Už Vilniaus. Ved. Edvardas Kubilius

„Nesirašau, kiek už ką mokėjau. Ramesnė galva, kai nežinai. Užmiršti ir neskauda. Visų pasaulio žirklių nesurinksi, bet stengtis reikia“, – juokiasi Kęstutis Mėlinis, savo sodyboje įkūręs Žirklių muziejų.„Pagalvojau, kažką reikia daryti tokio įdomesnio, netradiciško, kur mažai kas kolekcionuoja. Internete pažiūrėjau – daug įdomių žirklių. Taip ir prasidėjo prieš 9 metus“, – prisimena Kęstutis.Žirklių muziejus Kelmės rajono Grinių kaime – vienintelis toks Lietuvoje, jame yra per 1,5 tūkst. eksponatų.„Nesąmonė yra bananams karpyti skirtos žirklės. Atsikąsti banano galima ir be dantų, nebūtina karpyti“, – sako Kęstutis, paklaustas, kokios, jo manymu, pačios keisčiausios jo surastos žirklės.Kęstučio žmona Edita – taip pat turi savų hobių. Kolekcionuoja kitus pasaulio kampelius primenančius puodelius (jų turi apie 150) bei mėgsta pinti iš šieno.„Aš tai myliu, dievinu kaimą, nes jis pilnas gėrybių. Aš tokia esu vaistažolių, prieskonių rinkėja. Mėgstu ir pati auginti, ir po miškus bėgioti, o po vaišinti lankytojus ir svečius, šeimą“, – pasakoja Edita Mėlinienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Kai išvažiavau iš Druskininkų, jie buvo visiškai mirštantis miestas. Čia nieko nebuvo - tik narkomanai, muselės. Buvo labai liūdna. Ir gal mane sužavėjo tada pradėjusio dirbti mero pasakojimai, kaip mes čia atstatysim, kokie čia tie Druskininkai bus. Aš taip paklausiau ir galvojau – vau, čia iš tikro taip? Ir galvojau – na, laikinai grįšiu. Tai tas laikinai ir tebesitęsia“, – juokiasi Dovilė Ciūnienė, druskininkietė, 18 metų dirbusi Druskininkų savivaldybėje ir prisidėjusi prie kurorto atgaivinimo.Šiandien Dovilė – vestuvių planuotoja, koordinatorė, dekoratorė ir visų švenčių žinovė. Ir tokia ji jau – beveik dešimtmetį.„Taip jau stipriai pasakyta. Aišku, šeiminio gyvenimo laimė ko gero priklauso ne nuo tos dienos, bet tą dieną gal taip atrodo“, – atsako paklausta, ar nebijo, kad, padarius kokią klaidą per vestuves, šeimos nemalonę užsitrauks visam likusiam gyvenimui.Dovilė per ilgametę darbo su vestuvėmis patirtį jau matė praktiškai viską ir ji tikra – neišsprendžiamų dalykų nėra. Net ir tuomet, kai vestuvinis tortas paskutinę minutę pakeičia spalvą.„Turėjom vestuves balta-raudona. Tortas visas buvo baltas, 3 aukštų, gražus, didelis. Kažkaip net pagalvojau, kodėl jis ne su raudonu? Kai reikėjo išnešti tortą jau pjauti jauniesiems, pamatėme, kad iš jo praėjo bėgti aviečių sirupas kažkoks. Ta prasme atrodė jis labai blogai“, – prisimena.Bet vieno Dovilė nesupranta – kodėl jaunieji tam, kad išsikeltų vestuves, pasiima paskolą.„Tas variantas, kada pasiima paskolą, labai jau blogai. Žiauru gal sakyčiau netgi“, – pasakoja druskininkietė vestuvių planuotoja, koordinatorė, dekoratorė ir floristė Dovilė Ciūnienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Kazimieras gražiai viską organizuoja, visur kviečia. Jis ir jo žmona Vitalija visuomet paklaus, kaip gyvename, ar reikia kokios pagalbos. Gyventi labai smagu, lektuvais paskraidina“, – džiaugiasi 86-erių Elzbieta Masiliūnienė, vyriausia Rokonių kaimo gyventoja.Ji, kaip ir dar kelios dešimtys nedidelio Radviliškio rajono Rokonių kaimo gyventojų, žodžių į vatą nevynioja – jeigu ne Masilionių šeima, gyvenimas kaime būtų kitoks, ne toks įdomus.Vitalija ir Kazimieras Masilioniai visuomenės dėmesio sulaukė, kai 2021 metais baigė statyti 1 mln. eurų kainavusią privačią bažnyčią. Tai pirmoji ir vienintelė privati bažnyčia Lietuvoje.Masilioniai kaime įrengė aerodromą, pastatė Pilotų namus, kuriuos vis aplanko ultralengvųjų lėktuvų pilotai iš visos Europos.Masilioniai jau 15 metų finansuoja viso kaimo gatvės apšvietimą, yra pastatę didžiulį metalinį kryžių prezidento Valdo Adamkaus garbei, neseniai pastatė didžiulį akmeninį paminklą, žymintį kaimo 470 metų jubiliejų.Ved. Edvardas Kubilius

„Jaučiausi kaip būdama pasaulio centre. Turėjau labai didelį moralinį pasitenkinimą. Man buvo ten labai labai smagu dirbti“, – sako 79-erių Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė, Rumšiškių gyventoja, 18 metų dirbusi kasininke čia pat esančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje.„Nebuvo nė vieno lankytojo, kuriam būtų nepatikęs muziejus. Tarp kitko – iš viso pasaulio ėjo žmonės. Pasaulis mūsų muziejumi buvo sužavėtas“, – priduria.Onos gyvenimas lengvas nebuvo – 1953 metais per stribų ir partizanų susišaudymą žuvo jos tėtis, tuometis partizanų rėmėjas, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet Onai tebuvo 8-eri.„Sesuo mane už rankos vedėsi į lauką ir mes jau perlipome per sužeistą tėtį. Mama greitai mirė ir aš likau viena be jokios paramos“, – pasakoja.Šiandien Ona – jau pensininkė, gyvena ir vardija, ką dar norėtų nuveikti.„Mano dar svajonė nuvažiuoti į Lietuvos operos ir baleto teatrą pažiūrėti „Traviatą“. Norėčiau dar į Palangą, bet kažkas kad dronu mane nuskraidintų, aš tik jūrą pamatyčiau, kad man nereikėtų ilgos kelionės važiuoti tais autobusais. Bet vis tiek gi niekas neįgyvendins“, – baigia visur grožį ir džiaugsmą gebanti įžvelgti rumšiškietė Ona Maciulevičiūtė Ambrozevičienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Kodėl keliamas klausimas, kad valdžia turi padėti? Tu pats kuri savo šeimą, savo gyvenimą ir prisiimi tą atsakomybę. Gimsta pas tave vaikai ne dėl to, kad čia yra kažkoks verslas tuos vaikus dauginti. Mano nuomone, pakanka tos pagalbos“, – rėžia Prienuose gyvenantys 44-erių Dainora ir Darius Kuliešos, kurie mūsų valstybei jau padovanojo 5 vaikus.„Aš gal dažniau susiduriu su tais stereotipais, kad jau jeigu daugiavaikė šeima, tai būtinai turi būti pijokai, prasigėrę ir nežino, kur jų vaikai ir ką jie veikia“, – priduria Dainora.Ji ir Darius – itin geranoriški tiems, kurie atsiduria bėdoje. Padėjo ne vienai dėl gaisro be namų likusiai šeimai. Padėjo ir padeda nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams.„Kai karas prasidėjo, tas stresas buvo tokio lygio, kad ateini į darbą, sėdi prie kompo, žiūri į jį ir dirbt negali“, – prisimena Dainora.Per koronaviruso pandemiją Kuliešos rinko naudotus kompiuterius, juos sutvarkė ir dovanojo šeimoms, kurioms tų kompiuterių labai reikėjo, o nusipirkti pačios negalėjo.„Neskaičiavau aš, kiek tų kompiuterių mes sutvarkėme ir padovanojome. Bet kai kurioms šeimoms, manau, buvo pravartu“, – aiškina Darius.Dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms Kuliešos padeda per interneto bankininkystę atlikti didesnius pavedimus, nes jie patys to padaryti negali, kadangi Prienuose banko skyrių nebėra.„Neįvardyčiau, kad mes čia tampame kažkokiu banko skyriumi. Ne. Bet tam tikrą jų funkciją atliekame“, – šypsosi Dainora.Dainora ir Darius daug metų remontavo kompiuterius, kuriuos žmonės sugadindavo labai įvairiais būdais. Štai vienas jų.„Atėjo klientė ir klausiu – kas nutiko? Nu, apipylėm. Aš klausiu – koks skystis? Iš pradžių ji kuklinosi pasakyti, bet, pasirodo, kompas buvo padėtas ant žemės ir mažas vaikas užropojo ir pasišlapino tiesiog ant jo“, – juokiasi 44-erių Darius Kulieša, su žmona Dainora Prienuose turintys savo IT verslą, auginantys 5 vaikus ir padedantys kitiems.Ved. Edvardas Kubilius.

„Tai mano gimtasis namas. Tai mano vienintelis, tai mano brangus namas. Taip susiklostė gyvenimas, kad kažkaip norėjau padėti mamai, prisitraukiau ją į Kauną. Ir va taip ta sodyba iš mūsų rankų išslydo. Ar aš nesigailiu? Gailiuosi, žinoma“, – pasakoja 60-metė kaunietė Inga Vaitiekūnė, kuri žiūri į savo pirmuosius namus Kurmaičių kaime – namus, kuriuose augo su tėvais, seserimis ir kurie jai jau daug metų nebepriklauso.Inga į gimtąjį Kurmaičių kaimą Joniškio rajone grįžta retai. Juk visas jos gyvenimas jau daug metų Kaune.Inga – pirmoji socialinė pedagogė ekspertė Lietuvoje, į šią sritį nėrusi šaliai vos atkūrus nepriklausomybę.„Man teko vaikų kompaniją susirinkus nusivežti tiesiog į Laivės alėją suvalgyti ledų ir grįžti. Įsivaizduokit, viena mergaitė prieina ir sako: „Ačiū, mokytoja, aš pirmą kartą Laisvės alėjoj“. Pradėjau galvoti, kad ši sritis yra Lietuvai labai svarbi“, – prisimena ilgametė pedagogė.Šiandien Inga dirba kultūrinės veiklos vadybininke Lietuvos karininkų Ramovėje Kaune ir pasakoja, ką dar norėtų nuveikti gyvenime.„Turiu 2 anūkus. Labai noriu stebėti jų augimą, galbūt dar Dievas duos sulaukti proanūkių. Aišku, šiandien, vaikščiodama po Kurmaičius, labai norėčiau sugrįžti. Gal ne visam, bet sugrįžti ir pailsėti labai norėčiau“, – sako po gimtąjį kaimą vaikščiojanti Inga Vaitiekūnė.Ved. Edvardas Kubilius

„Nuo jaunystės, kai pradėjau sportuoti krepšinį, man trūkdavo, kad būtų kažkokia fitneso salė, kur galėtum ruoštis fiziškai. Norisi, kad žmonės judėtų, kad mažiau vartotų visokių negerų dalykų“, – sako 34-erių Saulius Likša, krepšininkas, neseniai iš užsienio sugrįžęs į gimtąjį Subačių ir čia įkūręs sporto klubą.Klubas veikia kasdien, jis nemokamas, o išsilaiko iš gyventojų bei verslo aukojamų pinigų.„Tikrai pasiteisina, žmonės eina. Daugiausia jaunimas eina, bet paskutiniu metu pastebėjau, kad ateina ir vyresnio amžiaus žmonės – apie 50 metų su savo sveikatos sutrikimais ar nori tiesiog pagerinti savijautą, svorio nusimest“, – pasakoja subatėnas.Baigęs mokyklą Saulius paliko Subačių – išvyko studijuoti į Šiaulius, po to žaisti krepšinio į Daniją, Angliją, Prancūziją, Vokietiją, Italiją.„Pirma mano kelionė buvo į Daniją. Už 400 eurų žaidžiau krepšinį. Maži pinigai, bet pirmas klubas, pirma patirtis… Jo, pinigus teko nuolat skaičiuoti“, – prisipažįsta.Saulius jau 3 metus dirba kūno kultūros mokytoju Subačiaus gimnazijoje.„Po pirmų metų turbūt buvau vienas nekenčiamiausių mokytojų, nes reikia daryti kūno kultūrą. Ta naujoji Z karta labai tingi yra, labai nenori sportuot. Trečiokai, ketvirtokai jau dabar nutukę vaikšto… Man kažkaip yra nesuprantama“, – stebisi 34-erių mokytojas Saulius Likša, Subačiuje įkūręs sporto klubą.Ved. Edvardas Kubilius

„Žmonės vis tiek kaimą kažkada pradės vertinti. Nereikės ten skrist į turkijas, galės tiesiog atvažiuot, atsirelaksuot ir važiuot namo. Kai pasnigs, važiuosime, vaikus į mokyklą vešime taip, kaip ir mus vežė, – nusistumdai kelią ir nuveži“, – sako jauna pora, 23-ejų Rima Rasimaitė ir 23-ejų Lukas Kuprys.Abu jie gimė kaime, ir abu jie nori toliau gyventi kaime.„Beveik metus gyvenau mieste, bet man tas nepatinka, jaučiuosi suvaržytas. Man reikia laisvės. Teko pagyventi Anglijoje kotedžiukuose. Tai buvo 3 blogiausi mano gyvenimo mėnesiai“, – pasakoja jaunuoliai.Rima ir Lukas nori ne tik šiaip sau gyventi kaime, bet ir užsiimti tuo, kuo turėtų užsiimti žmonės kaime. Auginti ožkas, jas melžti ir iš jų pieno daryti sūrius.„Ar patinka melžti ožkas? Kaip kurias. Tešmenys jų skiriasi. Pvz., vieną malonu melžti, kitos ten dviem rankom turi kočiot, kol tą pieną išspaudi. Kitas reikia gaudyt“, – juokiasi Rima, dar dirbanti virtuvės šefe viename Birštono bare.Jaunimas toliau nori plėsti žirgyną, kurio žirgai žmones gydytų hipoterapija ar tiesiog lankytojams aprodytų apylinkes.„Pradėjau dirbti nuo 14 metų, kad užsidirbčiau pirmajai savo kumelei. Nuo to viskas ir prasidėjo. O paskutinis poniukas būtų išvažiavęs į mėsinę, bet man jo pagailo, nes jis jokių sveikatos problemų neturi, jis tiesiog buvo nereikalingas niekam“, – pasakoja gyvūnus labai mylintys Rima ir Lukas, gyvenantys Prienų rajone, Mediniškių kaime, netoli Jiezno.Ved. Edvardas Kubilius

„Buvo įvykis čia toks. Moteriškė skendo. Kai išgelbėjom, sakė, kad nemokėjo plaukti. Aš, sako, atsimenu tik tiek, kad veidą pasišlaksčiau vandeniu. Aš ją ištraukiau jau netoli plūdurų, teko gaivinti“, – pasakoja gelbėtojas Ramūnas Valantavičius, kuris žiemą budi Elektrėnų baseine, o vasarą – prie Elektrėnų marių.Gelbėtoju Ramūnas dirba 7 metus, bet prieš tai jis 20 metų buvo profesionalus ugniagesys.„Ką aš žinau… Sapnuojasi tai man labai dažnai, kad vykstu į iškvietimą, rengiuosi, skubu, ir nesiseka man. Ar įmanoma pamiršti baisius vaizdus? Pripranti kažkaip prie jų“, – dėsto.Ramūnas sako šiandien gyvenantis ramiai, bet prieš daugiau kaip dešimtmetį yra ne kartą išvykęs padirbėti į Angliją.„Nepatiko man. Aš nepasakyčiau, kad ten žmonės geriau gyvena. Nežinau. Ten dirbau mėsos kombinate, paskui daržovių fabrike. Po ugniagesio tarnybos dirbti tokius darbus emociškai buvo sunku”, – prisipažįsta gelbėtojas Ramūnas Valantavičius.Ved. Edvardas Kubilius

„Paskutiniu metu tai aš vartojau vienas. Kasdien. Gerdavau viskį, degtinę, alų – jei jis ir būdavo, tai tik pats stipriausias, ta vadinama saliarka. Kad nebeturiu šeimos, supratau, kai mane pamatę vaikai pereidavo į kitą gatvės pusę“, – sako 53-ejų elektrėniškis Eligijus Juchnevičius, kuris, smarkiai gėręs kelis dešimtmečius, jau penkerius metus nebegeria.„Džiaugiamės vienas kitu su žmona, džiaugiamės vaikais, anūkus parodo, atveža. Kiek veiklos!“ – džiaugiasi antrą šeimą su Vilma sukūręs elektrėniškis.Eligijus ne tik pats nebegeria, bet ir kitus bando ištraukti iš alkoholio liūno. Baigęs krūvą įvairiausių kursų, mokymų, nemokamai dieną ir naktį konsultuoja tuos, kurie vis dar geria.„Moteris. Vaikas atimtas. Priklausoma nuo alkoholio. Ji klausia manęs – kodėl tu padedi? Kas tau iš to? Sakau, padarom gerą darbą kartu. Aš nenoriu, kad mano vaikai, mano anūkai ir mano proanūkiai augintų tavo vaikus, reikėtų kažkam juos atimti… Tai mes galim pradėt dabar“, – apie pokalbius su priklausomybę bandančiais įveikti žmonėmis pasakoja priklausomybių konsultantas.Eligijus atviras – pagalbos priklausomybių turintiems žmonėms sistema neveikia, padėtis negerėja, o didžioji kova su priklausomybėmis Lietuvos dar tik laukia.„Alkoholikai jaunėja. Jei anksčiau nusigerdavo 40, 50 metų žmonės, tai dabar jaunimas jau 30 metų degradavęs. Kaip gali su alkoholiu pagerėti situacija, kai prekybos centre prie išėjimo, prie pat kasos, stovi alkoholio kokteiliai? Dar čia tik pati pradžia… Mums dar visa kova priešaky“, – aiškina Eligijus Juchnevičius.Ved. Edvardas Kubilius

„Reikia moterį laikyti griežtai savo rankose, į virtuvę neįleisti ir tada viskas bus tvarkoj. Mes tikrai džiaugiamės senatve, ir sveikata džiaugiamės kol kas. Bet pridėsiu. Yra tokios mergaitės, dvi sesės čia, kaime, tai jos mus vadina „saldžioji porelė“, – kvatojasi 81-erių Aldona ir 80-ies Algis Rožauskai.Jie kartu jau beveik 60 metų.„Vyrai, eikit į jūrą ir gyvensit ilgai ir gražiai, kadangi nenusibosit vienas kitam. Mes būdavome pusę metų. Ne Palangoj pliaže, bet Atlante“, – pataria Algis.Jis – užkietėjęs jūreivis, jūroje praleidęs 25-erius metus. Detalė. Sovietmečiu Algis iš Antarktidos į Lietuvą bandė parvežti pingviną, bet jį kažkas laive pavogė.„Aš jį laikydavau triume, kadangi jam reikia, kad būtų šalta. Triume, kur žuvis yra sušaldyta, 18 laipsnių šalčio, ir jis ten gyvendavo. Nueinu, paduodu jam žuvies pavalgyti. Ir dingo jis man“, – pingvino dramą prisimena Algis.Aldona – ekonomistė, kuri rūpinosi šeimos gerove, kol vyras 25-erius metus kas pusmetį plaukiojo po pasaulį.„Santuoką išlaikyti galbūt ir gerai. Bet gyventi sunku. Labai sunku. Aš buvau pašėlusi iš pat jaunystės, sodą turėjom, ten namelį stačiausi, tai jo nebuvo, aš talkas darydavau“, – pasakoja Aldona.Šiandien Rožauskai pusmetį, kai šalta, gyvena bute Kretingoje. O kai šilta – gyvena sodyboje Lynežeryje, Varėnos rajone, iš kur ir kilusi Aldona.„Mes šeimoj buvom penki vaikai. Ir mamytė, kadangi pradėjo sirgti, išvažiavo į Veisiejus pas seserį, o namo nebuvo kam prižiūrėti. Mama sako, vaikai, parduosiu. Aš atvažiuodavau po to į kaimą… Aš verkdavau kiekvieną kartą… Man čia buvo taip miela ir nebeliko nieko“, – graudinasi Aldona Rožauskienė, su seserimis vis tiek nusipirkusi sodybą gimtajame Lynežeryje.Ved. Edvardas Kubilius

Lynežeryje, Varėnos rajone, visą gyvenimą gyvenančiai Onai Mortūnienei – 82 metai. Onytės gyvenimas lengvas nebuvo – sulaukusi 19 metų ji ištekėjo už vyro, kuris netrukus susirgo.Kaip sako pati Onytė, nuo tos ligos kentėjo ir jos vyras, ir ji pati. Visą gyvenimą, priduria.Onytei užauginus 3 vaikus ir jau mirus jos vyrui, vaikų tėvui, moters gyvenime atsirado dar vienas vyras – tas, kurį ji irgi labai mylėjo jaunystėje.„Atvažiavo pas mane čia į kaimą. Aišku, kaimas visas sužinojo. Oi, sako, Onytė čia jau tikriausiai sueis... Aš jau nelabai, žinokit, jauna buvau. Man kokie 64-eri, o jam jau buvo kokie 70 metų. Jis paliko Vilnių, atvažiavo pas mane. Jėzus, kaip mes gražiai gyvenom“, – apie antrąjį vyrą pasakoja Onutė. Su juo Lynežeryje senatvėje ji pragyveno beveik 6-erius metus. Deja, jo jau šiandien irgi nebėra.Onytė toliau gyvena Lynežeryje. Eina grybauti, uogauti ir yra vos viena iš 12 gyventojų, atokiame Dzūkijos kaime gyvenanti ir žiemą.„Žiemą labai ilgu, labai nuobodu vienai… Einu kiekvieną dieną vieną kilometrą į ten, ir kitą kilometrą atgal. Tai reiškia, du kilometrai. Parėjus meldžiuosi nemažai, rožančių kalbu, televizorių žiūriu“, – apie ne itin mėgstamus žiemos vakarus pasakoja 82-ejų Ona Mortūnienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Žmonėms iš tikrųjų buvo labai įdomu. Visi vaikščiojo, žiūrėjo. Man tai buvo tikrai toks atradimas, kad čia tiems žmonėms tiek įdomu", – sako 35-erių Anžela Gan-Kanapinskienė, kuri su vyru ir dukrele prieš trejus metus iš Kauno atsikraustė į vienkiemį Kaišiadorių rajone.Netrukus Anžela Vilūnų kaimo bendruomenės namuose įkūrė savo dirbtuves, kuriose iš odos siuva kokybiškas rankines, kuprines, kitus mažmožius, visa tai parduoda ten pat Vilūnuose arba internetu. Būtent čia vietos žmonės ir užsuka pasmalsauti.„Man labai svarbus tas mažesnis vartojimas. Atsakingas vartojimas. Ir ta trumpa grandinė, kai aš čia pagaminu ir galiu žmogui iškart atiduoti arba nusiųsti paštomatu, yra labai gerai. Niekur toli nereikia vežti iš kažkur, iš Kinijos, ta prekyba yra labai teršianti gamtą. O čia – ilgaamžis dalykas ir viskas vietoje“, – pabrėžia kūrėja.Anželos šeima šiaip gyvenimu Lietuvoje patenkinta – žavi kūrybos laisvė, galimybės, bet turi ir pastabų.„Vis tiek Lietuva – atvira galimybėms, aš manau. Ką sugalvojai – gali tą ir daryti. Gali važiuoti kur nori, gali būti čia ir daryti savo, eksportuoti savo gamybą. O kliūva per dideli mokesčiai ir kad viskas brangu, labai aukštas pragyvenimo lygis“, – svarsto iš Kauno į vienkiemį Kaišiadorių rajone neseniai persikrausčiusi amatininkė Anžela Gan-Kanapinskienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Jeigu tau blogai, tai pasidaryk, kad būtų gerai. Nelauk ir nestenėk, kad kažkas padarytų. Taigi žmonės viską padaro, ne marsiečiai ar iš užsienio kažkokie atvažiavę padaro“, – sako Kaišiadorių rajono Vilūnų kaimo bendruomenės pirmininkas Eugenijus Cikanavičius, kuris tikrai daro.Nedidelio kaimo bendruomenės namuose jau kelerius metus veikia grožio salonas. Netoli Vilūnų gyvenanti Jūratė Lazarevičienė čia ir kerpa, ir manikiūrus bei pedikiūrus daro.„Pilnas užimtumas, naujų klientų nebepriimu. Iš aplinkui atvažiuoja“, – pasakoja grožio meistrė.Čia pat, už sienos, irgi jau kelerius metus veikia kūrybos studija. Joje iš didmiesčio į vienkiemį atsikrausčiusi menininkė Anžela Gan-Kanapinskienė iš odos kuria rankines, kuprines, kitus mažmožius.„Turiu vietoje pastovių klientų, kurie labai mėgsta. Yra internetu, kurie labai mėgsta, giria. Socialiniuose tinkluose yra, kas perka. Stengiuosi ir gyventi iš šito amato“, – aiškina amatininkė.Vilūnai, kuriuose gyvena mažiau nei 200 žmonių, yra pavyzdys kitiems kaimams, kaip galima ne trauktis, o priešingai – tam tikra prasme ir plėstis.„Galbūt ir sumažės tų gyventojų, bet yra valstybių, kur mažai žmonių gyvena kaimuose. Jie irgi gyvena. Ir čia gyvens. Labai gerai pandemija parodė – kai tiktai blogai, tada visi iš miesto į kaimą. Reiškia, kaimas gali išgelbėti žmoniją“, – šypsosi Vilūnų kaimo bendruomenės pirmininkas Eugenijus Cikanavičius.Ved. Edvardas Kubilius

„Tikriausiai taip, negyvenčiau“, – aiškina 66-erių Danguolė Morkūnaitė, aiškiai sakanti, kad jeigu nebūtų traukinio, ji Kaišiadoryse visąlaik greičiausiai ir nebūtų gyvenusi.„Yra tokių, kaip aš sakau, traukininių draugų, per tiek metų jų netrūksta. Ir dabar dar palaikome ryšį“, – tikina.Danguolė automobilio neturi ir niekada neturėjo. Bet jai tai labai netrukdo. Moteris ir po Lietuvą, ir po Europą keliauja.„Ir Italija, ir Ispanija, ir Liuksemburgas, ir Belgija, ir Olandija. Perki per kelionių agentūrą ir važiuoji“, – vardija.O išvis pritrenkianti detalė – Danguolė, būdama 66-erių – susitinka su bendraklasiais, su kuriais mokytis pirmoje klasėje pradėjo prieš 60 metų, ir reguliariai susitinka su bendrakursiais, su kuriais mokslus baigė daugiau kaip prieš 40 metų.„Susitinkame alaus bare. Ateina elektroninis laiškas – simpoziumas ten ir ten. Numeris toks ir toks. Man atrodo, kad 523 susitikimas dabar“, – juokiasi Danguolė Morkūnaitė iš Kaišiadorių.Ved. Edvardas Kubilius

„Liesti mirusį žmogų man nešlykštu. Mano darbo vaisiai yra išgelbėta gyvybė“, – sako medikė Veronika Šilinskaitė, kuri jau 10 vasarų budi Klaipėdos gelbėjimo stotyje Antrajame Melnragės paplūdimyje ir puola padėti žmonėms, kai jiems tos pagalbos reikia.„Jūra man – nuolatinis pavojus žmogui. Ne savo darbo metu, jei apsilankau pajūryje, negaliu atsipalaiduot“, – prisipažįsta.Veronika su gelbėtojais važiuoja padėti tiems, kurie skęsta jūroje.„Visgi svarbiausia yra laikas. Aišku, kadangi Baltijos jūra yra šalta, tie visi procesai šiek tiek lėčiau trunka nei šiltuosiuose kraštuose. Tai reiškia, kad Baltijos jūroje skęsti galima šiek tiek ilgiau. Čia taip teoriškai“, – aiškina.Veronika taip pat bėga padėti tiems, kurie čia pat pasijunta blogai.„Vienas vyriškis tiesiog susmuko. Tai buvo kraujo išsiliejimas į smegenis. Tai paskui iš pokalbio su žmona sužinojau, kad visgi vyriškis, prieš atvažiuodamas prie jūros, kai tikrino savo arterinį spaudimą, jis buvo labai aukštas – per 220. Deja, kaip sakant, gyvybė užgeso“, – tragedija pasibaigusį incidentą prisimena medikė.Šiaip jūroje kasmet nuskęsta nedaug žmonių ir čia Veronika griežta – jei ne gelbėtojai ir medikai paplūdimyje, mirštančiųjų prie jūros būtų kur kas daugiau.„Neįsivaizduoju, kaip mes gyvensim, jeigu mes neturėsim paplūdimiuose nei gelbėtojų, nei medikų. Argi kitų žmonių gyvybės sąskaita galima panaikinti gelbėtojų ir medikų etatus? Manau, kad ne“, – svarsto patyrusi medikė Veronika Šilinskaitė.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš norėčiau eutanazijos. Žmogus paseno. 80, 90 metų. Jeigu jis apie save neapsitvarko, tai nebereikia jam čia ir būt. Nu kam? Kam? Ir valstybei nuostolis, ir tiems vaikams nėra ramybės su jais“, – sako 77-erių Kristina Blotnienė.Ji, net ir būdama pensininke, neturi nė minutės laisvos – buria savo miestelio žmones, rašo prisiminimus, fiksuoja Vadaktų gyvenimą.„Reikia, kad liktų istorija! Atsikeliu naktį ir aš tokį malonumą jaučiu, kada aš tas raides rašau, dedu ant to lapo… O jeigu lakštingala dar pradeda čiulbėt, tai gali nuprotėt“, – pasakoja.Kristina šiandien laiminga – gyvena ne viena, su vyru Vytautu, užaugino du mylinčius vaikus, turi automobilį, bet nervus gadina Vadaktus iš visų pusių supantys žvyrkeliai.„Kiek mes mašinų sudaužom… Pagalvokit, mes išgyvenom 45 metus ir visą laiką šitokiu „maloniu“ keliu važiuojam. Čia susirgo toks vaikiukas ir greitoji pasakė – mes nelaužysim mašinos, prašom atvežkit vaiką, mes stovėsim ir lauksim“, – piktinasi Radviliškio rajono Vadaktų miestelio gyventoja.Ved. Edvardas Kubilius

„Penkerius metus nenustojau tikėti, kad nupirksim šitą sanatoriją. Pirmas skambutis buvo Dokšams. Pakėlė telefoną ponia Dokšienė… Sakau, sanatorija grįžo namo. Tai pradėjo verkti“, – graudinasi verslininkė Virginija Aleknienė, kuri su dar būriu bendraminčių jau ketverius metus intensyviai pluša, kad naujam gyvenimui prikeltų garsiąją Juknaičių sanatoriją.„Visa Lietuva pravažiavo šią sanatoriją. Ir krepšininkai, ir Čekuolis, nuo prezidento turbūt. O žmonių mes kiekvieną dieną aptarnaudavom po 70. Mes visi iš idėjos tada dirbom turbūt. Dar nepasakiau, ką mes planuojame daryti – turkišką hamamą. Taip išėjo, kad į Turkiją nuskridau (nes aš su tikslu skridau) pažiūrėti tą turkišką hamamą“, – dėsto Virginija.Sveikatingumo kompleksas Juknaičiuose, Šilutės rajone, pastatytas dar 1982 metais. Tai buvo neeilinės prabangos ir grožio sanatorija, kuri buvo prisotinta meno kūrinių. Tačiau ji 2006 metais sudegė ir per daugiau kaip dešimtmetį virto benamių, alkoholikų prieglauda, sąvartynu.„Čia viena moteris, mėgėja, gyveno, buvo matracas pamestas. O čia iki lubų buvo buteliai, bambaliai, kaip sako lietuviai. Tai čia buvo bambalių kambarys tas“, – juokiasi.Virginijai ši sanatorija ypač brangi, nes ji čia masažiste plušo 13 metų.„Jokios grąžos nesitikiu. Čia ne mums, o žmonėms reikia. Čia mano toks gyvenimo tikslas! Aš savo gyvenimą jau susikūrusi, aš užsidirbu duonos kąsnį, o čia reikia žmonėms“, – nukerta 61-erių verslininkė Virginija Aleknienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Mes apskritai gerai gyvenam. Darbas nekelia streso, kai dirbi mylimą darbą. Jeigu netenkina tavo darbas, tu jį keisk, nes gyvenimas yra per trumpas kankintis ir padėti sveikatą“, – sako laivo kapitonė Aurelija Jakštaitė Kalvaitienė, su vyru plukdanti žmones Pamaryje ir į šį kraštą bandanti prikviesti kaip įmanoma daugiai turistų.„Daug Lietuvos gyventojų dar nėra buvę mūsų krašte. Ir šiemet aš jau turėjau ne vieną grupę žmonių, kurie pas mus buvo pirmą kartą – nebuvę Šilutės rajone, nebuvę Nemuno deltoje, o čia juk tokia nuostabi gamta“, – nuogąstauja.Aurelija sako, kad laivo kapitone būti nesunku, o vandeny, kaip ir visur, pasitaiko visokių nuotykių.„Visko yra buvę. Nepaskaičiavau vėjo krypties ir truputį buvome užplaukę ant seklumos Kuršių mariose. Su turistais taip pat visokių situacijų yra buvę – yra bandę nardyti, šokti nuo borto į upę. Sakė, aš geriau žinau, kur galima“, – juokiasi turistus Pamaryje plukdanti laivo kapitonės Aurelija Jakštaitė Kalvaitienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Nelengva. Tikrai buvo laikai, kai buvo labai sunku. Galvojau, kad jau nebegrįšiu aš į šitą verslą“, – sako Arijana Zairienė, Jurbarke jau daugiau kaip 22-ejus metus turinti naujų drabužių parduotuvę.„Vilniuje daugiau jaunimo, žmonės laisvesni, jie ryškiau derina spalvas. Pas mus daugiau pagyvenusių žmonių, todėl tu turi parvežti drabužių tam vyresniam žmogui. Trumpų sijonų ar palaidinių plikom bambom čia neparduosi. Nėra to jauno žmogaus“, – pasakoja.Arijana į drabužių verslą pasuko seniai, Lietuvai vos atkūrus nepriklausomybę. Jos vyras – irgi verslininkas.Moteris sako, kad pragyventi Jurbarke įmanoma, smagu ir mokesčius valstybei mokėti, tik pikta, kad tuos pinigus valdžia kartais panaudoja neefektyviai.„Čia vėl kirsiu. Pastatė tą apžvalgos bokštą Jurbarke. Aš nežinau, kam jį statė, kam įdėjo ten beveik milijoną, jeigu ten, nu aš nežinau, ant kėdės užsilipęs tą patį matai, kaip įlipęs į tą bokštą“, – piktinasi.Vis dėlto 60-metė Arijana rankų sudėjusi nesėdi – šiuo metu profesinėje mokykloje mokosi siūti ir, sulaukusi pensijos, vien iš jos gyventi nesiruošia.„Kažkokį pinigėlį bandysiu susikurti. Taip kad dar manęs čia su pensininko lazda nematysit vaikštant greitai“, – šypsosi 60-metė Arijana Zairienė, verslininkė, Jurbarke jau 22-ejus metus prekiaujanti naujais drabužiais.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš labai mėgstu žvejot. Su paprasta plūdine meškere. Vakare – į vandens dviratį, prie meldų, ir iki tamsos. O ypač prieš naktį tiek kimba, kad net nesinori namo grįžt“, – pasakoja Alina Jocienė, poilsio parko savininkė, Lūksto ežerui atidavusi jau daugiau kaip 30 metų.„Kaune susipažinau su kauniečiu, paskui jis atvažiavo prie Lūksto ežero, labai jam patiko tas krantas, nors čia buvo vien krūmai, meldai… Ir jis sako – reikia verslą daryt“, – „Lūkstas Rest Park“ pradžią prisimena moteris.Alina taip ir liko vienintelė ta, kuri šiuo parku Telšių rajone, netoli Varnių, rūpinasi nuo pat pirmos dienos.Čia atvykę žmonės gali pernakvoti, pasimaudyti ežere, o vasarą – ir užkąsti, mat nuo pat parko įkūrimo čia tebestovi dar sovietų laikais iš karinio dalinio Kaliningrade partemptas didžiulis metalinis vagonas-restoranas.„17 metrų ilgio – jis toks didžiulis, metalinis… Kol parvežė, atsimenu, visą parą važiavo. Pro tiltus nepralenda, tai apvažiuot reikėjo. Na, ir pastatėme čia. Ir prasidėjo tokia kavinukė… Aš pati kepdavau duoną, dar fri bulvyčių nebuvo tais laikais, tai pirščiukais patys tas bulvytes pjaustydavom, patys kepdavom“, – juokiasi.Ant Lūksto ežero kranto jau daugiau kaip 30 metų pirmąjį liepos savaitgalį organizuojamas didžiulis Bliuzo naktų festivalis. Alina – ir vėl viena tų, kuri puikiai prisimena, kaip šis festivalis apskritai atsirado.„Dar prieš kokius 34-erius metus mes draugų kompanija sėdėjom. Vienas draugas iš Vilniaus turėjo joniką atsivežęs, jis pamiksavo ten, pagrojo. Aišku, pagėrėm vyno prie vandens čia atsisėdę. Mano vyras su lūpine armonikėle. Ir taip pabliuzavom smagiai. Ir sakom – kitais metais susitinkam tuo pačiu metu, liepos pirmąjį savaitgalį, mes taip ir padarėm, tik pasikvietėm daugiau draugų“, – apie garsaus užuomazgas pasakoja Alina.Per tuos 30 metų, kai Alina priima poilsiautojus ir jais rūpinasi, sako, būta visokių nuotykių.„Prie palapinės va buvo praeitą vasarą lapė neduoda miegoti, nes ji klykauja. Nu tai ką aš padarysiu, sakau? Ji tikrai kaip vaikas verkia. Ji tiek būdavo išnaglėjusi, kad dieną ateina prie šašlykinės ir žiūri į akis – ką tu duosi“ – juokiasi Alina Jocienė, poilsio parko savininkė, Lūksto ežerui atidavusi jau daugiau kaip 30 metų.Ved. Edvardas Kubilius

„Kai būni jaunas, nori pašėlt. Kai buvau jaunesnė, ir kokį gramą padarydavau, ir šokdavau, ir dainuodavau… O dabar – nieko negali. Vaistų visą tašę prisiperki“, – šypsosi 71-erių pensininkė Ona Birutė Stravinskienė.Ji aiškina, kad gyvenime šėlionių jai jau nebereikia. Bet ar tikrai?Oną jos namuose, Didžiasalio kaime netoli Druskininkų, sutinku šėlstančią su vištomis. Jų laiko apie 70, kiaušinius parduoda ir saviems, ir svetimiems, o vištų gyvenimas – kaip kokia „Santa Barbara“.„Kai kurios tokios parašiutininkės. Jos per šitą aukštą tvorą iššoka. Kai ateina vasara, aš jau ir kiaušinių neberandu“, – kvatojasi.Ona 40 metų dirbo Leipalingio mokykloje. Čia dėstė chemiją, su mokiniais atliko įvairius bandymus. Laiko smagaus būta – mokytoja kaip bausmę vaikams liepdavo uostyti sugedusio kiaušinio kvapą primenantį tirpalą, o mokiniai iš klasės pavogtą degantį natrį yra įmetę į ežerą.„Dabar tai taip, juokinga prisimint. O tada, žinot, aš vos ne ašarose buvau. Galvojau, gerai, būčiau nugarsėjusi per visą respubliką su savo šitais chemikalais“, – juokiasi.Ir beda pirštu į vieną didesnių mūsų visuomenės skaudulių – netvarką šeimose, kurios, pasak Onutės, irgi kaltos, kad mokyklose tiek daug problemų.„Kas šeimose dabar? Matome, kad išsiskyrę… Nepatiko – paliko. Išėjo pas kitą, pas trečią ten ir vyrai, ir moterys. Vaikai kenčia ir jie ateina jau traumuoti į mokyklą. Juk šeimose nėra santarvės“, — svarsto Didžiasalio kaimo gyventoja, chemijos mokytoja Ona Birutė Stravinskienė.Ved. Edvardas Kubilius

Tokių, kurie jau nebeatskiria asilo nuo ponio, šiais laikais ne vienas, sako Gražina Auguvienė, kurios šeimos ūkyje vaikai (ir ne tik vaikai) realiai gali susipažinti su kaimu.„Sako, ooo, karvė! Žiūrėkit, karvė su ragais! Žiūrėkit, karvė kakoja! Žiūrėkit, karvė! Tai man toks jausmas, kas jie pamatė, nežinau, leopardą, pamatė dramblį Lietuvoj po kaimą vaikščiojantį. Iš kur tam vargšui miesto vaikui žinot?“ – svarsto Gražina.Nedidelis Augų šeimos ūkis Didžiasalio kaime, netoli Druskininkų, įkurtas prieš 24 metus.Tuomet į kaimą iš miesto persikėlusi Gražina su šeima nutarė – gyvens kaime ir iš to pragyvens.Ir jiems pavyksta – be edukacijų Gražina pati daro išskirtinius brandintus fermentinius sūrius ir juos parduoda.„Kokius galima padaryt sūrius? Tai aš nežinau – kokius noriu, tokius ir darau. Mano sūris – ką noriu, tą darau. Kokius noriu, tokius darau. Na, žiūri, ko tam miesčioniui čia gali norėtis“, – juokiasi.56-erių Gražinos sūriai – tokie populiarūs, kad jų net ne visi norintieji gauna.„Neturiu tiek sūrio, kad gautų visos Druskininkų kavinės. Šiaip Vilnius daugiau nori, Kaunas nori, Klaipėda. Kavinės, restoranai. Bet neduodu aš jiems. Matot, aš tada būsiu pati sau neįdomi“, – aiškina sūrių meistrė.Nors Augų šeima ir puikus pavyzdys, kad kaime gali egzistuoti ir nedidelis ūkis, Gražina vis tiek piktoka.„Nu Lietuvai karvių nereikia. Lenkai visas įsiveža, nes Lietuvai nieko nereikia. Dabar nereikia karvių, nereikia vištų, nereikia kiaulių, o viskas yra Lenkijoj. Tai lenkai visko ir atveža“, – piktinasi Gražina Auguvienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Net negalvojau, kad aš čia ištekėsiu, šeimą kursiu. Nesigailiu“, – sako 86-erių vienuolė Antanina Irena Valaitytė, priklausanti ypatingai Kristaus Karaliaus merginų diakonių kongregacijai.„Mūsų klebonas labai tą pabrėžia – mes ne seserys, bet faktiškai esame diakonės. Kuo skiriamės? Tai mūsų pagrindinė charizma yra tobulinimas savęs, tada kultūrinė veikla ir pagalba kunigams parapijose“, – aiškina.Antanina Irena Valaitytė vienuolės kelią pasirinko 1957 metais. Nuo to laiko ji aktyviai rūpinosi bažnyčios reikalais, pvz., 1979 metais, pradėjusi tarnauti Kernavėje, ėmė fiksuoti svarbiausius parapijos įvykius ir tai daro iki šiol.„Liūdna, žinokit, buvo, liūdna. Nebuvo nei šaligatvių, nieko. Apaugę… Nu žiauriai būdavo“, – Kernavę prieš mandagu 45-erius metus prisimena vienuolė.Seselė visą gyvenimą padeda ir žmonėms.„Turėjau „Jetta“, tai, būdavo, susisodinu tų vaikelių gal 8, gal 10, ir po parapiją per senukus važinėdavom. Senukams padėdavome – pašluodavome arba ten malkų prinešdavom, ar pakalbindavom tuos senukus“, – pasakoja.Ir išsamiai gali papasakoti, kaip Kernavėje atsirado miestelio simboliu laikomas Kernavės Ryžikas – katinas, kurio specialiai pasižiūrėti atvyksta žmonės net iš Klaipėdos.„Visai neseniai susirgo katinas, tai mes galvojome, kad jis buvo apmaitintas. Kvietėme daktarą iš Maišiagalos, nes jau klebonas labai susirūpinęs buvo. Sakė, kur laidosim? Nes žemė įšalusi, sako, reikia jį ant piliakalnių laidoti, čia juk piliakalnių katinas. Kernavės be Kernavės Ryžiko dabar jau neįsivaizduoju“, – pasakoja 86-erių vienuolė Antanina Irena Valaitytė, jau daugiau kaip pusę savo gyvenimo leidžianti Kernavėje.Ved. Edvardas Kubilius

„Jei Dievą myli, visko turi. Ir piniginė nebūna tuščia“, – štai tokia filosofija vadovaujasi 79-erių druskininkietė Staselė Slavinskienė.Švęsdama 70-metį Staselė šoko parašiutu.„Nebijojau. Ir aš labai norėjau šokt iš 4 km., o ne 3 km., aukščio. Jeigu bus tokia galimybė, tikrai savo svajonę išpildysiu“, – juokiasi.Staselė – uoli Druskininkų bažnyčios pagalbininkė. Keletą kartų per savaitę plauna maldos namus, bažnyčios grindims yra paaukojusi 5 tūkst. eurų, o Marijai – aukso papuošalus.„Žiedus tris, grandinėlę, pakabuką atidaviau Marijai. Marijai, kad ji būtų graži, kad ji klestėtų. O kam man tų auksų reikia? Marijai reikia labiau“, – nukerta.Staselė taip myli daugiau kaip 5-erius metus Druskininkų parapijai vadovaujantį kunigą Vaidą Vaišvilą, kad prie lovos, ant spintelės, yra pasidėjusi įrėmintą jo nuotrauką, iškirptą iš laikraščio.„Aš pasikalbu su juo. Kaip išmest į šiukšlinę kleboną“ – klausia ji.Staselė Druskininkų kapinėse, kuriose palaidoti jos artimieji, prižiūri ne tik savo šeimos, bet ir kitų žmonių kapus, slaugo mirštančiuosius.„Visi Druskininkai mane žino. Oi, daug esu nuslaugiusi. Kur mirtis, ten ir aš pribūnu“, – šypsosi.Pati, turėdama du sūnus, kažkada seniai su vyru dar vieną paauglį priglaudė ir užaugino.„Pragertas jis buvo tėvų. Va, visi kaimynai sakė – durni, va, jau sūnus, sūnus… O vyras sako – ko jūs norit? Nei jūs maitinsit, nei jūs rengsit. O dabar – oi, Dievo dovana jau jis tau. Taigi, sakau, matot? Sakėt, valkata?“ – aiškina nenusakomo gerumo 79-erių Staselė Slavinskienė, kuri dar ir nevartoja jokių vaistų bei Druskininkus kasdien skrodžia dviračiu.Ved. Edvardas Kubilius

„Kad nemažėtų gyventojų. Man kažkaip truputėlį baisu, nes matome ir gimstamumą nedidelį, ir mokyklos rajone vis tiek užsidaro“, – sako 39-erių Robertas Lavickas, kultūros žmogus, užaugęs Kuršėnuose, pagyvenęs Vilniuje ir prieš 10 metų atsikraustęs į gimtąjį žmonos kraštą – Pasvalį.„Aš kai pagalvoju – dabar vaikas mano 7-erių metų mato tą natūralią gamtą, kaip viskas bunda, pavasaris, tie paukščiai. Sako, dabar vaikas nežino, kaip paukštis atrodo išvis“, – svarsto.Robertas jau 10 metų vadovauja Pasvalio kultūros centrui, kuris visiškai renovuotas, kuriame repetuoja didžiulis choras, kuriame veikia kino salė ir kuris vertinamas tikrai labai gerai.„Tas toks nusistatymas – ką jis čia darys? Kaip jis gali toks jaunas išvis vadovaut? Tai jaunam žmogui psichologiškai trenkė per galvą. Atvirai pasakysiu… Iš pradžių laibai bijojau ir norėjau grįžti atgal į Vilnių. Pradžioje materialinė bazė buvo šokiruojanti… Nuo ko viskas prasideda? Nuo rūbinės, nuo tualetų, nuo grimo kambarių“, – darbo Pasvalio kultūros centre pradžią prisimena Robertas.Robertas laisvalaikiu, kurio šiaip neturi, jau 8-erius metus Pasvalio arenoje komentuoja „Pieno žvaigždžių“ krepšinio klubo rungtynes.„Jau gal tampa įprasta gatvėje pamatyt juodaodį, nes visgi eina jie į kavinukes, jie čia gyvena. Bet vėlgi – visiems gal atrodo, kad mažuose miestuose kažkas yra kitaip, kad jie ten kažko neturi. Viskas čia yra“, – nukerta Robertas Lavickas, Pasvalio kultūros centro vadovas.Ved. Edvardas Kubilius

„Tėvai sako – čia vat su mokiniais dirbt reikės, jie dabar gi labai turi savus principus, visai kitas jaunimas ateina… Bet, sakau, o kas kitas, jeigu ne aš, būsiu ir tapsiu mokytoju? Mokytojų ar už mažą algą, ar už didelę turi būt visada“, – sako 19-metis Vakaris Stankauskas, kuris groja akordeonu, studijuoja Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje ir nori būti muzikos mokytoju.Vakario aistra – toli gražu ne tik muzika. Dar viena jo aistra – įvairūs sovietinės Lietuvos likučiai. Pavyzdžiui, „Žigulys“, kuriuo jis realiai iš Druskininkų važinėja į paskaitas Kaune.„Žmonėms įdomu. Klausia, tai kelintų metų, tai kiek valgo. O valgo 8 litrus – visai, sakyčiau, normaliai. Vairą sunku susukt. Priprasti reikia“, – juokiasi.Vaikinas technikoje nusimano – ir dabartinį savo „Žigulį“, ir kadaise savo turėtą „Moskvičių“ jis restauravo bei remontavo pats savo rankomis.„Garbanoti plaukai, tai duoda žinot… Būna, palendu po mašina ir va, jau žiūrėk – kur šlangutė trūko, ant plaukų pilną stabdžių skysčio… Visko būna, visko“, – pasakoja.Vakariui sovietinės Lietuvos laikotarpis toks įdomus, kad jis Milioniškių kaime, senelių sodyboje, yra įkūręs įvairių sovietinės Lietuvos rakandų muziejų, o savo kambarį Druskininkuose pavertęs mini muziejumi. Pvz., jo kambaryje ant keturių medinių kojų stovi televizorius „Tauras“.„Televizorius puikiai veikia. Aišku, girdite tokį aukštą dažnį, labai cypia. Jis pilnai veikia. Anksčiau žiūrėdavau žinias“ – savo kambarį rodo 19-metis iš Druskininkų Vakaris Stankauskas.Ved. Edvardas Kubilius.

„Čia toks kompromituojantis klausimas, bet taip. Turbūt vis tiek būčiau pasirinkęs kunigo kelią“, – sako 39-erių Valdas Miliauskas, evangelikų liuteronų kunigas, paklaustas, ar būtų pasirinkęs kunigystę, jeigu būtų Romos Katalikų dvasininku, kuriam galiotų celibatas.Valdas Miliauskas – klebonas, vadovaujantis didelei parapijai, į kurią patenka nemenka Šilutės rajono teritorija – Rusnė, Žemaičių Naumiestis, Katyčiai, Švėkšna ir Vyžiai.Kunigas apie 15 metų vadovauja Vyžiuose įsikūrusiai Reabilitacijos bendruomenei „Gabrielius“, kurioje šiuo metu priklausomybių bando atsikratyti apie 20 žmonių.„Sako, taigi čia vaistai – kaip čia taip gali būt? Kartais žmogus nusprendžia nuvažiuoti į psichiatrijos ligoninę. Ir po to parsiveži jį… Tai parsivežus žmogų iš psichiatrijos ligoninės tikrai yra pasitaikę tokių atvejų, kai ta psichologinė, emocinė ir fizinė būsena yra dar blogesnė“, – aiškina dvasininkas.Dalį pinigų šiai bendruomenei išlaikyti skiria valstybė, o kitą dalį kunigui tenka suorganizuoti pačiam. Dėl to jis kartais už pinigus vairuoja ekskavatorių.„2,5 tonos ekskavatorius – vikšrinis – kasa mums pajamas. Jeigu kažkur trūksta, važiuojame į kokį užsakymą. Kažkam reikia tranšėją prakasti, kažkam kiemą nuplaniruoti. Ir prašau – tai yra pajamos“, – juokiasi.Kunigas Valdas – aktyvus gyventojas. Be tarnystės parapijoje dar ūkininkauja, medžioja ir su šeima važinėja keturračiais. Jų kunigo šeima turi net keturis – kiekvienas šeimos narys po vieną.„Kad ir žiemą, tarkim, užsidedi tą sniego valymui peilį ant priekio ir visai nesunku miestely ten ar šaligatvius prastumdyt, ar keliuką kokį“, – pasakoja liuteronų kunigas Valdas Miliauskas.Ved. Edvardas Kubilius

„Norėjau vėjo jėgainę pasistatyt – ir elektros, ir malūno norėjau. Vietos žmonės galvoja, kad aš visai trenktas“, – juokiasi 80-metis Antanas Gudas, kurio namų kiemą puošia nebaigta statyti milžiniška vėjo jėgainė, traukianti pravažiuojančiųjų dėmesį.Antanas su žmona gyvena Pakruojo rajono Didžiojo Plonėno kaime – prie pat sienos su Latvija, kažkur tarp Vaškų ir Žeimelio.Jis vėjo jėgainę statė bent 40 metų. Viso bokšto aukštis - 19 metrų, o apžvalgos aikštelė kabo 12 metrų aukštyje.80-metis Antanas spėriai dar ir šiandien ten stačiomis kopėčiomis užlipa.„Ne, nebijau užlipti. Gal toks yra žmogaus likimas, kad nebijotų. Dabar jau nebelipu“, – juokiasi pensininkas, prieš keletą minučių pats nusiropštęs iš bokšto.Antanas – stalius nuo gimimo. Kaip pats sako, gali sukonstruoti bet ką. Pats namus pastatė, baldus sumeistravo.„Aš ir traktorių esu pasidaręs – iš metalo susivirinau. Turiu dar tą traktorių, važiuoja jis, tik akumuliatorių reikia nupirkt ir įdėt“, – pasakoja.Antanas – ir aistringas sporto gerbėjas. Tiesa, tik ne lietuviško futbolo…„Nežiūriu aš Lietuvos futbolo rinktinės rungtynių, nes žinau, kad praloš. Ką ten žiūrėsi? – pakeltu tonu pokalbį baigia Antanas Gudas.Ved. Edvardas Kubilius

„Su laisvomis minutėmis yra problema. Tarkime, vasarą aš bijau savaitgalių, nes būna, kad pietauju 19-20 val. Batsiuvys be batų, vienu žodžiu“, – juokiasi 61-erių Gintaras Keblys, Birštone, savo namuose, daugiau kaip 10 metų rūkantis ir čia pat, kieme, parduodantis rūkytą žuvį.Gintaras žuviai itin išrankus – dalis jos iš Lietuvos ežerų ir upių, bet iš Baltijos jūros ar Kuršių marių žuvies jis nerūko – geriau perka iš Islandijos.„Iš Baltijos jūros nieko neimu, kadangi nešvari jūra. Iš Kuršių marių – irgi. Po Antrojo pasaulinio karo Baltijos jūroje yra daug chemijos ir laivai daug chemijos išmeta, kadangi uždara jūra. Gaila, bet iš Baltijos jūros žuvies nenoriu“, – aiškina žuvies žinovas.Gintaro pardavimai labai priklauso nuo oro – jei graži diena, Birštone daugybė poilsiautojų, tai ir žuvį staigiai išperka. Gintaras sako, kad jo žuvį itin mėgsta poilsiautojai iš įvairių pasaulio šalių.„Toliausiai žuvis yra išvažiavusi į Pietų Afrikos Respubliką, Kolumbiją – tai čia toliausiai. Izraelis, Vokietija – vos ne kasdienybė. Žmonėms patogu suvakuumuotą žuvį turėti rankiniame bagaže, nes nėra kvapo, ji daug tvirtesnė“, – pasakoja verslininkas.Gintaras Birštone gyvena daugiau kaip 30 metų. Gyvenimu čia jis – labai patenkintas.„Viskas tik į gerąją pusę, viskas gražėja. Aišku, daug priklauso, kas miestą valdo. Tas valdymas daug metų yra protingas. Jei valdžia protinga, palanku ir verslui“, – sako 61-erių Gintaras Keblys, kuris Birštone daugiau kaip 10 metų rūko žuvį ir ją parduoda tiesiog savo namų kieme.Ved. Edvardas Kubilius

„Pastoviai perkam pas šitus ponus. Aš bulvyčių noriu“, – sako Ona, užsukusi į Šilutės turgų nusipirkti bulvių.Šias bulves ir kitas daržoves Rusnėje jau daugiau kaip 40 metų augina Ramutė ir Sergiejus Lacko. Pagrindinė gėrybė, žinoma, bulvės, be kurių Ramutė ir Sergiejus savo gyvenimo neįsivaizduoja.„Bulves valgome kiekvieną dieną. Žinau, kad negalima, bet man tinka, o norisi… Kitąsyk pakeičiam tas bulves kruopomis, bet ne – jau kitą dieną vis tiek bulvė turi būt“, – aiškina Ramutė ir Sergiejus.Rusniškiai dar nėra pensininkai, bet kitų darbų jau nedirba – tik ūkininkauja ir gyvena iš savo 6 hektarų ūkio.„Ateina ir sako – jūsų skaniausios bulvės, tik pas jus perkam, sako. Mes turime net iš Vilniaus, žinokit, pirkėjų – kiekvienais metais atvažiuoja iš Vilniaus žiemai bulvių. Nusiperka po 16-20 maišų“, – rėžia ūkininkai.Ramutė su Sergiejumi kartu jau 44-erius metus, panašiai tiek laiko ir ūkininkauja. Nors jie labai planuoti nemėgsta, yra beveik garantuoti, kad savo mylimos Rusnės nepaliks.„Valtelę turiu su elektriniu varikliu. Plaukiu čia vietoje, Nemune. Pažvejoju. Turiu tokį mažą mažą prūduką. Tai anūkėms daviau po tą prūduką… Tai visas lelijas man išmotoriavo“, – juokiasi Ramutė ir Sergiejus Lacko, kurių sūnus, beje, Valdas Lacko – rusniškis daininkas, keletą kartų dalyvavęs Eurovizijos atrankoje.Ved. Edvardas Kubilius

Lietuvoje yra kaimas, kuriame jau 22 metus, kasmet rudenį, vyksta didžiulis cepelinų balius. Per šį laiką kelios šito nedidelio kaimo moterys yra pagaminusios 8404 cepelinus.„Tai būna programa – ir koncertai, ir gražiausių sodybų apdovanojimai. Per dvidešimtą – jubiliejinę – šventę mes padarėme 1004 cepelinus. Septynios moterys“, – pasakoja Asta Amankavičienė, cepelinų baliaus sumanytoja, Širvintų rajono Kiauklių kaimo bendruomenės pirmininkė, vietos kultūros darbuotoja.„Bulves skutame visą dieną, bet nenusibosta. Atsisukame, viena į kitą pasižiūrime – na, dar sėdėsim kokias 4 valandas. Nu sėdėsim. Nebuvo nė karto pasakyta, kad mes to nedarysim, neskusim“, – aiškina.Žmonės į Kiauklius per cepelinų balių atvyksta iš aplinkinių rajonų, net Vilniaus. Deja, kai kurie – tik nemokamai pavalgyti.„Pavalgė tų cepelinų vilniečiai, atstojo ir išėjo vidury koncerto. O kitais metais, kai šventę darėme lauke, atvažiavo vyrukai su motociklais ir sako: „6 cepelinus suvalgyti, o 20 į namus“. Na, žinokit, jau tada mūsų merginos sako – ateik, mes tau visą puodą padovanosim“, – juokiasi pašnekovė.Kiaukliuose negyvena nė 200 žmonių, bet kaimas net 25-erius metus turi savo kultūros darbuotoją – Astą, kuri visus šiuos metus ir rūpinasi kaimelio kultūriniu gyvenimu.„Buvusi mano dėstytoja sakydavo: „Renginį reikia daryti ir 3 žmonėms, jeigu jam jo reikia. Jeigu jis niekur kitur neišeis, to renginio nepamatys, negirdės“. Bet jeigu tos kultūros mūsų Kiaukliams nereikėtų, aš tikriausiai jau nedirbčiau“, – pasakoja Asta Amankavičienė, cepelinų baliaus sumanytoja, bendruomenės pirmininkė, vietos kultūros darbuotoja.Ved. Edvardas Kubilius

„Stipriai rūkiau. Labai stipriai rūkiau. Negaliu sakyt, kad ir negėriau. Gėriau, bet su protu. O kas pasakė, kad aš tiek išgyvensiu? Niekas negalvojo. Ir aš pats negalvojau“, – juokiasi 94-erių Albinas Girnys, gyvenantis Šerių kaime, Anykščių rajone netoli Kavarsko.Albinas pasakoja, kad jam šiaip – viskas gerai, tik kartais šiek tiek liūdna, nes jo žmona mirė prieš 8-erius metus, o ir jo amžiaus draugų nebeliko – visi seniausiai mirę.„Labai nuobodu. Užeina toks liūdesys, kad oi. Nebėra kur eiti. Ir jaunesnių, ir vyresnių žmonių buvo – visi išmirę. Nė vieno nebeturiu. Giminės visi išmirė“, – liūdi pensininkas.Bet Albinas, nors ir garbaus amžiaus, nesėdi rankų sudėjęs – bites augina, sodybą, daržus prižiūri, dar vairuoja – ir motociklą, ir automobilį. Tiesa, kaimynių senučių pasivažinėti jau nebepaima – nebenori prisiimti atsakomybės.„Nebevežioju žmonių. Jeigu ant kelio va pamatau kokią bobelę, tai sustoju, įlipa ir parvežu. Gi nebijau. Bet nebenoriu jau vežioti“, – sako 94-erių Albinas Girnys iš Anykščių rajono.Ved. Edvardas Kubilius

„Daug žmonių, ypač miestiečių, galvoja, kad ūkininkas yra visada smirdantis tvartu žmogus, kuris melžia karves, vairuoja traktorių, keikiasi, rūko cigaretę, nors iš tiesų taip nėra. Tie laikai jau praėjo. Šiandien ūkininkas yra išsilavinęs žmogus, kuris išmano kartais netgi daugiau dalykų negu žmogus iš miesto“, – sako 20-metis ūkininkas iš Kupiškio rajono Linas Giedrys.Jis, kaip ir dar tūkstantis kitų Lietuvos ūkininkų, traktoriumi atvažiavo į Vilnių protestuoti prieš, žemdirbių teigimu, netinkamą žemės ūkio politiką.„Yra tikrai blogai. Reikia kažką daryti, nes kitaip mūsų ūkių nebeliks. Liks didžiuliai, masyvūs, oligarchiniai ūkiai“, – dėsto Linas.Jaunuolis džiaugiasi, kad ir protestuojantys ūkininkai pasirodė solidžiai, ir nemažai žmonių juos palaikė.„Labai nustebino palaikymas. Prieina močiutė ir sako: „Ačiū, kad ūkininkaujat. Ačiū, kad mes turime kažką valgyti“. Netgi sugeba mums duoti sūrelį dovanų. Mums tai labai daug reiškia“, – pasakoja.Daugybė žmonių Linu iškart susižavėjo, kai pamatė jo trumpą interviu vienai komercinei televizijai. Dar daugiau dėmesio jaunuolis sulaukė, kai praeivius gatvėje fiksuojantis žinomas fotografas Vincas Alesius paviešino nuotrauką, kurioje – Linas užsilipęs ant traktoriaus stogo, o už jo fone – visu gražumu ir didybe stovi Vilniaus Arkikatedra.„Argi ne faini Lietuvos ūkininkai?“ – „Facebook“ įraše klausė nuotraukos autorius Vincas Alesius.O šimtai žmonių puolė komentuoti: „Labai simpatiškas jaunasis ūkininkas“, „Kokie visi jauni ir faini. Darbuojasi tėvų ūkiuose, o ne išvyko į užsienį“, „Duokit šitą ūkininką į prezidentus“.Ved. Edvardas Kubilius

„Ypač vasarą. Pasidarau sau kavos iš ryto, išeinu į pavėsinę. Nu, Dieve, taip ramu, taip gera, taip gražu, čia ta saulė… Man atrodo, kad iš to ir susideda gyvenimas. Iš mažų dalykėlių“, – sako Regina Janickienė, Širvintų rajono Kiauklių kaimelio gyventoja.Reginai – vos 64-eri, bet ji pensijoje jau beveik 10 metų. Į išankstinę pensiją išėjo, nes reikėjo slaugyti sunkiai sergantį vyrą, kuris anapilin iškeliavo prieš trejus metus.„Paskutiniai metai, tai jo… Ir pakelt, ir aprengt, ir numaudyt, ir pavalgydint reikėjo. Tarsi toks labai artimas ryšys atsirado ir staiga to žmogaus netenki. Taip, dabar skausmas jau nebe tas, bet jis retkarčiais sugrįžta“, – atvirauja.Regina 40 metų dirbo pradinių klasių mokytoja ir šį darbą labai mylėjo.„Taigi su vaikais nėra tos pačios dienos! Vis kažkas naujo ištinka, atsitinka. Man patiko. Man tikrai labai patiko. Tik tiek supratau, kad vis tik su vaikais, ypač pradinukais, turi dirbti jauni žmonės“, – svarsto.Nors turi dvi dukras, kurios irgi mokytojos, Regina šiandien gyvena viena. Pensijos gauna vos kiek daugiau nei 500 eurų ir, jei ne dukros, vargiai galą su galu sudurtų.„Jeigu į kokį teatrą, tai, žinokit, tokia šventė būna. Ir gan reta. Bet, matyt, esu iš tų žmonių, kad gyvenu, išsidėstau tą, ką turiu, ir tiek“, – aiškina.Regina sako – dar ir dirbti visai norėtų, bet pati nevairuoja, o kitiems našta būti irgi nenori.„Jeigu mieste kur gyvenčiau, į kokią gamyklėlę nueiti, kokių ten dėžių klijuoti ar dar kažką nesudėtingo turbūt galėčiau“, – pasakoja 64-erių buvusi mokytoja Regina Janickienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Man, kaip tėvui, labai svarbu, kad vaikai yra šalia. O kas ten, į užsienį, išvažiavus? Ką ten labai užsidirba jie? Stebuklų nebūna“, – sako 79-erių Jonas Kaupas, verslininkas, kurio įkurtame versle dirba visa šeima – dukra, trys sūnūs ir net anūkė.Jonas įmonę įkūrė beveik prieš 22 metus – Linkuvoje nupirko seną cechą ir pradėjo gaminti įvairius mėsos gaminius. Šiuo metu šeimos verslas gamina apie 80 skirtingų rūšių dešrų, kumpių, lašinių, vyniotinių, vis pelnančių įvairius apdovanojimus.„Vištienos vyniotinis su pistacijų sėklomis apdovanotas ir kaimo žmonės valgo, taip. Čia visokių yra, aš ne visus juos ir žinau“, – juokiasi.Jono įmonė ne tik gamina įvairius mėsos gaminius, bet turi ir keturias parduotuves – Linkuvoje, Pakruojyje, Joniškyje ir Šiauliuose. Viena parduotuvė buvo ir Radviliškyje, bet ją teko uždaryti, nes nebuvo kam dirbti.„Nėra žmonių. Iš pašalpų gyvena. Ištvirkino valdžia su savo pašalpom. Dėl ko jiems dirbti? Mes važiuojame į darbą, o čia stovi prie aludės būrys žmonių ir juokiasi. Mat, sako, mes va alutį geriam, o jie durneliai dirba“, – piktinasi patyręs verslininkas.Šiandien Jonas verslą jau perleidęs dukrai – pats sukasi namie ir keliauja po visą pasaulį.„Kuba, Jamaika, Dominika, Kanada, medžioklė Kanadoje, meškos… Specialiai važiavau į Kanadą medžioti. Viena kartą Kanadoje, du kartus Pietų Afrikoje, Namibijoje kartą medžioklėje ir vieną kartą Čekijoje“, – pasakoja žmogus, sau ir savo šeimai sukūręs gerovę Linkuvoje, Pakruojo rajone.Ved. Edvardas Kubilius

Viskas priklauso nuo žmonių. Kaip tą sporto aikštelę atsidarėm… Kam čia reikia? Kas čia bus? Sakau, jeigu eidamas žmogus, kad ir prigėręs, sustos pažaist, jis išblaivės, išbus. O kur jam užeit? Kur jam sustot? Nėra kur. Vadinasi, reikia kažką daryt“, – tokia logika vadovaujasi 74-erių Jonas Janulis, atokaus Pakruojo rajono Mikoliškio kaimo bendruomenės pirmininkas, šias pareigas einantis beveik 20 metų – tiek, kiek bendruomenė ir gyvuoja.„Mano svajonė buvo visąlaik, kad patys galėtumėm nors kažkiek užsidirbt, kad nereikėtų visąlaik prašinėt, maldaut – nu būkit geri, paremkit“, – atvirauja.Mikoliškio kaime gyvena vos 100 žmonių, bet jame veikia kavinukė „Spirgė“, kurios kepami tortai keliauja į Italiją, kurios patiekalų nori aplinkinių rajonų žmonės, kurios gaminius ragavo neseniai Pakruojyje lankęsis prezidentas Gitanas Nausėda.„Ką užsakė – mes viską pateikėme. Ir saldumynų, ir kepsnelių, ir sausainių, bandelės. Pas mus viską daro rankomis“, – pabrėžia Jonas.Tam, kad užsidirbtų, kaimo bendruomenė savo patalpas nuomoja šventėms, yra dešimtys nakvynės vietų, net kubilas.„Taigi žmonės irgi nori nusimaudyti. Yra žmogus, kuris pajungia vandenį, užkuria pečių. Jūs ateinat šiltai, įlipate, išsimaudote, pasibučiuojate ir einate toliau. Savam kainuoja 30 eurų parai, o svetimiems jau truputį brangiau“, – aiškina pirmininkas.Tam, kad padėtų vyresnio amžiaus žmonėms, kaimo bendruomenė turi nusipirkusi traktoriuką su plūgu, kultivatoriumi, bulviasode, bulviakase, visą sodo priežiūros įrangą.„Būkime realistai. Pagyvenę žmonės nebegali patys“, – sako vyras.Ir nepaisant visko – Jonas Janulis, kuris bendruomenei atiduoda gal net daugiau nei turėtų, sulaukia ir kritikos.„Visaip būna. Ir kad į kišenę, sako, deda. Jeigu teisybę sakant, tai su žmona vienu metu gyvenome iš vienos pensijos, nes savo pravažinėdavau. Taip buvo“, – sako 74-erių Jonas Janulis, kurio vadovaujama kaimo bendruomenė gali būti pavyzdys visiems.Ved. Edvardas Kubilius

„Jau pernai kaip šaudė, tai, žinokit, išėjusi rėkiau. Trys vaikiščiai ir trys mergiščios kaip pradėjo leist man į tvarto stogą, o aš rėkiu – nešauk, nešauk, nešauk“, – sako 79-erių marijampolietė Ona Tarasevičienė, kuri maždaug penkerius metus Naujųjų naktį vis verkia, nes bijo fejerverkų, bijo, kad jie uždegs jos namus.Visgi šios Naujųjų sutiktuvės buvo kitokios – ir šaudytojų buvo mažiau, o ir šaudė kiek toliau nuo jos namų.„Šį sykį neverkiau. Keturi punktai kokie tik šaudė. Ir tokius gražius, išsiskleidusius“, – šypsosi.Onos vardas šiaip jau net ne Ona, o Gema. Moteris pasikeitė vardą, nes tėvų duotas Gemos vardas jai negražus.„Mane vadinkit, sakiau, Ona, man gražesnis. Gema nežinau. Kaip ir, pavyzdžiui, Juzė…. Nu negražus. Adomas. Man jis buvo baisiai negražus. Dabar tų Adomų kiek yra. O, jergau“, – juokiasi.Ona jau 13 metų gyvena viena. Ir gyvena didžiuliame maždaug 170 kv. m. name. Vien šildymui granulėmis kas mėnesį atiduoda pusę savo pensijos. Bet namo parduoti ir į butą kraustytis nenori.„Nenoriu, nenoriu. Daug sykių galvojau, kad tikrai reikia parduot, bet paskui galvoju – ai, o kas čia man geriau?“, – nukerta.Šiaip Ona gyvena gerai, tik kad kartais svaigsta galva, viena toli nueiti negali. Bet ir į šią situacija moteris moka pasižiūrėti su humoru, ypač kai besvirduliuodamai gatvėje tenka pasiremti į tvorą.„Jei kas mato, tai galvoja – jau šita senė girta. Per Kalėdas vieną stikliuką išgėriau. Ir dar gerčiau, bet kaip aš išgeriu, tai man galva apsvaigsta. Negali ir negerk“, – pasakoja 79-erių marijampolietė Ona Tarasevičienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Lietuvoje gyventi gera. Leonidas Donskis yra pasakęs, kad tu gali išvažiuoti į užsienį, bet tu niekada ten nepadarysi tokio pokyčio, kokį tu gali padaryti savo šalyje. O mums yra svarbu daryti pokytį“, – sako Agnė ir Tomas Abramovičiai, pora, jau metus gyvenanti vos keli kilometrai nuo jūros.Agnė ir Tomas gyvena Normantų kaime, esančiame visiškai šalia judraus kelio Klaipėda-Palanga.„Viskas priklauso nuo vėjo krypties. Taip, tas triukšmas girdisi. Mes buvome labai nustebę, kai supratom, kad šitas kelias visą parą nemiega“, – aiškina sutuoktiniai.Agnė – Šilutės turizmo informacijos centro vadovė, į darbą beveik kasdien važiuojanti apie 60 km.„Jeigu man tai būtų super blogas dalykas, aš tiesiog to nedaryčiau. Bet man labai patinka darbas, man labai patinka dirbti su žmonėmis. Aš turiu puikų kolektyvą. Tai tame visame kontekste man tas važinėjimas nublanksta“, – teigia Agnė.O Tomas, 13 metų dirbęs gerai apmokamą darbą vienoje Klaipėdos uoste veikiančioje įmonėje, šiuo metu rengiasi išpildyti savo svajonę – tapti masažuotoju.„Žmona sakė – eik ten, kur kojos veda, kur širdis kviečia. Sakau, ar tikrai galiu daryti tai, kas man patinka? Taip, sako, daryk. Ir išėjau mokytis masažuotoju“, – šypsosi Tomas.Agnė – suvalkietė, gyvenusi ir Vilniuje, ir Klaipėdoje. Tomas – klaipėdietis, ragavęs ir emigranto duonos. Bet šiandien abu jie džiaugiasi gyvenimu vos keli kilometrai nuo jūros.„Aš tai priimu kaip didžiulę dovaną, nes matau, kaip likusios Lietuvos žmonės trokšta tos jūros... Kaip jie stovi kamščiuose, taupo išsinuomoti būstą Palangoje ar kažkur kitur. O mums tai yra kelių minučių reikalas – atvažiuoti, pabūti, pakvėpuoti, pasivaikščioti ir vėl namo“, – sako Agnė Abramovičienė, su vyru Tomu gebanti iššūkius paversti privalumais ir tiesiog mokanti džiaugtis gyvenimu.Ved. Edvardas Kubilius

„Šiemet greičiausiai būsiu be eglutės“,– pasiguodė į LRT RADIJĄ paskambinusi 77-erių Veronika Talutienė iš Anykščių.Moteris pasakojo, kad 19 metų jai tarnavusi dirbtinė eglutė „išėjo į pensiją“, o parduotuvė ar miškas eglės šakai nusikirsti – per toli.„Man tiesiog širdį suspaudė, šis pokalbis visą dieną iš galvos neišėjo“, – pasakoja žurnalistė Rūta Kupetytė, į kurios vedamą laidą „Ryto garsai“ ir paskambino Veronika.Po dviejų savaičių Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius aplankė Veroniką bei dovanų jai atvežė naują dirbtinę Kalėdų eglutę.„Tai kaip aš nenustebsiu? Tiesiog stebuklas! Vaikai sužinos, galvos, kad mama visai pasiuto senatvėje“, – juokiasi Veronika.Rūtos ir Edvardo paklausta, tai kodėl jie turėjo jai atvežti eglutę, kai pati turi net 5 vaikus, Veronika atšovė: „O aš ir norėjau, kad jūs atvežtumėt“.Šiandien Veronika gyvena gerai – džiaugiasi senatve, kuria eiles, pati namie dar visus reikalus susitvarko.Moteris bendrauja ir su vaikais, dažnai jai paskambina dukra iš Norvegijos, nors telefono skambučiai ir brangūs.„Nu tai kas brangu? Ar mamai paskambint gali būt brangu?“, – nukerta Veronika.Visgi Veronika jau daug metų gyvena viena. Vyras mirė prieš 26-erius metus. Nors tuomet jau du sūnūs buvo išleisti į gyvenimą, ant jos pečių dar buvo likusios trys dukros.„Žinot, sunku labai buvo, bet vaikai labai norėjo mokytis. Kažkaip atlaikiau, o ką daryt?“, – prisimena Veronika Talutienė, beveik 20 metų dirbusi Šerių kaimo mokyklos valytoja.Ved. Rūta Kupetytė ir Edvardas Kubilius.

„Iš pradžių galvojau, kad man bus labai gėda valyti tualetus. Kažkaip pasiūlė ir, galvoju, eisiu. Nebe gėda. Gal kad sena esu“, – sako 63-ejų Irena Macienė, prižiūrinti Kretingos centre esantį viešąjį tualetą. Jis – jau pusmetį nemokamas.„Pavyzdžiui, pakakoja ir nenuleidžia. Nežinau, kodėl taip yra. Gal be patogumų gyvena, nesusigaudo. O gal specialiai. Visokių pasitaiko. Ar seksu užsiima kabinose? Nu ne, nematau. Čia Kretinga, kaimas, ką čia… Gal Vilniuj tik“, – kvatojasi moteris.Kretingos viešajame tualete yra ir viešasis dušas, kuriuo naudojasi toli gražu ne tik namie patogumų neturintys gyventojai.„Čia toks vyras netoli gyvena. Daugiabutyje turi vonią. Sako, o kam man? Aš prisitaškau, reikia šveist… O čia išsimaudau už 2 eurus ir išeinu“, – pasakoja.Irena džiaugiasi, kad turi tokį darbą, nes jei reikėtų dirbti sunkiau, jau nebepajėgtų – sveikatos nepakaktų, o iki pensijos dar šiek tiek reikia palaukti.„Pagal mano sveikatą man gerai. Pasivalai… Juk čia reikia ir sienas, ir langus nuvalyt. Bet pavalai ir gali atsipūsti“, – aiškina.Irena šiaip gyvenimu patenkinta – turi mylimą vyrą ir vienintelį sūnų, kuris karjerą klojasi Vilniuje.„Aš noriu sulaukti anūkų labai… Mano svajonė“, – graudinasi viešąjį tualetą prižiūrinti kretingiškė Irena Macienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Mes jau iš miego pakeltos žinotume, ką gaminti rytoj ir ką gaminti kitą savaitę“, – kvatojasi Airida Kensminienė, Joniškio rajono Gasčiūnų pagrindinės mokyklos valgyklos virėja, kasdien pamaitinanti apie 100 vaikų.„Man patinka. Aš nuo pat mažų dienų ant smėlio kasdavau tuos vadinamus marmitus, darydavau kukuliukus ir aš gamindavau. Žinokit, gaminant vaikams meilės reikia daug įdėt“, – pasakoja valgyklos virtuozė.Airida kaimo mokykloje virėja dirba 8 metus. Jai teko savo kailiu patirti ir 2018-ųjų reformą, kai tuometis sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga nustatė itin griežtus maitinimo reikalavimus švietimo bei gydymo įstaigose. Tos reformos idėja – maistas turi būti itin sveikas, pavyzdžiui, nustatyti nedideli druskos patiekaluose kiekiai, žemaičių blynai negali būti kepami riebaluose.„Vaikams buvo labai sunku. Ir varškėtukai, ir žemaičių blynai kepami be riebalų. Juos mes kepame tose konvekcinėse krosnelėse su garais. Ir taip – sutinku, kad žemaičių blynai, kepti ne riebaluose, mažiau skanūs“, – atvira moteris.Šiandien, sako Airida, vaikai prie sveikesnio ir galbūt mažiau skanaus maisto jau priprato. Nors kartais tenka ir pagudrauti – pameluoti, kad vaikai išvis valgytų.„Verdame pildo grūdo makaronus. Vaikai iškart pyko. Tai sakydavome, ypač darželio vaikams, kad išvirėme šokoladinių makaronų. Tai valgydavo. Reikia tų gudrybių vaikui apgauti. Sakydavo, kada bus šokoladiniai makaronai? Bet priprato ir valgo, viskas gerai“, – juokiasi.Šiuo metu nemokamą maitinimą gauna priešmokyklinukai, pirmokai ir antrokai. Airida norėtų, kad bent jau visi pradinukai būtų nemokamai maitinami, nes nejaukių situacijų kartais pasitaiko.„Žinot, kartais vaikai žiūri į tą mokamą ir sako – mmm, kaip tau gerai, tu gali pasirinkti, ką nori. Tai, žinokit, kartais ir tų vaikų gaila. Leidžiame pasirinkti tam nemokamam, kad jis galėtų pavalgyti tai, ką nori. Nors kartais reikia leisti jiems pasilepinti“, – pasakoja virėja.Airida – tikrų tikriausias kaimo vaikas. Praktiškai visas jos gyvenimas susijęs su šiuo kaimu ir šio kaimo mokykla.„Tai būtų baisu. Kaimui tai būtų baisu. Mūsų šviesos spindulys, traukos centras yra mokykla ir vaikai. Jūs įsivaizduokite kaimą be šurmulio, be vaikų klegesio“, – paklausta, kaip dažnai pagalvoja apie kaimą be šios mokyklos, atrėžia gasčiūnietė Airida Kensminienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Kitiems neįsiūlysi naujo rūbo – nori, kad būtų dėvėti. Kokybė geresnė, firmas žiūri. Moteris anąsyk atėjo – vat, man reikia „Replay“ džisnų. Nu iš kur aš jai paimsiu „Replay“ džinsus“, – sako Eugenija Urbonienė, dusetiškė, su vyru prekiaujanti dėvėtais drabužiais.„Šiemet rudenį pardaviau moteriškus batus. Trejus metus vežiojau pirmyn atgal, pirmyn atgal. Kaina nedidelė – 15 eurų, 42 išmiera. Gal dėl to taip ilgai vežiojau. Tikriausiai jie ir yra ilgiausiai neparduoti batai. Jau net akis išgraužė“, – juokiasi.Eugenija sako pastebinti ir tokią tendenciją – žmonės yra linkę pirkti jau panešiotus apatinius, liemenėles ir kojines.„Ankščiau daugiau pirkdavo, bet šiaip tai ir dabar perka. Sakau, nevežtumėm gi“, – aiškina.Eugenija su vyru dėvėtais drabužiais prekiauti pradėjo daugiau kaip prieš 20 metų. Jai labiausiai patinka darbuotis turguje Zarasuose.„Bendraujam, išsiverdam kavos, kavą kartu geriam. Pusryčiaujam. Taip, man patinka žmonės, aš juos myliu“, – sako Eugenija, kuri prekiauja ne tik Zarasų, bet ir Dusetų turguje.Dusetose, kur ir gyvena Eugenijos šeima, yra ir dėvėtų drabužių parduotuvė. Ji čia atidaryta irgi prieš 20 metų – kad dukra turėtų pastovią darbo vietą.„Parduotuvę yra išplėšę. Dabar jau labai daug pijokėlių išmirę. Bet įlindo per sandėlį, kasa buvo atidaryta, pinigų kasoj nebuvo. Niekas nepaimta ir išėjo. Tikėjosi, matyt, pinigų rasti“, – kažkada įvykusį įsilaužimą į parduotuvę prisimena moteris.Eugenijai – 65-eri. Sako, jos gyvenimas puikus, kad tik sveikatos būtų.„Einu, mėgaujuosi… Rudenį aš gimusi. Man kaip gražu rudenį lapų kaita, tai negaliu akių atitraukt. Ir vis aikčioju. Kai su vyru važiuojam, tai vyras mane bara. Sako, nu kur tu matai grožį? Gi gamta miršta… O man labai gražu“, – pasakoja dusetiškė Eugenija Urbonienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Nelabai buvo noras mokytis. Įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti istoriją, bet kažkaip tai, kaip sako, ne mano pasaka“, – juokiasi Juozas Šuliauskas, Lenkijos lietuvis, tapęs verslininku, nes po mokyklos tiesiog nenorėjo mokytis.Juozas smarkiau sužibėjo maždaug prieš trejus metus, kai Seinuose, kur ir gyvena, įkūrė antrąjį savo verslą – užkandinę ir maisto prekių parduotuvę, kurioje būtiniausių maisto produktų žmonės gali nusipirkti net neišlipę iš savo automobilio.„Šis verslas gimė, nes kai reikėdavo skubiai nupirkti kokių nors miltų ar kitų produktų, tekdavo važiuoti į parduotuves, kuriose ne viską iškart rasdavai, nebūdavo kur mašiną pastatyt. Jeigu įmanoma padaryt taip, kad būtų patogiau, tai aš už tai“, – sako Juozas.Tokio tipo parduotuvėlė išties ypatinga, nes, pasak Juozo, ja domėjosi praktiškai visa Lenkijos žiniasklaida.„Jaunimas tai greitai perprato. Vyresni žmonės atsargiau. Jiems toks variantas labai keistas arba netgi nepriimtinas“, – pasakoja verslininkas.O šiaip Juozas labiausiai žinomas dėl Seinuose jau daugiau kaip 20 metų veikiančios kavinės – karčemos, kurioje vietos gyventojai ir svečiai gali rasti lietuviškų patiekalų.„Tai nėra ta vieta, kur tik lietuviai sueina, bet ir vietos žmonės, o ypač turistai, kad pavalgytų lietuviškų patiekalų. Čia galima gauti ir cepelinų, ir šatibarščių“, – pasakoja verslininkas iš Seinų Juozas Šuliauskas.Ved. Edvardas Kubilius

Nuolat didėjanti visuomenės poliarizacija savo ruožtu didina visuomenės nepasitenkinimą demokratijos veikimu, kelia nepasitikėjimą institucijomis, netgi vienas kitu. Kodėl mums taip sunku priimti visuomenėje vykstančius pokyčius, kodėl nenorime girdėti ir toleruoti kito nuomonės. Iki kokių kraštutinumų gali privesti ši poliarizacija ir ar galime ką nors pakeisti? Apie tai laidoje kalbėsime su organizacijų elgsenos tyrinėtoja dr. Alisa Miniotaite ir filosofu, apžvalgininku Pauliumi Gritėnu.Ved. Luka Lesauskaitė

„Senjorai ateina lėktuvo bilietus išsitraukti. Nu skrenda“, – sako 71-erių dusetiškė Elena Gaižiuvienė, miesto bibliotekoje dirbanti net 52 metus.„Neatsibodo. Aš džiaugiuosi. Einu į darbą kaip į šventę“, – prisipažįsta.Elena puikiai žino, kokias knygas skaito dusetiškiai.„Detektyvai daugiausia, psichologinės skaitomos. Aišku, senieji tai meilės romanų. Jau gal visais amžiais taip buvo“, – juokiasi.Elena pastebi ir pikantiškiausius savo skaitytojus.„Vienas va toks skaitytojas yra… „Stilių“… Tai po penkis žurnalus ima. Nežinau, ar perskaito, gal tik paveiksliukus pasižiūri“, – pasakoja.Bet kartais ir pati pastabų sulaukia.„Labai geras darbas, pasako. Labai. Čia gi ką jūs, nieko nedirbat, knygas skaitot ir tiek. O aš nė vienos knygos bibliotekoje nesu perskaičiusi“, – sako bibliotekininkė.Vis dėlto Elena šiandien labai laiminga – kuo puikiausiai bendrauja su savo dukromis Migle ir Nomeda, vyru Stasiu, nors šis Elenai ir ne viską leidžia daryti, saugo ją.„Jau kiek gali, Nomeda tai išveža į užsienį. O Miglė darbais padeda. Patinka važiuot į užsienį, tik vyras nenori išleist. Bijo, kad nenukristų lėktuvas. Šiemet ir dviračiu jau neleido važiuot. O aš tai dar noriu to triratuko, kur yra motocikliukai tokie“, – juokiasi 71-erių Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekininkė Elena Gaižiuvienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Visada svajojau apie didesnę šeimą. Aišku, to spaudimo yra iš aplinkos, sako – reikia daugiau. Bet aš jiems sakau – jeigu jums reikia, tai jūs ir pasigimdykit, nes mums auginti reikės. Arba, sakau, tada padėkit finansiškai“. – sako 27-erių Akvilė Akmanienė, su vyru Ignu Šilutėje auginanti pusantrų metų berniuką.Akvilė aiškina, kad šiuolaikinės moterys vaikų arba negimdo, arba juos pradeda gimdyti vėlai, nes nori būti užtikrintos, jog galės vaikus išlaikyti. Be to, itin svarbus ir artimųjų palaikymas.„Daug artimoje aplinkoje moterų su depresija po gimdymo. Ir pačios pripažįsta. Vyrai nelabai supranta. Reikia palaikymo. Džiaugiuosi, kad ir mama visada buvo šalia“, – svarsto mergina.Akvilės vyras šiandien dirba vairuotoju, o ji pati – gėlių parduotuvėje. Ir jai tai labai patinka.„Lietuvos žmonės mėgsta gėles ir žino pavadinimus. Kartais tokių, kad nustebina mus. Atrodo, jau dirbi ne vienus metus, bet nežinai, kokia ta gėlė. Eini į Google ir žiūri“, – juokiasi.Bet būta ir sunkesnių akimirkų. Iškart po mokyklos Akvilė su vyru ketveriems metams išvyko į Švediją, kur dirbo žirgyne.„Žino žmonės, kad lietuviai gali viską, tai viską mes ir dirbome. Ir aš jau prie tų arklių, tuos arklius maudyt reikėdavo. Atsimenu, žirgas buvo ir pabėgęs per varžybas. Buvo baisu, nes jį reikėjo gaudyti po visą stadioną, o ten vyko tiesioginė transliacija… Nu vienu žodžiu“, – prisimena.Visgi jauna šeima džiaugiasi sugrįžusi į gimtąją Šilutę, o kadangi jos vyras kilęs iš Rusnės, puoselėjamos ir šiam kraštui būdingos tradicijos.„Aišku, jis jau senokai turi didelį laivą – tėvai jam padovanojo. Bet jis toks labiau lėtesnis, o mes norime greitai čia ir dabar atsidurti Nidoj. Reikia turėti, tai mes ir turime“, – pasakoja 27-erių šilutiškė Akvilė Akmanienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Čia pas mus kaime kokios dvi šeimos yra lenkų kilmės, bet tai irgi iš lietuvių kilę. O pagrinde tai vien tik lietuviai, kaip ir visas kraštas“, – sako Lenkijos lietuvis, ūkininkas, 38-erių Jonas Aleksa, gyvenantis savo sodyboje Žvikelių kaime Punsko valsčiuje.Jono šeimos ūkis – vidutinio dydžio, jame – apie 30 melžiamų karvių, bet Lenkijoje, priešingai nei Lietuvoje, vidutinio dydžio ūkiai neskursta, nes pieno supirkimo kaina ten – gerokai didesnė nei pas mus.„Lenkijoje daug geriau moka, net ir pernai Lietuvoje perpus mažiau už pieną mokėjo vidutiniams ūkininkams“, – sako Jonas.Jonas ūkininkauja dviejose valstybėse – ir Lenkijoje, ir Lietuvoje, nes Lazdijų rajone dar nuomojasi 10 ha. Savo žemės per pandemiją, kai buvo įvesti ribojimai, Jonas net dirbti negalėjo.„Iš Lenkijos per pažįstamą įmonę nuvežėme trąšas, ten pasisamdėme žmogų, kuris pasėjo. O paskui, jei sutartį turi su Lietuvos ūkininku, dirbi žemę Lietuvoje, tai tada jie ir leisdavo tau važiuot ir dirbt“, – prisimena.Ne paslaptis, kad Lenkijos kaimuose keliai – kur kas geresni nei Lietuvoje. Nuo Seinų iki Žvikelių kaimo, kuriame Jonas ir gyvena, nėra nė vienos duobės.„Na, keliai pas mus geri…“, – džiaugiasi.Vis dėlto ir Lenkijoje ne viskas rožėmis klota. Kadangi valstybės valdoma bendrovė „Orlen“ dėl parlamento rinkimų yra smarkiai atpiginusi degalus, dyzelino ten trūksta ir šiandien. Jo yra pritrukę ir Jono traktoriams.„Pritrūko, tai pas kaimyną tada pasiskolinau ir nesustojo jokie darbai man. Bet tie, kurie ar paslaugas turi, ar ką, tai turėjo problemų. Ieškojo, visur važinėjo, kartais net ir Lietuvoje pirkdavo“, – pasakoja Lenkijos ūkininkas Jonas Aleksa.Ved. Edvardas Kubilius

„Kibiras, žirklės, pinigai kažkada yra dingę. Aukų dėžutės išplėštos. Yra net buvę, pamenu, pasilikę žmonės, užsirakinę specialiai“, – pasakoja 49-erių jurbarkietė Jurgita Dundulytė, kuri aiškina, kodėl miesto bažnyčia nuolat rakinama.Jurgita – uoli katalikė, nuo vaikystės visaip kaip padeda bažnyčiai, jos kunigams. Net tuomet, kai sunkiai dirbdavo naktimis, būdavo pavargusi, sekmadieniais vis tiek eidavo į mišias.„Dirbdavom su banketais. Išeinam 5 val. ryto namo. Mergos sako – eisim gult. Ar jūs durniuojat, sakau, eisiu į bažnyčią! Ar tai tu dabar eisi? Čia tas pas, kaip dantis plaut, sakydavau. Mums tai įskiepyta nuo mažo. Aš dabar Senąjį Testamentą skaitau. Šešias dienas dirbi – septintą šventi. O dabar, žiūrėkit, ką lietuviai ir užsienis nori padaryt – keturias dienas dirbt, o tris švęst. Niekas neišeis“, – juokiasi.Jurgitą pažįsta daugelis jurbarkiečių, nes ji 25-erius metus miesto kavinėse ir visokiausiuose banketuose dirbo padavėja. Bet, atėjus pandemijai, darbo trūko, sveikata buvo nebe ta. Maža to, ir šiuolaikiniai klientai jos nebeįkvėpdavo.„Atsirado, atsimenu, vegetarai, tai mokėmės. Po to veganai. O paskui, jau kai atsirado glitimo netoleruojantys, tai pasakiau – aš daugiau jau čia neturiu ką veikt. Jie kaip išrinktieji – pusė salės turi girdėti, kad aš netoleruoju glitimo“, – rėžia patyrusi padavėja.Šiandien Jurgitos gyvenimas driekiasi tarp Lietuvos ir Vokietijos – ten ji jau kelerius metus prižiūri senukus.„Pirmus du kartus tai aš nesupratau, už ką man moka pinigus. Man reikėjo tik filmus žiūrėt su ta močiute. Tokia kompanionė. Dabar turiu pacientę… Aš tai ją vadinu „žuvis“. Ji praktiškai nekalba. Anąsyk nukirpau jai ten krūmus, viską, ji tik mhm, mhm, žiūri… Gerdut, sakau, sakyk tu man ačiū. Tai jai čia buvo – aš nežinau, kaip milijonas pinigų“, – pasakoja Jurgita.Ved. Edvardas Kubilius

„Toks yra gyvenimas, kai nori dirbti sau, o ne kitiems“, – su šypsena sako 36-erių zarasiškis Darius Kilbauskas, kuris Zarasuose, Molėtuose, Rokiškyje ir Visagine nuomoja elektrinius paspirtukus. Taip, kaip tai daro įmonė „Bolt“ mūsų didmiesčiuose.Darius valdo kelis šimtus paspirtukų. Pats juos išvežioja, remontuoja, pats net ir naktį atsiliepia į klientų skambučius.„Būna tokios naktys, kai aš miegu atskirai, nes man reikia pakalbėti telefonu. Žmona palaiko. Jeigu nepamiegi, truputį anksčiau atsiguli kitą dieną“, – prisipažįsta pašnekovas.Darius sako, kad paspirtukų avarijos lmažesniuose miestuose – itin retos, bet kyla kitokių problemų.„Būna, nuvažiuoja į kitą miesto galą prie ežeriuko. Sako, čia 5 km. variau, žinokit, noriu palikt ir negaliu. Sakau, teks atgal stumt arba vežti, nes negalima ten palikt. Grąžina į tam numatytą vietą. Paskaičiuoja, kaip geriau – parvažiuoti ar parvežti bagažinėje“, – juokiasi.Paspirtukų nuoma – tik vienas iš dviejų Dariaus verslų. Kitas verslas, paprastai kalbant, statybos reikalų popierizmas.Darius ir keli jo kolegos užsiima geodezija, kadastriniais matavimais, inventorizacija, statybų priežiūra ir statybų kontrole.„Gerai, jeigu tik sugalvojo pastatyti pašiūrę, o ne pastatęs dar jos kreipiasi. Nes kai ateina pastatę pašiūrę, būna per vėlu. Jeigu ateina dar galvojant, tai jau randame sprendimą, kaip jam pastatyti pašiūrę“, – sako zarasiškis.Du verslai Zarasuose ir aplinkiniuose miestuose – tik maža Dariaus gyvenimo dalis. Pagrindinė – žmona Augustė ir du mažamečiai vaikai.„Kalbėjome kažkada su žmona – kaip čia Vilniun, gal čia kur nors kitur, gal čia į kokią Uteną… Nu ne, nelimpa. Čia žmonės daug daugiau visko padaro, nes kamščiuose nestovi“, – pasakoja 36-erių Darius Kilbauskas iš Zarasų.Ved. Edvardas Kubilius

„Oi, nežinau dar. Apie tai net nesusimąsčiau. Gal nebus laiko pasenti“, – šypsosi 58-erių Alvydas Rolis, paklaustas, ar jau žino, ką veiks, kai išeis į pensiją.Alvydas – tikrų tikriausias musninkietis, visą gyvenimą gyvenantis istorija ir kultūra turtingame Širvintų rajono miestelyje, kuriame susikerta net penki keliai.Ir tikrai. Kur jau Alvydas ras laiko galvoti apie senatvę, kai jau penkerius metus Musninkuose turi autoservisą, į kurį savo automobilius varo net vilniečiai.„Turiu daug tokių klientų. Jie iš Vilniaus važiuoja, nes žino, kad mes padarysime viską sąžiningai ir tvarkingai. Svarbiausia neapgauti žmogaus ir pelnyti jų pasitikėjimą“, – klientų viliojimo paslaptį atskleidžia verslininkas.Alvydas dešimtmetį vadovauja Musninkų bendruomenei „Spindulys“, su kuria išdarinėja keisčiausius dalykus – pavyzdžiui, sukonstravo mobilią sceną renginiams.„Pasikelia stogas, transformuojasi ir išeina 24 kvadratų dydžio scena. Aš su lengvuoju automobiliu, su savo Subaru – pusdžipiu – lengvai nutraukiu tą sceną iki taško“, – juokiasi.Per dvejus metus Alvydas su bendraminčiais rekonstravo istorinį sandėliu paverstą pastatą, kuriame dabar vyksta renginiai ir šventės.„Įdėjau savo dalį pinigų, Juozas Kalinauskas medienos paaukojo, mūsų išeivė Marija Remienė, Amerikos lietuvė, paaukojo 9 tūkst. eurų“, – pasakoja Alvydas Rolis, Musninkuose turintis savo autoservisą ir dešimtmetį vadovaujantis vietos bendruomenei.Ved. Edvardas Kubilius

„Buvau pas daktarę, tai man palinkėjo 90 metų sulaukt. Tai taip apsidžiaugiau. Taip ir noriu sulaukt. Pagal sveikatą galėjo dar ir daugiau palinkėt“, – kvatojasi 81-erių Janina ir 88-erių Vytautas Rugiai, gyvenantys vienkiemyje netoli Opšrūtų kaimo Vilkaviškio rajone.Ir nors šiandien jų veiduose – šypsenos, nei Janinos, nei Vytauto gyvenimai lengvi nebuvo.Janinos mamą dar per Antrąjį pasaulinį karą paliko tėvas, tad tuomet dvylikametei mergaitei kaime teko labai sunkiai dirbti.„Moku viską. Mama, kai vyro nebuvo, arė, sėjo ir akėjo. Aš irgi bandžiau arti – neišėjo. Bet sėti ir akėti moku“, – pasakoja Janina.Sunkiai dirbo ir Vytautas. Būdamas 17 metų kasė durpes, kariuomenėje plušo darbo batalione, o vėliau, sovietams kuriant kolūkius, su būreliu vyrų statė fermas.„Su stuburu blogai. Nepagydomas. Atsitiest visai negaliu. Kaip trikampis sulinkęs. 45 laipsnių kampu“, – juokiasi 88-erių senjoras.Visą gyvenimą kaimiškus darbus dirbę Janina su Vytautu šiandien džiaugiasi, kad abu kartu gauna apie 900 eurų pensijos. Trys vaikai ir penki anūkai užauginti.O Janina, kurios sveikatos galima tik pavydėti, dar ir dviračiu važinėja.„Kai važiuoju į Vilkaviškį, nuvažiuoju į gyvenvietę, palieku dviratį pas žmogų, paskui į autobusą. Po to parvažiuoju su dviračiu ir krepšiais. Apie 1,3 km. išeina. Tai kas čia yra?“, – klausia senjorė.Janinos ir Vytauto dienas temdo Rusijos karas Ukrainoje, tad sodyboje šiuo metu aktyviai tvarkomas rūsys – jei slėptis prireiktų.„Sūnus taip nusprendė. Tai bulvių pasidėsim, visokių atsargų. O jei reiks, ir pasislėpsim“, – sako Janina.Ved. Edvardas Kubilius

Žvilgsnis į Trakus – ne per vietos valdžios ar itin reikšmingo Trakų istorinio nacionalinio parko, o per čia gimusio ir užaugusio trakiškio Arkadijaus Markšaičio akinius.Per akinius žmogaus, kuris jau 12 metų savo laivu Galvės ežere aplink garsiąją Trakų pilį plukdo turistus.„Aš matau neišnaudotą potencialą, nes Trakai, kaip nuo seno visi žino, kad yra Trakų pilis, kad Trakuose yra karaimai ir kad atvažiavus čia reikia suvalgyt kibiną, taip tas nelabai daug ką ir pasikeitė“, – sako Arkadijus.Koncepcija – viena. Bet kad ir kaip absurdiškai tai beskambėtų, garsiesiems Trakams, pasak Arkadijaus, niekaip nepavyksta išspręsti ir kur kas žemiškesnės bėdos – tualetų, kurių vis trūksta. Tam, kad nereikėtų savo keleivių po pasiplukdymo varyti į vietos kavines, kurių savininkai dėl to pyksta, Trakų kapitonai už savo pinigus nuomojasi biotualetą.„Visada pabrėžiama, kad Trakai – tai yra vos ne Lietuvos veidas. Iš viso pasaulio važiuoja žmonės į Trakus, o vat infrastruktūra ir visa kita nėra idealiai tam paruošta“, – pabrėžia kapitonas.Visgi Arkadijus džiaugiasi turėdamas galimybę aplink pilį plukdyti turistus. Ir nors tai daro jau 12 metų, vis atranda netikėtų dalykų.„Keleiviai sumušę nėra, apstumdę taip pat nėra, bet visko buvę. Vieną kartą esu šokęs savo laive. Pašokau, nes buvo unikalus atvejis – kompanija šventė mergvakarį ir bernvakarį kartu“, – prisimena trakiškis.O ir savo šeimos, kurioje – trys vaikai, Arkadijus ateitį taip pat sieja su gimtaisiais Trakais.„Buvau išvykęs studentavimo metais, truputį pavalgiau angliškos duonos. Lietuvoje tikrai įmanoma gyventi. Tai nėra lengva, tikrai reikia palaužyt galvą, bet įmanoma. Kalbant apie Trakus, tai išvis nuostabus kraštas, kuriam trūksta tik koncepcijos“, – juokiasi 42-ejų Arkadijus Markšaitis, 12 metų Galvės ežere aplink garsiąją Trakų pilį savo laivu turistus plukdantis kapitonas.Ved. Edvardas Kubilius

„Visi asilai važinėja su BMW, bet ne visi yra asilai, kurie važinėja su BMW. Geros mašinos tik ir skraido į stoteles, o prastos važiuoja“, – štai taip apie BMW su šypsena svarsto pakruojiečiai Gitana ir Paulius Kačerauskai, patys jau daug metų vairuojantys BMW automobilį.Gitana ir Paulius autoservisą Pakruojyje turi jau 15 metų.„Mes visas savo idėjas, vizijas esame nusipiešę. Ir va šitą autoservisą Paulius pirma nupiešė, čia buvo pelkė, ir su tuo piešiniu nuvažiavo pas projektuotoją“, – verslo pradžią prisimena Gitana.Į automobilių pasaulį nori to ar ne tenka įsitraukti praktiškai visiems šeimos nariams.„Netgi mūsų 9-erių metų sūnus, ir tas jau žino, kad prastos ar geros padangos. Reikėtų ir padangą pakeisčiau, ir atmontuoju. Galėčiau pripūst, žinau kiek, galėčiau orą patikrint“, – sako Gitana.Autoserviso vizija – graži, bet jo realybė – ne visada. Ypač tiems žmonės, kurie sunkiai sukrapšto pinigų, kad galėtų susimokėti už automobilio remontą.„Iš nelaimės didžiausi pinigai (juokiasi). Negražu gal taip sakyt, bet tikrai senas mūsų autoparkas. Dėl to mes, autoservisai, ir gyvuojam visi. Atvažiuoja žmonės, kurie įvardija savo pajamas, ir tu galvoji – gal ačiū pasakyk ir sudievu“, – pasakoja Paulius.O ir jam lengva nėra. Daug jo klientų – ūkininkai, taigi pas juos tvarkyti traktorių padangų tenka lėkti ir naktį.„Vėliausiai, ko gero, esu važiavęs 3 val. nakties“, – sako Paulius.Gitana rėžia tiesiai – nuosavas verslas labai gerai, bet dėl to kenčia šeima.„Mūsų dukra tai išvis, sakė, tėvų nematė. Vaikas pas močiutę augo. Iš tikrųjų ačiū tėvams. Ji augo pas juos, nes mes dirbom“, – pasakoja Gitana ir Paulius Kačerauskai, Pakruojyje jau 15 metų turintys autoservisą.Ved. Edvardas Kubilius

„Renginį atidarysime taip – su meru paspausime mygtuką ir susprogdinsim vieną kitą akmenuką“, – ištaria AB „Dolomitas“ generalinis direktorius Mindaugas Gudas ir pasigirsta realus sprogimas karjere, kuriame jau antrus metus vyksta pagrindinis Pakruojo miesto šventės renginys – koncertas.Šis pasakojimas – ne apie renginį, o apie žmones, kurie sugalvoja ir padaro tai, kas iš pirmo žvilgsnio nelabai įmanoma.Tam, kad koncertas kartą per metus galėtų įvykti netoli Pakruojo esančiame karjere, reikia mažiausiai mėnesio pasiruošti – pirmiausia nustoti kasti gamtos išteklius, tada išsprogdinti maždaug 5 ha karjerą, nusiurbti vandenį, nes kitaip žmonės paskęstų, ir laikinai nutiesti kelius, kad žmonės galėtų atvažiuoti arba ateiti į tą koncertą.„Nepadarysi va taip per 5 min. ar per dvi savaites. Norint tokią teritoriją atlaisvint, čia yra kelerių metų matymas į priekį, kad čia būtų aikštė ir taip toliau“, – pasakoja M. Gudas.Pernai, kad karjeras per koncertą būtų įspūdingai apšviestas, specialios lempos buvo čia sutemptos praktiškai iš visos Lietuvos. Šiemet, kad žmonės vėl nustebtų, danguje specialų šou apie Pakruojį rodė nei daug, nei mažai – 100 dronų.„Žmonės, kad čia veikia didelė dolomito įmonė, jaučia. Ir iš gerosios, ir iš blogosios pusės. Visų pirma, normalus srautas paprastą dieną – 700-800 sunkiasvorio transporto, vadinamųjų fūrų. Būna purvo ant asfalto, būna kelių sugadintų, provėžos atsiranda. Turim ką turim. Rajonas tuo ir yra išskirtinis. Žemės ūkis, dolomitas. Iš to mes gyvenam“, – sako Pakruojo rajono meras Saulius Margis.Kad miesto šventė suktųsi ne tik apie karjerą, jame dvi savaites plušo skulptoriai, suvažiavę iš visos Lietuvos, ir iš dolomito bei granito kūrė skulptūras.„Skulptūrų yra aštuonios, nes vienas mūsų vyriausias turbūt kolega padarė dvi“, – pasakoja skulptorė, plenero Pakruojo karjere kuratorė Aušra Jasiukevičiūtė.Pernai tokiame Pakruojo miesto šventės koncerte dalyvavo apie 10 tūkst. žmonių, šiemet – apie 18 tūkst. Praktiškai tiek, kiek ir gyvena visame Pakruojo rajone.Ved. Edvardas Kubilius

34-erių Fortunatas Karvelis jau trejus metus buvusiose fermose netoli Vyžuonų miestelio Utenos rajone yra įkūręs išskirtinį autoservisą – remontuoja tik Subaru markės automobilius, nes daugelis kitų servisų atsisako juos tvarkyti.„Iš visur važiuoja žmonės. Ir ne vien iš Lietuvos. Atvažiuoja latviai“, – pasakoja Fortunatas.Jo hobis – lenktyniauti savo paties rankomis sukonstruotu Subaru automobiliu, kuris drąsiai gali važiuoti bekele – ir per pievas, ir per negilias upes.Kartais Fortunatui rankas prikišti tenka ir prie kitų mašinų – ypač, kai vietos žmonės paprašo pagalbos. Dažnai tokiems padeda ir už dyką.„Žiemą buvo žmogus su Audi nuvažiavęs nuo kelio. Tai aš jį ištraukiau iš griovio. Pamatėme, kad buvo padangos numontuotos, tai atgabenome iki mano serviso, aš jam permontavau padangas ir palinkėjau sėkmės kely. Tai žmogus net pasimetė“, – juokiasi vyžuoniškis.Fortunato gyvenimas šiandien atrodo kaip sviestu pateptas, bet iš tiesų taip nėra.34-erių jaunas vyras jau spėjo nemažai gyvenime patirti – prieš 6-erius metus, kai išvyko į Angliją užsidirbti savo verslui, netrukus sužinojo, kad mama šeimos namus užstatė bankui. Taigi teko užsidirbti ne tik verslui, bet ir namams išsipirkti.Maža to, pradėjus įsirengti autoservisą, Fortunatą užklumpa vėžys.„Po operacijos ganėtinai nemažai viskas pasikeitė gyvenime. Su žmona išsiskyriau, rūkyt mečiau, nes 10 metų buvau rūkęs, namus naujus pasistačiau“, – pasakoja Fortunatas Karvelis.Ved. Edvardas Kubilius

„O ar gali būt tyla kare, kai žemę drebina sprogimai, kai dangaus pagalbos aidi šauksmas, kur kraujas, ašaros ir skausmas? Ar gali būt tyla kare? Nustojo kaukti sirena, ir štai – šita kraupi tyla net skamba ausyse. Kas atskris? Kur nukris?“ – eiliuotai apie bombarduojamo Mikolajyvo kasdienybę pasakoja 78-erių plungiškė Jadvyga Girenko.Jadvyga pusę savo gyvenimo praleido Ukrainoje, į Lietuvą sugrįžo pernai kovą – praėjus kelioms savaitėms, kai Rusija pradėjo karą.Jadvyga grįžo su dukra ir anūke, dar viena anūkė liko Ukrainoje. Moterys grįžo, nes Rusija subombardavo šeimos butą Mikolajive.„Namas nesugriuvo. Mes išlikome gyvi. Gulėjome buto koridoriuje. Buvo baisu“, – kovo 11-ąją, kai į daugiabutį pataikė kasetinė bomba, prisimena Jadvyga.Prastai bematanti senjorė Lietuvoje jau pusantrų metų, bet jos mintys sukasi tik apie karą.„Ukraina prašo, kad pasakytų jai, jog tikrai priimame jus į savo europietišką šeimą, priimame į NATO. Tas duotų žmonėms jėgų pergyventi tuos visus sunkumus, tuos visus nepriteklius ir tą visą skausmą“, – svarsto 78-erių Jadvyga Girenko, kurios šeimos, kaip ir daugelio kitų, gyvenimą sugriovė Rusijos karas Ukrainoje.Ved. Edvardas Kubilius

Plateliuose ant lieptelio vasarą kasdien galima sutikti būrį jaunuolių. Jie žmonėms nuomoja skaidrias šviečiančias valteles bei irklentes, vandens dviračius, plaustą.„Priklauso labai nuo orų, bet taip, įmanoma išnaudot ežerą pinigams“, – šypsosi vandens transportą nuomojančios įmonės „Skaidrios valtys“ savininkai Gabrielė Budrytė ir Mantas Augustinas, šiuo verslu savo gimtuosiuose Plateliuose užsiimantys jau dvejus metus.Jaunimas pasakoja, kad vasarą Plateliuose turistų daug – jų atvyksta net iš Kinijos. O kai daug žmonių, daug ir nuotykių.„Per naktinį plaukimą viena valtis atsiskyrė ir ją nunešė bangos į ežero vidurį. Tikrai moterys galbūt nebuvo pasiryžusios labai irkluoti. Bet išgelbėjome jas“, – juokiasi ekskursijas ežere vedanti Manto sesuo Akvilė Augustinaitė.O jauniausias šios kompanijos narys 19-metis Aurimas Puidokas pasakoja apie vis pasitaikančias kovas su apsvaigusiais turistais.„Matosi, kad žmogus jau yra labai apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų. Bet jau tada tokių žmonių griežtai neleidžiam“, – nukerta Aurimas.Gyvenimą didmiestyje išmėginę Gabrielė ir Mantas sako, kad jiems Plateliuose labai gerai ir šio miestelio bent kol kas palikti neketina.„Bent jau savęs tikrai neįsivaizduočiau didesniame mieste. Nes mane jau vien tas buto gyvenimas prislėgė, jaučiausi įkalinta kaip inkile. Keičiasi karta po truputėlį, atsiranda to jaunimo – ir namus statosi, ir parsikelia atgal gyventi, taip kad viskas gerėja“, – pasakoja jaunimas, gyvenantis šalia vieno gražiausių Lietuvos ežerų.Ved. Edvardas Kubilius

„Nuostabus žmogus, žinot… Net sunku kalbėt, koks buvo nuostabus žmogus“, – verkia rusniškė, prisimindama muzikologę Zitą Kelmickaitę ir atėjusi į jos garbei Rusnėje pastatyto suoliuko atidengimo ceremoniją.Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė sako, kad salos žmonės, pažinę Zitą Kelmickaitę, ją tiesiog pasitikdavo kaip savą.„Zita Kelmickaitė – aš atsiprašau visų Lietuvos žmonių – yra mūsų. Mes ją savinamės. Pirmąkart, kai Zita lankėsi Rusnėje, mes jos nepažinojome. Švelniai atrodė mums kaip mažytė ragana ant šluotos“, – prisimena seniūnė.Kad Rusnė turbūt buvo mėgstamiausia Zitos Kelmickaitės vieta, užsimena ir žurnalistas Edmundas Jakilaitis.„Man susidarė įspūdis, kad Rusnė, ko gero, yra ta vieta, kur gyvena Zitos meilė Lietuvoje“, – sako Nacionalinės ekspedicijos sumanytojas.O Zitos Kelmickaitės brolis Edmondas Kelmickas, rusniškiams dėkodamas už pastatytą suoliuką sesers garbei, juokaudamas net stebisi.„Iš savo pašnekovų išsunkti būtiną, reikalingą sakinį, kuris padaro intrigą… Ir aš žinau, kiek ji nukankindavo tuos vargšus žmones. Kaip jie po to ją galėdavo mylėt, aš nežinau. Bet mylėjo ir tebemyli“, – juokiasi rašytojas, kolekcininkas.Prisimename gegužę mirusią muzikologę, laidų kūrėją ir vedėją Zitą Kelmickaitę, kuriai atminti Rusnėje pastatytas suoliukas, o LRT kviečia ir daugiau bendruomenių jungtis prie akcijos „Prisėsk su Kelmickaite“, statyti suoliukus ir taip pagerbti šią išskirtinę asmenybę.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš noriu įrodyti, kad absoliučiai kiekvienas – nesvarbu, iš kur, kokį pamatą turi, jau šiandien, jeigu kvėpuoja, gali pradėti kažkokią naują istoriją. Mes esame gyvas pavyzdys, kada žmonės stovi, klausosi ir nori išgirsti, ką tu pasakysi. Ir nesvarbu, iš kur tu“, – tokią žinią siunčia du moksleiviai iš Mažeikių, kurie sukūrė pirmąjį pasaulyje stalo žaidimą akliesiems ir kurių verslo idėja didžiausiame mokomojo verslo konkurse Europoje pelnė antrąją vietą. Tai aukščiausias Lietuvos Junior Achievement atstovų pasiekimas šiame konkurse.18-metis Eligijus Girdenis save jau vadina verslininku ir sako, kad jam buvo labai svarbu išspręsti konkrečią socialinę problemą – sukurti Brailio raštu paremtą stalo žaidimą, kurį kartu galėtų žaisti matantys ir nematantys žmonės.„Norime viską padaryt, kad tas stalo žaidimas būtų ant kiekvienos šeimos stalo“, – pasakoja Eligijus.Jo vaikystės draugas ir kolega 17-metis Damiras Samarinas sako, kad stalo žaidimu, kuriame iš kaladėlių kryžiažodžio principu reikia dėlioti žodžius, domisi jau ir Europa.„Užsakymų yra iš Lietuvos. Dabar mes gauname žinučių iš Belgijos, iš Olandijos, iš Vokietijos, iš Prancūzijos, iš Liuksemburgo, kitų Europos šalių. Žmonės mums rašo, ar šitas žaidimas gali būti žaidžiamas mūsų kalba, ar aš galiu įsigyti šį žaidimą. Tikrai taip, galima, visiems pristatysime“, – dėsto Damiras.Stalo žaidimas jau sukurtas, dabar belieka pradėti jo masinę gamybą bei parduoti akliesiems ir silpnaregiams, kurių pasaulyje daugiau kaip 230 mln.„Fantastiškas jausmas padaryti tai, ko niekas kitas nepadarė. O aklųjų pasaulis – nesakysiu, kad tamsus. Jis yra toks šviesus, kokio mes negalime įsivaizduot“, – pasakoja Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos moksleiviai Eligijus Girdenis ir Damiras SamarinasVed. Edvardas Kubilius

„Kur aš dar galiu jaustis namuose? Tik namuose“, – sako kaunietis Edvinas Vavilovas, trenkęs kumščiu į stalą ir po daugiau kaip 10 metų Londone grįžęs į Lietuvą.Edvinas jau trejus metus gyvena Rokiškio rajone, ant Sartų ežero kranto.Kol gyveno Londone, Edvinas sukūrė šeimą – sutiko Noe, žmoną japonę.„Lietuvoje iš pradžių jai nepatiko, bet laikui bėgant priprato. Padėjo ir tas faktas, kad mes gyvename vienkiemyje. Noe dažnai sako – aš nejaučiu, kad gyvename Lietuvoje. Man atrodo, kad čia yra tiesiog mūsų pasaulis, kuriame daugiau nieko nėra“, – pasakoja verslininkas, su žmona Noe vienkiemyje prie ežero auginantys 3 vaikučius.„Per šeimos vakarienę 3-4 kalbos skamba. Iš vienos pusės kurioziškai, iš kitos pusės gerai. Būna labai ramu, nes tiesiog nieko nesupranti, girdi, kaip kažkas pykstasi, ten sėdi sau ramiai, valgai, geri vyną, ir tiesiog nesikiši“, – juokiasi.Kol gyveno Londone, Edvinas įkūrė verslą – savo rankomis ėmė gaminti išskirtinius, konkrečiam žmogui pritaikytus dviračio rėmus, kurie keliauja po visą pasaulį.„Tai yra brangi prekė. Įperkama nedaug kam. Visas sukomplektuotas dviratis kainuoja 20-25 tūkst. svarų sterlingų“, – pasakoja Edvinas, prisipažindamas, kad jo dviračiais domisi tik labai turtingi ir išskirtinio gaminio ieškantys žmonės, pavyzdžiui, kitų valstybių ministrai pirmininkai.O, grįžęs į Lietuvą, Edvinas dar įkūrė savo architektūros įmonę, kuri projektuoja namus iš aplinkai draugiškų medžiagų.Ved. Edvardas Kubilius

„Oi, ačiū Dievui, ne, nesu užmušęs varžovo. Ir tikiuosi, kad niekada neteks gyvenime to padaryt. Tai yra labai baisu“, – sako 22-ejų kikbokso ir Muay Thai kovotojas Vitas Karosas, kuris pusmetį gyvena Kaune, ir pusmetį – Tailande.Tailande Vitas kovoja ringe ir iš to gyvena.„Ten kiekvienas užsiima Muay Thai. Taksistas. Pradedi kalbėtis ir pasirodo, kad jis turi apie 60 Muay Thai kovų! Mums dar reikia arti, arti, eiti ir kovoti“, – pasakoja.Vitas boksą Kaune lankyti pradėjo dar būdamas 9-erių. Liepė tėtis, kad berniukas pats galėtų apsiginti nuo jį užgauliojančių kitų vaikų.„Į šitą sportą neateina niekas iš per gero gyvenimo. Aš nesu matęs pavydžių, kad gerai besimokinantis vaikas ateitų pasimušti gyvenime už pinigus“, – aiškina sportininkas.Šiandien Vitas – profesionalus kovotojas, kuris dar treniruoja kitus.„Jie turi afigenus darbus, gauna gerus atlyginimus, jie varo baliavot savaitgaliais, bet galų gale jie ateina į salę ir sako – velnias, aš nesijaučiu gerai. Jie save glaisto alkoholiu, vakarėliais… Fizinis skausmas yra laikinas, o psichologinis skausmas galvoje – daug sunkiau”, – apie savęs neatrandančius žmones pasakoja Vitas.Jaunuolis itin džiaugiasi gyvenime turėdamas tokią didelę aistrą.„Ir mama, ir senelis sako: „Ką tu kovoji? Jau baik, baik kovot! Eik, patreniruok vaikus, užsidirbsi gerai!“ Bet kada, jei ne dabar? Nes matot – treniruoti aš galėsiu ir būdamas 40-ies, namą užsidirbti ir vaikus užauginti, kovoti reikia dabar arba niekad“, – pasakoja 22-ejų kikbokso ir Muay Thai kovotojas Vitas Karosas, kurio gyvenimas driekiasi tarp Lietuvos ir Tailando.Ved. Edvardas Kubilius

„Reikia, žinok, didelių kiaušų tam, nes tu turi nutraukti visas sąsajas ir pasirinkti visiškai kitą gyvenimo kryptį“, – sako 35-erių verslininkas Tomas Zajančkauskas, kuris prieš metus atsisakė beveik visų savo verslų ir Kauną iškeitė į sodybą prie gimtojo Rokiškio.„Kai gyveni didmiestyje, tu tiesiog prasmengi visame tame skubėjime, bėgime, norėjime kažką įrodyti. Atsigauni po penkerių metų ir žiuri, kad laikas bėga… Bet ar tu iš tikrųjų esi laimingas žmogus, mieste būdamas“, – klausia pašnekovas.Šiandien Tomas su drauge Mintaute gyvena 160 metų senumo sodyboje. Mintautė – jogos mokytoja, o Tomas vysto prekės ženklą „Raido.lt“ ir gamina gerųjų bakterijų gėrimą.„Ieškojau būdų, kaip sveikiau gyventi, tai pradėjau virti tas gerąsias bakterijas savo namų puoduose Kaune. Kai tik mes parvažiavome į Rokiškį, tai žmonės žiūrėjo skeptiškai, klausė, koks čia birzgalas“, – juokiasi verslininkas, kurio gaminamas gėrimas šiandien puikuojasi didžiųjų prekybos centrų lentynose.Tomas šiaip – rokiškietis, bet po mokyklos išvyko į didmiesčius studijuoti ir dirbti, buvo įkūręs ar įsiliejęs į keletą verslų.„Man prireikė 35-erių metų, kad aš suprasčiau – jeigu tu kažką darai, turi jausti savyje ramybę, ir džiaugsmą, ir meilę procesui. Niekada nedirbti dėl pinigų“, – nukerta Tomas Zajančkauskas, prieš metus iš Kauno persikėlęs į Rokiškį ir čia gaminantis gerųjų bakterijų gėrimą.Ved. Edvardas Kubilius

Vadinamasis čekiukų skandalas ir pirmalaikių Seimo rinkimų idėja tiek įkaitino visuomenę, kad dalis žmonių šių politinių rietenų nebeatlaikė. Viena tokių – 82-ejų Irena Steponavičienė iš Grigiškių, kuri paskambinusi į LRT RADIJĄ pravirko.„Tiesiog buvo stresas, kada buvome įtampoje ir nežinojome. O kai viskas išsisprendė, net žmonėms, kurie palaiko Vyriausybę, pasidarė lengviau. Atsiprašau, čia iš jaudulio“, – susigraudinusi kalbėjo Irena.Moteriai labiausiai nepatinka tai, kad skaidrumą žadėjusi premjerė Ingrida Šimonytė mūru stoja už čekiukų skandale figūruojančius savo ministrus.„Aš buvau visada fanė už konservatorius, bet man dabar nebepatinka jų vadovavimas. Be abejo, visi trys ministrai turėjo atsistatydinti. Ir visi, kurie yra valdžioje, netgi, sakyčiau, ir opozicijos“, – aiškina senjorė.Irena Grigiškėse gyvena 60 metų ir sako, kad šiame mieste gyvenimas smarkiai pagerėjo, kai Trakų rajonas jį perdavė Vilniaus miestui. Paklausta, kuo jai žavios Grigiškės, ilgametė gyventoja atsako:„Nė kiek nežavios ir nelabai gražu, tik erdvės daug ir patogu labai čia gyventi“.Grigiškėse gyvena ne tik lietuviai, bet ir daug rusų. Irena sako, kad Rusijai užpuolus Ukrainą lietuvių ir rusų santykiai Grigiškėse pablogėjo. Išėjus į lauką pasėdėti ant suoliuko, Irenai nuolat tenka įsivelti į nemalonias diskusijas.„Tenka labai dažnai pabendrauti su rusėmis, bandau nors kiek nušviesti protą. Klausiu, kas lindo kada į jūsų Rusiją, kas peržengė Rusijos sieną? Tai, sako, matot, jeigu nebūtų Rusija dabar į Ukrainą atėjusi, tai būtų Ukraina jau puolusi Krymą“, – guodžiasi Irena.Senjorė sako ne kartą smarkiai susipykusi su kaimynėmis ir mano, kad kai kurių Lietuvos rusų nuomonės pakeisti neįmanoma.„Jie yra imperialistai. Jie visą laiką buvo tokie. Viršenybė jų ir viskas“, – guodžiasi moteris.Ved. Edvardas Kubilius

Vienkiemyje tarp Kauno ir Prienų ganosi 33-ejų metų arklys, kurio vardas – Javtokas. Arklys pavadintas pagal krepšininką Robertą Javtoką, nes gyvūnas – labai aukštas.Šio arklio šeimininkė – 73-ejų Regina Viktorija Garmienė.Regina pati skerdžia ir lupa savo aveles, yra palaidojusi du mylimus vyrus, kentusi žiaurias patyčias, nes serga raudonąja vilklige – liga, dėl kurios kartais smarkiai nušąšta jos veidas.„Svarbiausia yra neužsidaryti“, – receptą, kaip iškęsti baisias patyčias, vardija senjorė.Regina turi ir šautuvą – kad apsigintų, nes vienkiemyje gyvena viena.„Mano ranka nesudrebės. Manęs nepastums bet kas. Atsiprašant man šlapinsis ant galvos, o aš nesidžiaugsiu, kad šiltas lietutis lyja“, – sako gyvenimo iššūkių užgrūdinta vienkiemio gyventoja Regina Viktorija Garmienė.Ved. Edvardas Kubilius

1-erių archeologas Žygimantas Buržinskas neseniai iš bažnyčios Merkinėje nusipirko sklypą, o jame surado stebuklą – didžiulį 17 a. amžiaus skliautinį rūsį.„Absoliučiai džiaugsmas. Čia yra begalinis džiaugsmas turėti ne tik kad sklypą, bet dar ir kažkokią istorinę vertybę“, – džiaugiasi pašnekovas, pripažįstantis, kad rūsiui sutvarkyti reikės ne vienų metų.Žygimantas šiaip užaugo Merkinėje. Čia baigė mokyklą, vėliau išvyko studijuoti į Vilnių. Tačiau šiandien jo gyvenimas driekiasi tarp sostinės ir Merkinės, nes dirba miestelio krašto muziejuje.„Pagalvokime, ką aš šiandien veikiau kaip muziejaus darbuotojas. Stačiau tokią platformą – dabar mes pakabinsim Vazos mirties paveikslą miestelio aikštėje. Prieš tai betonavom – važiavau, pirkau statybinių medžiagų. Kitą dieną staiga tampi mokslininku, rengi ataskaitą“, – juokiasi Žygimantas.Žmoną ir du vaikus turintis Žygimantas sako, kad vienaip ar kitaip savo gyvenimą sieja su gimtąja Merkine – miesteliu, kuris, pasak jo, turi didingą aurą.„Čia nenoriu kažkaip užgaulioti Druskininkų, kurie yra tikras kurortas, bet man asmeniškai Merkinė tikrai yra gražesnėje vietoje, čia gamtos yra žymiai daugiau ir net turi žymiai daugiau ką papasakot apie šitą vietą“, – sako archeologas, mokslų daktaras Žygimantas Buržinskas.Ved. Edvardas Kubilius

„Tiek visko privalgius, tiek visko priragavus – niekas nebestebina. Jeigu galėčiau, nebevalgyčiau… Bet reikia“, – juokiasi Judita Pernavienė, kuri jau 23-ejus metus Rokiškio autobusų stotyje turi užkandinę.„Yra didžiausias pabrangimas – 30 centukų. Bet kad iškart šautų euras, tikrai ne. Šiaip visokių būna, kur ir pakolioja, kad labai brangus šnicelis. Na, tai sakome – nusipirkit ir pasidarykit. Tai pažiūrėsit, kiek tai kainuoja“, – pasakoja moteris.Judita sako, kad pagrindiniai jos klientai – netoliese dirbantys žmonės, kurie beveik kasdien užsuka pietų, taip pat – Rokiškio pensininkai, nes jiems užkandinėje pavalgyti pigiau nei patiems pasigaminti.„Kiek jam ten reikia? Pavyzdžiui, pas mus atėjęs valgo per pusę viską – ten pusę antro ir pusę sriubos. Aš nemanau, kad už 3 eurus kažką pasigamins“, – pensininkų pasirinkimą aiškina Judita.Bet yra ir išskirtinesnių atvejų, kai žmonės iš kaimo atvyksta į miestą tik kavos puodeliui.„Iš Pandėlio vienas yra, nes pas mus dabar rajone vežioja autobusų parkas nemokamai iš kaimų. Dabar bilieto nebereikia, tai kaip ir susitaupo tie pinigėliai“, – teigia verslininkė.Nors užkandinė veikia autobusų stotyje, Judita sako, kad jaučiasi saugiai, ir daro viską, jog užkandinė nevirstų alude.„Daug kas čia vieni kitus pažįsta iš matymo ir žino, kad čia bus tvarka. Ir niekas neleis čia šūmit ar dar kažką. Sakiau, aš aludėj kokioj tikrai nesiruošiu dirbti“, – juokias rokiškietė Judita Pernavienė, turinti dvi užkandines – Rokiškio autobusų stotyje ir Rokiškio ligoninėje.Ved. Edvardas Kubilius

„Sako, pabrango viskas parduotuvėje, o man tai ne, nė kiek. Man tas pats. Atveža viską šeima. Aš nežinau, kiek jie moka. Man tai viskas pigu, sakau”, – kvatojasi 80-metė Jadvyga Vaitukevič, šiuo metu gyvenanti Guobinių kaime netoli Druskininkų.Moteris sako, kad jos nepaveikė nei išaugusios kainos, nei infliacija, o paklausta, ar žino, kiek gauna pensijos, atšauna: „Nežinau!“Zarasuose užaugusi Jadvyga Druskininkams atidavė daugiau kaip 50 metų – dirbo dabar jau nebeegzistuojančioje kurorto autoįmonėje, rūpinosi įvairiausiais klausimais ir savo akimis matė, kaip keitėsi Druskininkai.„Gatvės buvo kreivos, šleivos, su dviračiu važiuoti buvo baisu. Dabar tai jau gražu. Pats miestas mažas buvo“, – prisimena Jadvyga.Pastaruosius 5-erius metus Jadvyga gyvena sodyboje kaime ir su dideliu malonumu pluša darže.„Lauksim, kol koks šv. Petras pašauks. Tik kad jaunas būtų. Aš su senais neprasidėsiu“, – juokiasi Jadvyga.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš nepastojau nuo mylimo vyro, aš nenešiojau 9 mėnesius savo įsčiose kūdikių… Taip, mano gyvenime to nėra. Aš to nepatyriau ir jau tikrai žinau, kad nepatirsiu. Bet ar tai sunku? Ne“, – sako Anykščiuose gyvenanti 44-erių menininkė Morta Pilkė, supratusi, kad biologinių vaikų su vyru niekada neturės.Bet beveik prieš 10 metų su tuomečiu vyru įsivaikino dvi dukras, kurias augina iki šiol.„Aš iki gyvenimo pabaigos būsiu dėkinga tai moteriai, tai mamai, kuri pagimdė mūsų dukras. Ir aš neturiu jokios – nei moralinės, nei dvasinės – teisės vertinti jos gyvenimo“, – aiškina menininkė.Anykščiuose šiandien gyvenanti Morta dirba draugės butike ir sprendžia, kaip po skyrybų toliau sukti savo gyvenimą.„Žmonėms, kurie patyrė savo gyvenime skyrybas, vis tiek visada yra apie kažko naujo pradžią, nes buvo kažko pabaiga“, – toliau pasakoja moteris.Morta Pilkė yra pasikeitusi savo vardą, nes dar vaikystėje suprato, kad su vardu nejaučia jokio ryšio.„Mamyte, Tetuk, jeigu girdit, žinau, kad Jūs mane vadinate kitu vardu, kai manęs nėra šalia. Ir man tai netgi yra labai žavu ir gera, nes ir jie, ir visi kiti turi teisę elgtis taip, kaip jie tuo metu gali ir nori“, – sako Anykščiuose dvi dukreles auginanti menininkė Morta Pilkė.Ved. Edvardas Kubilius

„Valstybė tai yra labai ilgalaikis projektas ir prasilenkia su žmogaus gyvenimo lūkesčiais, nes žmogaus gyvenimas yra trumpas ir žmogus nori greito rezultato“, – sako 26-erių Aistis Stalaučinskas.Aistis – trečios kartos architektas, taip pat – trečios kartos Kaišiadorių rajono gyventojas, interviu griežtai pakvietęs ant Budelių piliakalnio, nuo kurio kuo puikiausiai matosi Neries upė.„Norėjau, kad LRT RADIJO klausytojai, išgirdę šį pavadinimą, savo savaitgalio išvykoms pasirinktų aplankyti Budelių piliakalnį“, – aiškina jaunasis architektas, kuris jau projektuoja namus ir mato, kaip keičiasi Lietuvos veidas.„Žmonės pradeda vertinti tokius dalykus, kaip pelkės, pavyzdžiui, grįžę iš kokios tai Olandijos ar Danijos. Ir nori, kad savo kieme nebūtinai būtų ta tokia žolytė graži, pjaunama robotukų, bet jiems visai patinka, kad ir pelkė šalia, kad ir paukščiai čiulba, varlės kurkia“, – pasakoja.Aistis nuo vaikystės turi savo daržą.„Aš netikiu tom visom energetikom, kitais tais dalykais, bet nu tiesiog yra labai gerai iškraut tą stresą, kurį tu sukaupi sėdėdamas per žiemą prie kompiuterio“, – sako Aistis.Ir gyvenimo projektu vadina ne kokį architektūrinį šedevrą, o šeimą, kadangi pats augo gausioje šeimoje – su keturiomis seserimis ir broliu.„Žmonės dažniausiai išgyvena daugybę problemų, nes auga per mažose šeimose. Per mažai moka dalintis, per mažai turi empatijos, per mažai turi tikros tolerancijos. Ir, aišku, jie nekalti dėl to“, – sako 26-erių Kaišiadorių krašto patriotas, architektas Aistis Stalaučinskas.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš prakalbėčiau – daug šeimų išskirčiau“, – juokiasi žinomas barmenas Edvardas Čyvas, pusę savo gyvenimo atidavęs garsiems Vilniaus barams.Per daugiau kaip dešimtmetį Edvardas yra dirbęs daugybėje žinomų Vilniaus barų. Pavyzdžiui, dirbo po žinomu „Neringa“ restoranu esančiame bare, dirbo „Piano Man“ bare, vėliau tapo jo akcininku. Bet – pavargo.„Buvo išsitaškyta į visas puses. Tiesiog labai pavargau. Mano gyvenimo draugė tuo metu dirbo Kauno klinikose ir buvo toks etapas, kai aš naktį grįžtu iš darbo, o ji išeina į darbą. Mūsų gyvenimai tiesiog prasilenkdavo“ – prisimena.Metęs viską Vilniuje Edvardas prieš 5-erius metus sugrįžo į gimtąją Kazlų Rūdą, sukūrė šeimą, padirbėjo Marijampolės futbolo klube „Sūduva“.Šiandien Edvardą vėl galima sutikti bare, kurį jis įkūrė XIX a. pastatytoje Kazlų Rūdos traukinių stotyje.„Baras virto šeimų pavalgymo vieta, renginių vieta. Ko man labiausiai trūksta čia ir turbūt yra tie skirtumai tarp didesnio miesto ir mažo, kad vis dėlto mažame mieste išeiti žmogui į barą reikia kažkokios progos“, – svarsto verslininkas, barmenas Edvardas Čyvas, tolesnį savo gyvenimą matantis gimtojoje Kazlų Rūdoje.Ved. Edvardas Kubilius

Ukmergiškė Indrė Kručkauskaitė nuo gimimo sunkiai juda, nes serga cerebriniu paralyžiumi. 30 metų gyveno su šeima, kuri ja rūpinosi kasdien.„Tėvų namuose tiesiog nebuvo vietos važiuoti neįgaliojo vežimėliu. Teko šliaužti keliais“, – sako Indrė, kurią į lauką iš ketvirto aukšto nešiodavo artimieji.Per šį laiką Indrė baigė mokyklą, Kauno kolegijoje – buhalterinę apskaitą, bet pastaruosius metus gyvena viena savo namuose.„Labai džiaugiuosi, kad buvo žmonių, kurie patikėjo manimi… Kad aš galiu mėginti įgyvendinti savo svajonę ir mėginti gyventi kuo įmanoma savarankiškiau“, – džiaugiasi mergina.Indrė sako su savo liga jau seniai susigyvenusi. Nors raumenis dažniausiai maudžia, skausmas pakeliamas.„Kaip aš jaučiuosi? Kai sergat gripu ar peršalimo liga, ir tempia raumenį, laužo kaulus“, – savijautą apibūdina ukmergiškė.Indrę vis aplanko asmeninė asistentė, kineziterapeutė, o didžiausia merginos svajonė – keliauti.„Pamatyti, sudalyvauti renginiuose, spektakliuose… Nes patinka tai viskas – nuo roko iki klasikinių dalykų, nuo parodų iki buvimo gamtoje“, – svajoja 32-ejų su neįgaliojo vežimėlio pagalba judanti ukmergiškė Indrė Kručkauskaitė.Ved. Edvardas Kubilius

„Lietuvoje labai palanku susilaukti vaikų. Išskirtinai geros sąlygos. Jeigu tu nori, tikrai gali gyventi gerai. Mes gerai gyvename, nes jau lyginamės su stipriausiomis valstybėmis“, – pabrėžia berniuką Mažeikiuose auginantys Justina ir Erikas Jonušai.„Darbo dienomis sportuojame – tenisą žaidžiame, aš futbolą dar papildomai. Kaip tik dar neseniai pradėjome kūną stiprinti pas trenerį. Randame ką veikti“, – apie gyvenimą Mažeikiuose pasakoja Erikas.Justina ir Erikas jau 8-erius metus Mažeikiuose turi savo įmonę, kurioje dirba 16 žmonių.„Stelažai – tai metalinė konstrukcija, kur yra laikomos prekės. Ir mes tuos stelažus montuojame. Jau aštunti metai. Lietuvoje, kur matote didžiuosiuose miestuose, aplinkkeliuose, didžiuosius stelažus, dažnu atveju mes ir būsime juos sumontavę“, – sako Erikas.Abu jie laisvalaikiu dar mėgsta važiuoti į pasaulinio garso muzikantų koncertus, o jų sąrašas – įspūdingas.„Gegužę laukia Rammsteinai, birželį – Beyonce, rugpjūtį – Depeche Mode“, – džiaugiasi Justina ir Erikas Jonušai, gyvenantis Mažeikiuose ir turintys stelažų montavimo verslą.Ved. Edvardas Kubilius

Plungės centre stūkso senas gražus namas, kuriame jau porą metų veikia saviugdos ir savirealizacijos centras ANNA. Žmonės čia ateina dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose, per kuriuos ieško savęs.„Ne vienas narys apsiverkė, nes tiesiog pamatė – vau, aš taip darau ir aš taip nenoriu daryti. Ir tiesiog yra skaudu. Skaudu pamatyti, skaudu suprasti. O kartais netgi būna laimės ašaros“, – sako centro įkūrėja, edukatorė, 31-erių plungiškė Rita RaukaitėJi nori tapti koučere ir padėti žmonėms įvertinti, kaip jie gyvena ir kaip galbūt reikėtų keisti tą gyvenimą, kad tiesiog laimės būtų daugiau.„Yra dalis žmonių, kurie jaučia, kad aha – viduje kažkas ne taip, bet aš dar pabūsiu. Aš dar truputį pakentėsiu. Ai, čia juk viskas gerai su tuo darbu. Ir taip metai iš metų, kol galų gale išsivysto ligos ar dar kažkokie gyvenime sunkumai atsitinka, kurie rodo mums, kad ei – grįžkim į save“, – pasakoja.Rita prisipažįsta – iš pradžių vietos žmonės į ją žiūrėjo įtariai.„Tikrai tikiu, kad daliai žmonių yra nesuprantamas mano kelias, jiems yra nesuprantama šita veikla, nesuprantamas finansinis grįžtamumo mažas kiekis“, – sako mergina.Rita pabrėžia, kad šiuolaikiniai saviugdos ir savirealizacijos metodai turi būti prieinami ne tik didmiesčių, bet ir mažesnių miestų ar kaimų gyventojams.„Būtų lengva nukeliauti, padaryti didesniame mieste, surinkti daugiau žmonių, bet tada kas lieka tuose mažuose miestuose? Kur tie žmonės? Jiems tai irgi reikia kažkokios erdvės susitikti. Ir tegul būna – po truputį, po mažą žingsnį, bent po mažą dalelytę nešamas pokytis ir regionuose“, – dėsto saviugdos ir savirealizacijos centro Plungėje įkūrėja Rita Raukaitė.Ved. Edvardas Kubilius

„Darbe galiu šnekėti žemaitiškai, vaikai darželyje irgi, girdžiu, šneka žemaitiškai. Tai ir visi supranta, ir visi kalba“, – sako visąlaik žemaitiškai kalbantis plungiškis Gintaras Ramonas.Prieš 5-erius metus, baigęs istorijos mokslus Vilniuje, Gintaras sugrįžo į Plungę. Dėl to, kad norėjo. Ir dėl to, kad jam patinka šis miestas.„Nežinau, gal kad užaugau Laisvės alėjoje, vienoje gražiausių gatvių Plungėje. Pačiame parke užaugau. Visos vietos išvaikščiotos, ištyrinėtos. Ir turbūt tas padarė didelę įtaką formuojant istorijos pažinimą ir sentimentus“, – pasakoja istorikas.Tuomet, kai grįžo, Gintarui buvo 24-eri. Jis iškart įsidarbino Plungės rajono savivaldybės administracijoje paveldosaugininku. Buvo jauniausias tuo metu savivaldybės administracijoje dirbantis specialistas.„Į algą nekreipiau dėmesio, bet dabar, kai esu sukūręs šeimą, tai jau tas klausimas pradeda būti vis aktualesnis ir žiūrėti, kad iš tikrųjų gal kažką reikia keisti“, – juokiasi.Šiandien Gintaras gyvena ramiai – Plungėje kuria šeimą, puoselėja miestą ir vadovaujasi paprasta taisykle – kiekvienas miesto gyventojas turėtų kažką padaryti, kad ir jam pačiam, ir kitiems čia būtų gera gyventi.„Visa laiką gali prisikabinti ir sakyti, kad kažkas netinka, bet kokiame mieste gyvendamas. Tiesiog reikia būti aktyviam ir prisidėti prie miesto kūrimo ir gerinimo. Ir nedejuoti“, – nukerta paveldosaugos specialistas iš Plungės Gintaras Ramonas.Ved. Edvardas Kubilius

Rokiškio rajono Jūžintų seniūnijos pastate šių metų pradžioje įrengta virtuvėlė, dušas, pastatyta skalbimo mašina su džiovykle. Tuo neribotai gali naudotis tie seniūnijos gyventojai, kuriems teikiamos įvairios socialinės paslaugos į namus. Dažniausiai tai – vieniši mūsų senjorai.„Mūsų gyventojai gyvena kaip tik atokiai ir jiems nuvykti pas kaimyną praustis, jeigu žiemos metas, nėra patogu. Ir vėlgi jam reikia lipti per save – reikia prašyti, reikia jį kviesti. Žodžiu, situacija yra tokia“, – sako 25-erius metus Jūžintų žmonėmis besirūpinanti Dalia Lašaitė, Obelių socialinių paslaugų namų socialinio darbo organizatorė.Seniūnijos pastate įrengti dušą ir pastatyti skalbimo mašiną su džiovykle sugalvojo Jūžintų seniūnas Vytautas Stakys.„Lankomosios priežiūros darbuotojos ir savo namuose skalbia, ir kaimynai padeda. Ir tai įžvelgdamas sakom – darom, reikia“, – pasakoja seniūnas.„Žmonės nedrąsūs yra šiai paslaugai. Sako, vaikel, aš namuos pripratus, ti bliūde ar kur nusiprausiu. Sako, ką kaimynas sakys. Šiek tiek su nerimu, bet jau pirmieji žingsniai žengti“, – dėsto seniūnas, pranešdamas, kad seniūnijos pastate beveik per 2 mėn. nusiprausė keli senjorai.Pašnekovai į socialinę politiką žvelgia ir kiek iš kitos pusės – pernelyg didelis rūpestis žmonėmis skatina juos pačius mažiau stengtis.„Tie žmonės tiesiog nejaučia dėkingumo valstybei už tai, kad jie gauna daug įvairių paramų rūšių. Ima, pasiima ir tai laiko kaip taisyklę. Tas tikriausiai liūdina“, – svarsto ilgametė socialinė darbuotoja Dalia Lašaitė.„Tikrai taip. Skatina didžiulį nedarbo lygį. Tas žmogus gauna šitiek socialinių paslaugų. O kam jam bedirbti?“ – klausia Jūžintų seniūnas Vytautas Stakys, į savo gimtąjį kraštą iš Vilniaus su šeima sugrįžęs vos prieš 4-erius metus.Ved. Edvardas Kubilius

„Čia yra automobilių turgus. Visokių čia tų pardavėjų yra. Vieni geri, kiti blogi. Vieni išvis – ateinu, niekada neleidžia man žiūrėt automobilių, nes jie prekiauja „lavonais“. Tais blogais automobiliais, kurie nupirkti pigiausia kaina rinkos ir blogai sutvarkyti. Jiems net neverta leisti man žiūrėti, nes daug šansų, kad netgi suges tas automobilis betestuojant“, – pasakoja 26-erių automobilių ekspertas iš Kauno Modestas Balvočius.Jo darbas – padėti žmonėms nusipirkti tvarkingą naudotą automobilį ir nuolat demaskuoti pardavėjų apgavystes.„Čia darbas panašiai kaip kriminalisto. Man pats geriausias jausmas, kada aš randu defektą ir ištraukiu žmogų iš „balos“. Arba nusiderėti kainą. Tas irgi labai patinka, kada žmonės sutaupo pinigus. Kai jie man dėkoja, tas irgi žiauriai faina“, – sako specialistas.Dėl to nesąžiningi pardavėjai Modestui ne kartą yra siūlę kyšį už tai, kad jis trūkumus praleistų pro akis, arba tiesiog grasinę.„Visokių pasiūlymų esu gavęs – nuo važiavimo į mišką iki davimo 2 tūkst. eurų už kyšį, kad aš nesakyčiau, kad mašina buvo stipriai sudaužyta“, – prisipažįsta.Nuo lapkričio įsigaliojo tvarka, kai atsiskaitant grynaisiais pinigais didesne nei 5 tūkst. eurų suma, pardavėjas privalo informuoti Valstybinę mokesčių inspekciją.„Jie turi ženkliai rodyti pinigus, mokėti mokesčius didesnius. Tai yra labai teigiamas dalykas, nes labai daug skaidrumo atėjo į šitą rinką ir, manau, tai vienas geriausių manevrų padarytų mūsų valdžios“, – Vyriausybės politiką įvertina automobilių žinovas.Modestas naudotų automobilių versle sukasi nuo 19 metų – technika jį domina nuo vaikystės, o planuose – didelis automobilių prekybos verslas.„Aš labai labai planuoju ir stengiuosi kuo toliau planuot. Bet pamatysit – bus didelių dalykų“, – šypsosi žmonėms padedantis Modestas Balvočius iš Kauno.Ved. Edvardas Kubilius

„Gyvenu dar tenisu, nes jis mano visas gyvenimas. Aš negaliu nuo jo pabėgt“, – sako stalo teniso žaidėjas, treneris, tarptautinės kategorijos teisėjas, kelių knygų autorius, stalo teniso muziejaus Joniškyje įkūrėjas Romualdas Franckaitis.Tikrų tikriausia stalo teniso žvaigždė sako tiesiai – tiek pasinėręs į stalo tenisą, kad nė nepastebėjo, kaip sulaukė 80 metų.„Lietuvos televizija nufilmavo mano kolekciją ir mane pavadino senjoru. Klausiu žmonelės. Sako, ko tu jaudiniesi, tu gi esi senjoras? Aš nenoriu prisipažint, suprantat“, – juokiasi.Romualdas Franckaitis stalo tenisą įsimylėjo dar mokykloje, pokario metais. Įsimylėjo ir dėl to, kad žaisti nelabai galėjo.„Mokykloje iki pat 23 val. išlaukdavom ir negaudavom nė vieno seto sužaist su broliu. Tai mes su ašarom grįžtam namo kiekvieną vakarą. Nu pasiuto. O valytoja tokia Tamulienė su šluota vydavo mus lauk. Sako, gana, vyrai, aš turiu pamiegot, ne tik jūs vieni“, – prisimena.Romualdas, kaip treneris, yra išugdęs dešimtis žaidėjų, kurie nuolat varžosi dėl aukščiausių apdovanojimų Lietuvoje. Su broliu dvyniu Vincu teisėjavo daugybėje tarptautinių čempionatų.Per gyvenimą Romualdas yra sukaupęs milžinišką stalo teniso kolekciją. Pati didžiausia – teniso kamuoliukų. Jų turi net 7800, nors ne vienas yra ir pavogtas.„Aš dėl to nepergyvenu. Man visko užtenka. Jeigu „paskolinu“ kokį kamuoliuką iš 7800, kur dabar turiu, tai čia nieko“, – pasakoja.Romualdas apie stalo tenisą galėtų kalbėti ištisas savaites, gal net mėnesius. Ir pasakoja įvairiausias įdomybes. Pavyzdžiui, visas pasaulis tebesvarsto, ką daryti, kad stalo tenisą galėtų stebėti ir televizijos žiūrovai. Problema labai paprasta – kameros niekaip neužfiksuoja greitai ant stalo mušamo kamuoliuko.„Buvo padidintas kamuoliuko skersmuo 2 mm – iki 40 mm nuo 38 mm. Bet ateity, manoma, jau bus gal 44 mm kamuoliukai“, – sako stalo teniso treneris, teisėjas, žinovas ir entuziastas iš Joniškio Romualdas Franckaitis.Ved. Edvardas Kubilius

„Čia ne pirma taksavimo patirtis. Teko dirbti Osle „Uber“ vairuotoju“, – sako kaunietė Vilma Remendė, darbo dienomis dirbanti buhaltere, o savaitgaliais – „Bolt“ vairuotoja.Žmones ji veža ne šiaip kokia eiline lengvąja mašina, o prabangiu elektromobiliu „Tesla“ su permatomu stogu.„Stogas šiaip neatsiveria. Čia yra panoraminis stogas grynai žvaigždėms stebėti važiuojant“, – apie prabangų autombilį, kuris priklauso jos buvusiam vyrui, pasakoja pavežėja.Vilma sulaukia įvairiausių keleivių pageidavimų.„Mašina yra galinga. Tai prašo vyrai kartais truputį šitoj vietoj paišdykaut“, – juokiasi ir pabrėžia, kad įlipusiems keleiviams visada šypsosi.„Ta moteris sako – oi, kaip smagu, blondinė, ir dar už tokios mašinos vairo. Ir veidas besišypsantis… Sako, tikrai galvojau, kad atvažiuos vairuotojas pavargusiu veidu, mašina dūmais smirdinti“, – juokiasi.Vilma visada stengiasi padėti žmonėms, nors kiti vairuotojai jai sako neimti trumpų kelionių, nes neapsimoka.„Tikrai būna atvejų, kad iš parduotuvės veži kelis šimtus metrų iki namų, nes žmogus prisipirkęs, pilnos rankos krepšių ir jam tiesiog sunku eiti. Man visai nesunku už tuos 2 eurus pavežti“, – savo darbo filosofiją dėsto Vilma ir tikisi, kad joks keleivis jos niekada nenuskriaus.„Dujų balionėlio neturiu, bet žinau, kad kiti „Bolt“ vairuotojai kastetus ant krumplių turi“, – pasakoja buhalterė ir pavežėja Vilma Remendė iš Kauno.Ved. Edvardas Kubilius

„Niekada neleidau rūkyti ant žirgo. Nes yra ir posakis, kad 2 g nikotino ir žirgą nužudo. Žirgą tu turi gerbt“, – sako anykštėnė Vilmantė Veršulienė, buvusi profesionali raitelė, garsiajame Niūronių kaime jau 16 metų turinti savo žirgyną „Vilartą“.Vilmantė vairuoja ir „Porsche“, ir traktorių, mat pati pluša žirgyne.„Tikrai vairuoju ir traktorių, ir karietą vairuoju, žoliapjovę-traktorių vairuoju. Bet iš šono kitą kartą atrodo, kad tokia ponia traktorių nevairuoja“, – juokiasi.Vilmantė turi ir dar vieną savo verslą – autoservisą Anykščiuose.„Yra žmonės, kurie tą darbą dirba, ir aš nesikišu, nes nieko nesuprantu apie tai. Iš tikrųjų labai sudėtinga, nes norinčių dirbti žmonių nebėra. Pašalpos gal gadina“, – pasakoja ji.Vilmantė taip pat rūpinasi, kad Anykščiuose turistams būtų gera.„Turistų srautai padidėjo, kai atsirado Medžių lajų takas. Žmonės pradėjo čia plūsti pasivaikščioti tuo taku, bet jie neturėjo kur valgyti, neturėjo kur permiegoti. Tada visi puolėme kažką daryt“, – sako Anykščių turizmo klasterio valdybos narė, žirgyno „Vilartas“ savininkė Vilmantė Veršulienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Cepelinai, koldūnai, karbonadas, firminis kepsnys „Šaltinis“, vištienos šlaunelės su garnyru, šašlykai“, – būtent taip skamba garsiosios Kavarsko koldūninės meniu, kai užsakymus prie baro priima kavinės savininkas Algirdas Gansiniauskas.Anykščių rajone, Kavarsko mieste, kavinė veikia jau 30 metų. Per šį laiką į kavinę yra netyčia įvažiavę du automobiliai, čia yra pietavę daugybė žinomų žmonių, tarp kurių – ir pirmoji ponia Diana Nausėdienė.„Nu tai, sakau, Dieve, iš vakaro reikėjo pranešt, nors apsišlavę būtume. Kažkaip, žinot, toks žmogus… Na, ir taip išėjo, kad 12 val. paskambino, o jau 13.20 val. atvažiavo. Pasitikom, labai malonu, kad patiko, padėkojo. Labai įspūdis toks apie prezidentienę ponią Nausėdienę geras“, – netikėtą pirmosios ponios vizitą prisimena Algirdas.„Turi būt skanu. Nebus skanu, vienąkart pavalgys žmogus… Žmogų gali apgaut vieną kartą ant to maisto“, – kavinės sėkmę dėsto verslininkas.Žmonės kalba, kad Kavarsko koldūnai skanūs, nes juos verda greta esančio šaltinio vandenyje.„Ne, ne. Čia yra gryna nesąmonė, melas“, – mitus griežtai neigia Algirdas.Kokių konfliktų kyla Kavarsko kavinėje?„Ateina moteris, trenkia pultelį. Tai ką, sako, sakė už 15 min. bus, o jau 17 min. praėjo. Sakau, keturios ten dujinės, visos užimtos, puodai. Nu nespėja. Matot, laukia žmonės… Čia gi ne koks traukinys, kad minutę į minutę. Nu neišvirė, tai neišvirė, žalio nepaduosi gi. Nu koldūnai turi tris kartus puode apvirst, kol išverda“, – pasakoja pašnekovas.Ir kaip žmonės vertina kavinės savininką, kuris kavinę buvo perleidęs žmonai Genutei ir ėjo seniūno pareigas?„Čia buvo visokių kuriozų. Korespondentai pafotografavo, ką seniūnas veikia parduotuvėj darbo metu. Pasirodo, tik trys minutės po pirmos, ir kasoj užsilaikiau“, – žmonių kritiką prisimena Algirdas Gansiniauskas, prieš 30 metų Kavarske įkūręs kavinę.Ved. Edvardas Kubilius

„Žmogus gimė kitiems. Ir ne sau gyvena, o kitiems gyvena. O jeigu aš tik gyvenčiau sau, nu kokią prasmę tada turi gyvenimas, kada tu gyveni tik sau, ir niekas tau daugiau nerūpi?“ – štai tokia gyvenimo filosofija vadovaujasi 76-erių kernaviškė Irena Zašauskaitė.Dėl to pensininkė prižiūri ne tik savo sodybą, bet ir miestelio aplinką, pvz., šluoja šaligatvius.„Mane ir kvaile vadina, bet ai, galvoju, kiek žmonių, tiek nuomonių. Tegul sau šneka. O jaunesni sako, kad čia seniūnija turi padaryti, bet ji gi visko nespėja, darbininkų trūksta“, – juokiasi senjorė.Nors ir nenorėjo, Irena priglaudė svetimus augintinius. Šiandien rūpinasi vienu šunimi bei devyniomis katėmis.„O, Dieve mano, iš gailesčio! Man tų kačių tiek nereikia. Bet tai viena kaimynė numirė, kita kaimynė numirė, tai dar atvažiuoja kai kas ir išmeta naktį. Jau, girdžiu, už lango rėkia kaip svetimoj vietoj“, – pasakoja Irena.Ir prižiūri žinomo lietuvių tautodailininko Ipolito Užkurnio darbų ekspoziciją, kuri 2015 metais atidaryta Kernavėje.„Noriu, kad kuo daugiau žmonių apie Ipolitą žinotų. Man nesunku tai padaryti. O ką – sėdėti? Ir, kaip sako, mazolius ant užpakalio auginti namuose? Klausykit, negaliu taip! Man reikia visą laiką judėti“, – juokiasi 76-erių save kitiems dalijanti kernaviškė Irena Zašauskaitė.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš kai gaunu pensiją, tai pirmiausia susimoku mokesčius. Tiesiog man smagu mokėti mokesčius, kad turiu iš ko mokėti“, – juokiasi 77-erių šiaulietė Birutė Apčelauskienė, kasdien valanti banką, vaistinę ir taip prisidurianti prie savo nedidelės pensijos.Vaistinę prižiūrėdama Birutė teigia kraupstanti matydama, kiek daug žmonės perka ir išmeta vaistų.„Tonom išmetami yra vaistai. Tiek daug perka žmonės, eilės susidaro. Jeigu tik yra akcija, tai reikia nereikia. Mano viena draugė irgi skambina. Sako, Birute, toj ir toj vaistinėj nuolaida. Nu, sakau, man visiškai nereikia tų vaistų. Jinai prisiperka, sako, gal reikės“, – piktinasi Birutė.Pensininkė sako, kad jos gyvenimas – geras, turi du puikius vaikus, bet nerimą kelia karas Ukrainoje.„Pati pirmoji išgirdau 5 val. ryto, kad užpulta Ukraina. Nepatikėsit, tikrai verkiau. Ir aš galvoju, kad jeigu karas būtų, geriau eičiau į kiemą turbūt, nes labai bijau, jeigu sugriūtų namas. Tai galvoju, tegul geriau lauke nušauna greičiau ar ten kokia bomba užkrenta“, – pasakoja Šiauliuose gyvenanti Birutė Apčelauskienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Šaudau“, – paklaustas, ką veikia gyvenime, atsako panevėžietis Vygantas Ramanauskas.Ir išties – Vygantas šaudo senoviniais dūminiu paraku užtaisomais ginklais. Būtent tokiais ginklais 19 a. Amerikoje šaudė kaubojai – raitieji piemenys, ganę gyvulius Laukiniuose vakaruose.Šiandien Laukiniai vakarai su savo kaubojais – kultūros reiškinys, kuris puoselėjamas ir Lietuvoje. Vygantas – vienas tokių lietuviškųjų kaubojų.„Mes rengiamės, išlaikom 19 a. pab. kaubojų tradicijas. Skrybėlės, liemenės, batai – ale kaubojus. Ir rengiam varžybas“, – pasakoja.Tokių, kaip Vygantas, Lietuvoje yra apie 100. Jie kaubojiškas tradicijas puoselėja prisijungę prie pasaulinio judėjimo „Black powder“ (liet. dūminis parakas).„Šiuo metu turiu 7 senovinius ginklus. Laikau juos seife, nors kai kuriems ginklams ir nebūtinas seifas. Ginklu naudotis nėra paprasta. Jei koks vagišius ir paims, nežinos. Jam tas pats, kas žarsteklis“, – juokiasi panevėžietis.Vygantas turi ne tik 7 senovinius ginklus, bet ir vieną šiuolaikišką – pistoletą savigynai.„Ramiau ant dūšios. Panevėžys dar toks miestas, nėra ramu. Yra atsitikimų, kur žmogų nė už ką (nuskriaudžia - aut. past.)“, – dėsto pašnekovas.Šiaip Vygantas – plytelių klojėjas. Šį darbą dirba jau daug metų ir džiaugiasi tobulėjančiais klijais.„Klijai ilgiau tarnauja, nedžiūsta taip greit. Visi klijai laiko gerai, jeigu gerai ir teisingai užtepta“, – apie savo amatą pasakoja Vygantas Ramanauskas.Ved. Edvardas Kubilius

36-erių kupiškėnas Marius Nareckas išties prisigalvoja visokiausių dalykų. Pavyzdžiui, per metus dviračiu nuvažiuoja bent 5 tūkst. kilometrų:„Su dygliuotomis padangomis pavyko pervažiuoti visas marias. Praktiškai pirmyn atgal apie 40 kilometrų“.Pats maudosi šaltame vandenyje ir kviečia kitus.„Jau šiais metais maudosi apie 20-30 žmonių. Vykstame į Trakus, kai ten vyksta 25 metrų plaukimas ledinėje eketėje“, – pasakoja.Kaip ir daugelis kupiškėnų, mėgaujasi Kupiškio mariomis.„Sunku būtų įsivaizduot Vilnių be Gedimino pilies. Čia praktiškai kiekvienam kupiškėnui yra įaugę ir kiekvienas praktiškai miesto svečias atvažiavęs pirmiausia važiuoja aplankyti Kupiškio marių“, – džiaugiasi.Marius dirba Kupiškio socialinės globos namuose, kuriuose gyvena protinę negalią turintys žmones. Čia jis – atsakingas už ūkio reikalus.„Aš tuos žmones suprantu. Jie kartais paprašo pagalbos – ar telefoną nureguliuoti, kompiuterį pažiūrėti. Kuo galiu stengiuosi padėti“, – ir gyvenimu Kupiškyje nesiskundžia.„Man asmeniškai pilnai užtenka. Aš gyvenu taip, kaip man norisi, reikia. Kupiškyje gyventi galima“, – sako aktyvus kupiškėnas Marius Nareckas.Ved. Edvardas Kubilius

„Net nežinau, ką ir pasakyt. Niekuo turbūt“, – paklaustas, kuo skundžiasi Lietuvoje, atšauna 25-erių kineziterapeutas Gedas Sakalauskas.Jis su kolegomis treneriais Panevėžyje turi privačią sporto studiją, kur veda treniruotes.„Iš pradžių sakydavo, kaip čia nemalonu, nepatogu, čia reikia dubenį paversti, ranką kelti… Vėliau vienai moteriškei nugara nebeskauda, kitai kojų nebetraukia ir sako – žiūrėk, čia viskas gerai išėjo“, – juokiasi.Gedas su seneliu susikonstravo ir mobiliąją sporto studiją, su kuria važinėja po Panevėžio regiono kaimus ir taip pat veda treniruotes.„Kaime žmonės yra stipresni, bet ar jie mažiau problemų turi, ar jiems mažiau skauda, drįsčiau abejoti. Iš tikrųjų visiems skauda, tik kaimo žmogus gal daugiau gali pakelt, nes jis daugiau ir kilnoja“, – pasakoja treneris.Ta mobilioji sporto studija atrodo maždaug taip: „Tai yra renukas („Renault“ - aut. past.) Atsidarai duris, atsidarai bagažinę, ten yra įmontuotas trosinis treniruoklis. Dar yra įmontuotos dėžės, laikikliai svoriams, kad aš galėčiau hantelius vežti, giras“, – mobiliąją sporto studiją pristato kineziterapeutas.Gedas kineziterapija susidomėjo dar paauglystėje – iš pradžių užsiėmė kultūrizmu, bet užpuolus įvairiausioms traumoms būtent kineziterapija padėjo susitvarkyti kūną.„Kai aš pradėjau šitą judesių gydymą, mečiau kultūrizmą, kiti nesuprato. Tai tie žmonės dabar ateina tvarkytis tų problemų. Vis dėlto mes nesukurti vagonus užkrovinėt, o judėti – eiti, bėgti, vaikščioti“, – filosofiją dėsto treneris.Šiandien Gedas – profesionalus treneris, kurio akyla akis žmonių problemas pastebi net gatvėje.„Gatve einančių nestabdau, bet juos žiūriu, skenuoju visus. Skenuoju, ką galėtų kam skaudėti, ką aš galėčiau patobulinti – čia vat galėčiau kokius batus jam įtaisyti, kad jis geriau vaikščiotų. Visada tokios mintys kirba“, – juokiasi Gedas Sakalauskas iš Panevėžio.Ved. Edvardas Kubilius

Kirpėja Ingrida Šalina su vyru Sergejumi globoja du vaikus – paauglę Kamilę ir 4-metį Nikitą.„Tai yra patys mylimiausi, patys fainiausi, patys gabiausi mano ir vyro vaikai“, – pasakojimą pradeda vaikus globojanti moteris.15-metei Kamilei naujos šeimos prireikė, nes jos mama sunkiai sirgo ir mirė.„Kamilė priėjusi paklausė, ką apsisprendėt. Sakau, dar nieko nežinau. Ji sako, mama, tai – ne šuniukas, yra žmogus, ir jeigu nusprendėm, tai reikia paimt“, – svarstymus, ar paimti į globą dar vieną vaiką, prisimena Ingrida.O 4-mečiui Nikitai naujos šeimos prireikė, nes jo jauniems tėvams tiesiog sunku rūpintis sūnumi.„Labai prašysiu tos mamytės, kad nors savaitgaliais arba vienąkart į mėnesį mes galėtume jį pagloboti“, – į klausimą, ką darys, kai į namų duris pasibels berniuko biologiniai tėvai, atsakė globėja.Ingrida šiaip vilnietė, bet nuo 1986 metų gyvena Nemėžyje – mieste, kurį pamažu iš visų pusių baigia apsupti Vilnius.„Čia buvo toks didelis didelis, įvažiavus į Nemežį, užrašas „Labas, kolūki, naujas gyvenimas!“ Keliukų nebuvo, takeliukų nebuvo. Tai yra katastrofa“, – pirmąjį įspūdį atvykus į Nemėžį prisimena kirpėja.Ingrida Nemėžyje jau 21-erius metus turi grožio saloną, kuriame kerpa įvairiausių tautybių žmones – lietuvius, lenkus, baltarusius, totorius.„Jeigu būna krikštynos lenkaičių, tai jau mes žinom, kad reikia kuo puošniau, gali būti ir blizgučių. Ir jau šukuosena turi būti šukuosena. Lietuvaitės turbūt visąlaik paprasčiau – išplauta galvytė, smulkus kuodelis kažkoks“, – sako Ingrida Šalina, su vyru globojanti du vaikus.Ved. Edvardas Kubilius

Šakietė Birutė Majauskienė šiuo metu savo namuose slaugo dvi svetimas garbaus amžiaus moteris – priglaudė, nes jos neturėjo kur pasidėti.Senų žmonių slauga Birutės gyvenime atsirado savaime – iš pradžių jai teko rūpintis sergančiu tėčiu, vėliau už pinigus slaugė žydę Sarą.„Nu, žinokit, sunku, nes aš ir Sarą pati nusimarinau. Miegojau pas ją per naktį, ji man naktį numirė apie 2 val. Paskui, va, radau negyvą kitą tą, kur prižiūrėjau, ryte nuvažiavus. Nemalonu. Tėtę, va, nusimarinau. Močiutę tą irgi“, – vardija anapilin išlydėtus senukus Birutė.„Jau nežinau, kaip ir suskaičiuot, kiek primarinau… Primarinus ar ne 7 kokius. Tuoj daugiau neprašys niekas“, – juokiasi Birutė, kuriai iki pensijos dar 2,5 metų.Birutės namuose gyvenanti 82-ejų Giedrė sako nežinanti, ką darytų, jei ne Birutės gerumas ir begalinis rūpestis.„Į Birutę tokių žmonių labai daug kreipiasi. Gerai, kad aš spėjau, mano vietos niekas neužėmė. Jau yra mieste pasklidęs gandas, kad ji gera“, – džiaugiasi Giedrė, kuri visiškai prirakinta prie lovos, nes prieš porą metų buvo amputuota jos koja.„Ji medicinoje nusimano labai gerai, vaistus supranta. Ir suleidžia, ir pamasažuoja. Ji galėtų dirbti prie sveikatos ministro. Tikrai duotų daug patarimų. O jis tai nemato tokių žmonių, kaip mes. Birutė žino, ji viską žino“, – sako Giedrė.Be jos Birutė dar slaugo 91-erių Danutę, kuri su ašaromis akyse džiaugiasi, kad pateko pas gerą žmogų.Ved. Edvardas Kubilius

„Nugi žmogus nemoka pasakyti, ko jis nori. Vieną kartą įėjo į kiemą ir rodo – man vat reikia tokio. Rankas sudėjo taip… Sakau, o kas tas yra? Nu va tokio reikia. Sakau, tai gal kryžius? Sako, taip, kryžius“, – juokiasi Zenonas Žarys, joniškietis, kuris 45-erius metus nedideliame Kurmaičių kaime gamina paminklus.„Išėjo iš mados. Rusų laikais paminklai būdavo pusantro metro aukščio. Nu kam jie reikalingi? Va, paminklas iš trijų detalių ir užtenka“, – sako pašnekovas.Paminklų meistras Zenonas apie akmenį žino praktiškai viską ir įspėja žmones būti budrius – kai kurie „verslininkai“ vis dar parduoda pigius ir nekokybiškus iš Kinijos atsivežtus paminklus.„Masiška apgavystė. Jie nenupoliruoti taip, kaip priklauso. Patrynė, vaksu užtrynė ir – aš didžiausias paminklininkas, giriasi“, – piktinasi paminklų meistras.Užsakymų sutvarkyti kapą Zenonas sulaukia ir iš užsienio, ypač svetur gyvenančių mūsų emigrantų, kurie visus reikalus susitvarko net negrįždami į Lietuvą. Tiesa, yra buvę taip, kad Zenonas sutvarko kapą, o užsakovas už tai net nesumoka.„Nu ką jam padarysi? Nejaugi griausi tą paminklą? Neleidžia sąžinė. Tas numiręs nekaltas. Tas kaltas, kuris nenori mokėti“, – sako Zenonas.Yra buvę ir vagysčių, kai iš Zenono kiemo vienas žmogus pavogė paminklą. Bet šiaip – Zenonas džiaugiasi, kad vagysčių mažėja, ilgapirščiai jau ir kryželių iš brangaus metalo nebenurinkinėja.„Niekas nei lupa, nei vagia, nei nieko. Kai anksčiau kryželį pavogdavo. O dabar nebėra taip. Ramiau kažkaip“, – sako paminklų meistras iš Joniškio Zenonas Žarys.Ved. Edvardas Kubilius

„Labas, ką veiki“, – į LRT RADIJO mikrofoną užtikrintai sako paukštis kovas, kuris vieną dieną staiga pradėjo kalbėti lietuviškai.Šį kalbantį paukštį Šakių rajone, Lukšiuose, augina žinoma menininkė, tapytoja Adelė Liepa Kaunaitė.„Varna (paukščio kovo vardas – aut. past.) išmoko kalbėti, nes aš ją veždavausi į galerijas, į Olandiją vežiausi. Tai vis sakydavo: labas, ką veiki“, – pasakoja menininkė.Paukštis kovas – toli gražu ne vienintelis Adelės Liepos augintinis. Neseniai ji priglaudė gandrą, kuris, patekęs į avariją, neteko sparno.„Praktiškai visi gyvūnai atsirado neplanuotai. Vat šunį miške radau pririštą prie medžio. Mažytį šuniuką Kirytę išmetė kažkas fermoj“, – aiškina.Adelė Liepa į šeimos sodybą Lukšiuose iš Vilniaus persikraustė maždaug prieš 6-erius metus. Čia jos ir namai, ir ūkis, ir galerija, ir studija, kurioje gimsta paveikslai.„Primityvu gal jums atrodo, netvarkinga. Bet iš tikrųjų tvarkingiau čia negali būt. Grindys dažuotos, nes, kai tapai, tu tikrai negalvoji apie švarą ar kad tu tėkši kažkur“, – juokiasi.Adelė įprastai važinėja autobusiuku, kurį pati visaip kaip žaismingai yra nutapiusi.„Vaikai kažkaip juokingai sako – ką, jinai rūko? Parduok žolės. Sakau, vaikai, nebūtinai žmogus menininkas, kurio autobusiukas visas išpaišytas, turi rūkyti. Nereikia rūkyt, kad būtum linksmas ir gyventum gerai“, – juokiasi Adelė, o žmonės, pamatę, kaip Adelė gyvena, svarsto visaip.„Girdėjau tokius pasakymus – ragana. Nu ką, ragana ragana“, – juokiasi Lukšiuose gyvenanti menininkė Adelė Liepa Kaunaitė.Ved. Edvardas Kubilius

„Tie, kas gyvena prie sienos, jie arba pasakys latviškai – lietuvis supras, arba lietuvis pasakys lietuviškai – latvis supras“, – sako latvių ūkininkas Igors Reste, kuris kalba lietuviškai.Igoriui – 55-eri, jis visą gyvenimą gyvena Latvijoje, prie pat sienos su Lietuva, vos keli kilometrai nuo Žagarės.„Ligi Latvijos parduotuvės – 3 km, ligi Lietuvos – 2,5 km. Man nėra skirtumo, į kurią pusę važiuoti“, – dėsto Igors.Lietuvoje alkoholis parduodamas iki 20 val., Latvijoje – iki 22 val. Igors sako, kad po 20 val. Latvijos parduotuvėse labai dažnai sutinka lietuvių. Jie šluoja ne tik alkoholį.Igors dirba apie 120 ha žemės, augina mėsinius galvijus. Visus darbus nudirba pats, kartais padeda ir jo 15-metė dukra.„Varo su traktoriu. Dukra varo, motina varo, kolūkyje 17 metų atidirbus traktoriste“, – juokiasi pašnekovas.Šiandien pasienyje vienkiemyje gyventi saugu, bet, pasakoja Igors, buvo laikas, kai to saugumo trūko.„Viską vagia iš Lietuvos. 3-4 metus atgal kokius 3-4 traktorius pavogė atvažiavę iš Lietuvos“, – piktinasi ūkininkas.Igors sako gyvenime matęs visko. Yra įkliuvęs Lietuvos pareigūnams, kai senais laikais nelegaliai vežė kosmetiką. Yra sėdėjęs ir kalėjime, kai jį Latvijos pareigūnams įskundė jo buvusi žmona.„Tu galvoji, kad dabar tu sėdi su drauge mašinoj ir draugė negali paskųst? Paprastai. Ir nesuprasi už ką. Todėl visąlaik turi galvoti, ką darai“, – moko prie Žagarės Latvijoje gyvenantis ūkininkas Igors Reste.Ved. Edvardas Kubilius

„Turiu indų, visokių smulkmenų, antpirščių, lazdelių, bronzinių pakabų, paveikslų. Visko turiu“, – vardija Ričardas Einoris, savo namuose Musninkuose rodydamas antikvariatą.Ričardas sendaikčius daug metų vežasi iš Anglijos. Iš pradžių prekiavo įvairiose mugėse, turguose Vilniuje, o dabar prekiauja tik Musninkuose, nes čia pasistatė garažą su permatomu stogu.„Manęs, būna, klausia. Sako, ar tu nebijai, kad kažkas kažką pavogs. Pas mane tokių labai brangių daiktų nėra. Tai jeigu ten žmogus už 5 ar 2 eurus kažką pavogs, tai gal jam to daikto labiau reikia“, – šypsosi pašnekovas.Ričardo namas ir garažas yra prie pat pagrindės Musninkų gatvės, todėl kaskart, kai tik praveria savo antikvariato duris, visas grožis ir krenta tiesiai į pravažiuojančių vairuotojų akis.„Latvių ir estų vasarą labai daug važiuodavo. Pasirodo, pro Musninkus visus navigacija veda į Trakus“, – aiškina jis.Ričardo gyvenimas nelengvas. Šiandien jis vienas augina dukrelę, nes prieš 4-erius metus palaidojo žmoną.„Kai likau vienas, tai net nebuvo kada galvoti, kaip bus, kas bus. Kai negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį. Į viską pakeičiau požiūrį. Supratau, kad tas gyvenimas iš tikrųjų trumpas, todėl reikia džiaugtis čia ir dabar“, – dėsto Ričardas Einoris, Širvintų rajone įkūręs „Musninkų antikvariatą“.Ved. Edvardas Kubilius

„Turėjau smurtaujantį sugyventinį. Išgėrinėjom, jis pradėjo mane pulti ir kaip taip nutiko, iki šiol neatsimenu“, – pasakoja Inga, kuri dėl sugyventinio žmogžudystės nuteista kalėti 13 metų.„Tiesiog gyniau. Kai pamačiau, kad buvo mušamas mažametis, buvo mušama moteris. Tiesiog įsikišau. Taip ir gavosi“, – savo istoriją pradeda pasakoti Erika, kuri, per išgertuves Naujųjų metų naktį peiliu sužalojusi smurtaujantį vyrą, nuteista kalėti 5-erius metus.Inga tebegyvena Panevėžio pataisos namuose, o Erika jau kurį laiką gyvena švelnesniu režimu – Pusiaukelės namuose. Tačiau abi moterys nesėdi rankų sudėjusios – atlikdamos bausmę baigė mokyklą, įgijo po kelias profesijas, o šiandien dar ir dirba prekybos tinklo „Iki“ logistikos centre Panevėžio pašonėje.„Aišku, tas atlyginimas daug ką sudaro. Kadangi turime ieškinių, turime antstolių, mokasi antstoliai automatiškai didesnėmis sumomis“, – sako Inga.Moterys pasakoja, kad gyvenimas pataisos namuose visoks – „valdiškas“ maistas neskanus, jo mažai, pataisos namų parduotuvėje taip pat ne visko gali nusipirkti.„Na, kai kurios galbūt ir jaučiasi kaip sanatorijoj. Kitų, kurios dirba ar kažkuo užsiima, ten dienotvarkė būna skirtinga, visokia“, – sako Erika.Ji teigia pažįstanti ne vieną nuteistąją, kuri, dar neatlikusi bausmės, jau kelia vestuves, bet kaip taip nutinka, nežino.„Į ligoninę, kai važiuoja į Pravieniškes, ten susirėkauja vienas kitą gal per tas grotas. Nežinau, kaip taip būna. Mano nuomone, čia yra legali prostitucija – kelia vestuves ir viskas“, – svarsto Erika.Ved. Edvardas Kubilius

Už Vilniaus. „Kaip dabar numirt, neišbandžius visko? Bet, antra vertus, mano gi tas svoris dar – apie 90 kg. Kažin, ar kas norėtų su manimi šokti“, – juokiasi 87-erių pensininkė Onutė Ratkevičienė, kuri dar labai norėtų šokti parašiutu, bet to jai daryti neleidžia sūnus.Moteris po savo gimtąjį Išlaužo kaimą kasdien važiuoja dviračiu.„Aš, atsisėdusi ant dviračio, pajuntu palaimą tokią. Tokį poilsį“, – pasakoja Onutė, dažniausiai dviračiu važiuojanti pas savo vištas.Pensininkė stengiasi gyventi sveikai – mankštinasi.„Gulom. Visokie dviračiai, visokie kylojimai. Paskui sėdom. Paskui stačia. Paskui piluosi šaltu vandeniu“, – pasakoja moteris, kuri dar kuria ir sarkastiškus eilėraščius apie senatvę.„Apie vaiką sako – jis užsiožiavo. O apie senolį – stogas pavažiavo“, – savo eilėraštį deklamuoja Onutė, kuri tikrai moka džiaugtis gyvenimu.„Labai mėgstu žiūrėti į dangų. Reikia eiti namo, o tave pučia vėjas, neša, akis lipdo kokia pūga. Ir tai – va, aš einu, vis tiek einu, nebijau aš tavęs, pūga“, – pasakoja 87-erių pensininkė, buvusi pradinių klasių mokytoja iš Prienų rajono.Ved. Edvardas Kubilius

„Niekada gyvenime nereikia nusivilt. Koks jis bebūtų, reikia džiaugtis gyvenimu. Šiandien aš – laimingas žmogus“, – sako 40-metė Rasa Galdikaitė, užaugusi vaikų globos namuose ir netrukus apsigyvenusi Rokiškio rajono Skemų socialinės globos namuose. Čia Rasa gyvena 21-erius metus. Patekti į šiuos namus gali tik protinę ar psichikos negalią turintys žmonės.Ši vasara Rasai buvo išskirtinė. Ji pirmąkart gyvenime dirbo – sukosi Palangos viešbučio virtuvėje.„Esu virtuvės pagalbininkė. Tenka prie mėsų padirbti, tenka prie indų padirbti. Mane tai džiugina ir tikiuosi kitais metais čia atvykti“, – pasakoja moteris.Pirmasis darbas gyvenime, pakeista aplinka Rasą taip įkvėpė, kad ji dirba neskaičiuodama valandų.„Direktorė tada biškį pykteli, bet taip gražiai pasako – Rasela, nepervark. Jėzau, vaikeliuk, negali tu tiek“, – šypsosi Rasa.Ypatingai jaučiasi ir Rasą įdarbinusi viešbučio „Rąžė“ direktorė Aurelė Stasiūnienė.„Gi reikia žmogui duot šansą. Pabandyt. Kodėl gi ne? Nes jeigu žmogus turi neįgalumą, jis ir taip yra nuskriaustas. Ir tokiam žmogui reikia padėt“, – sako viešbučio „Rąžė“ vadovė.Rasa nesėdi rankų sudėjusi ir Skemų socialinės globos namuose – ji vadovauja tarybai, kuri atstovauja visų gyventojų interesams.„Būna tokių va gyventojų. Tiesiog iš lempos sugalvoja parašyt kažkokius visiškai nerealius dalykus“, – pasakoja Rasa ir pabrėžia, kad jeigu ne socialinės globos namai, gyvenime ji turbūt būtų prapuolusi.„Nežinau, ar aš būčiau išvis žmogum… Ir galbūt būtų tekę gyvenime netgi nebijočiau ištart žodžio valkataut“, – svarsto 40-metė Rasa Galdikaitė, kuri praėjusią vasarą pirmąkart dirbo.Ved. Edvardas Kubilius

Žinomų kūrėjų – prodiuserės Jurgos ir režisieriaus Antano Gluskinų – šeima prieš 5-erius metus gyvenimą Vilniuje iškeitė į gyvenimą kaime – Karaliūnuose, Trakų rajone. Vyriausiasis sūnus liko gyventi ir mokytis Vilniuje, o trys mažesnieji su tėvais persikraustė į kaimą. Kaip visiems jiems sekasi šiandien?„Sunkiai. Nu neslėpsiu, nu tikrai sunkiai – ir nepamiegi, ir pasidarai kartais pikta. Taip, nelengva“, – juokiasi Jurga Gluskinienė.„Prieš 10 metų tikrai man būtų pasakę, kad eik, važiuok į kaimą gyvent, sakyčiau eik tu… Pats važiuok. Pavargom. Tiesiog pavargom nuo miesto“, – aiškina Antanas Gluskinas.Jurga ir Antanas gyvena ūkiškai – daug ką augina, gėrybėmis dalijasi su draugais, pažįstamais iš miesto.„Ir bulvės, ir agurkai, ir pomidorai, ir porai, ir mangoldai. Tai, kas tuo metu auga darže“, – vardija Jurga.„Aš tai vadinu sporto klubu. Vis tiek tas darbas sėdimas, o čia nueini, pasikapstai, biškį prasitampai“, – pasakoja Antanas.Karaliūnų kaime ir netoli jo pastaruoju metu apsigyveno ir daugiau kūrybingų žmonių. Dėl to čia vyksta įvairiausių dalykų, pavyzdžiui, elektroninės muzikos festivalis.„Čia, kai laukai, viskas gan gerai girdisi. Tai paskui Feisbuke ten susirašinėja vienoj grupėj, kad ai, ai, ai, reikia kviesti policiją, nutraukt, čia leidimų gal negavę“, – juokiasi režisierius.Jurgos, Antano ir jų bendraminčių iniciatyva Karaliūnuose bei aplinkinėse gyvenvietėse rodomi nauji, festivaliuose pripažinti filmai.„Bandom pasakyti, kad atvažiavo kūrėjas, jūs turite unikalią galimybę, to nepamatysit kažkur YouTubėj ar kažkur“, – sako Jurga.„Žmonės tokie drąsūs, nebijantys pasakyt savo nuomonę, kad ir nepatiko. Priėjo vienas vyras, sakė, nu man silpnoki tie filmai, silpnoki. Ne, nu gal ir nieko, bet vis tiek kažkaip man nelabai“, – šypsosi Antanas.Nors kartais sakoma, kad regionuose – prastesnės mokyklos, Jurga ir Antanas didelės problemos nemato. Jų dukra šiemet – dvyliktokė, važinėja į mokyklą Onuškyje.„Klasėje yra ne 30 mokinių, o 8. Pavyzdžiui, jos antroji užsienio kalba yra prancūzų, tai dėl jos vienos specialiai atvažiuoja mokytojas“, – pasakoja prodiuserė Jurga ir režisierius Antanas Gluskinai, gyvenimą Vilniuje iškeitę į gyvenimą Karaliūnų kaime.Ved. Edvardas Kubilius

Kelios šeimos, apsigyvenusios Širvintų rajone, prieš 8-erius metus įkūrė privačią vaikų priežiūros grupę, kuri netrukus virto darželiu, o vėliau – ir mokykla.Šiandien „Tėkmės“ mokykla iš Širvintų rajono persikėlė į Ukmergės rajoną ir kuriasi uždarytoje Pabaisko mokykloje, čia mokosi iki 100 vaikų.„Mūsų pirmasis vaikas buvo labai jautrus ir ieškojome jam kažko kitokio. Galbūt kad nebūtų auklėjimo būdas, einantis per žodį „ne“, – sako ukmergiškis Vytautas, kurio du vaikai mokosi „Tėkmės“ mokykloje.Tėvai už vieną vaiką per mėnesį mokyklai turi sumokėti maždaug nuo 200 iki 300 eurų.„Mūsų šeimai tai yra nemaža kaina, bet mes gyvenam taip, kad galėtume čia leisti vaikus“, – priduria Vytauto žmona Ema Gleiznienė.Privačioje „Tėkmės“ mokykloje daug kas vyksta kitaip nei valstybinėje – čia ypatingas dėmesys skiriamas vaikų ir suaugusiųjų pagarbiam santykiui.„Pas mus pedagogas gali ateiti drąsiai ir laisvai, ir pasakyti, kad šiuo metu žiauriai nekenčiu šito vaiko. Bet ne ištransliuoti to vaikui“, – sako mokyklos direktorė Dovilė Janulienė.Mokytojai – kruopščiai atrenkami, nors jų rasti – nelengva.„Buvo sunku susirasti matematikos mokytoją. Taip, važiuoja pas mus mokytojas ir iš Vilniaus“, – teigia direktorė.Keičiasi ir visuomenės požiūris į privačią mokyklą regione.„Jau mes praėjome tą etapą, kai laikė mus ir sekta, ir jurtoj, ir kad vaikų nieko nemokome, kad čia basi tiktai lakstom sau lauke“, – šypsosi ugdymo vadovė Indrė Stakėnienė, „Tėkmės“ mokyklai Pabaiske rengiantis pradėti devintus mokslo metus.Ved. Edvardas Kubilius

„O kur parašyta, kad kirpėjas negali būti verslininkas? Tiesiog viskas darosi darymo būdu“, – sako kirpėja Renata Račickienė, kuri maždaug 1995 metais Ukmergėje įkūre grožio saloną.Šiandien čia jau visas centras, siūlantis platų grožio paslaugų spektrą. Tokį platų, kad pasigražinti į Ukmergę važiuoja ir vilniečiai.„Šeštadieniais dirbu tik su vilniečiais. Vietoje gyvenančių žmonių net nepriimu, nebent tai yra šventė, kuriai žmonės rezervuoja laiką iš anksto – prieš pusę metų“, – dėsto Renata.Į grožio centrą užsuka ir Ukmergės vyrai.„Tarp vyrų turbūt populiariausia paslauga – soliariumas. Ateina vyrai nuo 18 iki 60 metų amžiaus. Vyriškos depiliacijos neatliekame. Yra tabu. Va čia ir yra periferija“, – apgailestauja Renata.Grožio centre sukasi ir Renatos dukra Rugilė, kurios pagrindinė užduotis – padėti plėsti dar vieną verslą – Baltijos šalyse platinti vienos didelės italų bendrovės kosmetikos gaminius.„Aš tikrai galiu drąsiai sakyti, kad užaugau grožio salone, nes tikriausiai nebuvo nė dienos, jog aš čia neateičiau“, – sako Rugilė Račickaitė-Kazlienė.Renata ir Rugilė turi vieną labai griežtą taisyklę – darbe viena kitą vadina vardu. Jokių mamų ir jokių dukrų.„Iš tikrųjų tai nuo Renatos prašymas“, – juokiasi Rugilė.Abi moterys laikosi dar vienos taisyklės – kruopščiai sumokėti visus mokesčius. Renata yra įkūrusi uždarąją akcinę bendrovę, dėl to sumoka gerokai daugiau mokesčių, nors galėtų to nedaryti, jeigu dirbtų su verslo liudijimu.„Man patinka oriai gyventi. Aš nenoriu slapstytis, bėgti. Tas trumpalaikis požiūris beda į niekur“, – filosofiją aiškina Renata.O Rugilė priduria, kad gyvenime labai daug kas priklauso tiesiog nuo požiūrio.„Galima tikrai būti viskuo nepatenkintu, keikti Seimą, valstybę ir visus aplinkinius, savo kaimynus. Arba galima pakeisti požiūrį, dirbti ir susikurti gerą gyvenimą ten, kur tu esi“, – sako Rugilė Račickaitė-Kazlienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Vis dėlto ne aš pasirinkau Palūšės valtinę, ji mane pasirinko“, – sako Konstantinas Danilevičius, kuris Palūšės valtinėje dirba nuo tada, kai jam suėjo 18 metų.Ir nepatikėsit – bet Kostas jau 30 vasarų be pertraukos leidžia būtent Palūšėje, save vadina valtininku.„Gyvenimas ant vandens, su vandeniu – tai yra toks gyvenimo būdas. Yra pažįstamų, kolegų, kurie ateina, atsisėda, pakalbi – ir matai, kad valtininkas. O yra turintys n baidarių, n valčių, ir jis yra verslininkas“, – sako valtininkas.Kostas Palūšėje nuomoja savo pastatytą medinę valtį, baidares, netrukus ketina pradėti nuomoti ir paties susiręstą plaustą.„Vieną vaikiną vežiau su baidarėmis, tai, sako, apie tave pasakojo močiutė. Po to apie tave man pasakojo tėtis. Dabar aš savo vaikui pasakoju. Sako, kiek tau metų. Netrukus 50 – ne tiek ir daug“, – juokiasi.Palūšėje labai gera ir Kosto žmonai Editai bei jų vaikams.„Mes čia gyvenam, dirbam, būnam, sutinkam svečius, išleidžiam juos. Tiesiog nuostabiausias kraštas, kokį mes turim, ir labai įsimylėję jį esam“, – džiaugiasi Edita.Nors Kosto ir Editos šeima negyvena Palūšėje, o kiek tolėliau, prie Tauragno ežero, šiokių darbų ketina imtis ir ten – jie giliausiame Lietuvos ežere nori plėtoti vandens turizmą. O viskas prasidėjo nuo kaimelio, kuriame gyvena, bažnyčios sutvarkymo.„Kai buvo paskutinė talka, atvažiavo kiekviena grytelė. Atvažiavo močiutės, seneliai, visi visi į talką. Net iškrito mums įrankiai iš rankų“, – prisimena Edita ir Kostas Danilevičiai, vasaras leidžiantys prie ežero Palūšėje.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš pasakysiu tik tiek, kad mes nieko nežinome. Čia tokia plati sfera… Ir aš jaučiuosi dar nieko neišmokęs“, – sako 14-metis Augustas Pažemys, kuris kuria robotus ir juos programuoja.Panevėžyje trejus metus veikia pavyzdinis Robotikos centras „RoboLabas“, kurį kasmet po pamokų mokyklose lanko apie 300 vaikų.„Kai kuriose vietose praaugome mokytoją“, – sako kitas Robotikos centro auklėtinis, taip pat 14-metis Ignas Cimnolonskas, kuris irgi – ir programuoja, ir kuria robotus.Ir Augustas, ir Ignas pasakoja, kad Robotikos centre jiems labai patinka – jei galėtų, čia praleistų ištisas paras. Tiesa, abu pripažįsta – jie tokie dideli robotikos entuziastai, kad kartais negaili ir savo pinigų kai kurioms detalėms pirkti.„Lietuvoje, tarkime, sensorius kainuoja 15 eurų, o Lenkijoje – po 4-5 eurus. Paprasčiau pačiam užsisakyti nei kai reikia čia eit, prašyt, iš draugų skolintis“, – dėsto Augustas.Robotikos centre Panevėžyje dirba ir visas būrys mokytojų. Viena jų – Klaudija Pelanytė – sako, kad šioje srityje viskas taip greitai keičiasi, jog pačiai tenka nuolat mokytis, kartais – ir iš pačių vaikų.„Ateina moksleiviai, kurie kartais žino net ir daugiau, gali išmokyti ir mokytojus. Taip, sunku suspėti su technologijomis, nes jos nuolat keičiasi“, – sako mokytoja metodininkė Klaudija Pelanytė.Natūralu, kad Robotikos centre daugiausia buriasi tiksliukai. Vaikai tvirtina, kad juos šių metų prasti matematikos egzamino rezultatai – sujaudino.„Manau, kad čia labiau vaikų kaltė. Jie mažiau deda prioriteto į mokslus ir matematiką. Kažkaip jaunimui atrodo, kad matematika labai nereikalingas dalykas. Nemato didelės prasmės“, – aiškina Ignas.Ved. Edvardas Kubilius

„Prekių kainos kyla kiekvieną dieną. Tuo labai daug kas nepasitenkina. Paskutiniu laiku mus pirkėjai bara labai dažnai“, – pasakoja Beižionių kaimo pardavėja Dijana Kuliešiūtė, pabrėždama, kad labiausiai aptarinėjama tema parduotuvėje – augančios maisto kainos.Ir Dijana, ir jos kolegė Danguolė Jalinskienė sutinka, kad didžiausia Lietuvos problema išlieka alkoholizmas. Joms ypač skaudu matyti, kaip žmonės tik alkoholiu gyvena, maža to, jį perka iš socialinių išmokų.„Visi įpirktų duoną, jeigu negertų. Pasakau, kad negerai daro, bet čia tavo komentarai niekam nereikalingi“, – sako Danguolė, paklausta, kaip ji jaučiasi, parduodama „bambalį“ ar degtinės butelį vietos gyventojui.Pardavėjų teigimu, kaimo parduotuvė smarkiai pasikeitė – šiandien žmonės čia gali įsigyti pramoninių prekių, pvz., vinių, dailylenčių.„Turime vadybininkes. Joms sakome, kad reikia vinių, lentelių, cemento. Ir savaitės pabaigoje jie pristato visa tai“, – platų kaimo parduotuvės asortimentą pristato Dijana.Parduotuvėje taip pat galima susimokėti komunalinius mokesčius, išsigryninti pinigų.„Pas mus iki 500 eurų tik galima duoti. Tai karvutę žmonės nori nusipirkt, tai vėl kažką“, – sako Danguolė.Dijanai – 24-eri. Ji parduotuvėje įsidarbino vos baigusi mokyklą.„Nuo kokios 8-9 klasės jau man patiko stotis prieš visus, kalbėti, vesti renginius. Tai taip kažkaip atsilaisvino vieta ir, sakyčiau, netgi ir pasisekė visai“, – šypsosi Dijana.O štai jos kolegė Danguolė šioje parduotuvėje dirba 37-erius metus. Vienu metu ši parduotuvė jai netgi priklausė.„Nusipirkau pati šitą parduotuvę, bet ji buvo prasta tokia. Paskui dėl lėšų stygiaus aš pardaviau ją. Dabar va priėmė kartu dirbti ir vėl dirbam“, – džiaugiasi Danguolė.Ved. Edvardas Kubilius

„Man atrodytų, kad, vystant Palūšę, nereikia skubėti. Nereikia sugriauti to, kas yra sukurta. Reikia išsaugoti tą visą istorinę dalį ir po truputį apgalvotai ją auginti ir vystyti. Kad nebūtų tokie didžiuliai šuoliai, kaip, pvz., Nidoje“, – sako verslininkas Linas Perveneckas, kuris su kolega Vaidotu Petroniu maždaug prieš 7-erius metus Palūšėje nusipirko Lietuvos pašto pastatą ir jame įkūrė neįprastą verslo centrą.Komplekse gali apsistoti turistai, įvairios įmonės nuomojasi biurus, kuriuose jų žmonės ir dirba, ir ilsisi. Verslo centre jau kurį laiką veikia spaudos ir dizaino studija, kita nedidelė bendrovė nuomoja baidares, irklentes.„Palūšė – labai patogioje lokacijoje. Traukiniai, Ignalina – viskas čia yra vietoje. Pati gamta. Ir vietoje dirbti, gyventi, ilsėtis… Viskas yra patogu“, – dėsto verslininkas.Linas sako, kad pagrindinis jo tikslas – žmones į Palūšę pritraukti ne tik vasarą, bet ir žiemą.„Žiemą suaktyvėja poledinė žūklė, kadangi stintos, seliavos – tai yra išskirtinės šitų ežerų žuvys“, – aiškina verslininkas.Viena didžiausių šių metų naujienų Palūšėje – tai kiekvieną vasaros ketvirtadienį vykstantys nemokami koncertai „Muzika ant vandens“. Muzika išties skamba ant vandens, nes atlikėjai koncertuoja stovėdami ant lieptelio, o žmonės ne tik ateina pėstute, bet ir atplaukia Lūšių ežeru.„Tikrai atplaukia. Kas su savo valtimis, su savo plaustais, kas išsinuomoja valtį atplaukia“, – sako verslo centrą Palūšėje vystantis Linas Perveneckas.Ved. Edvardas Kubilius

Kanjonas. Taip vietos gyventojai vadina į Žiežmarius vedantį kelią, kuris įgriuvo dėl neseniai praūžusių liūčių.Lina Dubosienė gyvena vienkiemyje Sutartiškių kaime Kaišiadorių rajone. Šiuo pagrindiniu keliu moteris kasdien važiuodavo į darbą Žiežmariuose. Šiandien nei ji, nei šimtai kitų žmonių šiuo keliu važiuoti nebegali, nes jis – visiškai išplautas.„Kaip gali sureaguoti, kad buvo kelias ir kelio nėra? Nu nėra ir nėra. Ir viskas. Taip, tą dieną aš neišvažiavau į darbą“, – pasakoja moteris.Šiandien Lina į darbą važiuoja per ūkininkų laukus ir pievas vedančiais keliukais, kuriuos dar reikėjo atrasti.„Pasiklausiau žmonių, kurie čia yra gimę ir augę. Ir bandau. Aš ši turą vadinu „Pažink Lietuvą“ arba „Susipažink su savo kraštu iš naujo“, – sako Lina.Jeigu moteris į darbą važiuotų normaliais keliais, jos kelionė smarkiai prailgtų – anksčiau ji Žiežmarius pasiekdavo per 15 min., dabar tai užtruktų 40 min.„Akivaizdi stichija turbūt yra ir piniginei mano“, – guodžiasi.Lina Dubosienė – ne tik sertifikuota šiaudinių sodų rišėja, bet ir socialinio darbuotojo padėjėja. Pastaruoju metu Lina prižiūri dvi garbaus amžiaus moteris, kurios gyvena atokiame kaime ir irgi ne visada yra pasiekiamos.„3 km. kelio mišku. Pavasarį, kai išeina įšalas, kelias būna praktiškai neišvažiuojamas. Tada lieka kojos. Taip, einu 3,5 km. į priekį ir 3,5 km. atgal. Bet ne tik aš vienintelė esu tokia vaikščiotoja“, – pasakoja Lina.Ji taip pat dirba Strėvininkų socialinės globos namuose, kur gyvena fizinę ir protinę negalią turintys žmonės.„Manau, kad žmonės bijo to, ko nežino, nes turbūt ta atskirtis dar šiai dienai yra. Ir tada, aišku, iš nežinojimo kyla visokios baimės“, – sako Lina Dubosienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Aš dar labai labai noriu gyvent ir džiaugtis gyvenimu“ – sako 57-erių alytiškė Ona Jasionytė, kurios problema išsisprendė vos per kelias valandas po skambučio į LRT RADIJĄ.Gegužės 23 d. į laidą „Ryto garsai“ paskambinusi Ona trumpai papasakojo savo istoriją.Vasario 24 d. moteris palaidojo savo tėtį, kurį slaugė trejus metus. Ona po tėčio mirties užsiregistravo Užimtumo tarnyboje. Netrukus specialistai Onutei pasiūlė darbą prižiūrėti senjorus bei žmones su negalia, bet ši darbo atsisakė – paprašė daugiau laiko, kad galėtų po tėvo mirties psichologiškai atsigauti.Užimtumo tarnyba dėl to ją išbraukė iš ieškančiųjų darbo sąrašo ir moteris neteko visų socialinių garantijų.„Slaugiau tėvą. Tėvas mirė. Aš labai blogos psichologinės būsenos. Balandžio 25 d. mane išbraukė iš Darbo biržos ir gyvenk dabar kaip nori“, – verkė į radiją paskambinusi moteris.Šį Onutės skambutį per radiją girdėjo į darbą važiuojanti socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, kuriai ir pavaldi Užimtumo tarnyba.„Užkliuvo visų pirma pačios skambinusios moters emocinė būklė. Todėl, kad ji kalbėjo labai susijaudinusi. Akivaizdu, kad ji nori dirbti, bet mes nesugebėjome suteikti jai individualių paslaugų. Tokių, kurios ją galėtų paskatinti kaip tik sukaupti savo jėgas, atsigauti po netekties ir sugrįžti į darbo rinką“, – sako ministrė, pravedusi Užimtumo tarnybai dar kartą įvertinti Onutės atvejį ir išsiaiškinti, ar ji tikrai turėjo prarasti nedarbo išmoką.Po kelių valandų po skambučio į radiją Onutė buvo sugrąžinta į ieškančiųjų darbo sąrašą, jai vėl priklauso visos socialinės garantijos.„Va tiek reikėjo… Geri žmonės man tikrai padėjo. Aš pati paskambinau į radiją ir man labai labai padėjo. Tikrai“, – džiaugiasi Ona.Ministrė pripažįsta – sistema nelabai veikia, dalis Užimtumo tarnybos darbuotojų nejautriai žiūri į bedarbių padėtį, neįsigilina į konkrečią situaciją ir žada reformą.„Visko į aprašus, į įstatymus tikrai nesudėsim. Ir aš raginu visada ir tos pačios Užimtumo tarnybos, ir kitų įstaigų, institucijų darbuotojus nebijoti priimti to individualaus sprendimo, jeigu jis suteikia geresnį sprendimą žmogui“, – sako ministrė.M. Navickienės teigimu, jau visai netrukus Užimtumo tarnyboje pradės dirbti atvejo vadybininkai – žmonės, kurie nustatys darbo nerandančio gyventojo problemas ir pasiūlys konkrečius, tam žmogui palankiausius sprendimus.Ved. Edvardas Kubilius

„Su vaikais dirbti yra labai faina. Mano vaikas pradėjo skraidyti nuo 8 mėnesių. Tu jiems parodai galimybes, o po to jie patys atsirinks, ko nori“, – sako pilotas-instruktorius Žilvinas Lidžius, vaikus supažindinantis su aviacija.Žilvinas potraukį lėktuvams jaučia nuo darželio. Šiandien jis laisvai valdo vienmotorius orlaivius. Pasak Žilvino, išmokti skristi gali visi, išskyrus tuos, kurie nesugeba vizualiai nustatyti aukščio žemėjant.„Svarbiausias dalykas, ką žmogus turi matyti, tai vizualiai nustatyti aukštį žemėjant. Jis turi jausti kokį metrą aukščio, kad galėtų nusileisti. Kitaip jis – potencialus savižudis. Jeigu to nėra ir jis tiesiog nemoka, tai išmokysim. Bet jeigu jis nemato aukščio, tai niekaip neišmokysim. Net ir atsisveikinam su tokiais. Bet iš tikrųjų tai kai moki, tai ir su šluota gali skrist“, – juokiasi Žilvinas.Kaune, Dariaus ir Girėno aerodrome, jau kurį laiką veikia akademija „Kids Go Tech“ – tai nedidelė mokykla, kurioje vaikai nemokamai supažindinami su programavimu, robotika, mados ir dizaino technologijomis, autosimuliacija bei aviacija.Šios akademijos įkūrėjas – kaunietis verslininkas Arūnas Samochinas.„Dirbu versle ir, žinot, versle viskas apie pinigus. O čia man yra tiesiog hobis ir tikrai labai labai džiaugiuosi, kad galiu suteikti galimybę vaikams patirti tai, ką aš pats patyriau vaikystėje. Ir gaila, kad Lietuvoje nėra labai daug tokių butelių, nes norinčiųjų yra visuose miestuose“, – sako akademijos įkūrėjas Arūnas.Visai neseniai ši akademija visą būrį vaikų pakvietė į dieną su aviacija. Didžiausią susidomėjimą aviacija parodė nuo karo Ukrainoje pabėgę vaikai. Jie klausė paskaitų apie aviaciją, atsakinėjo į viktorinos klausimus ir geriausieji buvo paskraidinti ultralengvuoju lėktuvėliu virš Kauno.Ved. Edvardas Kubilius

Antanas Adomaitis – Akmenėje kuriantis menininkas, į kurio kūrybos erdvę taip paprastai nepateksi.Antanas tapo, kuria iš medžio, bet didžiausia jo aistra – tašyti akmenį. Antano kurtų akmens skulptūrų, kitų grožybių Akmenėje – apstu.„Kai kas sako, kad jau akmenų per daug. Bet tai aukso neturim iškasenų. Galėtume ir auksines skulptūras statyt“, – juokiasi menininkas.Tašyti akmenį – ne tik kad fiziškai sunku, bet ir labai brangu – instrumentai greitai susidėvi, ne visada pavyksta surasti tinkamą akmenį.„Nesu tiek skvarbaus žvilgsnio, kad galėčiau apatinę dalį matyt. Tai dažnu atveju pakeli tą akmenį, sumoki už kraną, už tralą, pasižiūri, kad jo nebereikia. Jis yra suskilęs iš apatinės dalies“, – sako Antanas.Akmens skulptūrų perkėlimas – irgi ne pats lengviausias. Tiesa, vietos kranistai jau įgudę – supranta, kad kelia ne šiaip akmenį, o meno kūrinį.„Žinau visus geriausius kranistus. Tai jie savęs nekompromituoja. Pakelia taip, kaip reikia. Padeda taip, kaip reikia. Jau mes esame susigyvenę ir absoliučiai neturiu jokių priekaištų“, – džiaugiasi menininkas.Antanas – produktyvus menininkas. Kuria daug, reaguoja į aktualijas, kai kurie jo paveikslai kainuoja ir 34 tūkst. eurų. Bet jeigu galėtų, savo kūrinių neparduotų.„Tiktai kai jau visai ištuštėja kišenės, tada ir parduodu. Gaunu atlygį už vieną kitą darbelį, kurio irgi nelabai noriu parduot. Taip sunkokai išsiskiriu su jais“, – pasakoja pašnekovas.Antano dirbtuvės – miesto pakrašty, šalia pagrindinio kelio, kur labai dažnai patruliuoja policijos pareigūnai. Į dirbtuves Antanas atvažiuoja dviračiu, bet turi nedidelę problemą – labai nemėgsta ryškiaspalvių liemenių.„Iš pradžių mane baudė, kad aš be tos liemenės važinėju. Bet paskui pamatė, kad vis tiek neklausau, nes aš nepernešu tų ryškių spalvų, tokių demonstratyvių. Man akis gadina jos. Aš geriau baudą susimokėsiu“, – svarsto Akmenėje kuriantis menininkas Antanas Adomaitis.Ved. Edvardas Kubilius

„Aplinkiniuose kaimuose artimųjų kapų tiek, kad kai nuvažiuojam autobusu, iki kito nebespėjam jų sutvarkyt. Tai važiuojam dviračiu. Nu rimtai!“, – sako 80-metė Teresė Sarpalienė ir 81-erių Sigita Julija Budrevičienė.Abi jos gyvena Vilkaviškio rajone Karklinių kaime. Abi jos pažįstamos nuo 5 klasės, kelis dešimtmečius kokūkyje kartu melžė karves, abi jos turi po 3 vaikus, vyrus palaidojo prieš dešimtmetį, daug metų gyvena kaimynystėje.„Ji ateina dažniau, nes ji labai nori bendravimo“, – į Teresę pirštu beda Sigita, o Teresė atsako:„Mane slegia vienatvė. Pasisakau tiesiai.“Abi moterys labai nemėgsta Vladimiro Putino ir labai myli Volodymyrą Zelenskį.„Zelenskis tai dar išeina į gatvę, pasirodo, užsieniečius priima, lietuvius labai myli. Taip, mums jis labai patinka“, – dėsto senjorės, atidžiai stebinčios karą Ukrainoje.Abi jos gauna beveik vienodo dydžio pensijas.„19 eurų ji mažiau gauna pensijos. Bet ji geriau gyvena. Ji viena, o aš iš pensijos dar ir sūnų turiu išlaikyt. Dabar žinot, kokie vaikai“, – juokiasi Sigita.Ir abi jos turi pastabų šiuolaikinėms kaimo moterims.„Sėdi prie aštuonbučio, pypkę traukia. Viena ploną cigarą, kita – stambesnį“, – piktinasi pensininkės, interviu duodamos viena per kitą.Ved. Edvardas Kubilius

Mažeikiuose jau dvejus metus nebėra sekso prekių parduotuvės, bet žmonės ją vis dar prisimena. „Gaila. Taip, gaila“ – atsidūsta mažeikiškė Alina Šulskienė, parduotuvėje pardavėja-konsultante išdirbusi 22 metus. Sekso prekių parduotuvė Mažeikiuose atsidarė 1998 metais ir apskritai buvo viena pirmųjų tokių parduotuvių Lietuvoje. Alina sako, kad iš pradžių mažeikiškių požiūris į ją buvo nekoks – kai kurie net galvojo, kad ji pardavinėja ne tik sekso reikmenis, bet ir save „Negražiais žodžiais yra išvadinusios babulkos, iš turgaus eidamos. Oi, labai sunkiai buvo – užsirakindavau ir verkdavau“, – darbo pradžią prisimena Alina.Moteris sako, kad drąsiau į sekso prekių parduotuvę užeidavo vyrai. „Nu šiaip vyrai. Jeigu truputuką po alaus kokio bokalo, tai išvis drąsiai užeina. Moterys tokios nedrąsesnės. Čia pas mus yra daug rusių. Rusės tai drąsiai. Jos sprendžia, jos renkasi. Jos labai labai viską drąsiai daro“, – dėsto mažeikiškė.Alina sako, kad į parduotuvę užsukę vyrai guosdavosi, jog nepatenkina savo moterų. Tokiu atveju Alina jiems pasiūlydavo stimuliatorius, kremą. Tuo metu moterys ieškodavo visai kitų dalykų – būdų sugundyti vyrus. „Šiaip gal daugiau tokių lubrikantų, apsirengti gražiai, apatinio trikotažo. Kad sugundytų vyrą“, – sako Alina.Prieš kelerius metus tiesioginiame LRT RADIJO eteryje kalbėjusi Alina sulaukė klausytojų priekaištų, kad taip viešai pasakoja apie sekso reikmenis. Žmonės tuomet teiravosi, kam išvis reikia tų vibratorių, kodėl apskritai apie tai reikia kalbėt. Tačiau Alina čia – griežta.„Paprasčiausiai žmogaus gyvenime nepakanka tik atsigerti vandens ir pavalgyti. Turi būti ir tas intymus gyvenimas. Be to neįmanoma, kad būtų darni šeima. Reikia paįvairinti, nes gyvenant visąlaik toj rutinoj kiekvieną dieną paprasčiausiai vienas kitam gal kažkiek ir atsibosta“, – aiškina Alina Šulskienė, 22 metus dirbusi Mažeikių sekso prekių parduotuvėje, kuri uždaryta prieš dvejus metus.Ved. Edvardas Kubilius

Vilkaviškio centre jau metus veikia kupolo formos kavinukė „Kiškio kupolas“, kurioje – ypatinga akustika.„Sako, čia negalima pletkyt daug, nes, tarkim, vienam kampe sėdi, gali kitam kampe girdėtis. Arba net lauke gali girdėti“, – juokiasi pašnekovas.Kauno centre jau dvejus su puse metų veikia kompiuterinių žaidimų kambarys.„Daug žaidžia žmonių, iš tikro labai populiaru. Toks pastovus ukrianietis, apie 50 metų, ateina tankais žaisti. Jo, va tokie visi nuo žmonų pabėgt, su draugais pažaist kompiuteriu“, – tai du verslai, kuriuos įkūrė broliai iš Vilkaviškio – 27-erių Ignas ir 26-erių Rokas Siaurusaičiai.Rokas pasakoja, kad, prieš įkurdamas kompiuterinę Kaune, pats kompiuteriu nelabai žaisdavo, o, prieš atidarydamas kavinę Vilkaviškyje, kavos visiškai negėrė. Bijojo priprasti.„Nu tai taip ir atsitiko. Dvi dienas juodą kavą pagėriau, po to prasidėjo espresso. Nestabdau. Per dieną išgeriu 5-6, o taip stengiuosi 3-4 puodelius“, – pasakoja verslininkas.Rokas verslus nuo pat mažens – būdamas 13 metų kaime pardavinėjo medų, vėliau organizavo dažasvydį, po to į Lietuvą atvežė burbulinį futbolą, o dabar puoselėja du verslus ir sustoti neketina.„O jeigu kitas atsidarytų ir labai sėkmingai eitų? Tada pradėtų sąžinė graužt, kodėl jis, ne aš. Va, kur esmė. Reik nebijot, verslas – toks dalykas. Jeigu tu bijosi, nu tai tau nesiseks. Turi nebijot“, – sako verslininkas.Ir įdomi detalė – kodėl Rokas, į jo kavinę užsukusius turistus, pirmiausia nukreipia į Vilkaviškio viešąjį tualetą?„Šiuolaikiškas, modernus, prižiūrėtas tualetas. Tai tikrai visi lieka apakę. Mes, sako, Kaune gyvendami tokio tualeto neturim, kaip jūs“, – juokiasi 26-erių verslininkas Rokas Siaurusaitis.Ved. Edvardas Kubilius

Žinomas kunigas Sigitas Sudentas jau daugiau kaip pusmetį tarnauja Utenos rajono Vyžuonų parapijoje. Tačiau Panevėžio, kur prieš tai tarnavo trejus metus, neužmiršta. Vis nuvažiuoja palaikyti Panevėžio „Lietkabelio“ krepšininkų.„Stengiuosi nuvažiuoti su sutana vėl, kad ir žiūrovams duočiau jėgų, energijos. Visąlaik sėdžiu prieky, kažkaip noriu palaikyt tokią gražią dvasią. Ir jie pamato, jie džiaugiasi, kad jau šiandien jie gal laimės“, – pasakoja dvasininkas.Kunigas daug metų sportuoja. Anksčiau buvo labai užsigrūdinęs, dabar – kiek mažiau, bet į sporto klubą vis tiek nuvyksta.„Panevėžy į „Impulsą“ eidavau su krepšininkais sportuot. O dabar tai važinėju į Anykščius, irgi į savaitę po 2-3 kartus. Stengiuos, kaip sakau, žinot, kadangi senatvė, ein metai, tai norisi išsaugoti jauną, gražų kūną. Kad raumenys būtų, tai reik, kaip sakant, biškį pakilnot svarelius“, – juokiasi S. Sudentas.Ten, kur tarnauja kunigas Sudentas, iškart prasideda statybos ar rekonstrukcijos. Planą dvasininkas turi ir Vyžuonoms – tvarkys bažnyčios elektros sistemą.„Laidai, liustrai yra visi jau spragsėjantys ir gali bet kada užsidegti. Manau, kad per šiuos metus pirmiausia mes sutvarkysim elektrifikaciją, pakeisim liustrus, atnaujinsim, kad tikrai Magdelenai galėtų atvykę maldininkai melstis“, – planus dėsto klebonas.Kunigas Sudentas – buvęs prezidento Algirdo Brazausko geras draugas, jo nuodėmklausys. Prezidentą dvasininkas kuo puikiausiai prisimena ir šiandien.„Jis viską darydavo dėl Lietuvos. Jis norėdavo su manim kalėdot eit Utenoj, kai aš dirbau. Pasakodavau aš jam, kad sunkiai pragyvena, kad paleidžia iš darbo (tada mažinimai buvo etatų), maži tie atlyginimai“, – pokalbius su prezidentu A. Brazausku prisimena kunigas.Žiniasklaidoje kunigas labai dažnai minimas dėl to, kad kelerius metus vairavo prabangų „Tesla“ elektromobilį, su kuriuo yra patekęs į ne vieną avariją.„Nutarėm su vyskupu, kad nors kiti kunigai nusipirkę tų teslų yra, bet kad jau aš nepirkčiau daugiau. Kad daugiau manęs nereklamuotų žurnalistai“, – šypsosi Vyžuonų klebonas S. Sudentas.Ved. Edvardas Kubilius

„Sako, kai jūs – laiškininkai, tai jus nors į Dakaro ralį siųst“, – juokiasi mobilioji laiškininkė Virginija Kerutienė, pabrėždama, kad per dvejus metus į griovį nėra įvažiavusi, tik truputį nuslydusi.Virginija mobiliąja laiškininke dirba dvejus metus, o apskritai Lietuvos pašte – 10 metų. Pačioje darbo pradžioje Virginiją pargriovė šuo, sukandžiojo koją, sulaužė ranką. Pasak Virginijos, būtent šunys ir šiandien išlieka didžiausias mobiliojo laiškininko siaubas.„Nešiesi dujų balionėlį. Šuniui esu papurškusi. Jau šuniuko gaila, bet ką darysi“, – pasakoja Virginija ir paaiškina, kad dujų balionėlį Vilkaviškyje turi visi mobilieji laiškininkai.Kita problema – laiškai, kuriuos mobilusis laiškininkas turi atvežti, nors žmogus jau seniausiai miręs.„Viena močiutė man skambino ir verkdama sakė, kad jau mano vyro seniai nebėra. Sako, kur man dėt tą laišką?“, – laiškus mirusiems žmonėms siunčiančiomis įstaigomis piktinasi laiškininkė.Mobilusis laiškininkas išvežioja ir siuntas. Virginija žmonėms yra atvežusi žuvų taukų, traktoriaus priekabos tentą, ir neelinę, nematytą, negirdėtą lazdą močiutei pasiremti.„Sako, palauk, parodysiu, kaip ji veikia. Paspaudžia vieną mygtuką – ant tos rankenėlės prožektoriukas įsijungia. Paspaudė kitą mygtuką – radijas, dainuot pradėjo. Paspaudė trečią mygtuką – policijos sirena. Pirmą kartą lazdą tokią pamačiau“, – prisimena Virginija.Virginija pašto automobiliu per dvejus metus jau yra nuvažiavusi 55 tūkst. kilometrų. Mašina – patogi ir manevringa.„Prisižiūrim patys – langus pasivalom, dulkes pasivalom, pasisiurbliuojam, kai reikia, nuvažiavę į plovyklą“, – sako Virginija.Mobilusis laiškininkas Lietuvoje atsirado prieš ketverius metus, Vilkaviškio rajone – prieš dvejus metus. Lietuvos paštas sako, kas mobilusis laiškininkas pasiteisino. O ką žmonės sako?Ved. Edvardas Kubilius

Vyžuonų miestelyje su vyru Henriku gyvena Danutė Stankevičienė. Abu jie – pensininkai, bet dar ūkininkauja, o Danutė retkarčiais sėda ir prie traktoriaus vairo.„Pirmąsyk, kai sėdau prie vairo, ne tą bėgį įjungiau, tai traktorius – piestu, užpakaly – vartytuvas. Tai dabar, galvoju, amen jau, maudysiuos“, – juokiasi Danutė.Ūkis – ekologiškas, nedidelis. Jame – trys jautukai, dvi karvytės ir netikėtai, neplanuotai atsiradę du teliukai.„Tvarte kartu ir jaučiai, ir karvytės. Atitrūko ir apsėklino. Mes jų nei ruošėmės sėklint, nei ką. Reikės užaugint ir tuos du dar“, – kuriozą pasakoja vyžuoniškė.Danutės virtuvė – ypatinga. Moteris ją susiprojektavo taip, kad praktiškai viską gali pasidaryti sėdėdama ant baro kėdės.„Kėdė reguliuojama, ir aš laisvai tvarkausi. Sėdėdama ir indus susiplaunu, viską“, – demonstruoja virtuvę.Danutei miestelyje gyventi patinka – aktyviai lanko mišias, gieda bažnyčios chore ir, kaip pati sako, mėgaujasi gamtos malonumais.„Oi! Mūsų čia vat žemė yra už tvartų. Tai ypač vasarą, kai būna karšta, upėn murkt. Atsigauni ir tada toliau tvarkaisi“, – sako Danutė Stankevičienė, gyvenanti ir ūkininkaujanti Utenos rajone.Ved. Edvardas Kubilius

„Aišku, buvo čia kaime ir pavydo, žinokit. Sakydavo, oi, čia dainuoji ir dainuoji. O kad aš repetuoju, ruošiuosi važiuoti į „X Faktorių“… Tai visai ne juokas“, – sako Joniškio rajono Kepalių kaimo gyventoja Kristina Vištartienė, 2013 m. dalyvavusi televizijos šou „X Faktorius“.Dabar Kristinai – 64-eri. Ji toliau dainuoja įvairiausiose šventėse. Namie, susijungusi aparatūrą, retkarčiais irgi uždainuoja.„Be abejo, jeigu mikrofonu dainuoju, tai čia skamba toli. Stengiuosi iki 21 val., daugiau jau neberėkauti, kad nereikėtų pyktis su kaimynais“, – juokiasi Kristina.Kristina Vištartienė – ne tik dainininkė, bet ir nedidelė ūkininkė. Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, nutarė ūkį plėsti – auginti daugiau daržovių, paršiukų. Dabar tvarte – tik vienas paršiukas.„Dabar vieną auginame, nes vienas pasimirė po Naujųjų metų. Man atrodo, kad akmenuką prarijo. Žinai, kai bulves išverdi, tai akmenuką prarijo“, – sako Kristina.Ūkyje, kaip ir gyvenime, būna visko. Kepalių kaimo gyventojai dar ir šiandien prisimena Kristinos mūšį su karvute.„Įlindo jai į ragus krūmo šaka. Traukiu tą šaką ir jai pokštelėjo per veidą. Ji galvojo, kad aš ją mušu, tai ji ant manęs puolė ir perdūrė man dešinę koją. Galvojau, kad atėjo paskutinioji“, – prisimena Kristina Vištartienė iš Joniškio rajono.Ved. Edvardas Kubilius

1949-ieji. Karpėnų kaimas, šalia – pelkė. Po trejų metų šioje vietoje jau – Naujosios Akmenės miestas, jame pradeda veikti cemento gamykla, per sekundę išmetanti maždaug 8 kilogramus dulkių.„Galima sakyti, kad žalios žolės nebuvo. Dulkės visur. Karves reikėdavo keisti, nes jos palikdavo be dantų“, – pasakoja 85-erių Anicetas Lupeika.Jis vienas iš tų, kuris realiai statė Naujosios Akmenės miestą.„Viskas buvo daroma be jokio proto, be kokio skaičiavimo, be jokio pagrindimo. Reikia pastatyti miestą – ir bet kokiom sąlygom varo mašinas betono“, – sako Anicetas.Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Anicetas Lupeika išrinktas Akmenės miesto meru, o 1997 metais – ir viso rajono meru. Mero pareigas jis ėjo tris kadencijas, rajoną teko traukti iš itin sudėtingos padėties – miestas reikalavo modernizacijos, biudžetas skylėtas, didžiulis nedarbas.„Ateina moteris į kabinetą pas mane. Už rankų veda du vaikus. Ir sako – vat, mere, tie vaikai man nevalgę jau antrą dieną“, – meravimo laikus prisimena Anicetas.Šiandien Anicetas Lupeika – jau pensininkas, bet rankų sudėjęs nesėdi. Į knygą yra suguldęs svarbiausias savo gyvenimo akimirkas, „Facebook“ skelbia rajono naujienas ir Akmenės žmones sveikina su gimtadieniu.„Jau vienuolikti metai aš tvarkau „Facebook“. Sugaištu tam 5 valandas per dieną, sėdžiu prie to kompiuterio“, – sako Anicetas.Didžiulę politinę patirtį sukaupęs Anicetas Lupeika turi pastabų Lietuvos valdžiai.„Dabartinė Vyriausybė nesugeba susitarti su Prezidentūra. Nesugeba susėsti du žmonės ir susikalbėti. Tai yra labai blogai. Žmonės vat stovi prie maltiečių sriubos. Ir dar mane piktina, kad valdžia pilsto sriubą. Paimt tą samtį ir į kaktą – ką padarei per tiek metų būdamas valdžioje?“, – klausia buvęs meras.Ir su siaubu stebi Rusijos karą Ukrainoje.„Netekęs bet kokio žmogiškumo tas Putinas… Tai baisus žmogus. Aš nežinau, kaip jis, toks žmogus, gali miegoti?“, – piktinasi politikas, metraštininkas Anicetas Lupeika.Ved. Edvardas Kubilius

„Prasidėjus Rusijos karui Ukrainoje, bažnyčiose žmonių truputį padaugėjo“, – sako Kernavės ir Musninkų klebonas Marius Talutis, kuris atskleidžia, kur pats slėptųsi, jei staiga prasidėtų karas.„Turiu tokią koplytėlę, yra mauzoliejus, tai šalia jau mirusiųjų ten kažkaip įsikurčiau“, – juokauja kunigas ir priduria, kad karo atveju eitų guosti ir kitaip padėti žmonėms.Klebonas sako, kad parapiją labiausiai paveikė smarkiai išaugusios elektros kainos, bet pabrėžia, kad bažnyčia geba prisitaikyti. Jei reikėtų, mišias aukotų ir prie žvakių.„Man, turinčiam parapijietį, kuris augina 18 žemaitukų, dar bijoti, kad benzinas pabrangs… Tai čia, kaip sako, nevaryk Dievo medin“, – juokiasi dvasininkas.Tūkstančius turistų Kernavėje pasitinka žymusis katinas – Kernavės Ryžikas, turintis savo anketą „Instagrame“.„Padėjau jo nuotraukėlę tokią gražią, padėjau aukų dėžutę. Ir suaukojo žmonės katinėliams apie 200 eurų“, – pasakoja Kernavės ir Musninkų klebonas.Ved. Edvardas Kubilius

„Su žmona netgi su ašaromis žiūrime, kaip jie su vėliavomis eina prieš automatus, šūvius. Mūsų šeima, mūsų bendruomenė, kuri glaudžiai susijusi su Chersono regionu, skaudžiai išgyvena“, – sako Akmenės istorijos muziejaus vadovas Arūnas Ostrauskis, kuris su akmeniškiais jau kelias savaites laukia Ukrainoje dėl karo įstrigusių draugų.Akmenės rajonas garsus ne tik dėl to, kad čia veikia daug didelių gamyklų, bet ir nedideliu Akmenės miestu, kuris ypač turtingas savo istorija.Mieste jau 5-erius metus veikia istorijos muziejus. Tam, kad būtų iš ko organizuoti archeologines ekspedicijas, vykdyti mokslinius tyrimus, Arūnas yra įkūręs elektroninę parduotuvę. Joje pardavinėja įvairiausias smulkmenas, pavyzdžiui, puodelius.„Parduodam į Japoniją, Australiją, Ameriką – po visą praktiškai pasaulį pavyksta parduoti“, – pasakoja Arūnas.Mieste vienas po kito dygsta įvairūs paminklai, skulptūros, ištisos ekspozicijos po atviru dangumi. Jas sukurti padeda patys vietos gyventojai.„Sakyčiau, čia ir yra Akmenės ta tokia dvasia. Žmonės duoda savo žemės, vieni žvyro, kiti akmenų atveža. Ir mes su mažais resursais įgyvendiname, manau, įdomius ir gražius projektus“, – sako akmeniškis.O į miestą užklydusiems žmonėms pažinti Akmenę (nori jie to ar ne) padeda tikrų tikriausias istorijos entuziastas Arūnas Ostrauskis.„Aš visada, aikštėje pamatęs, kokį autobusą ar pavienius turistus užkalbinu, paklausiu, iš kur atvyko, pasakau, kur jiems važiuoti, ką pamatyti“, – pasakoja Akmenės istorijos muziejaus įkūrėjas Arūnas Ostrauskis.Ved. Edvardas Kubilius

Joniškio rajono Gasčiūnų kaime – didelis sujudimas. Čia apsigyveno dvi ukrainiečių šeimos. Viena jų – Marina Komarova iš Donbaso.„Labai jaudinausi, kaip sutiks mus, ar nebūsime našta žmonėms. Bet kai tik kirtome Lenkijos-Lietuvos sieną, pasitiko savanoriai. Tokie geri – pavalgydino, pagirdė. Mes visą savaitę važiavome iki Lietuvos. Labai sunku buvo“, – pasakoja Marina, kuri Gasčiūnuose – su savo sūnumi Vladiku.„Rusams, žinoma, tiesos nereikia, nes jie turi savo tiesą. Bet mums tai kaip fake’as (melagiena). Taip susiklostė, kad mes gerbiame rusų kultūrą. Bet pačios valstybės mes nekenčiame, nes tą valstybę valdo fašistas, kurį reikia būtinai likviduoti“, – sako 15-metis Vladikas.Jis užaugęs nori būti programuotoju arba gydytoju, todėl, vos atvykęs, iškart kibo į mokslus. Kaimo mokyklos vaikai jam labai padeda, viena tokių – Rugilė Bubelytė.„Buvo tikrai labai įdomu, nes atvyko užsienietis į lietuvių mokyklą. Tiesiog šaunu“, – pasakoja moksleivė, su Vladiku bendraujanti rusiškai.Moksleivio iš Ukrainos atsiradimas nedidelėje kaimo mokykloje – iššūkis ir mokytojams.„Taip, aš jaudinuosi. Ir jaudinuosi labai, nes turiu problemą – man labai sunkiai sekasi bendrauti užsienio kalba“, – sako matematikos mokytoja Eglė Bubelienė.„Nė vienas iš mūsų, pedagogų ir kitų darbuotojų, nebuvome pasiruošę. Bet kada šitokios sąlygos atsiranda, visi iš karto labai geranoriškai žiūrėjo“, – teigia fizikos ir technologijų mokytojas Kęstutis Venckus.Kitą šeimą – mamą ir jau suaugusią jos dukrą – priglaudė gėlininkė Rita Juozapavičienė. Ukrainietės labai skaniai gamina valgyti, namuose palaiko ypatingą švarą, o mama tuoj pat bus įdarbinta Ritos šiltnamiuose.„Ją reikėjo stabdyti, nes ji dirbo per daug gerai. Aš pasakiau – šitokio kruopštumo čia nereikia. Ji manęs klausia – rytoj, sako, kada mudvi eisim į darbą? O aš sakau – kada norėsim, tada ir eisim“, – sako ukrainietę tuoj įdarbinsianti gėlininkė Rita Juozapavičienė.Ved. Edvardas Kubilius

„Nesitikėjau, kad žmonės man taip padės. Čia stebuklingai viskas gavosi“, – su ašaromis akyse kalba Grabijolų kaimo gyventojas Vytautas Baležentis, ant kurio namo neseniai užvirto didžiulis uosis ir sugadino visą stogą.Šiandien Vytautas šypsosi, nes stogas jau beveik uždengtas, o šalia namo pavojingų medžių tiesiog nebeliko.Tą vasario 17-ąją, vos uosiui užgriuvus ant Vytauto namo, sulėkė kaimynai ir draugai – pjaustė medį, iškart dengė stogą, suaukojo apie 13 tūkst. eurų. Bet buvo tokių, kurie pavydėjo.„Pasakė, kad „o, dabar tai tau gerai. Tau pinigus sunešė visi“. O paskui, kai išsiaiškino, kad jau man čia neklius tie pinigai, nutilo. Lengviau pasidarė“, – pasakoja senjoras.Vytautas sako, kad Grabijolų kaime pavojingų medžių yra ir daugiau, o ant jo namo užvirtęs uosis buvo labai silpnas – jo viduje rado miegančius ežiukus.„Aš juos – į kašiką ir nunešiau į kluoną. Į šieną paguldžiau miegančius. Taip ir neprabudo“, – juokiasi.86-tus metus einantis Vytautas pats vairuoja, sako, kad jam Grabijolų kaimas labai patinka, čia gyvena visus metus, o į Kauną vyksta tik kartą per mėnesį – pensijos pasiimti.„Nenoriu ant kortelės… Bet tik pasiimu pensiją, užeinu pas žmoną pietų į butą Kaune ir atgal tą pačią dieną. Žmona nepyksta, kad aš kaime, o ji – mieste. Kai tik atšils, ir ji čia tuoj atlėks“, – juokiasi Vytautas Baležentis, gyvenantis Elektrėnų savivaldybės Grabijolų kaime ir kurio namo stogas jau beveik sutvarkytas.Ved. Edvardas Kubilius

„Jeigu NATO nepadės, Putinas sunaikins Ukrainą ir kita jo stotelė bus Lietuva, Estija, kitos šalys netoli Ukrainos“, – sako 27-erių Ana Veližanina, su mama Irina palikusios namus Lucke ir atvykusios į Lietuvą.Irinos teigimu, Rusijos prezidentas seniai ruošėsi karui ir viską numatė.„Tai, be jokios abejonės, psichiškai nesveikas žmogus. Vienareikšmiškai. Ir jis savo planų neatsisakys“, – pyktį lieja 55-erių Irina.Moterų evakuacija nebuvo lengva, nes jos su savimi turėjo pasiimti ir 15 kačių. Ana apgailestauja, kad Ukrainoje likęs jos vaikinas nesugebėjo jos su katėmis nuvežti iki sienos, maža to, užuot kariavęs, savo garaže remontuoja automobilį.„Tokiose situacijose, kaip karas, nukrenta kiekvieno žmogaus kaukė ir pasimato tikrasis veidas“, – liūdi Ana, kuri prisipažįsta labai rimtai svarstanti apie tolesnius santykius.Ukrainietės šiuo metu gyvena Švenčionėliuose, kur jas šeimos sodyboje priglaudė Kotryna Bačiulytė.„Manau, kad karas mus visus liečia. Lietuviai labai padeda ukrainiečiams, tai yra labai malonu“, – sako Kotryna.Ved. Edvardas Kubilius

„Vaikai sako, o, mūsų mama – tai motina dviejų šalių“, – šypsosi Cecylija Gryžievič, Lenkijos pilietė, pensininkė, kuri gyvena kaime prie Seinų, bet kuo puikiausiai kalba lietuviškai, nes Cecylijos tėtis – lietuvis.„Neįsivaizduoju baliaus jokio, suėjimo be dainos. Kokios buvo lenkiškos „Pakelkim, pakelkim bokalą“, tai aš jau ir lietuviškai perverčiu“, – pasakoja moteris.Cecylija su vyru lenku užaugino 6 vaikus. Moteris daug metų vaidina lietuvių teatre Seinuose, o kai labai pasiilgta lietuvių kalbos, vyksta į artimiausią prekybos centrą. Čia ji visada sutinka lietuvių.„Kai nueinu į tą „Biedronką“, tai jau, girdžiu, šiaip taip kokį žodį pasako lietuviškai. Toks džiaugsmas! Kad va – atvažiavo lietuviai“, – pasakoja Ji.Bet kartais Cecylijai tenka ir įsikišti – sudrausminti lenkus, kurie burnoja dėl pas juos atvykstančių lietuvių apsipirkti.„O, vėl pilna lietuvių! Sakau, o jūs pamiršot, kad važinejot į „Norfą“ ir dar kortukių prašėt? Na, mano liežuvis ne visada tilpsta“, – piktinasi pensininkė.Cecylija pasakoja, kad žmonių nuotaikos Lenkijoje – panašios, kaip ir Lietuvoje. Yra pykčio, susiskaldymo.Bet pati, kaip pensininkė, gyvena gerai, sekmadieniais važiuoja į mišias Seinuose, nors šeimos automobilis ir sugedęs.„Taksi važinėjam, pirksim kitą mašiną. Važinėjam į bažnyčią, ir neįsivaizduoju, kaip nevažiuot, nes tai yra Dievo namai“, – dėsto Cecylija.Ir apskritai į gyvenimą ji žiūri labai optimistiškai.„Draugė sakė, kad mane tėvai turėjo „ant vakarėlio“ padaryt. Žiūriu į gyvenimą pozityviai, taip reikia! Aš kartais pamirštu, kiek man metų, nes aš dar norėčiau pašokinėt“, – juokiasi 68-erių Cecylija Gryžievič.Ved. Edvardas Kubilius

Vaikų gydytojas Mantas Jurkonis Druskininkuose įkūrė verslą – garina lietuvišką mineralinį vandenį ir taip gamina prabangią vonios druską.„Tai, ką mes dabar darome laboratorinėmis sąlygomis, Druskininkuose buvo daroma dar XIV a. Žmonės suprato, kad tą druską geriau ne maistui pardavinėti, o gydyti žmones, nes šlubi žirgai, pelkėse braidydami, pasveikdavo“, – istoriją dėsto Mantas.Gydytojo žiniomis, tai pirmoji iš lietuviško Druskininkų ir Birštono mineralinio vandens išgaunama vonios druska, kurią žmogus gali drąsiai naudoti, o viso to tikslas – kurortuose mėgstamas mineralines vonias tiesiog perkelti į žmonių namus.„Jūs man pasakykit, kas šiais laikais gali sau leisti atvažiuoti mėnesiui ir kasdien į vonias lipti? Atlekia greitai į kurortą, ten penktadienį įšoka į vieną vonią, nubėga į masažą, purvo vyniojimą, pavalgo, gal dar vakare pabaliavoja ir išvažiuoja. Išeina tik stresas organizmui ir jokio sveikatinimo čia nėra“, – toliau savo verslo idėją aiškina gydytojas.Čia pat laboratorijoje sukiojasi ir Manto mama Roma Jurkonienė – ji iš pradžių idėjai nepritarė, nes bijojo, kad sūnus apleis vaikų gydymą, bet dabar daugiausia rūpinasi druskos įpakavimu.„Na, jis mane išgydė, galima sakyti. Tik jo dėka dar kalbu čia su jumis. Turiu jam atsilyginti dabar“, – sako mama Roma Jurkonienė.Mantui talkina ir už kokybę atsakinga sveikatos audito žinovė Laima Macejauskienė, kuri vonios druską naudoja bent du kartus per savaitę.„Tikrai atpalaiduoja, odą švelnina, pati dar naudojau druską pilingui“, – pasakoja Laima.O Mantas priduria: „Aš daugiausia duše naudoju, nes neturiu vonios“, – juokiasi verslą Druskininkuose pradėjęs gydytojas.Ved. Edvardas Kubilius

„Joks čia ne darbas. Čia, suprantat, gyvenimo džiaugsmas eiti ir cekavintis po pirkias, kaip tos močiutės sako“, – juokiasi etnografė Ona Drobelienė, kuri tyrinėja Dzūkiją ir daugiau kaip 40 metų pati čia gyvena.Praverdama mažytės pirkutės duris Ona pasakoja istoriją, kaip kažkada Margionių kaime ėmė sukiotis diedukas. Jis gražiai bendravo su vaikais, padėjo ganyti karves, tad kaimo gyventojai surėmė pečius ir pastatė jam pirkutę. Dženelio pirkutė, pasak Onutės, puikiausias bendruomeniškumo simbolis.„Čia gi ypatingas toks kraštas, kur jie vienas be kito būtų sunkiai išgyvenę. Jie gi viską – ir pirkias statydavo talkų būdu, vieni pas kitus už geresnio maisto kąsnį eidavo į talkas. Ir netgi tie, kur nusiperka sodybas, aš nežinau, kad jie nebendrautų. Jie tuoj susidraugauja su žmonėm vietiniais“, – sako Ona.Margionių kaime yra ir Bobų daržas – šaltinėlis, iš kurio, pasak legendų, boba pribuvėja traukdavo vaikus. Netrukus po apsilankymo čia vaikų niekaip negalinčiai susilaukti lenkų porai gimė dvynukai.„Atsiunčia kvietimą būti kūma. Na, aišku, aš į tą Varšuvą nevažiavau būti kūma, bet dovanėlę surinkau“, – neįtikėtiną istoriją pasakoja Ona.Ved. Edvardas Kubilius

„Pardavėjos pavargusios, pirkėjai irgi biškį paklaikę. Ateina – sviesto nėra, šaldytuvai tušti. Tokia diena šiandien“, – pasakoja Eugenijus Kaminskas, šeštadienį apsilankęs populiariausioje Seinų miestelio parduotuvėje.Šis prekybos centras – pirmoji stotelė Lenkijoje tiems, kurie atvažiuoja apsipirkti nuo Lazdijų, Druskininkų, Prienų, Birštono, Alytaus ar net Vilniaus.„Ši parduotuvė padidinta. Čia buvo pelningiausia „Biedronkos“ parduotuvė visoje Lenkijoje dėl atvykstančių lietuvių“, – sako Eugenijus.Jis gyvena Lazdijų rajono Žemaitkiemio kaime – maždaug 15 kilometrų nuo Lenkijos sienos. Eugenijus pats moka pigiai apsipirkti, to moko kitus ir labai dažnai žiniasklaidai komentuoja padėtį pasienyje.„Nežinau, kaip aš tapau tuo, kaip liaudyje sako, „egzpertu“ Lenkijos klausimais. Taip tiesiog yra“ – juokiasi.Anksčiau Eugenijus po darbo vaidindavo teatruose, bet, atėjus pandemijai, šie užsidarė ir teko ieškoti naujo laisvalaikio – išmoko kepti tortus ir pyragaičius. Tiesa, pagal receptus „YouTube“ lenkų kalba ir iš Lenkijoje pirktų pigesnių produktų.„Lietuvių kalba mažai medžiagos randu. Pyragaičių, tortų receptų reikia lenkų kalba ieškot“, – aiškina Eugenijus Kaminskas.Ved. Edvardas Kubilius

Alytuje jau 20 metų veikia Loretos galerija – vieta, į kurią iš visos Lietuvos suplaukia menininkų kūriniai – indai, paveikslai, papuošalai.„Šie karoliai 600 kartų paliesti rankomis. Kiekvienas karoliukas skirtingas, čia yra aukso, platinos ir porceliano derinys. Brangus derinys“, – juokiasi galerijos įkūrėja Loreta Petravičienė.Ji pati važinėja po Lietuvą, bendrauja su menininkais ir jų kūrinius atsiveža į galeriją – čia juos parduoda arba tiesiog eksponuoja.„Mano misija padėti tiems menininkams, kuriems sunku pragyventi. Jie nedrįsta galbūt išeiti į viešumą“, – pasakoja Loreta.Ji atkreipia dėmesį, kad šiandien žmonės visur labai skuba ir tiesiog nebemato šalia esančio grožio.„Viena klientė sako – 10 metų ieškau paveikslo ir niekaip aš jo nenusiperku. Tai kad aš čia nieko nematau. Sakau, jums reikia ilgiau pastovėti, apsisukus viena koja tikrai nenusipirksi paveikslo“, – aiškina menininkė.Jos šeima Alytuje dar turi rėminimo centrą, kuriame, kaip juokauja Loreta, rėminti gali viską.„Ir veidrodžius, ir paveiksliukus, ir paveikslus, ir šaukštus, ir peilius, ir netgi kardus žmonės rėmina“, – vardija Loreta.Ved. Edvardas Kubilius

Dalis Šyšos kaimo gyventojų iš visų pusių apsemti jau beveik mėnesį. Vienintelis būdas juos pasiekti – gumine valtele perplaukti Šyšos upę ir bristi per pievas.„Valtyje visada turiu kirvį, kad galėčiau įsikirsti į ledą“, – pasakoja Šyšos kaimo gyventoja, katerio kapitonė ir „Nacionalinės ekspedicijos“ dalyvė Monika Dobrovolskytė.Jau persikėlus per upę ir brendant per pievas, Monika įspėja – jei vėjas pralauš ledus ir vanduo smarkiai pakils, išplaukti iš apsemtos teritorijos gali ir nepavykti, tektų laukti bent keletą dienų.Monika rūpinasi ne tik savimi, bet ir dviem kaimynais – ilgamečiais šio kaimo gyventojais.„Monika mus aptarnauja, pristato produktų, o pats nesiiriu per ledą – slidu“, – sako Algimantas.Kitas Šyšos gyventojas Stanislovas pasakoja, kad kartais tenka ir pačiam žuvį pasigauti, jog prasimaitintų.„O kas atveš? Nusibosta ta mėsa – vis kiauliena ir kiauliena. O žuvis krautuvėj tai velniškai brangi“, – dėsto Stanislovas.Ved. Edvardas Kubilius

„Nežinau, kokio cunamio reikėtų, kad nuplautų estakadą. Jei vanduo tiek pakiltų, tai turbūt viso Pamario neliktų“, – sako Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė.Jos teigimu, rusniškiai piktinasi vis pasirodančiomis antraštėmis, neva Sauliaus Skvernelio Vyriausybės pastatyta estakada potvynio neatlaikė, neva buvo išplauta.Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pamainos vadas Mindaugas Kasnauskas sako, kad per šį potvynį jiems darbo gerokai mažiau, nes dėl estakados nebereikia padėti Rusnės salos gyventojams, kurių – apie 1,5 tūkst. Tiesa, pagalbos dabar labiausiai reikia Žalgirių kaimo žmonėms, kurių namuose telkšo vanduo.Po taip pat gana smarkiai apsemtą Rupkalvių kaimą savo džipu per vandenį važinėjantis Stasys Auškelis sako, kad šis potvynis – gana didelis, bet žmonės įpratę taip gyventi.Ved. Edvardas Kubilius

„Žmonės kažkaip ramiau švenčia – nebeskraido buteliai, mažiau galvos traumų“, – sako su kolegomis Naujųjų naktį Druskininkų ligoninės priėmimo-skubios pagalbos skyriuje budinti slaugytoja Aušrinė Jovaišienė, medike dirbanti jau 25-erius metus.Ji atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu vis dažniau į medikus kreipiasi žmonės, kurie susižeidžia, pvz., namie, ruošdami maistą, užtat didesnių nelaimių mažiau.Vaikų ligų gydytojas Mantas Jurkonis ir medicinos gydytoja Danielė Bučinskaitė sako nematantys didelės problemos dirbti per šventes. Pasak D. Bučinskaitės, ligoninės priėmimo skyrius – ne koks prekybos centras, kuriame gali apsirūpinti iš anksto.„Mes visi juk norime gauti pagalbą tada, kada mums jos reikia“, – sako D. Bučinskaitė, dirbanti ne tik Druskininkuose, bet ir Kaune.D. Bučinskaitė priduria, kad šventes sutinka ir medikai – priėmimo skyriuje papuošta eglutė, kolegos atsinešė pyragų.Ved. Edvardas Kubilius

Baigiantis metams ir artėjant naujiems, žvilgsnis į 2021-ųjų keliones už Vilniaus – išskirtinių istorijų reziumė.Žmonės, kurie stebina.Žmonės, apie kuriuos vis dar kalba kiti žmonės.Žmonės, kurie įkvepia džiaugtis kasdienėmis smulkmenomis.Ved. Edvardas Kubilius

„Kol kas pas mus kaimuose šventinės nuotaikos nėra. Ir manau, kad šitos šventės žmonėms nebus labai linksmos. Ne tik, kad aplinkui ligos, kovidai, bet ir kainų kilimas“, – taip žmonių nuotaikas apibūdina Genė Jaškulienė – verslininkė iš Linkuvos.Ji Pakruojo rajone turi 5 parduotuves ir puikiai žino, kaip šiandien miesteliuose ir kaimuose gyvena žmonės. Tad drąsiai vardija problemas.Pirmoji – ilgalaikiai bedarbiai, kuriems, pasak Genės, valdžia jau seniai turėjo užkirsti kelią piktnaudžiauti ir gyventi tik iš išmokų.„Yra tokių bedarbių, kurie galbūt jau ir 12 profesijų įgiję, bet nė pagal vieną profesiją nesugeba dirbti. Tai kam tada tuos pinigėlius reikia švaistyt veltui“, – piktinasi verslininkė.Antroji – niekaip nemažėjantis alkoholizmas. Genė sako, kad valdžia pirmiausia turėtų išravėti visus nelegalius prekybos taškus, o tik tada švelninti alkoholio ribojimus.„Kiek žinau, sako, miestuose ir taksistai dirba – čia geriausia profesija buvo, kai čia tie ribojimai. Na, tai žinot – mes bejėgiai konkuruoti su nelegalia prekyba“, – dėsto verslininkė.Trečioji – prasti ir neprižiūrimi keliai rajonuose.„Gyvenam dulkėse ištisai. Čia neturime asfalto, kiek prašom su ašarom visų. Vasarą verkiam dėl dulkių, žiemą – dėl slidaus kelio, ir bijome, kad nebūtų gili žiema, nes tikrai tada neišvažiuosim“, – pasakoja moteris.Ir, nepaisant visų šių bėdų, Genė džiaugiasi turėdama savo 5 parduotuves ir galėdama pati jau beveik 30 metų stovėti prie prekystalio.Ved. Edvardas Kubilius

Alytiškis Giedrius Griškevičius – politikos naujokas, kuris muzikuoja nuo paauglystės – groja vestuvėse, kitose šventėse.„Per tuos 20 metų buvo visko. Ir grasinimų, ir lėkštės yra kritę į muzikantus, ir kėdės pakeltos“, – juokiasi Giedrius, pridurdamas, kad apie nutikimus šventėse galėtų knygą parašyti.Giedrius groja 8 instrumentais, muzika dažnai skamba ir namuose, kur visuomet pritaria du mažamečiai sūnūs.„Man net keista – jie pataiko į toną, intonuoja. Matyt, taip ir yra – jeigu tu dainuosi nuo mažens, tai ir tavo sūnūs dainuos“, – svarsto etnomuzikologas.Giedrius visai neseniai tapo Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorės pavaduotoju. Jam politikoje įdomu, bet nėra labai lengva.„Turi eiti pasitempęs, turi eiti pasipuošęs, pasikirpęs. Taigi tave stebi daug žmonių – važiuoji mikriuku, tave mato. Eini į darželį su vaiku, tave mato. Tu vasarą į turgų su šortais ateini, tave mato. Sako, ponas, gal kelnes reikėtų užsidėti“, – šypsosi Giedrius, kuris dėl savo ateities, pasikeitus politinei situacijai, nė kiek nesibaimina.„Su žmona turime ir planą B, ir planą C. Taip kad nieko aš nebijau“, – atkerta jis.Ved. Edvardas Kubilius

Kanapių, linų sėmenų, margainio aliejus, liofilizuoti vaisiai ir uogos, šakočiai – tai tik kelios įdomybės, kurias galima surasti Joniškio rajono Stupurų kaime.Čia prieš kelerius metus nedidelius versliukus „užkūrė“ kelios vietos moterys.„Visos idėjos, žinokit, kyla prie to moteriško arbatos puodelio. Esame drąsios moterys, kodėl gi ne? Rašome projektus, einame visur, domimės, skaitome, žiūrime, dalyvaujame. Ir tas naujoves labai norime įdiegti į savo kaimą“, – sako Lina Vyšniauskaitė, turinti 100 hektarų ūkį ir spaudžianti įvairų aliejų.„Labai gera draugė iš to mano aliejaus pabandė gaminti muilą. Kremą gamina iš kanapių aliejaus. Labai puikus kremas. Aišku, viskas rankų darbo yra“, – pasakoja Lina.Lina kažkada buvo lietuvių kalbos mokytoja, bet teko pasirinkti ūkininkės duoną. Ir šiandien tuo didžiuojasi.„Man tikrai negėda pasakyti, kad esu ūkininkė, su pasididžiavimu tai sakau. Ir mėgstu pajuokaut – aš ūkininkė su aukštakulniais“, – šypsosi verslininkė.Ji knygų nepamiršo – ne tik skaito, bet su vyru ir dviem paaugliais berniukais per vienas atostogas parašė bei išleido šeimos knygelę.„400 egzempliorių. Užsakėm didesnį kiekį – pigiau išeina, plius, mano labai didelis draugų ratas“, – vartydama šeimos knygą dėsto Lina Vyšniauskaitė.Ved. Edvardas Kubilius

„Kartais pasižiūri į tuos miesto žmones, kurie užguiti streso, tempo… Ir norisi sušukti – važiuokit gyvent į kaimus“, – sako rubrikai „LRT girdi“ apie save pranešęs Eugenijus Barauskas, kuris su žmona Vitalija jau 6-erius metus gyvena vienkiemyje Anykščių rajone.Vitalija Vilniaus centre daugybę metų dirbo moterų kirpėja, Eugenijus – įvairų vadovaujamą darbą, buvo įkūręs savo restoraną Vilniaus senamiestyje. Tačiau, artėjant jų 60-mečiui, Vitalija ir Eugenijus apsisprendė – parduoda namus Vilniuje ir persikrausto į vienkiemį.Kol pardavinėjo namą Vilniuje ir pirko sodybą Anykščių rajone, Vitalija ir Eugenijus nusprendė tapti globėjais ir priglausti berniuką, nes jų dukra jau seniausiai užauginta.„Vieni likom. Ir dar pajėgūs. Pagalvojau, kad kažką gyvenime reikia gero dar padaryt“, – juokiasi Eugenijus.Tačiau netrukus vietoj vieno berniuko jų šeimoje atsirado dar trys vaikai – berniuko sesuo ir dar dvi mergaitės iš kitų šeimų.„Tada jau reikėjo suktis kaip išprotėjusiai. Puodai maisto būdavo vos ne kaip valgykloj, o kur dar pokalbiai, kur dar kažkoks mokymas, nes iš tų vaikelių yra atimta vaikystė“, – sako Vitalija.Ji ir Eugenijus prisipažįsta – jiems skauda širdį, nes visiems vaikams padėti negali.„Po kiekvieno apsilankymo vaikų namuose aš išeidama visą laiką verkdavau. Man tų visų vaikų taip gaila… Kaip kokioj loterijoj“, – sako Vitalija.Ir ne taip lengvai randa atsakymą, kodėl vaikai paimami iš šeimų.„Priežastį aš galiu įvardyt tik vieną – tai yra alkoholizmas“, – apibendrina Eugenijus.Ved. Edvardas Kubilius

Daiva Šniukaitė – vilnietė, kuri ilgą laiką norėjo vasarnamio ir tik prieš pat pandemiją surado idealų variantą Švenčionėliuose.„Namas kaip namas, bet man ta dviejų aukštų stiklinė veranda buvo pagrindinis kriterijus, kodėl man reikėjo šito namo“, – sako Daiva.Jai čia taip gera, kad pastaruoju metu Švenčionėliuose praleidžia daugiau laiko nei sostinėje, daug ką pasidaro savo rankomis.„Net ranką persitempiau, nes viską dažiau pati. Žinoma, malonumas. Jeigu būtų vargas, aš to nedaryčiau“, – pasakoja moteris.Dažniausiai į vasarnamį Daiva keliauja traukiniu, kuris priima ir jos šunėlį Dorę.„Perki bilietą su 50 proc. nuolaida ir važiuojam. Jai labai patinka, ji moka pati įlipti į traukinį“, – juokiasi.Daiva domisi miesto istorija, vis atranda kažką nauja, pavyzdžiui, tiesią gatvę, vietoje kurios dar prieš kelis dešimtmečius buvo siaurasis geležinkelis.Ir garsiai kalba apie ką tik pagimdžiusių moterų problemas, nes yra profesionali laktacijos ir žindymo konsultantė.„Jeigu mamai yra problema ir tu nemoki patarti, ką jai daryti, tai iš to stenkis, stenkis, stenkis žindyti nieko gero nebus. Šiek tiek negera situacija Lietuvoj“, – pasakoja Daiva Šniukaitė.Ved. Edvardas Kubilius

„Kuo varžybos yra geriau už kultūrinį renginį? Ten gali rėkti ir daryti, ką nori. Tu nežaidi, bet grįžti toks suprakaitavęs. Ir išsikeiki, ir ant tų teisėjų pavarai. Dieve“, – sako humoro grupės „Bobų radijas“ vadovė, ūkininkė ir Kėdainių „Nevėžio“ krepšinio klubo aistruolė Erlenda Turskienė.Kita humoro grupės narė, Krekenavos regioninio parko darbuotoja Irma Kriščiūnienė pasakoja, kad jai Surviliškyje ir jo apylinkėse gyventi yra labai gera.„Nevėžio senslėnis su savo visomis grožybėmis, su savo senvagėmis. Čia, visai šalia, yra stumbrynas, pėsčiųjų takai, dviračių maršrutai“, – vardija Irma.Krovinių pervežimo bendrovės vadovas ir Surviliškio bendruomenės pirmininkas Albinas Počiulpas sako, kad nuo paties žmogaus labiausiai ir priklauso, kaip nori gyventi.„Prioritetas yra draugų kompanija. Dviem-trimis automobiliais, kažkur tai dešimties žmonių grupė, esame išmaišę nemažą dalį Europos, net Italijoje esame buvę“, – pasakoja dar vienas humoro grupės narys.O ilgametė kultūros darbuotoja Nijolė Dilkienė džiaugiasi, kad Albino sūnus netrukus ketina grįžti gyventi į Surviliškį, o jos bei jos draugų vaikai čia – dažni svečiai.„Tikrai kiekvienas atranda tą, kaip aš sakau, lopinėlį kultūros, lopinėlį laisvalaikio, sporto. Tai nesakyčiau, kad tas mūsų Surviliškis čia miręs kažkoks, prasigeręs“, – sako Nijolė.Ved. Edvardas Kubilius

„Ką čia mes – paprastos šūdabridės kaime. Čia mes jokios ne žvaigždės“, – sako Erlenda Turskienė, kuri prieš daugiau kaip 20-imt metų Kėdainių rajone, Surviliškio miestelyje, subūrė humoro grupę, išgarsėjusią visoje Lietuvoje.„Mes susikūrėme aname tūkstantmetyje, kai dar nebuvo kompiuterių, telefonų“, – pasakoja Erlenda.Pirmasis surviliškiečių šou 1999 metais sukosi apie gyvenimą pieninėje.„Turėdavome karves. Aptardavom pieninėje visus lytinius ir politinius, religinius klausimus“, – juokiasi Erlenda ir kita grupės narė Irma Kriščiūnienė.Bobų radijuje nuo pat pradžių visuomet buvo ir vyras – Albinas Počiulpas.Per daugiau kaip du dešimtmečius surviliškiečiai su savo Bobų radiju išmaišė praktiškai visą Lietuvą, ne kartą juos buvo galima matyti per televiziją, dalyvavo festivalyje „Juokis“.„Šiandien tokių humoro grupių – vienetai“, – sako dar viena jos narė Nijolė Dilkienė.Ved. Edvardas Kubilius

Kaunietis Paulius Žvinakis jau pusę metų ragauja keptą duoną ir savo vertinimus skelbia socialiniuose tinkluose.„Geriau bloga kepta duona negu jokios keptos duonos. Kad ir labai blogą valgau, per kančias, bet vis tiek stengiuosi mėgautis“, – sako Paulius, pabrėždamas, kad kepta duona yra labai skirtinga, todėl jis ir pradėjo ją degustuoti bei vertinti.Paulius pasakoja, kad įdomiausia jo ragauta kepta duona – tokia, į kurios gabalėlius buvo prikimšta sūrio, o tobuloje keptoje duonoje česnakas, druska, sūris ir majonezas turi jaustis tolygiai.Paulius – ne tik keptos duonos žinovas, bet ir Kauno rajono savivaldybės gydytojas, nuo pat koronaviruso pandemijos pradžios prisidėjęs prie jos valdymo.Jis pritaria premjerės Ingridos Šimonytės prognozei, kad iki pavasario persirgs visi nepasiskiepijusieji, ir pabrėžia, kad skatinti skiepytis reikėtų toli gražu ne tik senjorus.„Už alų ir skalbimo miltelius įstojome į Europos Sąjungą. Kur 100 eurų senjorams išmokama, kodėl nemokėti visai visuomenei? Nes pandemija priklauso nuo visos visuomenės, ne nuo vienos amžiaus grupės“, – dėsto visuomenės sveikatos specialistas P. Žvinakis.Ved. Edvardas Kubilius

Viktoras Stanislovaitis yra žmogus-orkestras, kuris ketverius metus kuria visokiausias istorijas pasakojančio Dėdės Juzės personažą, vadovauja Joniškėlio miesto bendruomenei, yra Pasvalio rajono laikraščio „Darbas“ vyriausiasis redaktorius, veda itin populiarias ekskursijas Joniškėlio dvare ir didžiuojasi, kad moka ir gali kalbėti pasvaliečių tarme.„Šitoje tarmėje yra daug barbarizmų, yra daug svetimybių, bet mano mano bobutė amžinatėlis kepė blynus ne keptuvėje, o petelnėje“, – sako Viktoras, negalėdamas atsistebėti, kodėl dalis jaunų žmonių, išvykę studijuoti į didžiuosius miestus, kartais vengia kalbėti tarmiškai.Viktoro vedamos ekskursijos Joniškėlio dvare yra ypatingos – per jas žmonės negali kalbėti, juoktis ar išskleisti bet kokį kitą garsą. Ekskursijos tokios baisios, kad dalis jų dalyvių tiesiog nualpsta.„Nieko asmeniško, bet iš visų nualpusių pas mane moterų 80 proc. buvo lietuvių kalbos mokytojos. Nežinau, kaip taip yra, bet gal tiesiog pas jas fantazija yra lakesnė“, – svarsto pasakotojas.Viktoras sako, kad Lietuvos periferija vis labiau atsigauna ir tokie miestai, kaip Joniškėlis, turi neblogų perspektyvų.„Nemaža dalis Pasvalio rajono jaunųjų ūkininkų perkasi lėktuvus. Tai yra kitoks pasaulio matymas. Ūkininkas jau nebėra tas žmogus, kuris nuo ryto iki vakaro prie karvės užpakalio stovi. Jie gyvena visavertį gyvenimą, ir jiems nereikia nei Vilniaus, nei Kauno“, – sako Viktoras.Ved. Edvardas Kubilius

Šakių rajone gyvenantis 19-metis Lukas Dailidė baigė vos 10 klasių. Ilgiau jis mokykloje neištvėrė, nes nuolat patirdavo patyčias.„Nuėjus į mokyklą ir tik prasidėjus pamokoms, jau galvodavau, kaip greičiau namo reikės grįžt. Atmosfera mokykloje man kėlė didžiulį diskomfortą“, – pasakoja Lukas.Jis pabrėžia, kad patyčių mastas mokyklose tebėra didelis, o daugiausia atsakomybės turėtų prisiimti tėvai, nes jie neauklėja savo vaikų ir leidžia jiems elgtis kaip nori.Vis dėlto Lukas nepalūžo – jau kelerius metus ir tradiciniu, ir netradiciniu būdu augina bites, renka medų ir jį parduoda. Taip pat augina arbūzus.„Kitais metais planuoju pasėti 7 arus arbūzų, kad galėčiau jais dalintis su žmonėmis“, – sako Lukas, kuris dar turi ir savo kanalą „YouTube“, pavadinimu „Luko laikas“.„Mano kanalas skirtas jaunimui. Noriu jį įkvėpti užsiimti prasmingais dalykais gyvenime“, – tvirtina vaikinas, gyvenantis vienkiemyje, netoli Slavikų kaimo.Ved. Edvardas Kubilius

Neringa Striūgaitė 15 metų gyveno Vilniuje, bet, atėjus pandemijai, neteko darbo. Nepalūžo. Grįžo į savo gimtąjį Joniškį ir čia įkūrė „Virtienių restoranėlį“.„Padėjo mano dukra, draugai paskolino, kažkas man netgi ir padovanojo pinigų“, – apie verslo pradžią pasakoja Neringa.Šiandien Neringai sekasi kuo puikiausiai – restorane lankytojų netrūksta, o, jei reikia, savo išskirtinius virtienius pristato žmonėms ir į namus.„Joniškyje „Bolt“ nėra, bet Neringa turi Opel Astra, su kuria puikiai važinėja po Joniškį. Tikrai atvešime“, – šypsosi verslininkė.Atostogų į Lietuvą iš Airijos neseniai buvo grįžusi ir Neringos dukra Indrė Mickevičiūtė. Tai – pirmasis jų susitikimas nuo pandemijos pradžios.„Dirbi sau. Indus plauni sau. Lėkštes neši sau. Savo mamai padedi. Taip, kaip padėdavau vaikystėj“, – sako Indrė, kuri prisipažįsta svarstanti galimybę grįžti į Lietuvą, o gal ir į Joniškį padėti mamai plėsti verslą.Ved. Edvardas Kubilius

Vienkiemyje prie Gelgaudiškio gyvenanti Asta Žilaitienė – žmogus orkestras. Ji be galo myli sceną, todėl vaidina Gelgaudiškio teatre.Ne tik vaidina teatre, bet ir spektaklyje-ekskursijoje, kuri padeda žmonėms susipažinti su Gelgaudiškio dvaro istorija.„Jaučiu, kaip paimu tą žiūrovą“, – sako Asta apie baudžiauninkės vaidmenį, kai ji girioje graudžiai verkia, prikaustanti dešimčių žiūrovų dėmesį.Asta prieš dešimtmetį yra išleidusi knygelę, kurioje jos jau anapilin iškeliavęs šuo Brikas pasakoja apie savo bei kitų ūkio gyventojų kasdienybę.Asta, kaip pati sako, ne iš gero gyvenimo jau daug metų daro sūrį, šiuo metu turi dvi karvutes.O be viso to ji dar dirba ir dėvėtų drabužių parduotuvėje Šakiuose, kur sau perka ne tik drabužius, bet ir malonias smulkmenas nuotaikai pakelti.„Vietoje citramono nusiperku bliuskę. Yra ir nuotaika, ir sveikata. Atsimenu, kai neturėjau pinigų, galvojau, ką pirkt – batoną ar lūpdažį. Ir nusipirkau lūpdažį. Kai nušvito diena“, – savo gyvenimo filosofiją dėsto charizmatiškoji Asta.Ved. Edvardas Kubilius

„Nerimo buvo labai daug. Savo kolektyvą labai raminau, nors ir pats truputėlį bijojau, to nerimo stengiausi neparodyti“, – sako Mažeikių Gabijos gimnazijos direktorius Eduardas Vaičiulis, kuris dėjo visas pastangas, kad išlaikytų mokytojus, nes dalis jų, prasidėjus nuotoliniam mokymui, labai rimtai svarstė tiesiog išeiti iš darbo.Pirmą kadenciją prestižinei Mažeikių gimnazijai vadovaujantis E. Vaičiulis sako, kad šiandien situacija gera – mokytojai yra įvaldę technologijas, pamokos vyksta normaliai. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad pandemija sujaukė jaunų žmonių protus.„Šiais metais mūsų pasaulinių olimpiadų laimėtojai, šimtukininkai ne visi stojo, pasiėmė metus pagalvoti“, – teigia 11-oje vietoje gimnazijos reitinguose esančios mokyklos vadovas.Pasak jo, mokytojo profesijos prestižas labai daug priklauso ir nuo pačių mokytojų, tik kelia problemą, kad mokinių tėvai irgi turėtų suprasti, kad mokytojas – irgi žmogus, jam reikia poilsio, todėl prašo tėvų jiems neskambinti savaitgaliais ir jų kamantinėti visais klausimais.E. Vaičiulis gana kritiškai vertina parlamentinių partijų susitarimą dėl švietimo, nes jame, pasak jo, nepakankamai kalbama apie mokytojų ruošimą.Gimnazijos vadovas mano, kad sveikatos, lytiškumo ir visų kitų disciplinų mokytojai neturėtų integruoti į pamokas. Pedagogo teigimu, šiuos dalykus moksleiviams turėtų išaiškinti tų sričių profesionalai.Ved. Edvardas Kubilius

Šalčininkų rajone esanti Baltoji Vokė – vienas jauniausių Lietuvos miestų, kuris pastatytas netrukus po Antrojo pasaulinio karo ir kuris dėl čia rastų durpynų sovietmečiu buvo tapusi tikrų tikriausiu pramonės centru.„Čia buvo vienos didžiausių grandinių, variklių gamyklų, durpių kasimo įmonių Lietuvoje. Iki šiol veikia žuvininkystės ūkis, iš kurio žuvis sovietmečiu į Maskvą buvo vežama siauruku“, – pasakoja Baltosios Vokės Pramogų centro vadovas Robertas Kovgeris.Jo teigimu, pakili miesto dvasia tebėra gyva, bet ne taip, nes miesto ir visos Lietuvos demografinė padėtis smarkiai pasikeitė – sumažėjo gyventojų.Ved. Edvardas Kubilius

Robertas Kovgeris gyvena Šalčininkuose, dirba Baltojoje Vokėje, kur vadovauja Pramogų centrui. Bet pastaruoju metu R. Kovgeris yra vienas tų žmonių, kuris viešai įgarsino Rūdninkų kaimo gyventojų problemas, kai liepos mėnesį greta jų namų buvo apgyvendinti keli šimtai migrantų.Pasak R. Kovgerio, valdžia Rūdninkų problemas iš dalies išgirdo – pagerintas gatvių apšvietimas, žmonėms išdalyti mobilieji telefonai, dujų balionėliai, taip pat sukurtas vietos gyventojų būrys, kuris budi vakarais ir taip padeda pareigūnams užtikrinti bendruomenės saugumą, kai iš stovyklos pabėga migrantai.Nepaisant to, viena nuoskauda lieka. R. Kovgerio teigimu, Rūdninkų žmonės tebepyksta ant vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, kuri dar liepos pabaigoje pareiškė, kad protestai prie Rūdninkų poligono galėjo turėti antivalstybinės veiklos bruožų.Ved. Edvardas Kubilius

Milda ir Linas Lataičiai darbo dienomis gyvena Vilniuje, o savaitgaliais – Taurapilio kaime, sodyboje ant Tauragno ežero kranto.„Čia – mūsų antrieji namai“, – sako grožio specialistė Milda, kuriai pritaria ir jos vyras matininkas Linas.Milda ir Linas – pora, laužanti standartus. Abu jie turi po motociklą.„Vyrui pasakiau – išsilaikau teises ir tu man iškart turėsi nupirkti moticiklą“, – juokiasi Milda, o Linas, norėdamas įgyvendinti savo svajonę, motociklą nupirko ir sau, ir žmonai.Bet tik vienas iš jų ryžosi neeiliniam nuotykiui – sodyboje sugaudyti, išsivirti ir paragauti karkvabalių.„Jie tiesiog į keptuvę patys atskrido. Tai pasiskrudinome aliejuje, druskytės, pipiriukų užbėrėme ir buvo labai skanūs čipsai“, – pasakoja Milda.Ved. Edvardas Kubilius

Netoli Elektrėnų esantis Žikaronių kaimas atgyja. Du jaunuoliai prieš pusmetį tiesiog pievoje savo rankomis surentė nuotykių parką, į kurį dabar žmonės važiuoja iš visos Lietuvos.„Visos kliūtys primena amerikiečių televizijos realybės šou „Išlikimas“. Tik išmetėme visus kankinančius elementus, nes pas mus žmonės atvažiuoja gerai praleisti laiką, o Amerikoje kovoja dėl milijono dolerių“, – juokiasi Liudas Rainys, gyvenantis Vilniuje, bet pastaruoju metu daug laiko praleidžiantis sodyboje Žikaronyse.Žikaronyse gimęs ir su šeima ūkininkaujantis Deividas Stepanavičiis sako, kad visas kliūtis su Liudu padarė savo rankomis.„Aišku, prašiau ir brolio pagalbos, kad su technika atvežtų šiaudų ritinius, nes vienas jų sveria apie 200 kg. Tačiau visa kita padarėme patys“, – pasakoja Deividas.Abu jaunuoliai sako, kad Lietuvos kaimas turi puikias perspektyvas – vis daugiau žmonių renkasi gyventi ar bent jau vasaroti sodybose, sąlygos gyvent ir verslą kurti gerėja. Tik, pasak jų, pats kaimas smarkiai keisis ir jau dabar atrodo kitaip, nei prieš 20 ar 30 metų.Ved. Edvardas Kubilius

13-metis Joris Stankaitis iš Kauno potraukį aviacijai pajuto, kai jam tebuvo treji metai.Šiandien jis sako drąsiai – užaugęs bus keleivinių lėktuvų pilotas, nors jau ir dabar ne kartą yra pilotavęs tikrą lėktuvą.„Tokių vaikų, kurie taip tikslingai, kaip Joris, siektų tikslo, nėra daug. Aš žinau du“, – šypsosi Jorio mokytojas instruktorius Gregorijus Orlovas.Jorio mama Vytautė Stankaitienė sako nežinanti, iš kur jos vaiką šitaip traukia aviacija.„Kai vykstame atostogų, Joris sprendžia, kokiomis avialinijomis skrisime. Jis būna išanalizavęs orlaivį, visuomet pasirenka tokią vietą, kad matytų lėktuvo sparną. Taip jis stebi, kaip dirba pilotai“, – pasakoja Vytautė.O pats Joris priduria, kad labai dažnai užsuka į keleivinio lėktuvo pilotų kabiną.„Patys pilotai ir stiuardesės pamato, kad man labai įdomu, ir net pakviečia nueiti į pilotų kabiną, pasikalbėti su jais“, – dėsto jaunasis pilotas Joris Stankaitis.Ved. Edvardas Kubilius

Vaida ir Aleksandras Vaitiekėnai Tauragnuose, Utenos rajone, nusipirko uždarytą mokyklą ir joje prieš metus įkūrė konferencijų bei poilsio kompleksą „Hilas“, kurį nuomoja renginiams ir turistams.„Vyrauja vilniečiai, kauniečiai, pernai buvo ir iš Vokietijos žmonės atvažiavę“, – pasakoja Vaida, prasitardama, kad toks verslas buvo jos svajonė.Jos vyras Aleksandras sako, kad labai prie svečių nelenda, bet padeda, jeigu jie paprašo pagalbos, pvz., užkurti grilių.„Žmonės iš miesto nežino. Jie gali sudeginti porą dėžučių degtukų, bet nesugalvos, kad pirmiausia reikia uždegti popierių“, – juokiasi Aleksandras.Abu pašnekovai tvirtina, kad prie giliausio Lietuvos ežero esantys Tauragnai dar neatrasti, o labiausiai trūksta maitinimo įstaigos bei vietos valdžios iniciatyvos.Kaip Vaitiekėnams sekasi puoselėti verslą Tauragnuose? Kaip pasikeitė jų gyvenimas, kai namus paliko visi keturi vaikai? Ir kodėl dažną svečią Vaitiekėnų namai pasitinka čia vis skambančiomis bliuzo dainomis?Ved. Edvardas Kubilius

Pasienio su Baltarusija gyventojai migrantus jau sutiko ne kartą. Neteisėtai sieną kirtę žmonės užklysta į jų namus, klausia, ar čia Lietuva.„Kaimynės kieme ryte sutikome migrantus iš Kongo. Jie sakė paryčiais kirtę sieną, brido per upę. Žmonės išsigandę, sušalę, sėdi, dreba. Kaip žmonių tai tikrai gaila“, – pasakoja Ernesta Zabulienė ir Mečislovas Kalėda, gyvenantys Švendubrės kaime, vos keli šimtai metrų nuo Baltarusijos sienos.Varėnos rajono Kabelių kaimo gyventojai sako migrantų dar nematę, bet pasieniečių užkardoje apgyvendintiems žmonėms jau spėjo paaukoti drabužių, mat orai vėsta, labiausiai pagalbos reikia vaikams.„Migrantams reikia padėti, jie juk irgi žmonės. Mes ne jų bijome. Bijome Lukašenkos, nes neaišku, ką jis dar gali sugalvoti“, – dėsto Dalė Zuikevičienė, Kabeliuose turinti parduotuvę.Ved. Edvardas Kubilius

„Į Lietuvą patenkančių migrantų skaičius labai mažas, o žmonėms įvairių baimių kyla dėl nežinojimo. Migracija – ne naujas fenomenas. Tikiuosi, Lietuva šiuos klausimus išsispręs taip gerai, kaip Vokietija“, – migrantų krizę Lietuvoje komentuoja Laima Nader, kuri prieš 25-erius metus išvyko į Vokietiją, susipažino su savo vyru iš Libano ir abu yra imigrantai Vokietijoje.Laimos vaikai, ypač 17-metis Frederikas, labai myli Lietuvą, jam patinka kalbėti lietuviškai. Dėl to jis jau kelerius metus mokosi istorinėje Vasario 16-osios gimnazijoje.Kodėl Laima su vaikais kasmet atostogų grįžta pas mamą į Kaliekius? Kodėl Frederikui taip patinka Lietuva? Ką jie čia veikia? Ir ar sunku buvo integruotis Vokietijoje?Ved. Edvardas Kubilius

Raseinių rajono Nemakščių miestelyje jau daugiau kaip 20 metų veikia unikalus „Aštuonračio muziejukas“, kurį įkūrė technikos entuziastas Leonas Tamulevičius.Pagrindinis šio muziejaus eksponatas – aštuonratė transporto priemonė, kuri sukonstruota pagal 1905 m. parengtus bajoro Pšemislovo Neveravičiaus brėžinius.Muziejuje – per 5 tūkst. įvairiausių eksponatų, menančių sovietmetį, tarpukarį, caro laikus ir net akmens amžių.„Noriu rodyti ir pasakoti žmonėms apie praeitį“, – sako muziejaus įkūrėjas L. Tamulevičius.Tiesa, net jis kartais nustemba, išgirdęs, kad daliai lankytojų labiausiai patinka muziejaus tualetas, kuriame – gausybė atrakcijų bei, pvz., sovietmetį menantys moteriški raitūzai ar prezervatyvai.Ved. Edvardas Kubilius

Už Vilniaus. Ved. Edvardas Kubilius

Trys Kupiškio rajone, Šimonių miestelyje, gyvenančios pensininkės neturi nė minutės laisvos.Renata Misiūnienė rašo knygas ir leidžia miestelio laikraštį.Genovaitė Vaitkūnienė augina vištas ir neatsitraukia nuo planšetės.Ir dar su seserimi Ona Kavoliūniene vis padainuoja tiesiog susiskambinusios telefonu.Ved. Edvardas Kubilius

Alytaus rajono ūkininkas Nerijus Simanavičius prieš dešimtmetį svarstė, kokį tvartą savo gyvuliams pastatyti. Ir pastatė tvartą, kuris vizualiai primena cirko palapinę – sienos išdėstytos apskritimu, o vietoje stogo – tentas.Šis tvartas iš karto ėmė traukti Galintankos kaimu važiuojančių žmonių dėmesį – jie niekaip nesuprato, kodėl vidurį kaimo stovi cirkas.Ar pasiteisino cirko palapinę primenantis tvartas? Nerijus sako, kad taip – patogu ir jam, ir jo gyvuliams.Tačiau praėjusią žiemą, kai Lietuvoje itin gausiai prisnigo, Nerijaus ūkį ištiko nelaimė – tentas nebeatlaikė, o ir prispausti gyvuliai ne visi išsigelbėjo.Kaip Nerijui Simanavičiui sekasi atstatyti tvartą? Kiek jis prisiriša prie savo bulių ir karvių? Ir kaip atrodo gyvenimas Alytaus rajono Galintankos kaime, kuriame – vos 11 sodybų?Ved. Edvardas Kubilius

Vilkaviškio mieste yra didžiulis Paežerių ežeras, kuriame gyvenimas tiesiog virte verda.Šiame ežere veikia labai aktyvus buriuotojų klubas „Škvalas“.Dėl to ant ežero kranto įkurtas laivų uostelis, čia vaikai mokomi buriuoti, vyksta regatos, netgi lemputėmis apkaišytų jachtų paradai, kuriuos vietos žmonės tiesiog dievina.Laidos klausytojus paplaukioti Paežerių ežere kviečia buriuotojų klubo prezidentas Eimutis Inkrata ir klubo iždininkas Remigijus Maladauskas.Ved. Edvardas Kubilius

Nikolajaus Majevskij šeima prie automagistralės įkūrė ne tik garsiąją kavinę „Nikola“, bet ir didžiulį ekologinį ūkį.Per tris dešimtmečius ūkyje augintos grūdinės kultūros, kiaulės, pieninės karvės, lapės, šinšilos, putpelės, netgi stručiai. Šiandien – tik mėsiniai galvijai.Didžiulėje sodyboje Paalsio kaime gyvena visa šeima – Nikolajus su žmona Rima bei dvi dukros Edita ir Diana su savo šeimomis.Ar sunku auginti mėsinius galvijus? Kaip įmanoma sugalvoti vis naują jautienos produktą? Ir kaip išlaikyti visą šeimą aktyviame versle?Ved. Edvardas Kubilius

Raseinių rajone, abiejose automagistralės pusėse, veikia kavinė „Nikola“. Mažesnė kavinukė, automagistrale važiuojant Vilniaus link, atidaryta 1994 m. Kita – didesnė kavinė – važiuojant Klaipėdos link duris pravėrė 2000-aisiais.Ši kavinė nuo seno garsėja savo varškės spurgomis. Jų sumanytoja – Edita Majevskaja. Edita su šeima spurgų receptą tobulino gana ilgai ir pripažįsta, kad darbuotojus išmokyti virti šias spurgas ne taip jau paprasta.Editos sesuo Diana Alarbied-Majevskaja pabrėžia, kad abi kavinės garsėja ne tik spurgomis, bet ir patiekalais su šeimos užauginta ir subrandinta jautiena. Pvz., cepelinais su jautiena. Su kiauliena net ir labai norėdami cepelinų „Nikoloje“ nerastumėte.„Nikola“ – kavinė, kurioje įkurta partija „Tvarka ir teisingumas“. Kavinė, kurioje lankosi Lietuvos ir užsienio įžymybės, valstybių vadovai – čia valgė ir Mongolijos prezidentas, vis užsuka buvę Lietuvos prezidentai – Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė. Dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda čia irgi sustoja.Laidoje taip pat paaiškės, kad istorijoje yra buvę atvejų, kai darbuotojai iš vienos kavinės į kitą kartais eidavo per automagistralę.Ved. Edvardas Kubilius

22-ejų Jonas Valaitis su vaikinu jau metus gyvena Tauragėje. Prieš tai jaunuolis gyveno Klaipėdoje, Šilutėje.Tauragėje J. Valaitis bendradarbiauja su vietos leidiniu „Tauragės žinios“, yra sukūręs ir vysto žmogaus teisėms skirtą portalą Jarmo.net."LGBT bendruomenės nariui sunku gyventi visur“, – sako J. Valaitis, paklaustas, kur geriau gyventi – Tauragėje ar Klaipėdoje.J. Valaitis sako esąs nusivylęs Seimo sprendimu nepritarti Partnerystės įstatymui, mano, kad politikų apsisprendimui daug įtakos galėjo turėti ir pastaruoju metu prieš LGBT žmones vykdoma intensyvi dezinformacijos kampanija.Žmogaus teisių aktyvistas iš Lietuvos išvykti neketina – planuoja ir toliau čia gyventi bei kovoti už žmogaus teises, nors ir pažįsta ne vieną LGBT bendruomenės narį, kuris, nesulaukęs lygių teisių, išvyko gyventi svetur.Ved. Edvardas Kubilius

Dvi kirpėjos – Jolanta Kairaitienė iš Kybartų ir Gintarė Savickienė iš Alvito – itin mėgsta atostogauti Turkijoje.„Lėktuvui nusileidus Turkijoje, jaučiuosi tarsi sugrįžusi namo“, – sako J. Kairaitienė, neseniai Turkiją aplankiusi dešimtą kartą.Pasak jau net vienuoliktą kartą Turkijoje atostogaujančios G. Savickienės, draugės šią šalį renkasi, nes čia malonūs žmonės ir nėra amžiaus cenzo – vidutinio amžiaus žmonės gali drąsiai eiti į naktinius klubus ir ten atsipalaiduoti be jokių išankstinių vertinimų.„Jei ateitume į klubą Lietuvoje, mums tikriausiai pasakytų, kad pensijų čia nedalija“, – juokiasi G. Savickienė.Abi moterys – ne tik kirpėjos, bet ir labai geros draugės. Rūpinasi viena kitos šukuosenomis.Pastaruoju metu jos labiausiai pyksta, kad Vilkaviškio rajone niekaip negali pasiskiepyti nuo koronaviruso, dėl to, grįžus iš atostogų, tenka saviizoliuotis.Abi pašnekovės gyvenimą Vilkaviškio rajone vertina teigiamai – sako, kad galima ir dirbti, ir užsidirbti.Ved. Edvardas Kubilius

Vos už 28 km. nuo Vilniaus – Šalčininkų rajone – yra toks Rūdninkų kaimas.Jame gyvena ypatinga moteris – Kristina Slavinska, kuri apie savo gimtąjį kaimą ir jo apylinkes žino praktiškai viską. Kuri savo pavyzdžiu rodo meilę kitiems žmonėms – pasiima globoti 5-erių metų berniuką. Ir kuri kritikuoja žiniasklaidą, vis skelbiančią, kad jos Šalčininkų rajono žmonės nesiskiepija ir laukia rusiškosios Sputnik vakcinos.Ved. Edvardas Kubilius

Už Vilniaus. Ved. Edvardas Kubilius

Nijolė Marija Milaknienė – garsiosios bajorų, dvarininkų Komarų šeimos palikuonė, kuri su vyru bei vaikais jau 30 metų rūpinasi šeimai priklausančiu Palėvenės dvaru Kupiškio rajone.N. Milaknienė pasakoja, kad jos šeima dvarą bando puoselėti savo jėgomis – patys remontuoja pastatus, tvarko aplinką. Tam, kad užsidirbtų ir galėtų išlaikyti dvarą, jį nuomoja vestuvėms, gimtadieniams, veda ekskursijas.N. Milaknienės teigimu, Lietuvoje daugybė dvarų tiesiog griūva, nes nėra jokios vieningos jų išsaugojimo politikos.Ved. Edvardas Kubilius

Rokiškyje gyvenanti Janina Sakalauskienė su džiaugsmu laukia savo 100 metų jubiliejaus. Kasdien skaito knygas, laikraščius, klauso radijo ir dėkoja dukroms, kad jos rūpinasi senatvėje.J. Sakalauskienė – tarsi kalbantis istorijos vadovėlis, kuriame užfiksuota prezidento Antano Smetonos Lietuva, Antasis pasaulinis karas ir visos kančios, kurias per sovietų okupaciją teko patirti Lietuvos žmonėms – pažeminimą, smurtą, alkį, alinantį darbą.Vis dėlto J. Sakalauskienė šiandien šypsosi. Taigi kaip laidos herojė mato šiandienos Lietuvą ir kaip džiaugtis senatve?Ved. Edvardas Kubilius

Roma Baronaitė bendrosios praktikos slaugytoja medicinos punkte Kupiškio rajono Lukonių kaime dirba 30 metų. Moteris sako, kad pandemija gyvenimą smarkiai pakeitė, jaučiasi tarsi dalyvautų biologiniame kare.Pasak R. Baronaitės, skaudžiausia, kai matai nuo koronaviruso mirštantį pažįstamą kaimo žmogų, o jam niekuo negali padėti.R. Baronaitė ne tik slaugytoja, bet ir medžiotoja. Ji savo namuose turi įsirengusi medžiotojos kambarį, kuriame laiko aprangą ir trofėjus, prisėda išgerti arbatos. Ir prisipažįsta, kad nedrįsta šauti į elnią ar briedį. Tiesiog gaila.R. Baronaitė šoka ir linijinių šokių kolektyve „Širšės“, kuris jai – didžiulė pramoga.Ved. Edvardas Kubilius

Rokiškiečiui Antanui Taparauskui buvo 28-eri, kai jis pradėjo vadovauti Rokiškio autobusų parkui.Po metų direktoriaus pozicijoje A. Taparauskas prisipažįsta – buvo kolegų, kurie skeptiškai žiūrėjo į jauną vadovą, bet su laiku visus neigiamus nusistatymus pavyko pastumti į šoną.A. Taparauskas pasakoja, kad jo vadovaujamas ir kitų panašaus dydžio rajonų autobusų parkai išgyvena sudėtingus laikus – per pandemiją maršrutų mažiau, keleivių mažiau, todėl vos įmanoma sudurti galą su galu.Pasak A. Taparausko, nepatenkinti ir žmonės, kuriems tapo sunkiau iš kaimo nuvykti į miestą, nerimą kelia ir valdžios planuojama didelė reforma, nes ji smarkiai pakoreguos nedidelių rajonų autobusų parkų gyvenimą.Ved. Edvardas Kubilius

18-metis Jonas Trumpa šiuo metu dėl karantino neveikiančiame šeimos viešbutyje ant Sartų ežero kranto ruošiasi brandos egzaminams ir ketina stoti mokytis į užsienio universitetą.Tuo pat metu su broliu ir draugais kuria pirmąjį savo verslą – veislinį paukštyną. J. Trumpa sako, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas be pagrindinės profesijos turėtų turėti ir nedidelį verslą, jog tinkamai galėtų pasirūpinti savimi ir savo šeima.J. Trumpa, kuris yra žinomo verslininko, „Rokiškio sūrio“ savininko Antano Trumpos anūkas, prisipažįsta, kad augti verslininkų šeimoje nėra taip paprasta, kaip daugeliui gali pasirodyti iš šono.Ved. Edvardas Kubilius

Verslininkai Indrė ir Ramūnas Gruzdai Pakruojo rajone turi ūkį, kuriame augina sėklą ūkininkams.Iš Kinijos plukdo ir parduoda įvairius metalinius sandėlius, angarus.Laisvalaikiu važinėja motociklais, skraido lėktuvėliais ir kasmet atostogų stengiasi nuvažiuoti į JAV, Floridą.„Pakruojyje mums gyventi gerai, nieko netrūksta. Nuolat dirbame ir tobulėjame“, – sako du vaikus auginantys Indrė ir Ramūnas.Ved. Edvardas Kubilius

Joniškio centre stovi aparatas, kuriame žvejai bet kuriuo paros metu gali nusipirkti įvairiausių masalų: musių ar uodo trūklio lervų, kitų kirminų.Tokį aparatą pastatęs ugniagesys gelbėtojas Donatas Lekavičius sako, kad tai – ir galimybė papildomai užsidirbti, ir didelė pagalba žvejams.Lervos į Joniškio autobusų stotį atvažiuoja maždaug kartą per savaitę, autobusų stotyje jas pirmoji sutinka dispečerė Aldona.Kaip išvis sugalvoti maisto aparate pardavinėti lervas žvejams? Kiek išplitęs toks verslas Lietuvoje?Ved. Edvardas Kubilius

Karolina Sipavičiūtė, jos vaikinas Ernestas Leimontas ir jo jaunesnysis brolis Šarūnas Leimontas metė darbus užsienyje, prieš pandemiją grįžo į Lietuvą ir Pakruojo rajone, Triškonių kaime, įkūrė rankų darbo šokolado cechą.Jame gamina įvairiausius saldainius, šokoladu padabina apelsinų, citrinų žieveles, netrukus pristatys ir pirmąsias aukščiausios kokybės šokoladines plyteles, šokoladinių kiaušinius.„Lengva nebuvo ir nėra, bet mes labai labai to norėjom“,– sako jaunuoliai, patys savo rankomis suremontavę gyvenamąjį namą ir jame įkūrę cechą.Kaip šokoladas atsirado šių jaunuolių gyvenime? Kodėl šokolado cechą jie atidarė ne kur nors Vilniuje, Klaipėdoje, o Pakruojo rajone? Ir ar jie turi ką veikti nedideliame kaime?Ved. Edvardas Kubilius

Kauno rajone, Kačerginėje, gyvenantys Jurgita ir Kazimieras Grinkevičiai jau 12 metų yra socialiniai globėjai.Šiuo metu Jurgitos ir Kazimiero šeimoje – 6 vaikai: 2 biologiniai, 1 nuolatinis globotinis, 3 laikinieji globotiniai.Kodėl Jurgita ir Kazimieras nusprendė tapti socialiniais globėjais? Kaip atrodo ir kaip jaučiasi iš savo šeimos paimti vaikai? Kodėl berniukams vaikų namuose augti sunkiau nei mergaitėms?Ved. Edvardas Kubilius

Audėja Rūta Bučinskaitė ir keramikas Andrius Janulaitis – jaunuolių pora, nusprendusi gyventi vienkiemyje, Adomiškių kaime, Šakių r.Abu jie turi nemenką įvairiausių gyvūnų ūkį, nedidelį daržą. Mėgsta vaikščioti su ožiais ir leisti laiką su žirgais.Rūta netoliese esančiame Zyplių dvare veda ekskursijas, Andrius – keramikos edukacijos.Kodėl jie nusprendė gyventi vienkiemyje? Kaip jiems sekasi tvarkytis? Ir ką jie daro, kad net į kasdienius rūpesčius žiuri su plačia šypsena?Ved. Edvardas Kubilius

Kai norime aplankyti draugus, sėdame į automobilį ir važiuojame. Bet Lietuvoje yra žmonių, kurie pas draugus tiesiog nuskrenda. Būtent taip gyvena kaunietis verslininkas, pilotas, Kauno skraidūnų klubo vadovas Šarūnas Petraitis.Kodėl Šarūnui Lietuva iš oro visada atrodo gražesnė? Kiek kainuoja turėti savo lėktuvą? Iš kur atsiranda tokia didelė meilė viskam, kas gali pakilti į dangų?Ved. Edvardas Kubilius

Šakių rajone, Užkertulių kaime, gyvenanti Asta Bybartienė siuva praktiškai visą savo gyvenimą. Pastaruosius 12 metų ji geriausiai žinoma dėl savo pasiūtų šlepečių, kurias mielai perka toli gražu ne tik Šakių rajono žmonės.Tačiau, prasidėjus pandemijai, Astos siuvyklėlėje įsikūrė ir jos dukra Laura Saunorienė – ji išpildė seną svajonę ir įkūrė aprangos dizaino butiką, kuriame kuria vienetinius drabužius.Kaip mamai ir dukrai sekasi puoselėti savo verslus Užkertulių kaime? Ar tikrai mamos ir dukros duetas nesipyksta, kurdamas drabužius? Kaip įmanoma, siuvant visą gyvenimą, neįsisiūti į pirštą ar iš kur pasistemti idėjų naujam drabužiui?Ved. Edvardas Kubilius

Kiekvienas gyventojas turi savo seniūną. Bet tikrai ne kiekvieno seniūnas moka 9 užsienio kalbas.Ir ne kiekvieno seniūnas dirba jaukiame istoriniame pastate su antikvariniais baldais ir vaizdu į Nemuną.Būtent tokia yra Kauno rajono Kačerginės miestelio seniūnė Aistė Ivanovaitė-Petraitienė.Kaip įmanoma išmokti 9 užsienio kalbas ir kaip dar suspėti eiti seniūnės pareigas?Ved. Edvardas Kubilius

„Kiekvienas vaikas turi teisę augti šeimoje“, – štai tokios nuomonės laikosi verslininkė iš Šakių Rasita Grincevičienė, kuri su vyru Dainiumi, turėdami 3 biologinius vaikus, į savo šeimą priėmė paauglį, o vėliau – ir jo mažametį brolį. Šiandien abu jie sako labai aiškiai – yra 5 vaikų tėvai.Rasita šiuo savo pirmuoju interviu žiniasklaidai nori paskatinti daugiau šeimų pasekti jos pavyzdžiu – nenusisukti nuo greta gyvenančių vaikų problemų. Ir po interviu Rasita sakė būsianti labai laiminga, jei kuri nors šeima – taip, kaip jos – priglaus bent vieną vaiką, kuriam reikia jaukių namų.Ved. Edvardas Kubilius

Ar galite sau leisti išvykti atostogų ir telefoną palikti namie? Štai ūkininkas Kęstutis Zakas sau tokią prabangą gali leisti, nes kai jo nėra namie, šeimos ūkiu kuo puikiausiai pasirūpina trys vaikai – dukra Eglė ir sūnūs Kęstutis bei Saulius.Joniškio rajone daržovių ūkį turinti Zakų šeima džiaugiasi per karantiną atradusi naują nišą. Kadangi žmonės mažiau nuperka daržovių, Zakai sugalvojo iš jų gaminti įvairiausias salotas. Jas esą gyventojai perka noriai, nes patiems nereikia tų salotų gaminti.Taigi kaip atrodo daržovių ūkis? Kodėl ne visiems pirkėjams tinka bukesnė ar plonesnė morka? Ir kaip taip nutiko, kad ūkyje verčiasi visa didelė šeima?Ved. Edvardas Kubilius

Neseniai Joniškio rajoną sudrebino netikėta žinia – ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju medicinai dirbti pradėjo žinomas jaunas ir perspektyvus gydytojas Martynas Gedminas. Joniškiečiai neslepia, kad tai jiems didelis įvykis ir laukia gerų permainų rajono ligoninėje.Pats Martynas prisipažįsta – prieš priimdamas mero Vitalijaus Gailiaus pasiūlymą atvykti dirbti į Joniškį, galvojo. Ir nemažai.Vis dėlto – kas jauną gydytoją atviliojo į nedidelio miesto ligoninę? Kokią jis mato rajonų ligoninių ateitį? Kaip Martynui su kolegomis sekasi valdyti koronaviruso pandemiją? Ir kodėl Martynas, kaip jis pats sako, yra žiauriai piktas ant buvusios valdžios?Ved. Edvardas Kubilius

Viešvilės gyventojams netinka, kad kai jų miestelyje kyla gaisras, ugniagesių reikia laukti iki pusvalandžio. Todėl jie patys 2017 metais įkūrė savanorių ugniagesių komandą.Šiandien joje dirba 20 vyrų, kurie net ir naktį kyla iš lovos ir važiuoja padėti kaimynams, pažįstamiems.Gaisrą galintį gesinti automobilį Viešvilei padovanojo kolegos iš Lenkijos Ryno miesto, darbo įrankius ugniagesiai kaip paramą gauna iš kitų šalių.Viešvilės vyrai sako, kad ugniagesio darbas – ir laisvalaikio užsiėmimas, ir didžiulė pagalba aplinkiniams gyventojams. Tiesiog visi jaučiasi saugiau.Ved. Edvardas Kubilius

2017 m. kovo mėn. Rusnės salos gyventojai LRT RADIJUI sakė atvirai: „Mūsų niekas negirdi, niekas mums estakados per apsemtą kelio ruožą nepastatys. Į mus žiūri kaip į zoologijos sodo gyventojus“.2019 m. gegužės mėn. 18 d. estakada buvo pastatyta ir atidaryta.Šiandien rusniškiai sako atvirai – estakada iš esmės pakeitė jų gyvenimą, išprendė svarbiausią susisiekimo problemą, salai suteikė naujų perspektyvų.Ved. Edvardas Kubilius

„Vaikai gyvena bendruomenėje", – tokį užrašą 2015 m. prezidentė Dalia Grybauskaitė pakabino ant Marijampolės vaikų globos namų durų. Tądien „Putino“ vaikų namai buvo uždaryti, o 19 čia gyvenančių vaikų persikraustė į 3 atskirus namus.Tuomet ir prezidentė, ir Vyriausybė buvo užsibrėžę visus didelius vaikų namus uždaryti iki 2019 m. pabaigos.Šiandien jau 2020 m. pabaiga, o uždaryti toli gražu ne visi vaikų namai. Tokių dar liko 65, prieš 5-erius metus buvo 95. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sako, kad visi stacionarūs vaikų namai bus uždaryti iki 2021 m. pabaigos.Šiandien valstybė globoja 1780 vaikų. Prieš 5-erius metus valstybės pagalbos reikėjo daugiau kaip 3 tūkst. vaikų.Reforma palietė ir Jurbarko rajono Viešvilės miestelį. Daugiau kaip 70 m. veikę dideli vaikų namai taip pat uždaryti, vaikai perkelti į 4 atskirus namus. 2 iš jų – Viešvilėje, kiti 2 – Smalininkuose, netoliese.Geriau ar ne vaikams gyventi po kelis viename name negu dideliuose vaikų namuose? Tai klausimas, į kurį vienareikšmio atsakymo nėra. Į šį klausimą lengvai atsakyti negali ir „Spindulio“ šeimyna, kurios 7 vaikai gyvena name Viešvilėje.Ved. Edvardas Kubilius

Vilnietė Monika Dobrovolskytė į Šyšos kaimą Šilutės rajone atsikraustė prieš 10-metį. Atsikraustė, nes jaučia didžiulį potraukį potvyniui.36-erių M. Dobrovolskytė, net ir atėjus potvyniui, savo namų neapleidžia. Priešingai, gyvena vandenyje ir tuo džiaugiasi. Ji kateriu plaukia pas kaimyną, į parduotuvę ar ligoninę.Nors dabar karantinas, M. Dobrovolskytė neturi nė minutės laisvos – virina stovą savo naujajai jachtai, kurią išbandys vos tik galės.Ved. Edvardas Kubilius

28-erių Jevgenijus Polonis ir 30-metis Viačeslavas Mikelionis gimė, augo ir gyveno Šalčininkuose.Šiandien abu jie yra sėkmingai įsitvirtinę sostinėje. J. Polonis – vienas iš startuolio „GoRamp“ įkūrėjų. V. Mikelionis – nekilnojamojo turto brokeris, parduodantis būstą Vilniaus regione.Pašnekovai sako, kad toli gražu ne visi Šalčininkų rajone gyvenantys žmonės moka lietuviškai. Tačiau daugiakalbėje aplinkoje augantys jaunuoliai turi nenuginčijamą konkurencinį pranašumą.Kaip trūkumus paversti privalumais ir kaip sukurti savo sėkmės istoriją?Ved. Edvardas Kubilius

Joniškio rajone gyvenanti 33-ejų Jūratė Malinauskaitė įvairiose šventėse kartu su amžinatilsį tėčiu groti pradėjo dar būdama vaikas.Šiandien ji – didžiulę patirtį sukaupusi profesionali renginių vedėja, muzikantė, kultūros darbuotoja.„Per pandemiją visai nieko nebevyksta. Tik laidotuvėse kartais dar tenka pagroti“, – prisipažįsta mergina.Jūratė atvira – per tiek metų laidotuvėse ir smuikas yra subyrėjęs į šipulius, ir grasinimų per vestuves sulaukta.Koks jausmas groti mirusiojo išlydėtuvėse? Ar tikrai mirusiojo artimiesiems reikia tik giesmių? Kaip keičiasi vestuvių tradicijos ir įvairiausiose šventėse suvartojamo alkoholio kiekis?Ved. Edvardas Kubilius

Ignalinos rajone, netoli Didžiasalio kaimo, prie pat sienos su Baltarusija, jau daugiau kaip 30 metų veikia žuvininkystės ūkis „Birvėtos tvenkiniai“. Tai vienas didžiausių tokių ūkių Lietuvoje. Jame dirba beveik 50 žmonių.Kaip pasienyje atsirado žuvininkystės ūkis? Kaip žuvys virsta maisto produktais ant mūsų stalo? Ar sunku dirbti tokiame ūkyje? Kaip verslininkai prisitaiko prie prekybos centrų sprendimo nebepardavinėti gyvos žuvies?Pasakoja verslininkai Edita Brukštuvienė ir jos sūnus Vykintas Brukštus.Ved. Edvardas Kubilius

Lietuvos užkampis, kuriame – apgriuvę pastatai, skurdas ir alkoholis. Tokia etiketė jau kone du dešimtmečius klijuojama prie Baltarusijos esančiam Didžiasalio kaimui. Bet seniūnas Antanas Pauliukėnas sako, kad taip – nėra.Maža to, atsiranda vis daugiau jaunų šeimų, kurios didmiesčius iškeičia būtent į Didžiasalį – jas vilioja itin pigus būstas. Vienas tokių – 30-metis Rokas Rožickas, namus Didžiasalyje nusipirkęs dar 2013 m.Kokie Didžiasalio džiaugsmai ir vargai šiandien?Ved. Edvardas Kubilius

Vieną dieną šiukšlynas, kitą – muziejus, į kurį žmonės važiuoja iš visos Lietuvos. Ir ne tik. Tokia karo laikus menančio bunkerio metamorfozė 2013 m. įvyko šalia Kalvarijos.Vienas šio virsmo iniciatorių – 34-erių verslininkas ir visuomenininkas Robertas Degutis. Robertas laidos „Už Vilniaus“ klausytojus kviečia pasivaikščioti po spalvotą bunkerį bei jo akimis pamatyti Kalvariją – savo istorija ir gamta turtingą pasienio su Lenkija miestą.Ved. Edvardas Kubilius

Dar viena autoparduotuvės kelionė po Radviliškio rajoną – sunkiai išvažiuojami vienkiemiai ir visiškai pamiršti žmonės. Parduotuvės ant ratų savininkas Rolandas Elertas lanko atokiame vienkiemyje gyvenančią senjorų šeimą, taip pat sunkiai judančią moterį, kurią pats turi išstumti į lauką ir parstumti namo. Verslininkas prisipažįsta – kaime vyresnio amžiaus žmonės yra pamiršti. Jei žmogus miršta, dažniausiai jis arba paštininkas randa jau savaitę gulintį žmogų.Ved. Edvardas Kubilius

Autoparduotuvę turintis verslininkas iš Panevėžio Rolandas Elertas sako, kad pagrindiniai jo pirkėjai – miestelių, kaimų ir vienkiemių gyventojai, kuriems kartais net ir keli kilometrai iki artimiausios parduotuvės neįveikiami. R. Elertas penkias dienas per savaitę važinėja po Panevėžio ir Radviliškio rajonų gyvenvietes. Rolandas sako, kad yra ne tik prekybininkas, bet ir socialinis darbuotojas, nes kai kuriuos senjorus aplanko tik jis ir paštininkas. Su R. Elertu vieną šeštadienį kartu į kelionę po Radviliškio rajono gyvenvietes leidžiasi ir laida „Už Vilniaus”. Joje – pokalbiai su gyventojais apie tai, kiek jiems svarbi ši parduotuvė ant ratų, ką žmonės perka, ar turi iš ko apsipirkti ir kaip apskritai gyvena.Ved. Edvardas Kubilius

Specialistai sutinka, kad socialinė pagalba Elektrėnuose išvystyta gerai. Čia žmonėms padeda ne tik tradicinis Socialinių paslaugų centras, bet ir specialus projektas „Elektrėnų bendruomeniniai šeimos namai“, kuris žmonėms teikia psichologinę pagalbą, moko pozityviosios tėvystės. Elektrėnuose organizuojami ir specialūs mokymai šeimoje smurtavusiems žmonėms. Maža to, profesinėje mokykloje dar rengiami ir socialinių darbuotojų padėjėjai.Ar tikrai ir kaip įmanoma padėti šeimoje smurtavusiam žmogui? Kodėl socialinių darbuotojų padėjėjais tapti nori ne tik jaunimas, bet ir vidutinio amžiaus žmonės? Ir ar keičiasi visuomenės požiūris į socialinį darbą apskritai? Laidos herojus –Elektrėnuose sutiktas 31-erių socialinis darbuotojas Dovydas Bliujus.Ved. Edvardas Kubilius

Atlikėja Justė Arlauskaitė-Jazzu Anykščiuose beveik prieš porą metų įkūrė restoraną „Basi Basi“ ir virtuvei vadovauti patikėjo 29-erių šefui Ignui Višinskui. Jis prisipažįsta, kad dirbti virtuvėje su kauke nelengva – kartais tenka ir sriubą per ją paragauti. Jaunasis šefas taip pat prisipažįsta, kad skauda širdį, kai dalis klientų ne visuomet suvalgo visą jiems pagamintą patiekalą.Ved. Edvardas Kubilius

Kai kurie Trakų rajono menininkai plačiajai visuomenei žinomi geriau nei savosiose apylinkėse, todėl jie ėmė burtis ir, kaip patys sako, lįsti lauk iš paežerėse įsikūrusių savo sodybų. Daugiau kaip 10 vietos menininkų organizuoja visą renginių ciklą, per kurį visi kartu pristato savo darbus ir taip prisistato Trakų rajono žmonėms. Trakų istorijos muziejaus direktorė Alvyga Zmejevskienė sako, kad Trakai jau nuo seno garsūs savo istorine praeitimi, todėl dabar norima parodyti, jog šiame mieste yra ir šiuolaikinio meno kūrėjų.Ved. Edvardas Kubilius

„Mes turbūt esame blaiviausias kaimas Lietuvoje“, – sako Drevinskų šeima, gyvenanti Germaniškio kaime Biržų rajone. Šio kaimo vyrai anoniminių alkoholikų klubą įkūrė dar 1996 m. Šiandien čia – absoliuti dauguma gyventojų visiškai nevartoja alkoholio, likęs yra vos vienas kitas išgeriantis. Nesnaudė ir alkoholio atsisakiusių vyrų žmonos – jos būrėsi atskirai, viena kitą palaikė ir, kaip sako pačios, mokėsi iš naujo gyventi su savo mylimaisiais.Ved. Edvardas Kubilius

Gamtininkas Andrius Gaidamavičius sako, kad tokio gausaus grybų sezono dar nėra matęs. Laidoje – gamtininko patarimai, kaip taisyklingai grybauti, kaip grybus geriausia apdoroti ir kaip žinoti, ar grybas nuodingas.Ved. Edvardas Kubilius

„Tikrai ateis diena, kai į prabangiausią Lietuvos kurortą – Nidą – teks važiuoti džipais per smėlį ar pajūriu joti arkliu“, – juokauja Neringos meras Darius Jasaitis, pabrėždamas, kad neaišku, ar valstybės institucijoms apskritai kada nors pavyks susitarti dėl vienintelio per visą Kuršių neriją einančio kelio sutvarkymo.Dievo kampeliu vadinamo miesto meras atvirai – apie biurokratijos absurdus ir valstybės institucijų nesusikalbėjimą.Ved. Edvardas Kubilius

18-metis Kristupas Skuturna iš Rokiškio – išskirtinis jaunuolis. Jau kelerius metus jis vasarą važiuoja padirbėti į Airiją, savanoriavo greitosios medicinos pagalbos komandoje, neseniai dalyvavo LRT projekte „Nacionalinė ekspedicija“. Šiuo metu, gyvendamas Rokiškyje, nuotoliniu būdu mokosi gimnazijoje Vilniuje ir planuoja turėti savo bityną.Ved. Edvardas Kubilius

Pirmoji kelionė už Vilniaus – į Kauno laisvąją ekonominę zoną pas įmonių grupės „Elinta“ komandą. Jos sukurtos elektromobilių įkrovimo stotelės naudojamos visame pasaulyje, išvystytas termovizorius žmonių temperatūrai matuoti puikuojasi Pentagone, sukurtus pėdų skenerius naudoja JAV futbolo lyga, o elektromobilių variklius išbando tam specialiai surinktas sportinis elektromobilis. Pasak įmonės įkūrėjo dr. Vytauto Jokužio, toks jausmas, kad jų kuriamos ir vystomos aukštosios technologijos užsieniui labiau reikalingos nei Lietuvai. Kodėl? Ved. Edvardas Kubilius