau man taip atrodo. Pradėję nuo Ievos profesinio kelio, jos projektų, atžingsniavom prie tobulybės siekio ir lūkesčių, dūžtančių į šukes. Kartais labai aštrias. Prie klausimo „o kas aš esu?“, prie pilnatvės jausmo ir atsakymų, kurių galbūt net neieškai, bet jie susiranda. Prie nuovargio, prie gyvenimo kasdienybėje su 5 vaikais, prie gimdymų ligoninėje ir namuose. Išsipildymas, rutina, gimdymai, nuovargis, bendravimo su suaugusiais troškulys – tai penki Ievos raktažodžiais, kurių sulaukiau prieš pokalbį. Visus juos paliesime. Kviečiu klausyti. Linkėjimai, Marija

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį galite rasti Contribee platformoje. Tai mano padėka rėmėjams – kas antras pokalbis lieka tik paramos platformose. Ačiū! Kviečiu į pasivaikščiojimą su dviejų vaikų – Uršulės ir Jurgio – mama, vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidente, tinklaraščio „Ir vėl sloga“ autore Elena Landsbergyte-Bukauskiene. Eleną pokalbiui pakviesti planavau jau anksčiau, jos vardas nugulė mano kalbinti planuojamų moterų sąraše, tačiau kai ji IG pasidalino savo mintimis apie motinystės vienišumą, supratau, kad noriu pakalbinti ją dabar pat. Šis pokalbis apie motinystės pradžią, lūkesčius ir realybę, apie baimę kažkam pasiguosti, kai būna sunku, liūdna, kai nesupranti savęs. Ir aštriai smeigiantį jausmą, kad... gal net ir neturi, kam apie tai pasakyti? Draugai, kurie neturi vaikų, nesupranta, o vyrui pasakyti gėda. Nes juk esi stipri moteris. Dar apie kaltę, kai, rodos, turi tik šokinėti iš laimės, nes, na, labai laukei šio vaikelio, svajojai apie jį, tad tikėjaisi, kad būsi be proto laiminga ir tik truputį pavargusi mama, bet gaunasi kažkaip beveik atvirkščiai. Tai kaip čia yra? Kaip sugaudyti galus šituose absoliučiai naujuose jausmuose? Kai kurioms šis laikotarpis būna trumpesnis, kai kurioms – ilgesnis. Kai kurios jį sukandę dantis pralaukiame viską paslėpusios po sauskelnių ir skalbinių krūvomis, kai kurios išsigandę, neiškentę ir nesulaukę pagerėjimo ieškome pagalbos. Elena suprato, kad pasikalbėti neturi su kuo, todėl pradėjo lankyti psichoterapiją, kuri padėjo susidėlioti taškus ant „i“. Ir nebebijoti kalbėti apie tai, kaip ji jaučiasi. Socialinė atskirtis, kurioje užstringa dalis mamų su mažais vaikais, turi daugybę veidų. Vienas iš jų – vienišumas, kuris kartais persmelkia kiekvieną eilinės dienos akimirką. Galėtum juk eiti, daryti, veikti, dalyvauti, susitikti. Galėtum, bet kartais nėra tam jėgų. O kartais ir noro. Nes didžiausias troškimas neretai, po visos tos dienos rūpesčio kitu, mažu žmogumi, yra tiesiog valandėlė ramybės ir tylos. Net jeigu niekam (nebent tik tuščiam pascrollinimui) nėra jėgų. Juk būna, ar ne? O tada, hm, lyg ir mėgaujiesi ta ramybe, bet lyg ir ilgiesi draugų, šurmulio, viso to, kas būdavo smagaus anksčiau (be vaikų), galimybės užeiti kur nori negalvojant apie tai, kaip čia reikės užsitempti tą vežimą, prikrautą krūvooom daiktų. Lyg ir supranti, kad normalu, jog atsiradus vaikams gyvenimas pasikeičia, bet vis tiek kartais ilgiesi ankstesnio laiko, ankstesnės savęs. O tada pasižiūri į vaiko akis ir jauti kaltę dėl to ilgesio, nes juk tavo rankose tai, apie ką svajojai, ko taip laukei. Et... Elena sako, kad reikia tai išgedėti. Nes niekada nebus taip, kaip anksčiau. O jūs gedit? Jei taip, tai žinokit, kad su tuo jausmu gyvenančių mamų tikrai yra daugiau. Bet ateina diena, kai supranti, priimi, kad viskas su tuo yra gerai. Viskas su manimi yra gerai. Ir su visais tais jausmais, kurie iš pradžių gal net ir gąsdino. Bet tai auginanti, stiprinanti patirtis, atverianti pačias giliausias ir slapčiausias mūsų kerteles ir padedanti dar geriau pažinti save. Jei tik leidžiamės tų pokyčių vedami. O pokytis dažniausiai juk nėra lengva. „Svarbiausia – neišsigąsti savęs ir savo jausmų“, – sako Elena. Kalbėkime, mamos. Apie viską. Linkėjimai, Marija

„Kaltės jausmas dingo, kai perėjau dvi labai skirtingas stadijas – viena, kai tarsi save saugai, o kita – kai visą save atiduodi, ištirpsti vaikuose. Tada suvoki, kad iš tikrųjų nėra kažkokios tobulybės stotelės, į kurią atvažiuosi. Visada bus kažkas netobulo tame motinystės kelyje“, – sako dviejų vaikų mama, tėvystės koučerė Renata Cikanaitė. Ir vėl kviečiu jus į miško maudynes. Kalbame su Renata, kuri, prieš 20 metų išvykusi į Paryžių, visai neseniai grįžo su vyru ir dviem vaikais gyvenimą kurti Lietuvoje. Kažkada buvusi finansų vadovė, šiandien Renata yra pasinėrusi į tėvystės temas, dirba koučere ir organizuoja seminarus, dirbtuves tėvams ir konferencijas „Tėvai ryšyje“. Paklausta, kas labiausiai padeda lengviau praplaukti per įvairiausius tėvystės iššūkius, sako, kad būtent ryšys. Klausiau Renatos apie darželius ir mokyklas Briuselyje, kur augo jos vaikai, kodėl nusprendė grįžti ir ar nebuvo baisu leistis į šį nuotykį. O paklaususi, kas nutiko, kad visas jos gyvenimas šiandien sukasi aplink tėvystės temas, buvau pakviesta sugrįžti į Renatos vaikystę ir jos patirtis. Kalbėjome apie jautrumą ir jo keliamus iššūkius, apie mokėjimą priimti kitą, kitokį, apie tai, kas buvo sudėtingiausia motinystės pradžioje, ir kodėl visgi vaikai buvo didžiausia jos gyvenimo dovana. Išlaisvinusi, suteikusi progą išgyventi vaikystę iš naujo, padėjusi priimti save tokią, kokia yra – „ypatingai jautrią“, kaip sako pati Renata. Ir, žinoma, apie netobulumo prisijaukinimą. Jei gali ir nori prisidėti, kviečiu prisijungti prie būrio Patreon ir Contribee rėmėjų, kurie taip pat turi galimybę girdėti papildomus pokalbius, ir būti uždaros FB grupės nariais. Ačiū tiems, kurie finansiškai ir visaip kitaip remiate, kad klausote ir dalinatės. Į pokalbį su Renata atėjau nešina knyga „Geros žinios apie blogą elgesį“. Už galimybę pradžiuginti pašnekoves tariu AČIŪ Vagos leidyklai. Kalbėkime, mamos. Linkėjimai, Marija

Tai pokalbio ištrauka. Visą pokalbį girdėti turi galimybę rėmėjai Contribee platformoje. Man visada labai smalsu sužinoti, kokie žmonės slepiasi už įvairių iniciatyvų ir idėjų. Googlinu numerius, kurie man skambina, googlinu ir apie žmones. Nieko nepadarysi, esu smalsi ir man tai patinka. Tas smalsumas mane dažnai atveda į labai įdomias pažintis. Tokio smalsumo vedama vieną dieną nuklydau į tinklaraštį „Dirbu mama“ paskaityti apie pykčio protrūkius ir atradau labai įdomią, įvairių idėjų pilnas kišenes besinešiojančią moterį, Ievą Driukienę ir nusprendžiau ją pakalbinti. Ieva yra 4 vaikų mama, kinų kalbos ir kultūros specialistė, minėto tinklaraščio autorė, kuris gyvuoja jau apie 10 metų, La Leche lygos žindymo vadovė, o nuo praėjusio rudens dar ir su vyriausiu sūnumi įžengusi į tikrai gana naują Lietuvoje mokymosi namuose lauką. Apie visa tai ir pasišnekučiavome. Ievos pasidalinimuose aš išgirdau daug ramybės ir jau išgvildentų atsakymų per prabėgusius 12 motinystės metų. Ievos vaikams yra 12 m., 10 m., 3,5 m. ir 1,5 m. Klausant 3 ar daugiau vaikų turinčias mamų man neretai susidaro įspūdis, kad joms viskas jau tarsi sviestu patepta su tuo vaikų auginimu. Nors Ieva dalinasi, kad su kiekvienu vaiku vis dar būna naujų, niekad nepatirtų etapų ir iššūkių, tačiau laikui bėgant jausmų, emocijų, bendravimo lygmuo darosi vis lengvesnis ir lengvesnis. Kviečiu klausyti! Man laikas su Ieva tikrai neprailgo, tikiuosi, kad bus įdomu ir jums. Ačiū VAGOS leidyklai už knygas, kurias galiu dovanoti savo pašnekovėms. Ieva išsirinko Josh Shipp knygą „Suaugusiųjų gidas po paauglių pasaulį“. AČIŪ už paramą! Visą šį pokalbį galės išgirsti tik Patreon ir Contribee rėmėjai.   00:06:32: Kinų kalba – netikėtas posūkis, tapęs gyvenimo keliu 00:26:51: namų mokymas. Kaip ir kodėl? 00:52:00: žindymo kelionė auginant 4 vaikus, La Leche lyga, žindymo privalumai 01:19:20: tapsmas mama – koks jis?

Šįkart girdėsit mus su Indre tekšint per balas, kažkurioje vietoje mane šnabždančią apie medžio kamienu šliaužiančią sraigę (jų tądien buvo tiek daug, kad kai kur vaikštant reikėjo atidžiai dėti kojas), paukščių čiulbesį, kuris buvo toks malonus ausiai, jog pagalvojau, kad norėčiau visus pokalbius nuo šiol įrašinėti vaikštinėjant gamtoje. Taigi, apie ką gi tas mūsų pokalbis.  Apie netikėtą Indrės „Čiubo“ kepuryčių verslo pradžią, pasibeldusią į duris draugės ranka, apie dar labiau netikėtą Menjero sindromą, dėl kurio ji kaltina perfekcionizmą studijų metais ir norą būti geresne už gerą. Apie persileidimą ir kokią ryškią žymę jis paliko Indrės gyvenime: nepasitikėjimą savimi, savo kūnu, kuris nesugebėjo išnešioti ir užauginti gyvybės, nepilnavertiškumo, nesėkmės jausmą. Indrė, vienoje kišenėje besinešdama Menjero sindromą, kitoje – persileidimą, jautėsi tarsi „iškritusi iš kokybiškų žmonių kategorijos“. Tada ji tarsi suprato, kad suaugusiųjų gyvenimas, nėra toks, koks atrodė. Niekas mums nepasakoja apie nesėkmes. Ir kad ne visada v i s k ą galima pasiekti. Niekas mūsų neruošia nesėkmėms. Štai, mokykloje mums pasakoja tik apie tai, kaip išvengti nepageidaujamo nėštumo. O ką daryti, jei visą gyvenimą svajoji apie vaikus, atsakingai jiems ruošiesi, bet nepavyksta jų turėti? Indrės noras – kad į besilaukiančias moteris būtų žiūrima kaip į žmogų su istorija, su praeitimi, kuri gali turėti labai daug įtakos jos nėštumui. O ne tik kaip į kūdikį nešiojantį kūną. Svarbų tiek, kiek svarbus kūdikis. Ir kad moterys kalbėtų, dalintųsi, ieškotų pagalbos, nenumotų ranka į taip stipriai gyvenimą galintį sudrebintį dalyką kaip persileidimas. Šiame pokalbyje manęs girdėsite nedaug, todėl ir čia nedaugžodžiausiu, neperpasakosiu Indrės istorijos, kuria ji taip giliai ir atvirai dalinosi. Kviečiu klausytis. O norinčius paremti tinklalaidę kviečiu tą padaryti Patreon arba Contribee platformoje. Rėmėjus ir pašnekoves kviečiu prisijungti prie uždaros grupės Facebook‘e, kur bandome suburti bendruomenę. Apie naujus pokalbius tai pat greičiausiai sužinosite sekdami „Kalba mamos“ Instagram‘e ar Facebook‘e. Jei turit idėjų, ką galėtume nuveikti drauge, parašykite man! Linkėjimai, Marija

Pokalbis su psichologe Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir dula Lina Gabrijolavičiene, kurio centre – nėštumas ir gimdymas pandemijos akivaizdoje. Eglė yra psichologė, dviejų dukrų mama, studijos „Natūrali motinystė“ bendraįkūrėja. Ji dirba su tėvais motinystės ir tėvystės temose, kurias mato kaip labai auginančią, keičiančią, daug atveriančią patirtį. Taip pat rašo, veda seminarus, konsultuoja ir padeda tėvams augti auginant savo vaikus. Lina yra dula, padedanti besiruošiantiems gimdymui ir tėvystėje ieškoti orientyrų individualių konsultacijų, grupių ar paskaitų metu. Domisi gimdymo teorija ir praktika, o kartu su Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga dalyvauja projekte, tyrinėjančiame, kaip Lietuvos moterys vertina savo patirtis gimdant. Klausydami mūsų pašnekesio turėkit omeny, kad jis įrašytas dar sausio 1-ąją, tačiau net ir klausant jo po 4 mėnesių man visgi susidarė įspūdis, kad niekas, apie ką kalbėjome, nepasenę ir vis dar neiškritę iš konteksto – mes vis dar su kaukėmis, vis dar daug nerimo ir nežinios, o moterys ir toliau laukiasi, gimdo virusui šnopojant į nugaras. Eglė ir Lina dalinasi, kaip pasikeitė jų – psichologės ir dulos – darbas pandemijos metu, kokių naujų patirčių, minčių tie pokyčiai atnešė. Mudvi su Egle įrašinėjant pokalbį buvome paskutinių dienų, savaičių laukime, abiem šis nėštumas buvo antras, tad pasidalinome, kuo jis kitoks ir kokių atspalvių jam suteikė pandemija, ribojimai, negalėjimas matytis su artimaisiais, nerimas dėl susirgimo ir, galų gale, pačio gimdymo laukimas. Eglė ir Lina dirba su moterimis, jas konsultuoja, prisideda savo žiniomis ir patirtimi prie jų ramesnio laukimo, tad jų įžvalgos man atrodo tikrai vertingos ir aprėpiančios įvairias patirtis. Lina palietė labai įdomų „geros mergaitės“ gimdyme aspektą ir dalinosi mintimis apie tai, kas suteikia mums saugumo, pasitikėjimo savo kūnu ir kaip išmokti jo klausyti, jį suprasti. Pabaigoje išgirsite Eglės ir Linos patarimus apie tai, kas gali padėti laukti gimdymo ramiau, labiau pasitikint savimi. Ačiū, kad klausot. Norintys paremti tinklalaidę, tą padaryti galite Patreon (https://www.patreon.com/kalbamamos) arba Contribee (https://contribee.com/kalbamamos)   Linkėjimai, Marija

Jau kvepiant pavasariui kviečiu klausyti pokalbio su Egle Šilkone. Prieš motinystės atostogas Eglė dirbo su viešojo ir privataus sektoriaus projektais, o šiuo metu augina dvi dukrytes ir kuria tinklaraštį, tvaraus gyvenimo būdo vadovą „Vandenynai“.  Jame Eglė dalinasi idėjomis, kaip kiekvienas iš mūsų galime tapti sąmoningais vartotojais: čia rasite patarimus, į ką atkreipti dėmesį renkantis aplinkai draugiškus skalbiklius, kosmetikos priemones ar tvarų verslą, įkvėpimus vertingiems įpročiams, įdomių faktų apie klimato krizę, kodėl ji kiekvienam iš mūsų turėtų rūpėti, ir dar daug kitokios įdomios informacijos. Su Egle, visų pirma, ir norėjau pakalbėti apie tvarumą, kaip ir kada ji tuo susidomėjo, kokie konkretūs žingsniai prigijo jų šeimoje. Šiandien ji vadovaujasi šūkiu „naudok tai, ką turi, ir daug kartų“. Besiremdama juo Eglė antrajai dukrai nupirko vos vieną naują drabužį, nes viską, ko reikėjo, rado arba Vinted, arba priėmė iš draugių, arba buvo likę nuo pirmosios dukros. Viena iš temų, kuria man įrašinėjant pokalbį su Egle ir laukiant dukros gimimo buvo labai smalsu pakalbėti, nes žinojau, kad ji turi patirties – tai daugkartinių sauskelnių naudojimas. Jei laukiantis pirmojo sūnaus prieš beveik penkerius metus į mano akiratį nebuvo pakliuvusi ši tema, šiandien matau, kad ji tampa vis populiaresnė: vyksta diskusijos, mamos vis dažniau dalinasi patirtimi ir ieško patarimų.  Facebook‘e yra puiki grupė, kurioje renkasi šia tema besidomintys entuziastai ir smalsuoliai – „Daugkartinės sauskelnės. Pašnekesiai, patarimai ir idėjos tėveliams.“ Joje rasite daug įdomių pokalbių, kitų šeimų patirčių ir patarimų. Tad jei ši tema įdomi, tikrai verta ten įkišti nosį. Taip pat apačioje rasite ir keletą mūsų su Egle rekomendacijų, ką dar verta pasekti socialiniuose tinkluose. Būtų puiku, jei komentaruose tą sąrašą praplėstume visi kartu! :) Žinoma, pakalbėjome ir apie motinystės kelionę. Ši tema pokalbyje suskambėjo tikrai jautria styga – Eglė pasidalino apie patirtą priešlaikinį gimdymą sulaukus 25-ių savaičių ir negalėjimą atsisveikinti su vaikeliu, ankstyvu persileidimu pasibaigusį antrąjį nėštumą ir baimę, lydėjusią kasdien net ir trečiojo, sėkmingo nėštumo, metu. Šiandien Eglė augina dvi dukras ir sako, kad jei ką ir galėtų patarti toms moterims, kurios patyrė kažką panašaus, tai patartų išbūti su vaikeliu tiek, kiek reikia, ir nebijoti kreiptis pagalbos, jei tik kyla abejonių. Kadangi tema tikrai jautri, o žinau, kad šių pokalbių klausosi ir besilaukiančios mamos, apačioje rasite pokalbio chronologiją, kad galėtumėt klausyti tas dalis, kurias norisi. Ačiū, kad klausot ir remiat. Linkėjimai, Marija ****** Pokalbio eiga: Pradžia – apie tvarumą ir trumpai apie tai, kokie sprendimai prigijo jų šeimoje. 00:13:43 – Eglės tapimo mama istorija: priešlaikinis gimdymas, ankstyvas persileidimas, neštumai 00:31:47 – kas Eglei padėjo po šių patirčių 00:37:25 – tvarumas motinystėje: žaislai, drabužiai, sauskelnės, vaiko priežiūra 01:00:50 – žaislai ir plastikas 01:06:55 – kelios rekomendacijos   IG: lapepa_boutique, mamalinauk, vandenynai. Eglės minėta knyga Bea Johnson „Namai be atliekų“ Mano rekomendacija norintiems valgyti skaniai ir nešvaistyti maisto: Eat Guilt Free

Tai yra pokalbio ištrauka. Pilną pokalbį ir dvi S. Valevičienės meditacijas rasite „Kalba mamos“ Patreon puslapyje: https://www.patreon.com/kalbamamos Kviečiu klausyti antrosios pokalbio su psichologe Sigita Valevičiene dalies, kurioje daug dėmesio skyrėme vyro vaidmeniui gimdymo metu, kalbėjome, ką konkrečiai jis gali daryti, kad nuimtų dalį naštos nuo moters ir taptų aktyviu padėjėju, dalyviu, o ne tik stebėtoju. Ypač intensyviausiu gimdymo metu. Kalbėjome apie skausmo slenkstį, apie tai, kaip veikia moters smegenys gimdymo metu, kokie hormonai jo metu išsiskiria ir koks jų vaidmuo. Man atrodo, kad labai svarbu ir įdomu žinoti, kaip veikia mūsų kūnas. Kai ką, apie ką kalba Sigita, patyriau pirmojo, o kai ką – antrojo gimdymo metu, ir buvo ypatingai geras jausmas suprasti, kas su manimi ir mano kūnu vyksta. Ypač žinoti, kad viskas labai gerai, kai gimdymo pabaigoje sugebėdavau pasnausti tarp sąrėmių. „Turėsite išmokti nekovoti su skausmu. Ir tai yra sunkiausias dalykas, kurį reikia padaryti. Tai didžiausias darbas – nesipriešinti. Nes jeigu priešinuosi, aš bijau, įsitempiu. Reikia leisti tai bangai ateiti iki manęs ir tą sąrėmį įsivaizduoti kaip kažką. Dėl to hipnogimdymai dirba su vaizdiniais, nes tada galime sąrėmį įsivaizduoti. Ir tada mūsų smegenys sako: „O, tai nėra skausmas, tai kažkokia banga, kažkoks karštis arba spalva, kuri su manimi vyksta.“ Taip pat Sigita pasidalino, kaip hipnogimdymas atsirado jos gyvenime ir kuo jis yra išskirtinis. Kviečiu klausyti ir ačiū Patreon rėmėjams už paramą. Visas šis pokalbis prieinamas tik „Kalba mamos“ Patreon kanale, tad, jei įdomu ir šiuo metu aktualu, kviečiu prisijungti prie rėmėjų bendruomenės. Visus ankstesnius pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. Nuotrauka Mildos Adomaitienės Šilti linkėjimai, Marija

Šio pokalbio ypatingai kviečiu paklausyti visas, laukiančias gimdymo. Kalbame su psichologe, keturių vaikų mama, nuostabios knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene. Nuo tinklalaidės pradžios praėjo beveik pusantrų metų, apsisuko visai nemažas ratas ir dalinuosi jau 23-iuoju pokalbiu. O pirmasis iš jų buvo būtent su Sigita. Pamenu, kaip skaitydama jos knygą radau daug ramybės ir supratimo, kad visa tai, ką jaučiu, ką išgyvenu tapusi mama, yra normalu. Mano žiniomis, knyga jau visur išpirkta, bet Sigitos svetainėje www.sigita.eu galite rasti elektroninę knygos versiją. Pirmojo pokalbio metu kalbėjome apie tapsmą mama, apie naujus, niekada anksčiau nepatirtus jausmus, besikeičiančius poros santykius gimus vaikui, apie atlaidumą sau, pogimdyvinę depresiją ir kodėl ne vaistai, o santykis, draugės yra patys geriausi antidepresantai. Kviečiu paklausyti, jei neklausėte, o šįkart su Sigita nusprendėme pakalbėti apie gimdymą ir pasiruošimą jam: ko bijome jo laukdamos? Kodėl svarbu nebėgti nuo nerimo, neignoruoti baimių, o pamėginti jas tiksliai įsivardyti ir suprasti, ką iš tiesų jaučiu? Kas gali padėti nuraminti savo kūną ir emocijas gimdymo metu ir jaustis saugiai? Saugumas, anot Sigitos, yra vienas svarbiausių jausmų gimdymo metu, nes būtent nuo jo priklauso, kaip daug kas klostysis. Kas yra skausmas ir kodėl svarbu, kad smegenys jo neieškotų, nelauktų? Ką galime padaryti, kad gimdymas, būdamas intensyvia patirtimi, netaptų kalnu, kurio nebegalime perlipti? Sigita įvardins labai konkrečius, mažus žingsnelius, būdus, kaip galime padėti sau gimdymo metu, kad ta intensyvi patirtis mūsų neišgąsdintų ir nenublokštų. Ir kaip nepaskęsti savigraužoje ar liūdesyje, jei visgi gimdymas įvyko ne taip, kaip svajojome, tikėjomės, laukėme. Taip pat iškart dalinuosi, jog šis pokalbis turės antrą dalį, kuri bus prieinama tik Patreon rėmėjams. Ir jis bus su priedu – dviem Sigitos įrašytomis meditacijomis. Antroje dalyje kalbėsime hipnogimdymą, kaip jis atsirado Sigitos kelyje, apie gimdymo metu veikiančius hormonus ir kodėl jie svarbūs, kokią atlieka funkciją, apie vyro vaidmenį ir kaip konkrečiai jis gali padėti moteriai gimdymo metu. Jei šie pokalbiai atrodo prasmingi, kviečiu paremti tinklalaidę Patreon platformoje, kur pokalbius išgirsite pirmieji, o nuo šiol ten rasite ir papildomus epizodus. Ačiū! Gero klausymo! Marija Nuotrauka Mildos Adomaitienės

Pokalbis su fotografe, trejų metų berniuko mama, Juliana Murašova ir viena iš jos projekto apie moters kūną heroje, trijų vaikų mama Vilma Mamniashvili Schvili, apie tai, jog kiekvienas randas, siūlė, strija pasakoja savo istoriją. „Tai yra tobula istorija, nes ji niekada nepasikartoja, ji niekada nebus tokia pati. Mes su džiaugsmu į pasaulį priimame gyvybę, mes galime ir su džiaugsmu priimti savo kūną, kuris mums suteikė stebuklą”, – sako Juliana. Jau daugiau nei septynerius metus fotografe dirbanti Juliana dalijasi, kad nors ir anksčiau fotografuodavo šeimas, besilaukiančias moteris, kūdikius, tačiau pati tapusi mama į moters kūną pradėjo žiūrėti kiek kitaip. Kad ir koks stebuklingas būtų nėštumo laikas ir apskritai gyvybės atsiradimas, moters kūne dažnai tai palieka žymes: antsvorį, strijas, randus, pasikeitusią figūrą. Tai priimti, prie to priprasti ne visuomet lengva. Kasdien ant kiekvieno kampo mus pasitinka reklamos, siūlančios panaikinti randus, greit ir lengvai numesti svorio, kuo greičiau sugrįžti į ankstesnes formas, „pasitaisyti“ krūtinę ir t.t. O kur dar visi klausimai apie tai, kiek priaugai kilogramų ir kiek iš jų „liko“. Lyg tai būtų svarbiausias su vaiko atėjimu į pasaulį susijęs klausimas... Pačias įvairiausias patirtis Juliana išgirsta ir iš fotografuotis su šeimomis ar į kūdikio fotosesiją atvykusių moterų, kurios nori paslėpti tam tikras savo kūno vietas ar apskritai prašo jų nefotografuoti. Nes jaučiasi negražios. Juliana tada juokais klausia jų: „O kada jūs jau būsit sau graži? Kada galėsiu jus fotografuoti?“ Tokių pokalbių su moterimis ir asmeninės patirties paskatinta Juliana nusprendė pakviesti moteris nusifotografuoti ir papasakoti savo istorijas. Taip gimė projektas „Moters kūnas“, kuris Julianai atrodo kaip įvykdyta svarbiausia misija jos, kaip fotografės, karjeroje. Projekte dalyvavo 13 moterų, kurios pasidalino savo istorijomis. Visas jas galite rasti Julianos internetinėje svetainėje www.juliana.lt Savo istorija pokalbio metu dalinasi ir Vilma, trijų vaikų mama. Jos istorijoje telpa patyčios jaunystėje dėl lieknumo ir profesionalaus sporto paliktos žymės kūne, natūralus gimdymas ir du cezariai, skyrybos, gimdymo patirtys 19-os ir 39-erių. Nors pirmą kartą išvydus iki tol lygią savo odą nusėtą mėlynomis strijomis verkė, šiandien Vilma tikina, kad yra laiminga, ir po rimtos širdies operacijos, kūno randai, pasikeitusi krūtinė jai atrodo kaip menkniekiai. „Svarbiausia, kad esu gyva, o krūtinė juk tam ir skirta – išmaitinti kūdikiui“, – sako ji. Kviečiu klausyti. O norinčius prisidėti prie tinklalaidės kviečiu užsukti į Patreon, kur jums priimtina suma galėsite paremti pokalbius ir išgirsti juos pirmieji. Balčiausi linkėjimai tokią nuostabią žiemą! Marija

Kartu su artėjančių šv. Kalėdų sveikinimais ir šiltais linkėjimais siunčiu ir naują, smagų, jaukų pokalbį su trijų sūnų tėčiu Simonu Bendžiumi. Jis yra interneto dienraščio Bernardinai.lt redaktorius, buvęs LRT radijo žurnalistas. Dabar jau net nepamenu, kaip ir kur Simoną pažinau, bet faktas, kad visų pirma dažnai teko jį girdėti klausant LRT radijo. Mane visuomet labai žavėjo jo sugebėjimas valdyti plunksną ir žodį, visai nejučia priverčiantis šypsotis, tai iškart perspėju, kad šio pokalbio metu vietomis tikrai buvo sudėtinga valdytis ir nesijuokti. Bet aš labai džiaugiuosi tokiu nuotaikingu pokalbiu, tikiuosi, kad jis ir jums šiek tiek praskaidrins šias dienas, jei tokių pragiedrulių ieškote. :) O kalbėjome mes apie tapimą tėčiu, kokios gi jam atrodė tos vaiko priežiūros „atostogos“, kurias turėjo progą patirti gimus dvyniams, kaip jų šeimai sekasi gyventi karantino metu, kas padeda jiems su žmona nepaskęsti buityje ir nepamiršti vienas kito. Simonas sako, kad viena svarbiausių santykių taisyklių yra į pirmą vietą statyti žmoną arba vyrą. Jo žodžiais tariant, jei tuo pačiu metu zyzia vaikas ir žmona arba vyras, tai aišku, kad reikia eiti prie žmonos ar vyro. Va taip va! Taip pat Simonas dalinosi, kada jaučia tėvišką kaltę, ar yra griežtas tėtis, kodėl vaikams, jo nuomone, namuose reikia tėčio ir mamos, o ne draugo ir draugės, ir kodėl santuoka po 10-ies metų jam atrodo dar vertingesnė, o meilė žmonai stipresnė. Apskritai šiame pokalbyje buvo pasakyta daug gražių ditirambų žmonai, santykiams, meilei ir gyvenimo prasmei auginant vaikus, bet kažkaip ne per saldžiai ir tikroviškai viskas man skambėjo, tai buvo ypač miela ir malonu klausytis. Pabaigoje Simonas atvėrė ir specialiai tėčiams skirtą patarimų skrynelę. :) Kviečiu klausytis ir paremti tinklalaidę Patreon platformoje, kurioje pokalbius rėmėjai išgirsta pirmieji. Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean, 15 min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. Gedimino Šulco - Bernardinai.lt nuotrauka. Šiltų, jaukių, viltingų artėjančių Kūčių ir šv. Kalėdų Jūsų šeimoms! Marija

Šįkart kviečiu virtualiai pasisvečiuoti Nyderlanduose. Kalbinu Agatą Ramelienę, kuri sutiko pasidalinti savo ir savo vyro tapimo tėvais kelione. Toje kelionėje telpa pusantrų metų laukimo, nerimo ir nevilties kada nors susilaukti vaikų. Didelį vaidmenį šioje kelionėje vaidina NaProTECHNOLOGIJA, iššifravus, pilnas pavadinimas būtų „natūrali prokreacinė technologija“. Tai viena iš alternatyvų pagalbiniam apvaisinimui. Teko pastebėti, kad dažnai žmonės nebūna nieko apie tai girdėję, todėl pasinaudojau proga ir Agatos klausiau, kaip vyksta šis procesas, kokios gydytojų pagalbos jie su vyru sulaukė, kiek truko, kiek kainavo ir kokios buvo jų negalėjimo susilaukti vaikų priežastys. Pamenu, kai Agata dar tinklalaidės gyvavimo pradžioje man parašė, kad klauso pokalbių ir kaip jie ją įkvepia. Aš mažumėlę nustebau, nes žinojau, kad Agata neturi vaikų, bet netrukus ji ir pasidalino apie didelį norą tapti mama, o kai visai neseniai ji pasidalino savo nuostabia gimdymo istorija, kurią tikrai būtų galima įtraukti į Romualdo Šemetos knygos „Gimdymas su šypsena“ priedus, supratau, kad būtinai turiu ją pakalbinti. Šiandien Agata sūpuoja vos keleto mėnesių sūnų Matą ir nuoširdžiai dalinasi savo istorija norėdama įkvėpti kitas šeimas, susiduriančias su iššūkiais norint susilaukti vaikų. Taip pat man labai įdomu buvo išgirsti apie gimdymo ir nėščiųjų priežiūros ypatumus Nyderlanduose, kur Agata gyvena su šeima. Turiu pripažinti, kad su baltu pavydu klausiau, kiek daug galimybių šioje šalyje turi moteris: gimdyti namuose, poliklinikoje, iš kurios, jei viskas gerai, išleidžia namo po keletos valandų (tą, beje, patyrė ir Agata) arba ligoninėje. Kaip atsižvelgiama į gimdyvės norus, jausmus, poreikius gimdymo metu, ir net galimybę savaitę po gimdymo namuose sulaukti padėjėjos, kuri gamina maistą, tvarko namus ir pamoko visko, kas gali būti svarbu šviežiai iškeptiems tėvams. Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo paremiant pokalbius Contribee platformoje. Jau visai netrukus visus pokalbius galės išgirsti tik rėmėjai, o viešai prieinamas bus kas antras pokalbis. Tad jei pokalbiai jums įdomūs ir aktualūs, labai kviečiu jungtis į „Kalba mamos“ bendruomenę. Visus iki šiol publikuotus pokalbius galite rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. Ačiū už atsiliepimus, rekomendacijas ir įvairiausią paramą. Kalbėkime, mamos! Linkėjimai, Marija

Dalinuosi pokalbiu su Anželika Terese, gestų kalbos literatūros tyrėja, veganiškų saldumynų „Saldūs miškai“ kūrėja bei dviejų vaikų mama. Kalbame apie sprendimą įsivaikinti, apie mitus, iššūkius ir stebuklus, kuriuos patyrė šiame kelyje, apie antrojo vaiko laukimą bei koks yra Anželikos ir jos vyro santykių sėkmės bei tėvystės lengvumo receptas. „Man nebuvo baimės, kad kažko nemokėsiu, nes sau kėliau nedidelius lūkesčius. Nesiekiau būti tobula. Atrodo, žinai, kad jam jau čia geriau. Tarsi toks paglostymas viduje, kad jau yra geriau.“ Su Anželika susipažinome, berods, prieš penkerius metus, kai vienam žurnalui rengiau pokalbį su Gedvile, kurčia mergina. Anželika tuomet buvo tas žmogus, kuris padėjo mums susikalbėti – Gedvilei ji gestų kalba vertė mano klausimus, o man – Gedvilės atsakymus. Kai sutiko savo dabartinį vyrą, Anželika gana greitai su juo pasidalino, kad jaučia, jog vaikai į jos gyvenimą ateis įvairiausiais keliais ir ji nori tuos kelius atverti. Taigi, pirmas vaikas, vos šešių savaičių berniukas, į jų šeimą prieš dvejus metus atkeliavo iš vaikų globos namų. O prieš keletą mėnesių Anželika pagimdė dukrytę. „Pagal statusą mes buvome tik jo globėjai. Negali įvardyti, kad čia mano vaikas ir mes tikrai būsime kartu, nes tu to nežinai. Bet tiesiog, kai priglaudžiau prie krūtinės, atsisėdau, prisimenu, Nojus iškart užmigo. Mane apėmė jausmas, kad pagaliau mes visi kartu. Ir taip ramu pasidarė.“ Tad kalbame apie sprendimą įsivaikinti, ilgą, apie pusantrų metų trukusią kelionę iki tos dienos, kai oficialiai Nojus tapo jų sūnumi, apie pasiryžimą priimti vaiką iš įvairiausių priklausomybių turinčios šeimos, apie globėjams ir norintiems įsivaikinti skirtus kursus, apie mitus ir apie tai, ko išmokė šie dveji buvimo tėvais metai. Jei apie „Kalba mamos“ tinklalaidę sužinojote visai neseniai, kviečiu paklausyti ir anksčiau įrašytų pokalbių. Juos galite rasti Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir įvairiose kitose tinklalaidžių platformose. Prie pokalbių prisidėti galite Patreon.com/kalbamamos. Ačiū! Pokalbis įrašytas VU radijo stotyje START FM. Gero klausymo! Šilčiausi linkėjimai, Marija

Pokalbis su socialinio projekto „Nėštumo kalendorius“ kūrėja ir įvairių socialinių idėjų autore Nida Vildžiūnaitė bei fotografe Asta Petraitiene apie jų bendrą projektą „Mama mums rūpi“. Šio projekto tikslas – burti bendruomenę ir drąsinti žmones būti atidesniems mamai bei jos emocinei būsenai, ypač jautriu laikotarpiu po gimdymo. Kalbėjome apie gerąsias kitų šalių patirtis ir kaip kiekvienas iš mūsų galėtume būti atidesni mamai, kad ji nesijaustų vieniša jautriu ir ypatingu laikotarpiu po gimdymo. „Ši iniciatyva gimė iš poreikio paskatinti besilaukiančią ar neseniai pagimdžiusią moterį supančius artimus žmones – vyrą, mamą, sesę, anytą, draugus – jai padėti, palaikyti, pavaduoti buityje, ar tiesiog nuoširdžiai paklausti „Kaip tu jautiesi?“, – dalinasi projekto autorės. Prie projekto prisidėjo Depresijos gydymo centras, kuris parengė klausimyną, padedantį moteriai suprasti, ar jai reikalinga specialistų pagalba. Pirmasis žingsnis, anot projekto autorių, galėtų būti tokio klausimyno išdalinimas kiekvienai besilaukiančiai ar pagimdžiusiai mamai. Nida ir Asta taip pat pasidalino savo asmeninėmis patirtimis, ko joms trūko, kai tapo mamomis, apie bendravimo, artimo ryšio svarbą, visuomenės abejingumą ir apie drąsą leisti sau būti tokia mama, kokia nori būti. Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti Spotify, Podbean.com, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.  Tinklalaidės draugai:  START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK. Linkėjimai, Marija

Pokalbis su dviem mamomis psichologėmis Egle Lukinaite-Vaičiurgiene ir Beatriče Liutikaite, kuriančiomis tinklaraštį „Natūrali motinystė“ ir auginančiomis dvejų metukų mergaites. Kalbėjome apie tai, kas gi yra ta natūrali motinystė, tėvystė, kokiais principais jos vadovaujasi augindamos savo dukras, kurių gimtadienius, beje, skiria vos viena diena. Taip pat man buvo labai įdomu, kaip joms, kaip psichologijos mokslus baigusioms ir nuolat besigilinančioms į šią temą, sekasi žinias pritaikyti realybėje. Kuo tos žinios padėjo, o galbūt trukdė. Eglė ir Beatričė be tekstų, kuriais dalinasi, taip pat veda asmenines ir grupines psichologo konsultacijas, kuria seminarus įvairiomis temomis, tad buvo smalsu, kada dažniausiai mamos į jas kreipiasi ir kokios pagalbos ieško. Kadangi šios dvi mamos nuo studijų laikų yra draugės, negalėjome nepaliesti šios temos ir, panašu, kad draugystė tapus mamomis joms atsiskleidė dar kitokiomis spalvomis. Su ne viena pašnekove esame kalbėję apie mamų draugystės svarbą gimus vaikui, kokia didelė dovana yra ta galimybė viskuo dalintis atvirai, tad buvo labai įdomu išgirsti šių dviejų mamų istoriją, kuri ir atvedė prie bendros, abiem svarbios veiklos. Taip pat kalbėjome apie nėštumą ir gimdymą, gimdymo skausmo baimę, traumas ir ką tapimas mama joms leido naujo atrasti savyje, o Eglė pasidalino, kuo skiriasi pirmo ir antro kūdikio laukimas. Šis pokalbis buvo įrašytas VU radijo studijoje START FM. Jei pokalbis buvo įdomus, kviečiu prisidėti prie tinklalaidės jums priimtina pinigų suma Patreon ir išgirsti pokalbius pirmiesiems. Pokalbius galite rasti Spotify, Podbean.com, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.  Tinklalaidės draugai:  START FM, Marijos radijas, Bernardinai.lt, 15min KLAUSYK.

Šįkart apie santykius, apie didelės šeimos šurmulį, džiaugsmus ir iššūkius, pilnatvės jausmą pasirinkus šeimos kelią kalbame su Jurgita Saliniene, septynių vaikų mama, katalikiškos pažinčių svetainės „Kitolink.lt“ įkūrėja, su vyru randančia laiko ne vienai savanorystei.   Gal iš pradžių skamba kiek paradoksaliai, bet apie savanorystę kalba pasisuko man paklausus apie tai, kaip jiems su vyru, auginant tokį būrį vaikų, pavyksta rasti laiko vienas kitam kaip sutuoktiniams. Jurgita dalijasi, kad jau 10 metų besitęsianti savanorystė „Šeimų universitete“ ir ruošiant sužadėtinių grupes santuokai yra tas laikas, kai jie gali pabūti kartu, pasikalbėti įvairiausiomis temomis su kitomis šeimomis, nupūsti dulkes nuo pamatų, ant kurių pastatyti jų santykiai, o taip pat rasti bendraminčių, įkvepiančių, padrąsinančių žmonių, kurie savo gyvenimu liudija, jog šeima yra jų pagrindas.   Pakalbėjome ir apie naujus – paauglystės – iššūkius jų šeimoje, apie tikėjimo, mamų bendruomenės svarbą Jurgitos motinystės kelionėje, ir apie tapsmą mama, mintis, laikant pirmagimę ant rankų, kai atrodė, kad viskas, gyvenimas dabar suksis tik aplink šį trapų žmogutį, kurį reikia apsaugoti, kuriuo reikia pasirūpinti. Šiandien Jurgita sako, kad kaip mama augo po truputį, nors troškimą ja būti jautė dar neturėdama vaikų.   „Pilnatvė – tai žodis, geriausiai atspindintis būseną, kurią patiri gyvendamas pagal savo širdį. Aš visada buvau rami, ta vidine, gilumine ramybe, kad mano vieta yra čia, dabar. Aš renkuosi būti su vaikais, su šeima, nes man yra gera.“   Kviečiu jungtis į Patreon rėmėjų gretas, prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo ir išgirsti pokalbį pirmiesiems.   Pokalbį, kaip ir visus kitus, rasite Spotify, iTunes, 15min KLAUSYK ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose.   Nuotraukos autorė Raimonda Vyšnia (nuotraukoje trūksta mažiausios šeimos narės Marijos)   Ačiū už įvairiausią Jūsų paramą ir palaikymą.   Tinklalaidės draugai: Marijos radijas, START FM, Bernardinai.lt ir 15min KLAUSYK

Šįkart kalbame su Dovile Šafranauske – dvynukių mergaičių mama, Lietuvoje skleidžiančia „Pagarbios tėvystės“ filosofiją, įkūrusia tinklaraštį pagarbitevyste.lt ir tinklalaidę, kurioje kalbina įvairius specialistus tėvams aktualiais klausimais ir gilinasi į tėvystės patirtis. Taip pat Dovilė yra baigusi Australijoje esantį „Jautraus miego konsultacijų institutą“ (angl. Institute of Sensitive Sleep Consulting) ir tėvams padeda rasti atsakymus į klausimus, kylančius apie kūdikių ir vaikų miegą.   Ilgai širdyje nešiotas noras tapti mama, pagalbinis apvaisinimas ir netikėta žinia lyg lietus iš giedro dangaus apie po širdimi nešiojamą ne vieną vaiką, bet dvynukes, o vėliau – ir 33-ąją nėštumo savaitę prasidėjęs gimdymas atnešė nemenką puokštę išbandymų į Dovilės ir jos vyro gyvenimą. Nors jie abu ruošėsi, dalyvavo kursuose, daug skaitė laukiant gimstančių mergaičių, bet sako, kad visose knygose rašė apie tai, ką reikia padaryti, nuveikti, kaip sutvarkyti namus. Į jų rankas nepakliuvo nė viena knyga, kuri pasakotų apie tai, kaip tiesiog būti su vaikais. Todėl šiandien Dovilei atrodo, kad motinystei ji buvo pasiruošusi techniškai, bet ne moraliai.   Kažin ar pakaktų abiejų rankų pirštų, jei norėtume išvardinti visas tėvystės filosofijas, apie kurias rašomos knygos ir rengiami įvairūs seminarai, tačiau Dovilė yra „Pagarbios tėvystės“ filosofijos atstovė ir lektorė, klausiau jos, kas gi yra ta pagarbi tėvystė, kaip ji atsirado jų šeimos gyvenime ir kaip principus, kuriais remiasi ši filosofija, pavyksta pritaikyti realybėje pačios Dovilės šeimoje. Kalbėjome apie pagarbą kūdikiui nuo pat gimimo, apie ribų reikšmę ir santykio kūrimą, jo išsaugojimą augant vaikams bei visų vaiko emocijų priėmimą, kas neretai būna nelengvas iššūkis.   Dovilė sako, kad tėvystės mokomės visą gyvenimą ir kad nėra vieno recepto – kiekviena mama ir kiekvienas tėtis turi pajausti, kas geriausia ir labiausiai tinka jų šeimai.   Pokalbis buvo įrašytas Marijos radijo studijoje Kaune. Kviečiu klausytis ir prisidėti prie tinklalaidės gyvavimo Patreon platformoje: patreon.com/kalbamamos   Ačiū!   Šilti linkėjimai, Marija

Pokalbis su trijų vaikų mama, psichologe-psichoterapeute, socialinių mokslų daktare Agne Matulaite. 2014 metais A. Matulaitė apsigynė daktaro disertaciją tema „Kai „tavo kūnas tiesiog išprotėja“: įkūnytas nėštumo patyrimas“. Ji taip pat yra Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė, Kembridžo universiteto akademinio rašymo grupės narė ir knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ autorė. Kalbėjome apie trapią moters tapimo mama pradžią, apie naujo kūdikio ir naujos mamos gimimą ir kodėl sau keliame lubas siekiančius, neadekvačius reikalavimus. A. Matulaitė sako, kad tai – būtent 21 a. „griekas“, kaišiojantis pagalius į ratus. Labai svarbu neužmiršti pasirūpinti savimi ir priimti savo netobulumą. Mokėjimas klysti ypač svarbus šalia augant mažam žmogui, kuris dar tik mokosi gyventi. „Mano pažeidžiamumas leidžia ir vaikui būti pažeidžiamam, priimti savo pažeidžiamumą“, – sako A. Matulaitė. Taip pat nemažai dėmesio pokalbyje skyrėme tėčiams, jų vaidmeniui vaiko auginime, santykiams, kurie neretai pasikeičia ir tampa ypač dinamiški gimus vaikui. Jei pamenate, pačiame pirmame šios tinklalaidės pokalbyje, kuris buvo su psichologe Sigita Valevičiene, kalbėjome, jog didesnė dalis porų gimus vaikui išsiskiria, todėl A. Matulaitės klausiau, kas gali padėti neišsilakstyti į skirtingas puses ir įveikti iššūkius kartu, pabandyti geriau suprasti vienas kitą. Ji sako, kad realiau būtų neišsigąsti santykių dinamiškumo ir galvoti, kad klupsime, kažko nemokėsime, pyksimės ir taikysimės, o ne kad kažkaip stebuklingai tapsime neišskiriamais ir niekada nebesipyksime. Išmokti priimti savo ir kitų netobulumą, leisti sau ir kitam žmogui klysti, atleisti ir judėti toliau. „Su savimi, kaip su naujai gimusiu kūdikiu – ne tik tuo, kuris ant mano rankų, bet ir savimi – reikia elgtis labai švelniai. O ką mes dažnai darome? Įjungiame visą reikalavimų sistemą.“ Gyvenimas banguotas kaip jūra, kurioje kartais kyla ir audra. Verta rasti tose bangose savo vietą, pagauti jų ritmą. „Jeigu esu žuvis, kas man yra būti savo pačios vandeny?“, – klausia A. Matulaitė, kalbėdama apie siekį būti savo komforto zonoje. Jaukaus klausymo! Labai lauksiu jūsų minčių ir pasidalinimų. P.S. Džiugi žinia! Pradedame bendradarbiauti su naujienų portalu 15min.lt, tad netrukus jų platformoje KLAUSYK bus galima rasti visus pokalbius, o taip pat ir naujų pokalbių pristatymus 15min.lt. Kaip ir iki šiol, pokalbius pirmieji išgirs Patreon rėmėjai. Kviečiu tapti bendruomenės dalimi: https://www.patreon.com/kalbamamos Nuotraukos autorė Živilė Zimnickaitė

„Praeina tam tikras laiko tarpas, viskas susiguli, ir supranti, kad tai nėra pabaiga“, – sako liepą trejų metų gimtadienį švęsiantį Igną su vyru auginanti Vaida. Dalinuosi dvyliktuoju pokalbiu, kuriame šįkart su Vaida Survile kalbame apie tai, ką reiškia išgirsti, jog tavo vaikas serga cerebriniu paralyžiumi, ir kokia vaga toliau teka gyvenimas. Apie nežinomybę, į kurią įkrenti pačioje pradžioje, kai nieko apie ligą, kuria serga tavo vaikas, nesi girdėjusi. Apie būtinybę paleisti emocijas, sėkmingą pabėgimą nuo klausimo „kodėl man?“ ir ypatingai reikšmingus milimetro dydžio pasiekimus. Tema nelengva, bet kviečiu neišsigąsti, nors man pačiai reikėjo sukaupti drąsą ir parašyti Vaidai. Ją radau Instagram‘e. Ten ji pasakoja apie mažus, milimetro dydžio žingsnelius, kuriais sūnus ir visa jų šeima viltingai juda pirmyn. „Tai yra mūsų gyvenimas. Toks, koks yra. Ir mes jį gyvename geriausiai, kaip galime“, – sako Vaida. Klausydama jos aš darkart įsitikinau, kad ši tema iš tiesų yra aktuali kiekvienam žmogui, nes mes gyvename visuomenėje. Visi kartu. Vieni šalia kitų. Tik kalbėdamiesi ir nebijodami klausti galime sužinoti, kaip jaučiasi, kuo gyvena ir kokie yra neįgalių vaikų ir juos auginančių tėvų ar globėjų poreikiai. Nuoširdžiai dėkoju pirmiesiems Patreon rėmėjams – jūsų dėka gyvuoja ši tinklalaidė. Ačiū! Kviečiu prie kol kas dar visai nedidelės bendruomenės prisijungti ir kitus klausytojus, kuriems šie pokalbiai atrodo vertingi. Rėmėjai pokalbius išgirsta pirmieji, o vėliau juos galima galima rasti Spotify, iTunes, Podbean ir kitose įvairiose tinklalaidžių platformose. O dabar kviečiu susipažinti su Vaida Survile, kuri su vyru augina cerebriniu paralyžiumi sergantį Igną. Ačiū VU radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį. Kalbėkime, mamos! Linkėjimai, Marija

„Labai svarbu rūpintis savo vidiniu pasauliu ir kiekvienam prisiimti atsakomybę už savo savijautą ir nors mažais žingsniais, bet daryti tai, kas padeda šiek tiek nurimti, stabilizuoti save.“ Šįkart kalbinu psichologę,  tinklaraščio „Švelni tėvystė“ autorę Mildą Kukulskienę, kuri dalinasi patarimais, ką galime daryti, kad šiuo mums visiems daugiau ar mažiau keistu, neįprastu, įtemptu laiku, jaustumėmės geriau. Kaip neleisti nerimui ir įtampai užvaldyti mūsų minčių? Ar galime ką nors iš šio laikotarpio išmokti, labiau įvertinti tai, kas anksčiau atrodė įprasta? Kaip kalbėti apie šį laiką su vaikais? Kaip nereikalauti iš savęs, iš kitų per daug ir nekaupti savyje liūdnų, stingdančių minčių?    „Esu lygiai toks pat vertingas žmogus kaip ir mano vaikas, sutuoktinis. Net ir karantino metu esu vertas pertraukos.“   Kalbėjome ir apie tai, dėl ko abi jaučiamės dėkingos, kokias galimybes gali atverti šis keistas ir visiems neįprastas laikas. Kviečiu ir Jus pabandyti kiekvienos dienos pabaigoje pabandyti pagalvoti, kas gero nutiko, už ką galiu būti dėkinga, dėkingas.   Sudėtingi laikotarpiai gali sutelkti, užgrūdinti, paskatinti dar labiau įprasminti savo gyvenimą ir išsigryninti esminius, pačius svarbiausius dalykus.   „Turime būti atlaidūs sau“, – sako Milda. Nekaltinti savęs dėl to, kas nepavyksta padaryti, sukontroliuoti, nes visiems tai yra nauja realybė ir visi mokomės joje gyventi.   P.S. Pokalbio pabaigoje Jūsų laukia smagi darbo su vaikais namuose garsinė iliustracija :))   Likite sveiki!   Linkėjimai, Marija

Dalinuosi jau dešimtuoju „Kalba mamos“ pokalbiu ir sveikinuosi po ilgesnės pertraukos, nes keletą savaičių savo dėmesį skyriau mūsų šeimos įmonei, kuri, kaip ir tikriausiai didelė dalis smulkaus verslo, šiuo metu patiria didelius iššūkius. Ir po netikėtai užsitęsusios viešnagės Lietuvoje pagaliau, prieš savaitę, grįžome namo. Kelionė buvo tikrai išskirtinė dėl visiems žinomos situacijos šiuo metu, bet sėkmingai kirtome trijų valstybių sienas, nors iki paskutinės minutės, kol persikėlėme keltu iš Talino į Helsinkį, 100 procentų negalėjome būti tikri, ar mums leis grįžti į namus. Bet nurimus įtampai, susidėliojus dienų, leidžiamų namuose, ritmui, pagaliau dalinuosi šviesiu, įkvepiančiu pokalbiu su moterimi, kurią mama vadina net 14 vaikų. Tai Eglė Vaitkevičienė. Svarsčiau, ar apskritai reikia, ar būtina tą paminėti, bet tik 3 iš tų 14 yra biologiniai Eglės ir jos vyro Rimvydo vaikai. Nes klausant šios moters, skaitant jos pasidalinimus socialiniuose tinkluose, kur labai rekomenduoju šią moterį susirasti, tas faktas apie biologinius vaikus tikrai patampa tokia nelabai reikšminga detale. Kaip jų šeima tapo tokia gausi, kaip kiekvienas iš vaikų rado vietą šių dviejų žmonių, be proto mylinčių gyvenimą, širdyse, kaip atrodo šios gausios šeimos kasdiena, kokios taisyklės yra esminės norint, kad gyventi po vienu stogu būtų gera? Kaip pastebėti kiekvieną, ir kaip nepamesti savęs? Kodėl ji šypteli ir ginčijasi, kai žmonės sako, kaip jai turėtų būti sunku? Prieš kviesdama klausytis pokalbio, kviečiu ir prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo. Tą galite padaryti jau ir Patreon.com, kur pokalbius rėmėjai išgirs patys pirmieji, taip pat ten kviesiu dalintis mintimis ir idėjomis ateities pokalbiams, siūlyti pašnekoves. Jei patogu, lieka atviras ir PayPal, ir Revolut. Ačiū visiems už bet kokią paramą ir ypač ačiū už tą atgalinį ryšį, Jūsų pasidalinimus ir mintis, padrąsinimus, padėkas. Ačiū! O dabar – pokalbis su Egle Vaitkevičiene. Kalbėkime, mamos. Linkėjimai, Marija

Ištikimiausios šių pokalbių klausytojos ir, tikiuosi, klausytojai 😊 tikriausiai spėjo pasigesti naujų epizodų. Tikrai niekur nedingau! „Kalba mamos“ grįžta ir po šventinio laikotarpio mano kišenės pilnos naujų pokalbių su nuostabiomis mamomis. Nuo šiol pokalbiai jus pasieks šiek tiek dažniau. Planavau šiuo pokalbiu dalintis anksčiau, bet mano galva, pamiršdama kompiuterį namie, pasirūpino, kad šventinis laikotarpis, kurį labai smagiai praleidome Lietuvoje, būtų tikrų tikriausios atostogos. Meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatiko šis atsijungimas nuo kompiuterio ir socialinių tinklų – liko daugybė vertingo laiko gyvam bendravimui. Rekomenduoju karts nuo karto tai visiems. Sulaukiau nemažai jūsų klausimų, kaip galėtumėte paremti šią tinklalaidę. Kad taip vertinate šiuos pokalbius, mane maloniai stebina bei džiugina, todėl norinčius prisidėti, kad „Kalba mamos“ ne tik gyvuotų, bet ir plėtotųsi toliau, kviečiu paremti naudojant PayPal‘ą arba Revolut‘ą. Daugiau apie paramos galimybes, tinklalaidės išlaidas ir ateities planus pasidalinsiu netrukus. Nuoširdžiai dėkoju visiems už žinutes, pasidalinimus, padrąsinimus – tai yra didžiausia motyvacija kurti šiuos pokalbius toliau. Ačiū! O šiandien kviečiu klausytis pokalbio su dviejų berniukų mama Egle Laurinaviče, auginančia dešimties metų Rojų ir šešerių Leoną. Šią mamą atradau Instagram‘e, netikėtai užklydusi į jos kuriamą dienoraštį 5 pounds of songs, pildomą jaukiomis, gyvomis nuotraukomis, tokiomis, kurios kalba pačios už save. Netrukus sužinojau, kad Eglės sūnus Rojus turi disleksijos sutrikimą, o Leonas yra autistiškas vaikas. Pakviečiau ją pasikalbėti apie tai, kaip šių diagnozių pavadinimai atsirado jų šeimoje, ką tai pakeitė jų gyvenime, kokie jausmai, mintys užplūdo? Eglė neslepia, kad sužinojus tiek disleksijos, tiek autizmo diagnozes prieš akis, mojuodamos kaltės vėliava, prabėgo visos tos akimirkos, kai pyko ant vieno ar kito sūnaus, nes nors ir matė, kad kažkas ne taip, kartais atrodė, kad jis tiesiog nesistengia, tingi. O paskui atsirado nauja dilema – kaip rasti balansą ir nei reikalauti iš vaiko per daug, bet ir nenuleisti kartelės per žemai, kad jie turėtų galimybę mokytis savarankiškumo ir nebijoti problemų. Taip pat klausiau, su kokiais iššūkiais tenka susidurti berniukams darželyje, mokykloje ir kas galėtų palengvinti gyvenimą šeimoms, auginančioms specialių poreikių turinčius vaikus. Ir kas Eglei padeda pripildyti kantrybės, vilties ir pasitikėjimo savimi rezervus, kai jie išsenka? Jaučiuosi dėkinga turėjusi galimybę išgirsti Eglės ir jos sūnų istoriją. Ačiū VU radijo stočiai START FM, kurioje turiu galimybę įrašinėti šiuos pokalbius. Kalbėkime, mamos. Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite: Spotify, Podbean, Apple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose. Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose: Instagram ir Facebook. Linkėjimai, Marija

Kviečiu klausytis jaukaus pokalbio su mano bičiule Austėja Tolutiene. Mūsų su Austėja pažintis ir draugystė, drįstu sakyti, įgavo visai kitą atspalvį, kai tą pačią parą netikėtai abi atsidūrėme tuose pačiuose gimdymo namuose. Todėl augindamos sūnus, tarp kurių – tik dienos skirtumas – vis susirašydavom ir pasidalindavome tam tikrų laikotarpių džiaugsmais ir iššūkiais, viena kitą šiek tiek nuramindamos. Austėjos, jos vyro Vytenio ir sūnaus Mykolo šeimą šių metų rugpjūčio gale papildė dvynukai – Adelė ir Rapolas. Kai sužinojau, kad Austėja tapo trijų vaikų mama, parašiau jai, pasveikinau, pasidžiaugėm ir su tuo džiaugsmu išplaukė jos nuoširdus noras pasidalinti savo patirtimi ne tik su manimi, bet ir su kitomis mamomis. Aš be galo apsidžiaugiau, nes jos istorija tikrai įkvepianti ir mane asmeniškai kažkaip ramina. Austėja dalinosi pirmojo gimdymo istorija, kuris pasibaigė cezario pjūvio operacija, apie nežinomybę ir įtampą pačioje pradžioje, kai viskas vyksta visiškai ne taip, kaip tikėjaisi. Apie pusę metų užsitęsusią melancholiją, apie tai, kodėl neramina ir neguodžia aplinkinių pasakymas, kai tau sunku, kad „tai tik etapas, vėliau bus geriau, pakentėk“. Kalbėjome apie didelių lūkesčių atnešamus didelius nusivylus ir savigraužą, kad padarei kažką ne taip, ne viską, ką galėjai, apie smulkmenas, kurios iš esmės palengvina mamos, šeimos gyvenimą ir savijautą. Ir apie antrąjį – dvynukų – gimdymą su dula, kas jai padėjo nurimti, nusiteikti ir laukti jo neįsikabinus į kokią nors vieną viziją. Jaučiuosi labai dėkinga Austėjai, kad ji pasidalino savo augimo keliu ir žingsniais, kuriuos žengus, jai palengvėjo: ji kalbėjo apie lūžį ir priimtą sprendimą apsilankyti pas psichologę, skambutį į „Tėvų liniją“ vaikštant parke, kai grįžus namo su dvynukais, buvo labai nelengvas etapas priimant dvimečio sūnaus jausmus ir išgyvenimus, apie skambutį draugei, susibūrimą, maldos grupę su mamomis, kur dalinantis iššūkiais ir džiaugsmais ji pradėjo jaustis tvirtesnė savo kelyje, ramesnė dėl savo sprendimų. Klausiau jos ir vėl galvojau apie tai, kokius stiprius išgyvenimus, reikšmingus pokyčius mums gali dovanoti motinystė. Kiek ji suteikia progų sustiprėti, progų sukniubti, pažinti save naujai, pamatyti, kaip sako Austėja, kiek „šešėlio“ dar yra tavyje, gerai įspirti sau į užpakalį, stumtelėti ir vėl atsitiesti, užaugti, išmokti skaudžias pamokas ir džiaugtis gyvenimu, sugebėti leisti jam tekėti sava vaga. Leisti kitiems tavimi pasirūpinti ir stengtis iš savęs nereikalauti per daug. Kviečiu klausytis ir dėkoju Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį. Kalbėkime, mamos :) Linkėjimai, Marija Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite: Spotify, Podbean, Apple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose. Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose: Instagram ir Facebook.

Kristina Razminienė buvo viena iš mamų, kurioms rašiau apie „Kalba mamos“ tinklalaidės idėją. Pamenu, pačioje pradžioje buvo tikrai nedrąsu, todėl diskutavau su pažįstamomis ir nepažįstamomis mamomis, klausdama, ar, jų nuomone, tokių pokalbių apskritai reikia. Kristina pasidalino, jog prieš keletą metų mintyse nešiojosi panašią idėją ir net pavadinimas, pasirodo, jos galvoje sukosi toks pat. Šio pokalbio metu su Kristina nemažai kalbėjome apie socialinius tinklus, į kuriuos ji su tinklaraščiu „Vaikų reikalai“ 2017 metų pradžioje įžengė tvirtai žinodama, ko iš šios veiklos tikisi, o pasiekė viską ir dar daugiau: socialiniai tinklai jai suteikė galimybę dirbti sau, pasirinkti klientus, kuriems nori dirbti, netgi žmones, kuriuos šiandien ji jau gali vadinti draugais, o taip pat ir daug laiko su dukra Julija namuose derinant darbus. Julijos gyvenimas, po sudėtingo nėštumo, prasidėjo šiek tiek anksčiau, nei buvo tikėtasi – mergaitė gimė 37 savaičių, jos svoris nesiekė 3 kilogramų, buvo 50 cm ūgio. Į klausimą, kaip jai sekėsi pamilti po nėštumo ir cezario pjūviu pasibaigusio gimdymo pasikeitusį kūną, Kristina atsakė, jog nėštumas buvo per sudėtingas, o laimė gimus vaikui – per didelė, kad šie dalykai rūpėtų. Viskas natūraliai nukeliavo į antrą planą: ir kūnas, ir randai, ir svarstymai apie svorį. „Man nėra nė vienos dienos, kad nepagalvočiau, jog mano vaikas yra stebuklas. Ir nėra nė vienos dienos, kad aš ją priimčiau kaip savaime suprantamą dalyką. Nes buvo daug momentų, kai galėjo jos nebūti ir aš galėjau niekada netapti mama“, – sako Kristina. Šiandien ji džiaugiasi, kad kai gimė dukra, socialiniai tinklai dar nebuvo tokie populiarūs ir tai, anot jos, buvo vienas nuostabiausių dalykų, nes ji praleido daugybę laiko su dukra, be pašalinių, svetimų akių, iš kitapus ekrano stebinčių ir komentuojančių tavo dienos ritmą, kiek laiko reikėtų žindyti, kur ir kada migdyti ir į kokius būrelius geriausia leisti vaiką. Žinoma, šiandien kiekvienas iš mūsų taip pat turime galimybę pasirinkti, kiek norime savo gyvenimo viešinti, ar mūsų buvimas socialiniuose tinkluose apskritai turi prasmę ir tikslą, bet kartais tikrai labai lengva įkristi į savęs lyginimosi spąstus su kitais, net jei ir nesidalini savo gyvenimu. Su Kristina kalbėjome, kokie sau užduodami klausimai gali padėti to išvengti. Kviečiu klausytis. Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį. Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite: Spotify, Podbean, Apple podcasts ir kitose tinklalaidžių platformose. Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose: Instagram ir Facebook.

Pagaliau, ligoms (tikiuosi) pasitraukus iš mūsų namų, dalinuosi pokalbiu su dar viena mama. Bet pirmiausia noriu padėkoti už visas Jūsų žinutes ir pasidalinimus – tiek šiais pokalbiais, tiek savo mintimis ir patirtimis, kurios praturtina ir leidžia kaskart sužinoti, jog pokalbiai randa kelią į Jūsų širdis. Ačiū. Šįkart kalbamės su trijų vaikų mama Viktorija Poviliene. Kai paklausiau, kaip ją galėčiau pristatyti, ji atsakė, kad neturi jokių titulų, visada nori tik kavos ir miego, ir dar būtų gerai turėti laiko kišenę. Bet kai kurios mamos Viktoriją tikrai žino iš tinklaraščio „Daugiau, nei virtuvė“ gyvavimo laikų. Apie jį ir apie rašymo terapiją, padedančią susidėlioti savo mintis, kalbėsime ir šio pokalbio metu. Šiandien Viktorija – laisvai samdoma rašytoja. Sužinojusi, kad Viktorija lanko mamas, labai norėjau pakviesti ją pasidalinti, kaip kilo ši idėja, kaip ji ar ją randa mamos ir kokios pagalbos mamos dažniausiai ieško? Klausiau, kokie jausmai aplanko, kai patiri persileidimą? O triskart?.. Anot jos, kiekvieną kartą tai skausmas, kurio niekam neperduosi, su niekuo nepasidalinsi, ir kuris visada su tavimi. „Atrodo, neturi nieko apčiuopiamo, ko galėtum gedėti, bet realiai tu gedi savo svajonės“, – sako ji. Taip pat kalbėjome apie santykiams pagalius į ratus kaišiojančią buitį, rutiną ir kas pasikeičia, kai atsiranda vaikai. Apie rūpestį savimi, kaip to nepamiršti, apie mamų super galias ir kodėl geriau rinktis miegą su kūdikiu dieną ar anksti vakare, nei spoksojimą iki išnaktų į ekraną žinant, jog rytoj tau vėl truks miego, būsi pavargusi, pikta ir irzli. „Jeigu tau kažkas netinka, būk drąsi daryti taip, kaip tau reikia“, – linki mamoms Viktorija. Klausiau įrašo ir man kilo dar daug klausimų, kurių reikiamą minutę nesugalvojau. Bet vietoj graužimosi kviečiu pratęsti pokalbį socialiniuose tinkluose, jei ir jums tų klausimų kils. Norėčiau palinkėti šio pokalbio klausyti atvira širdimi – ne ieškant tiesos ar klaidų požiūryje, pasirinkimuose, o tiesiog kaip vienos mamos nuoširdų pasidalinimą. Vienos šeimos, mamos, moters istoriją. Galbūt šis pokalbis jus įkvėps aplankyti pažįstamą mamą? Kalbėkime, mamos. Ačiū Vilniaus universiteto radijo stočiai START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį. Pokalbių klausyti ir prenumeruoti tiklalaidę galite: Spotify: https://open.spotify.com/show/0ll5p14b0WFhq4LjLATMeT…, Podbean: https://kalbamamos.podbean.com/ Apple podcasts: https://podcasts.apple.com/…/podc…/kalba-mamos/id1480592553… Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose: Instagram: https://www.instagram.com/kalbamamos/ Facebook: https://www.facebook.com/kalbamamos/

Antrasis pokalbis jau čia! Jis bus kitoks, nei pirmasis. Tai – vienos mamos istorija. Asmeniška ir jautri, bet su šypsena. Tai pasidalinimas plačiai atverta širdimi apie tai, ką reiškia dvi cezario pjūvio operacijos ir absoliučiai skirtingi jausmai po kiekvienos iš jų – nuo nusivylimo savimi ir klausimo „kokia aš mama, jei nesugebu pagimdyti savo vaiko?“ iki nuoširdaus, žvaigždes siekiančio džiaugsmo ir dėkingumo kūnui už tai, kad sukūrė stebuklą. Šįkart pasidalinti savo mintimis apie motinystę pakviečiau Rūtą Mačiulytę-Valickienę, auginančią beveik keturių mėnesių sūnų Taurą ir trejų metų Tautę. Rūta Jungtinėje Karalystėje, York‘o universitete, baigė socialinės politikos ir politologijos studijas ir sulaukė pasiūlymo dirbti viename Jungtinės Karalystės socialinių tyrimų centre, konsultuojančiame britų Vyriausybę, bet, nepaisant to, kad pasiūlymas skambėjo tikrai viliojančiai, nusprendė, jog prasmingiau būtų prisidėti prie savo šalies ateities kūrimo. Ji grįžo į Lietuvą, prisijungė prie programos „Kurk Lietuvai“, dirbo Ministro pirmininko komandoje, konsultavo Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, o vėliau tapo „Kurk Lietuvai“ programos vadove. Taip pat buvo viena iš organizacijos „Baltos pirštinės“ iniciatorių. Ir tai tik keletas dalykų, kuriuos būtų verta paminėti apie Rūtą. Aš niekaip negaliu atsiminti, ar esu kada nors Rūtą mačiusi gyvai, bet tikrai ją žinojau nuo mokyklos laikų, kai aktyviai dalyvavau mokinių savivaldoje ir Lietuvos mokinių parlamento veikloje. Rūta man buvo pavyzdys, skaitydavau apie jos veiklas internete ir žavėjausi. O kažkada neseniai jos profilį pamačiau Instagrame ir tada laikas nuo laiko sureaguodavom viena į kitos pasidalinimus iš motinystės pasaulio. O paskui įvyko dar labiau netikėtas dalykas – ji parašė klausdama ar kartais mokyklos laikais nebuvau kokia nors veikli aktyvistė, nes mane iš kažkur atsimena ir net žino mano kalbėjimo manierą. :) Taigi, tokia mūsų pažinties istorija. Pokalbis su šia jauna mama man – toks tikras, gyvas motinystės atspindys: su šypsena, atodūsiais, ašaromis ir klausimais, į kuriuos atsakymo kartais nėra. Rūta 8 valandą vakaro atskubėjo į Vilniaus universiteto Žurnalistikos intitutą su pižama ir kalbėjomės lyg senos pažįstamos, nors gyvai matėmės pirmą kartą. Man labai patinka, kad Rūta nemėgsta pacukruoto, pagražinto kalbėjimo apie motinystės patirtis, bet moka iššūkiais ir sunkumais pasidalinti su šypsena, patvirtinančia jos pasakytus žodžius, jog motinystėje yra visos paletės spalvos ir nereikia galvoti, kad toje paletėje bus tik rožinė ir žydra. Kviečiu klausytis. Ačiū VU radijui START FM už galimybę įrašyti šį pokalbį. Sekite KALBA MAMOS socialiniuose tinkluose: Instagram: https://www.instagram.com/kalbamamos/ Facebook: https://www.facebook.com/kalbamamos/

Kviečiu klausytis pirmojo pokalbio su keturių vaikų mama, psichologe, dula, nuostabios knygos „Motinystės kelias“ autore Sigita Valevičiene. Sigita Valevičienė buvo mano praėjusio pusmečio atradimas. Socialiniame tinkle „Instagram“ vis matydavau mamų rekomendacijas perskaityti jos knygą, todėl nekantriai laukiau ir, kai pabaigusi magistro studijas šį pavasarį, pagaliau radau laiko ne tik toms, kurios susiję su žurnalistika, ši knyga buvo pirmoji, kurią pasiėmiau iš krūvos, laukiančių savo eilės. Skaičiau ją taupydama, apmąstydama, nejučia keldama klausimus apie savo patirtis, prisimindama daugybę panašių minčių, girdėtų iš mamos. Sigitos knygą drąsiai galėčiau pavadinti ta, kuri verta atsidurti kiekvienos moters namų bibliotekoje. Natūraliai gimė ir klausimai autorei, kuriuos labai džiaugiuosi turėjusi progą užduoti kalbantis akis į akį. Šiame pokalbyje palietėme nemažai temų: kalbėjome apie gimdymo patirtis, apie jausmus, kuriuos išgyvena ką tik mama tapusi moteris: kaltę, nepasitikėjimą, depresiją ir kodėl ne vaistai yra patys geriausi antidepresantai. Apie tai, kas nutiko, jog taip susvetimėjome, o į posakį, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo, žiūrime keistai tik iki tol, kol patys tampame tėvais. Kalbėjome apie santykius ir kaip jie pasikeičia atsiradus vaikams, kodėl moters pagalba moteriai gimdymo metu nėra jokia naujovė aš šių dienų išlepusių mamyčių išmislas, apie tai, kodėl reikia nebijoti, drįsti aplankyti ką tik pagimdžiusią mamą, bet ne eiti į svečius ir laukti, kol mums pasiūlys kavos, o iškepti pyragą, leisti mamai nueiti ramiai į dušą arba sutvarkyti namus. Skaitydama Sigitos Valevičienės knygą aš labai aiškiai supratau, kad pirmasis mano tinklalaidės pokalbis turi būti su ja. Nesuklydau. Kviečiu klausytis! Nuotraukos autorė Lena Kaplevska. Ačiū Marijos radijui už galimybę įrašyti šį pokalbį.

Sveiki, čia – „Kalba mamos“. Su jumis sveikinuosi aš, Marija Keršanskienė, ir kviečiu klausytis pokalbių su mamomis. Tai pirmasis įrašas, kuriame dalinuosi savo asmenine patirtimi ir kodėl manau, kad verta kalbėti ne tik apie pačias šviesiausias motinystės spalvas. Kalbėsime tikrai ne apie geriausias sauskelnių ar vežimėlių akcijas, o apie tai, ką reiškia būti mama: apie nuovargį, baimę, nepasitikėjimą savimi, bet ir nežinia iš kur atsirandančias jėgas, kai jau, rodos, net nepameni, ką reiškia normalus, nepertraukiamas miegas naktį, o joks aplinkinių patarimas netinka ir visiškai neguodžia. Apie daugybei mamų pažįstamus jausmus, kurie kartais būna labai netikėti ir gąsdinantys: pyktį, kaltę, savigraužą, liūdesį ir nepasitikėjimą savimi. Apie lyginimąsi su kitomis mamomis ir kaip ištrūkti iš šitų spąstų. Apie meilę sau ir pasikeitusiam savo kūnui, meilę tai moteriai, kuri gimsta iš naujo kartu su vaiku. Apie stereotipus, mitus ir aplinkos spaudimą, apie santykius – su savimi ir kitais, apie savo svajonių ir vaikų auginimo derinimą. Tačiau tai jokiu būdu nebus dejuojančių ir gyvenimu nusivylusių mamų pokalbiai. Kalbėsime ir apie motinystės džiaugsmą bei sunkiai į žodžius sutalpinamą prasmę, kurią gyvenimui dovanoja vaikai. Kviesiu mamas dalintis savo patirtimi ir patarimais, ką daryti, kad motinystė suteiktų kuo daugiau teigiamų emocijų, minčių ir vestų ne į savigraužos, liūdesio ar kaltės duobes, iš kurių išlipti gali būti labai sudėtinga, o į savęs atradimą, augimą ir meilę: sau, savo šeimai ir gyvenimui. Vaikų auginimas – pati geriausia gyvenimo mokykla, ir, kaip pasakys pirmoji mano pašnekovė, Sigita Valevičienė – tai patys geriausi psichoterapijos ir savęs pažinimo kursai, tokie, kokių niekur pasaulyje už jokius pinigus nenusipirksi, nes joks psichoterapeutas taip giliai „neiškrapštys“ pačių giliausių kertelių, kaip tą padaro vaikai. Ir čia apie tai kalbės mamos. Pirmasis pokalbis su knygos „Motinystės kelias“ autore, psichologe, dula ir keturių vaikų mama Sigita Valevičiene pasirodys jau šią savaitę! Kviečiu klausyti, dalintis ir prisidėti prie šios tinklalaidės gyvavimo.