Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Skandinavijos šalys ėmėsi remti Lietuvą. Parama buvo siunčiama įvairiomis formomis, viena jų – žemės ūkio technika.Pirmieji ūkininkai Kretingos rajone, Asta ir Statys Šmeižiai, iš Švedijos gavo dvivagį plūgą. Už gautą darbo įrankį jie išsiuntė padėkos laiškus. Šitaip prasidėjo draugystė, trunkanti iki šiol.Ką tik iš komunizmo išsivadavusių šalių gyventojams daug ko trūko - nebuvo plataus maisto, drabužių pasirinkimo. Todėl nuvažiavus į Skandinavijos šalis buvo matyti didelis kontrastas. Šalių vyriausybės skatino padėti mažiau pasiturinčioms šalims, visgi žmonės savo iniciatyva organizuodavo įvairius siuntinius į Lietuvą: atsiųsdavo drabužių, baldų, negendančių maisto produktų.Šioje laidoje istorija, kaip siuntiniai iš Švedijos tapo didesnės istorijos pradžia, kaip tai palengvino gyvenimą ir smarkiai prisidėjo prie to, kaip laidos pašnekovai gyvena ir mato pasaulį dabar.Autorė Teresė BernatonytėNuotrauka: asmeninis Astos ir Stasio Šmeižių archyvas

Šepetos pelkė svarbi tuo, kad yra viena iš trijų dar iki Antrojo pasaulinio karo ištyrinėtų ir aprašytų pelkių. Mokslininkai skubėjo tai padaryti, nes buvo numatyta ją nusausinti ir paversti durpių telkiniu.Nors gamtininkai kvietė išsaugoti pelkę su retu augalu beržų keružiu, jų balsai nebuvo girdimi.Šiandien tai durpynas, kuriame durpių ištekliai eina į pabaigą. Jį valdanti įmonė yra pradėjusi vandens lygio atstatymo darbus. Nors valstybei yra įsipareigojusi tik patvenkti ir sudaryti sąlygas pelkinio režimo atsistatymui, įmonė taip pat planuoja atkurti pelkinę augaliją: kiminus, saulašares, beržus keružius ir visą augalijos kilimą. Nors tai turi savų rizikų.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Vasarį žurnalistė Ieva Balsiūnaitė parengė radijo dokumentiką apie du jaunus Ukrainos karius, kurių kova dėl savo šalies prasidėjo, kai jie prisijungė prie Euromaidano protestų. Vienam jų, Kostiai, tuomet buvo tik 13-a.Liepos pabaigoje Ievą pasiekė žinia, kad Kostia žuvo. Jam buvo 23-eji.Kostia paliko atsisveikinimo laišką, kuriame detaliai aprašė, kaip turėtų atrodyti jo laidotuvės ir gedėjimas. Jis norėjo, kad jo laidotuvėse nebūtų juodų drabužių, ašarų ir įprastų tradicijų. Vietoje to – blizgučiai ant draugų skruostų, ukrainietiškos dainos ir juokas, prisimenant Kostios gyvenimą.„Iš manęs nebus jokių citatų ar pamokymų, nes aš esu niekas“ - rašė Kostia. „Bet būtų šaunu, jei įsitrauktumėte į Ukrainos atkūrimą, rengtumėte kultūrinius renginius, susiburtumėte, keliautumėte, išbandytumėte kažką naujo ir priimtumėte iššūkius.“Kostios pelenai, jo mamos pageidavimu, išbarstyti skirtingose pasaulio vietose. Dalelė jų atkeliavo ir į Lietuvą. Ieva organizuoja pelenų kelionę į Lietuvą, renka Kostios artimųjų ir draugų prisiminimus apie jį ir nutaria parengti platesnį pasakojimą.Autorė Ieva BalsiūnaitėRedaktorė Inga Janiulytė-TemporinBeno Gerdžiūno nuotrauka

Šios vasaros kelionėje į ilgai lauktą Taylor Swift koncertą Vienoje daug galvojau ne tik apie savo, bet apie mūsų visų santykį su kūnu apskritai.Stovėdamas „svifčių“ minioje bandžiau įsivaizduoti, ką jie mato, kai žiūri veidrodį. Iš pirmo žvilgsnio – tai pasaulinės žvaigždės gerbėjai, pasipuošę jos atributika ir savadarbėmis apyrankėmis. Bet kiek iš jų nerimauja dėl to, kaip atrodo? Gal kai kurie iš jų patiria patyčias?Priimti savo kūną, kai santykis su juo nuo mažens nėra sveikas, nelengva. Atsilaikyti prieš tobulo kūno vaizdinį, kurį mums bruka aplinka, žiniasklaida ar socialiniai tinklai, gali užtrukti ilgai.Ne vienas savo kūną jaukinasi, mokosi jį gerbti ir mylėti ilgai, bet ne visi tai pripažįsta arba išdrįsta apie tai kalbėti taip atvirai, kaip šio pasakojimo herojės Laura, Monika, Erika ir Ingrida.Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida Pilibaitytė

„Visur gerai, bet namuose geriausia“, – sako visokių darbų išbandęs kelto „Vilkynė“ kapitonas Paulius Chadaravičius. Jo pažintis su darbu kelte prasidėjo dar paauglystėje. Dirbti kartu jį pasiimdavo jo tėvas Romanas Chadaravičius, kuris savo rankomis pastatė keltą. Vienintelis keltas per Nemumą 2000-aisiais išplaukė į pirmą reisą iš Vilkijos į Pavilkijį.

Lietuvos etnografijos muziejų sovietmečiu buvo leista kurti su sąlyga, jei jis atskleis, kaip vargingai anksčiau gyveno Lietuvos žmonės. Tuo metu šalia esančiame Rumšiškių miestelyje pradėti statyti blokiniai daugiabučiai turėjo simbolizuoti sovietinę pažangą. Tačiau muziejaus darbuotojai, atėję į darbą, ten jausdavosi visai kitaip:"Kai pareidavai iš muziejaus čia į Rumšiškes, tai nebuvo tos dvasios, kuri muziejuj. Tokia gera aura tarp tų senų pastatų, kad vaikštai ir paskui grįžti kaip į kitą pasaulį iš to gerojo pasaulio", - dalinasi ilgametė muziejaus darbuotoja Gražina Žumbakienė.Šiais metais Lietuvos Etnografijos muziejus mini penkiasdešimt metų nuo pirmosios ekspozicijos atidarymo. Muziejaus darbuotojai keliavo po Lietuvą rinkdami eksponatus, perkėlinėdami senus namus į muziejaus teritoriją, užrašinėdami liaudies papročius ir tradicijas. Kai kurie čia užaugo, kiti praleido savo jaunystę. Vieni sutiko įžymių asmenybių, kiti net melžė karves muziejaus teritorijoje.Kiekvieno darbuotojo patirtis vis kitokia. Dokumentikoje - keletas jų pasakojimų, atskleidžiančių muziejaus gyvenimą iš arčiau.Autorė - Teresė Bernatonytė, redaktorė - Rūta Dambravaitė.

Iš ko vaikas augdamas supranta, kad keičiasi santvarka? Kokią įtaką gali padaryti pirmas sutiktas svetimšalis? Kaip supratimą apie tiesos svarbą virsmo kartai formavo Atgimimo laikotarpio žurnalistai?Minint Baltijos kelio sukaktį, artėjant Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, žurnalistė Vaida Pilibaitytė pasakoja savo asmeninę istoriją apie laisvę.Dokumentika pirmą kartą transliuota 2019-08-25.

Darbas – tai veikla, kurios ragavo arba dar ragaus praktiškai visi pasaulio žmonės. Johanas Volfgangas fon Gėtė yra sakęs, kad didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu. Ir aš su vokiečių filosofu ginčytis nežadu. Tik norėčiau ir jus pakviesti filosofiniam apmąstymui apie darbą ir džiaugsmą, kurį jis atneša šiame produktyvumo ir perdegimo amžiuje. O ką manote apie tai, kad taip, kaip dauguma mūsų dirba šiandien, nėra iškalta akmenyje ir gali keistis? Istorija rodo, kad taip jau yra nutikę.Nuo pat industrinės revoliucijos pradžios, pamažu vis labiau automatizuojant darbą, žmonių darbo valandos krito. Pasak specialistų, ši tendencija sustojo prieš pusę amžiaus ir nustojo būti kvestionuojama.Šiuo metu Vokietijoje vyksta plataus masto bandymas – pusšimtis įvairių sričių organizacijų pusę metų bando dirbti ne įprastas penkias darbo dienas per savaitę, o keturias. Už tai jie gauna įprastą nesumažėjusį atlygį, o per dieną turi dirbti įprastą valandų skaičių. Specialistai sako, kad turėdami trijų dienų savaitgalį žmonės gali daugiau pailsėti, atgauti jėgas ir grįžti į darbą produktyvesni.Autorė Rūta Dambravaitė

Šiemet vienuoliktą klasę baigusi Austėja balandžius laiko savotišku vieno Vilniaus mikrorajono atributu. „Mieli gyvūnėliai, nors jokios naudos neneša — tiesiog turi būti kažkas faina vien dėl to, kad yra“, — apie juos sako Austėja. Ši jos daryta nuotrauka eksponuojama Vilniaus muziejaus parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.Kodėl „Krasnucha“ vietiniams skamba nekaip, ko iš balkono šypsosi Birutė ir kaip Giedrius patiria miestą jo nematydamas?Kviečiu į pažintį su šiuo rajonu, kurį ir aš, šios dokumentikos autorė Inga, bandau prisijaukinti.Autorė Inga Janiulytė-TemporinAustėjos Emilijos Jakučionytės nuotrauka

Švietimo ir mokslo ministerija vykdo švietimo įstaigų tinklų pertvarką. Pagal šiuos pertvarkos reglamentus, mokykloje turi mokytis bent šešiasdešimt vaikų, jungtinės klasės galimos tik pradinės, tačiau vaikų turi būti bent aštuoni.Salako miestelyje nuo Nepriklausybės pradžios mažėja gyventojų, o tai reiškia ir mokinių. Dar nuo XVIII amžiaus veikusi mokykla, šiais metais užvėrė duris. Nesusirinko pakankamai moksleivių net pradinėms klasėms, o žvelgiant į ateitį daugiau vaikų nenusimato.Nuo šio rugsėjo septynmečiai turės sėstis į autobusą, vežantį juos į už beveik trisdešimties kilometrų esančią mokyklą Zarasuose. Ir taip kas rytą.Mokyklos uždarymas paveikia visą bendruomenę. Kai miestely yra vaikų, tuomet daugiau gyvybės, daugiau klegėjimo. Vaikams išvažiavus, kai kurie mokytojai turi išeiti į priešankstinę pensiją, kiti - važinėti į didesnius miestus. O mokantis kitur, silpnėja ir tarpusavio saitai.Su šia realybe Salako gyventojai susitaikė. Tačiau juos stipriai paveikė biurokratija ir neatsižvelgimas į regiono žmogų.Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė - Inga Janiulytė-TemporinArtūro Morozovo nuotrauka

Liepos 4-osios popietė Vilniaus Vingio parke. Lynoja. Estradoje repetuoja moksleivių ir studentų chorai. Šalimais palapinėje choristė pasikelia žalius dainų šventės marškinėlius, kad amerikiečių mokslininkė galėtų jai ant krūtinės priklijuoti širdies ritmo matuoklį.Tokias pat dvi nedideles laidu sujungtas baltas plokšteles po rūbais į estradą tuoj nusineš dar per 30 choristų. Šiandien ir rytoj per repeticijas, o galiausiai – per baigiamąjį Dainų dienos koncertą įvairių šalių mokslininkų grupė stebės, kaip keičiasi šventės dalyvių širdies ritmas, kai jie dainuoja „Kur giria žaliuoja“.Tai neįprastas, bet tik vienas iš daugelio bandymų paaiškinti magiją dainos, pagal kurią pavadinta šimtmetį mininti dainų šventė. Kodėl dainuojant „Kur giria žaliuoja“ kūnas nueina šiurpais, o klausantis ima tekėti ašaros?Nors ši daina yra senesnė už pačią šventę, neatsakytų klausimų apie ją yra ir daugiau. Kodėl tarpukariu „Kur giria žaliuoja“ dainavo tik dviejose Mažosios Lietuvos dainų šventėse? Kodėl sovietmečiu į Lietuvos dainų šventės programą ji įtraukta taip vėlai? Kodėl berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ ją dainuoja kitaip nei visi?Dainų šventės šimtmečio išvakarėse atsakymų į šiuos klausimus ieško Vaida Pilibaitytė.

„Eurovizijos“ dainų konkursas kasmet prie ekranų prikausto milijonus žmonių. Šiemet net aštuonių šalių atlikėjai Malmėje buvo atsiskleidę LGBT bendruomenės nariai. Tarp jų – pirmasis atvirai apie tai kalbantis Lietuvos atstovas Silvester Belt ir Malmėje triumfavusi Šveicarijos žvaigždė – vienai lyčiai savęs nepriskirianti asmenybė Nemo.Lietuvoje „Eurovizija“ – labai populiari. Bet mažai kas žino, kad per ilgus gyvavimo dešimtmečius ji ne tik suvienijo įvairių šalių muzikos gerbėjus, bet ir tapo LGBT užuovėja. Taip pat ir mūsų šalies queer bendruomenei, vis dar siekiančiai lygių teisių.Baigiantis birželiui – LGBT pasididžiavimo mėnesiui – du žmonės pasakoja, kaip šitas konkursas padėjo rasti bendraminčių ir priimti save.Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida PilibaitytėDokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisieriaus Rolando Masiulio filmo „Silvester Belt – kelias iki „Eurovizijos“ bei žurnalisto Ramūno Zilnio interviu su atlikėju.

Kviečiame prisiminti 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventės proga sukurtą dokumentinį pasakojimą apie du ištikimus jos gerbėjus.Vienas jų – pasvalietis Petras Simonaitis nepraleido nė vienos dainų šventės nuo 1946-ųjų, o Skaidrė Rimkevičienė daugiau kaip trisdešimt metų ją stebi prie televizoriaus ekrano Gargžduose.Autorė Vaida Pilibaitytė

Kad jos vyras žuvo kovodamas prie Bachmuto, Nina girdėjo mažiausiai penkis kartus. Tačiau kol niekas nerado jo kūno ir negali to patvirtinti, Nina tiki, kad jos vyras Vasilijus gyvas ir yra Rusijos nelaisvėje.Ukrainos skaičiavimais, beveik 37 tūkstančiai yra dingę be žinios, tarp jų kariai, civiliai, įskaitant vaikus. Tikrieji skaičiai, tikėtina, yra daug didesni – vykstant karui ir Rusijai okupavus dalį teritorijos, paprasčiausiai neįmanoma surinkti patikimos informacijos.Nina, Viktorija ir Larysa jau ilgiau nei metus nežino, kas nutiko jų artimiesiems. Kai institucijos nepajėgia išsiaiškinti, kas nutiko kiekvienam dingusiam, jos imasi savo vyrų ir brolio ieškoti pačios. Nežinomybė verčia tą daryti ir pas tuos, su kuo kariauja. – jos vyras Vasilijus gyvas.Autorės Sigita Vegytė ir Rūta Dambravaitė

92-iejų psichologijos profesorius ponas Wangas gimė rytinėje Kinijos dalyje, būdamas moksleiviu pabėgo nuo pilietinio karo į Taivaną, ir iki šiol ilgisi prarastos gimtinės. 24-erių aktyvistė Aurora laiko save taivaniete, organizuoja palaikymo Ukrainai mitingus ir kovoja už savo namų saugumą.Kodėl Taivanas, ta maža sala su lelijomis ir smilkalaiis kvepiančiomis šventyklomis, spalvinga sostine Taipėjumi, tapo tokia svarbi pasauliui? Ką galvoja paprasti salos gyventojai, tiesiog bandantys gyventi įprastus gyvenimus visoje šioje geopolitinėje įtampoje? Šis pasakojimas - bandymas tai suprasti.Autorė Ieva Balsiūnaitė

Nėra žinoma, kiek tiksliai žmonių šiuo metu gyvena dešimtmečio karo nustekentoje Rusijos okupuotoje Ukrainos dalyje. Tačiau atsidūrusiems joje laisvoji Ukraina sunkiai pasiekiama.Vienintelė galimybė – nedidelis vieškelis, vedantis per fronto linijoje esantį sienos kirtimo punktą Sumų srityje. Oficialiai šio punkto nepripažįsta nei Ukraina, nei Rusija. Tačiau jame abi šalys keičiasi belaisviais ir žuvusiųjų kūnais. Ir kiekvieną dieną dešimtys, o kartais ir šimtai ukrainiečių juo keliauja link laisvės, o neretai ir nežinomybės.Pasakojimas iš Ukrainos apie Sumų pasienio punktą ir čia sutiktus žmones, kurie pralaukę dvejus ar dešimtį metų ryžtasi bėgti iš okupacijos. Jie vieninteliai gali papasakoti ir kaip Rusija perdaro okupuotas Ukrainos teritorijas.Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė

Daug metų bandžiau išgelbėti mamą nuo jos pačios gyvenimo, kurio didelė dalis prabėgo rūpinantis beglobiais gyvūnais. Man atrodė, kad jeigu uždirbsiu daugiau pinigų, suremontuosiu butą, mama taps laimingesnė. Bet laikui bėgant supratau, kad tai tebuvo mano pačios noras. Ne jos.Kurdama pasakojimą profesinėms žurnalistikos studijoms, įrašinėjau mamos istorijas apie gyvūnus, profesiją, vaikystę ir keliones. Taip pati tarsi iš šalies pažvelgiau į ją, jos gyvenimą ir pasirinkimus.Nukreipdamas mikrofoną į žmogų, kad ir labai artimą, atsiduri atidesnio klausytojo vaidmenyje. Ir tai padeda išgirsti daugiau nei tada, kai kalbiesi visokių reikalų ir skubėjimo pilnoje kasdienybėje.Autorė – Ieva Gumuliauskaitė.Redaktorė – Vaida Pilibaitytė

Šiandien dauguma Lietuvos penktokų ir šeštokų kaip antrąją užsienio kalbą vis dar renkasi rusų kalbą. Kartais tai būna tėvų sprendimas, taip pat požiūris, kad rusų kalbos lengviau mokytis nei prancūzų ar vokiečių, bet kai kuriose mokyklose rusų kalba tėra vienintelis pasirinkimas.Iki plataus masto karo Ukrainoje rusų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą rinkosi trys iš keturių Lietuvos mokinių, o po metų – jau tik apie pusė.Lietuvoje taip pat veikia 26 mokyklos, kur pamokos vyksta daugiausia rusų kalba. Nuogąstaujama, kad tai apsunkina moksleivių integraciją. Be to, vis kyla kalbų apie jose galimai skleidžiamą Kremliaus propagandą. Todėl pasigirsta siūlymų šiose mokyklose daugiau dalykų dėstyti lietuviškai.Kaip keičiasi požiūris į rusų kalbą mūsų švietimo sistemoje ir visuomenėje, ir kokia jos ateitis tebesitęsiančio Rusijos karo Ukrainoje kontekste?Autorius – Rytis SkamarakasRedaktorė – Vaida Pilibaitytė

Tautų katilu pramintas, turbūt vienas labiausiai apdainuotų, aprašytų ir filmuose pasirodančių miestų - Niujorkas. Rašytojas Thomas Wolfas rašė, jog „Niujorkui priklausai akimirksniu – tiek pat per penkias minutes, kiek ir per penkerius metus.”Meno ir architektūros istorikas Jonas Mačiuika Niujorkui priklauso jau beveik du dešimtmečius. Jam įdomiausia tyrinėti tai, kaip Niujorke egzistuoja skirtingų laikmečių architektūros sluoksniai, o gatvės atsiveria kaip miesto dienoraščiai, kuriuos galima išmokti skaityti.Niujorką sudaro penki pagrindiniai rajonai - Bronksas, Bruklinas, Kvinsas, Stateno sala ir labiausiai žinomas - Manhatanas. 1609 m. čia atplaukė anglų jūrininkas Henris Hudsonas ir atvėrė vartus naujakuriams iš Europos ir likusio pasaulio. Niujorkas traukė labiau, nei bet kuris kitas miestas ir buvo prieglobstis bėgantiems nuo karo ir skurdo. Miestas tapo naujojo pasaulio simboliu, žadančiu geresnį gyvenimą.Kviečiame persikelti per Atlantą ir išgirsti kaip Niujorkas tapo miestu, talpinančiu visa tai, kas geriausia, ir tai, kas blogiausia.Autorė Teresė Bernatonytė

Milda pirmąkart pirtyje apsilankė 11-os, 20-ies pirmąkart patyrė svaigulį, kurį sukelia karščio ir šalčio kontrastas. O pirtyje ėmė lankytis dažniau ir daugiau apie ją sužinojo po to, kai pabuvo „Vabalynės“ dūminėje pirtyje. Sveikos gyvensenos sodybą įkūrė Ramunė ir Egidijus Žukauskai.Kas sudaro pirties palaimą? Kaip pirtyje mokomės įveikti baimes, pasirūpinti savimi ir kitu?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Kai prieš dvejus metus Rusija pradėjo plataus masto karą prieš Ukrainą, Lietuvos gyventojai buvo paraginti pasirūpinti maisto, vandens ir vaistų atsargomis bent trims paroms. Ekspertai sako, kad pasiruošimas ekstremalioms situacijoms gali padėti nusiraminti. Visgi realybėje į tokias grėsmes kiekvienas reaguojame skirtingai.2022-ųjų vasara. Dokumentikos autorė Vaida Pilibaitytė tyrinėja sąrašą, kuriame – kasdieniai daiktai, kurie turėtų tilpti į vadinamąjį „išvykimo krepšį“. Čia – ir maisto konservai, vanduo, baterijos, nešiojamas FM radijas ir artimųjų nuotraukos. Besiruošiant užplūsta emocijos ir prisiminimai apie ir iš kartos į kartą perduodamas traumas.„Galite ją vadinti žygio kuprine ir tada bus ne taip baisu“, – pataria civilinės saugos specialistas Donatas Gurevičius. Jis jau dvejus metus keliauja po Lietuvą su tipinės išgyvenimo kuprinės pavyzdžiu ir kantriai pasakoja, kodėl svarbu ruoštis blogiausiam.Vilnietis Vytas savo išvykimo kuprinę susidėjo visai neseniai, bet dar iki 2022-ųjų Rusijos invazijos Ukrainoje yra su draugais išsibandęs savo įgūdžius, jei tektų būti išgyvenimo ekstremaliomis sąlygomis. „Mes gyvename ne taikos sąlygomis, o tarp karų“, – niūrią realybę mūsų regione apibendrina jis. Dviejų vaikų mama Inesa iš Švenčionėlių būtinų daiktų sąrašą irgi moka mintinai. „Jis panašus į šaulio kuprinę“, – ji šaulė, kuri išgyvenimo įgūdžių moko kitus.Tuo metu kaime, visai šalia Baltarusijos sienos, Eglė aprodo nedidelį savo namo rūsį. Čia jos šeima svarsto įrengti ne tik gultus, bet ir ventiliaciją, kad prireikus, patalpą būtų galima naudoti kaip laikiną slėptuvę. O jos vyras Rokas ruošiasi į šaudyklą – nori išmokti valdyti ginklą.Kai pirminis šokas atslūgsta ir atsargų galiojimo laikas baigiasi, Vaida iš savo „karo pupelių“ išverda troškinį. Panašu, kad protas ir kūnas prie padidintos grėsmės ilgainiui prisitaiko, bet ruoštis karui dėl to netampa lengviau.Autorė Vaida Pilibaitytė

Du jauni žmonės – Olena ir Kostia nepažįsta vienas kito, bet jų istorijas, kaip ir daugelio ukrainiečių, jungia svarbiausi šio amžiaus įvykiai Ukrainoje. Jei dabar nevyktų karas, Olena, kuriai 32-dveji, būtų tiesiog gera ir talentinga poetė, o 23-ejų Kostia veikiausiai dirbtų kokioje informacinių technologijų įmonėje.Bet šiandien Olena į eiles sudeda ne tik savo pačios, bet ir visos tautos patirtą skausmą ir yra prisijungusi prie 2014 m. įkurto Hospitalierių – karo medikų bataliono. O Kostia vienoje iš Ukrainos puolamųjų brigadų į priešą skraidina kovinius dronus.Judviejų kelias prieš dešimtmetį prasidėjo ten pat – Maidane, per Orumo revoliuciją. Būtent dėl to šiandien jie yra tuo, kuo yra. Jie užaugo ugnyje. Ir šis pasakojmas yra ne tik apie juos – Olena ir Kostia galėtų būti bene visos jaunosios ukrainiečių kartos simboliu.Autorė – Ieva BalsiūnaitėUkrainoje medžiagą rengti padėjo Jevhenija Soboleva.Redaktorė – Vaida PilibaitytėPasakojime panaudotas Olenos eiles iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys.Ievos Balsiūnaitės nuotrauka

Vitalius ir Albinas kartu gyvena 52 metus. Aplinkiniams jie pristato kaip tėvas ir sūnus, nors iš tiesų jie yra pora. Sovietmečiu prisipažinti, kad esi homoseksualus buvo pavojinga, saugodamas save ir mylimąjį, Vitalius išmoko meluoti. Albinui senstant ir pamažu prarandant atmintį, Vitalius nenori, kad jų istorija liktų užmiršta.Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-Temporin

Prie mikrofono Mangirdas jaučiasi saugiai – savo internetinėje radijo stotyje jis pats veda laidas, kur kalbina įvairiausius žmones. Bet šįkart pasakojimo centre atsidurs jis pats.Baigiantis mokslo metams, 2023-ųjų pavasarį, Mangirdas ruošiasi egzaminų sesijai, planuoja keliones į vasaros stovyklas, domisi kultūros renginiais ir mąsto apie žurnalistikos studijas.Bet tai reiškia, kad gali tekti palikti gerai pažįstamą namų aplinką Marijampolėje. Kas jo laukia? Ar jam pavyks? Kaip užmegzti ryšį su nepažįstamu žmogumi, kuris nedrįsta užkalbinti neregio?Autorės: Danielė Buterlevičienė, Rugilė Navickaitė ir Rita StankevičiūtėRedaktorė ir garso režisierė: Vaida PilibaitytėNuotraukos autorė: Rita StankevičiūtėGarsinio vaizdavimo ekspertės dr. Lauros Martinkutės parengtas viršelio nuotraukos aprašas, kurį siūlome perskaityti ir regintiesiems:„Šioje spalvotoje nuotraukoje užfiksuotas jaunuolis Mangirdas, stovintis Marijampolės Jono Basanavičiaus aikštėje. Nuotrauka neįprastos kompozicijos, vaizdas sudvigubintas, todėl priekyje Mangirdą matome iš arti, o giliau pasikartoja beveik tas pats vaizdas, tik Mangirdas jau gerokai mažesnis, lyg stovėtų pats sau už nugaros. Priekyje stovintis Mangirdas atsisukęs į mus šiltai šypsosi užmerkęs akis, smakras pakeltas, poza draugiška ir atvira. Kairėje rankoje, nuleidęs tiesiai žemyn, laiko neregio lazdelę. Vaikinas tvarkingai skusta galva, jis vilki ryškiai mėlynus trumparankovius marškinėlius su keliomis didelėmis stilizuotomis raidėmis, užrašą iš dalies dengia jo kairioji ranka, tad sunku įskaityti. Ant Mangirdo kaklo – masyvi aukso spalvos grandinėlė. Vaikinas užfiksuotas iki pusės, kojų nematyti. Už nugaros stovintis jo antrininkas apsirengęs lygiai taip pat. Kadangi tolumoje vaikinas užfiksuotas visu ūgiu, matome ir jo kūno apačią: jis vilki tamsias kelnes, apsiavęs juodus sportinius batelius baltu padu. Neregio lazdelė tvarkingai nuleista žemyn, stačiu kampu atremta į grindinį. Čia Mangirdas stovi kiek nuleidęs galvą, veidas labiau nukreiptas į grindinį, lyg vaikinas būtų paskendęs mintyse, susikoncentravęs į save. Aikštės tolumoje, atokiau nuo fotomodelio, susibūrę stovi keli praeiviai, stūkso pašto pastatas.“Ši dokumentika yra Goethe’s instituto Lietuvoje vykdomo projekto „Išplėstinė Lietuva: suprasti kitą“ dalis. Visas pasakojimas „Neregėti kasdienybės garsai“ čia.

Šventė – tai pokytis, slenkstis, bendrystė, šėlsmas ir užsimiršimas. Antropologai sako, kad šventė yra virsmo laikotarpis, kai iš vienos būsenos pereiname į kitą. Šią idėją jie suformavo tirdami gentines bendruomenes. Nors šventės formos šiandien kitokios nei anksčiau, jų esmė išlieka ta pati.4 žmonės pasakoja prisiminimus iš savo švenčių. Salvija sumanė atšvęsti atleidimą iš atsibodusio darbo, nes palikti jį norėjo kurį laiką, tačiau pati nebūtų pasiryžusi. Aivaras prisimena kelionę į Sibiro taigą ir elnius ganančių vietinių šventę, kurioje jie įprasmina savo tapatybę. Bet kartais jų šventė užsitęsia. Regina rengia įsimintinas šventes savo artimiesiems, ji neįsivaizduoja kaip būtų galima kitaip. Tačiau ne visi jos pastangas įvertina, o tai liūdina ir kelia klausimus. Aaqib‘as iš Kašmyro pabėgo į Vokietija. Griežtoje musulmoniškoje aplinkoje augęs vyras pirmą kartą aplanko barą ir klubą. Švęsti okupaciją patiriančiame krašte, iš kurio jis kilęs, neįprasta, bet naujas gyvenimas verčia keistis.Autorės Rūta Dambravaitė ir Marie-Line Deleye

Kalaallit Nunaat – inuitų kalba reiškia Grenlandiją. Tris ketvirtadalius šios didžiulės salos dengia ledo masyvas. Su kiek daugiau kaip 50 tūkst. gyventojų Grenlandija yra rečiausiai apgyvendinta pasaulio šalis. Ji autonomiška teritorija, bet priklauso Danijos Karalystei.Nana Hauge Kristensen kūrinyje „Širdies formos“ (dan. Det hjerteformede) pasakoja apie keturis senukus Umanake, Grenlandijos šiaurės vakaruose. Jie išgyvena artimųjų netektį ir jaučia, kaip silpsta pačių kūnai. Bet šalimais yra gamta, persmelkianti kiekvieną jų kasdienybės akimirką. Ką reiškia pasenti šiame nuostabiame, bet atšiauriame kraštovaizdyje?Nors kolonijinė istorija nėra pagrindinė pasakojimo tema, ji – neatsiejama šių žmonių gyvenimo dalis.Autorė Nanna Hauge KristensenGarso dizaineris Simon BrinckSukurta gavus EGV fondo paramąIš danų kalbos vertė Ieva ToleikytėLietuvių kalba adaptavo Sonata Jadevičienė ir Vaida Pilibaitytė.Vertimus įgarsino Algirdas Dainavičius, Lina Dainienė, Arvydas Dapšys, Rūta Dambravaitė, Violeta Podolskaitė ir Vaida Pilibaitytė.Dokumentika įvertinta festivaliuose PRIX MARULIC 2023, PRIX EUROPA 2023 ir PHONURGIA NOVA 2023.

Alvydas Malinauskas gyvena savo tėviškėje Paberžinės kaime, Utenos rajone. Rytais ir vakarais pro valgomojo langą jis stebi gandrus ir savo pastebėjimus aprašo dienoraštyje. Bet tai nėra pagrindinis jo darbas. Alvydas turi informacijos, kuri labai reikalinga užsiimantiems genealoginiais tyrimais, dėl to žmonės jam skambina ir jį lanko.Nuo vaikystės Alvydą pažįstanti Audra liko labai nustebinta ir nudžiuginta, kai sulaukė savo giminės genealogijos medžio to nė neprašiusi. Audros seneliai buvo Alvydo senelių kaimynai. Jie dalijosi ūkiais, kartu šventė šventes ir stebėjo tuos pačius gandrus.Sudarinėti savo krašto gyventojų giminystės schemų Alvydas prisėdo prieš 4 metus. Neilgai trukus po to kai atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį.Autorės Rūta Dambravaitė ir Rūta Simanavičienė

Prie streiko prisijungę mokytojai sako, kad nors atlyginimų klausimas svarbus, streikuoja jie visų pirma ne dėl atlyginimų. Tad kokios priežastys juos privertė iš klasių išeiti į gatves?Autorė Inga Janiulytė-TemporinJustino Stacevičiaus/LRT nuotrauka

Baravanas – kurdas, penkių vaikų tėvas, kuriam ką tik teko priimti sunkiausią sprendimą gyvenime. Piotras – lenkas, Europos pilietis. Šiuos du, iš pažiūros visiškai skirtingus vyrus sieja tai, kad jie susitiko Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, miške, kai buvo šalta ir tamsu. Jie kartu išgyveno tragediją, kuri visam laikui pakeitė jų požiūrį į supantį pasaulį.Šis pasakojimas prasideda peržengus pabėgėlių centro slenkstį, bet tas pats galėjo nutikti bet kur kitur.Nepriklausoma lenkų radijo prodiuserė Magda Świerczyńska-Dolot dokumentikoje „Mūsų rankose“ (lenk. „W naszych rękach“) pasakoja istoriją apie atsakomybę už kitą žmogų ir aktyvų dalyvavimą įvykiuose, kurie skleidžiasi tavo akivaizdoje.Autorė ir prodiuserė Magda Świerczyńska-DolotGarso dizaineris ir muzikos autorius Artur GiordanoPirmą kartą transliuota per NewOnce Radio 2022-02-02Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida PilibaitytėPristatyta EBU AudioDocs konferencijoje 2023 Reykjavike, Islandijoje

Įkalinimo įstaigose Lietuvoje šiuo metu gyvena apie penkis tūkstančius žmonių. Kaip jie ten atsidūrė, kokie tai žmonės, apie ką jie mąsto, ką veikia būdami kalėjime, kokių planų turi ateičiai?Šiame pasakojime susipažinsime su keturiais buvusiais ir esamais nuteistaisiais. Jie padės sudėlioti platesnį savo gyvenimų paveikslą, suprasti kontekstų įvairovę, iš kurių pateko į įkalinimo įstaigą, ir kelius, kuriais bando iš jos išeiti. Galiausiai klausime, kiek kalėjimų sistema Lietuvoje geba padėti kaliniui keistis? Nuteistųjų liudijimai rodo, kad kol kas pagalbos trūksta. Kas tuomet gali paskatinti juos judėti pokyčio link?Autorė Urtė KaralaitėRedaktorės – Sigita Vegytė, Rūta Dambravaitė

Izraelis 2023 m. spalio 7 d. vadina juoduoju šeštadieniu. Grupuotės „Hamas“ ataka pareikalavo beveik pusantro tūkstančio aukų – tai bene didžiausios žudynės šalies istorijoje. Vaikai, senjorai, moterys ir vyrai – niekas neišvengė „Hamas“ žiaurumo, o kam pavyko – šiuo metu laikomi įkaitais kažkur Gazos ruože. Izraelis atsakė smūgiais į Gazą ir konfliktas eskalavosi iki seniai nematyto masto. Nors tai ne pirmas smurto ciklas šiame regione, jis laikomas bene kruviniausiu.Pasak apžvalgininkų, šis išpuolis yra lūžio taškas Izraelio ir palestiniečių santykiuose. Jau ir taip buvę trapūs ryšiai pastaruoju metu ėmė trūkinėti. Izraelio politikams vis labiau krypstant į ideologinę dešinę, palestiniečiai atsakydavo griežtėjančia retorika. Gazos ruožą valdanti dalies vakarų teroristine grupuote pripažinta „Hamas“ spalio atakai ruošėsi jau kurį laiką.Visgi nesutariama, ką šis naujausias smurto paaštrėjimas gali reikšti regiono saugumui ar Izraelio-palestiniečių santykiams.LRT užsienio naujienų redaktoriai Indrė Urbaitė ir Žygimantas Kapočius kalbina tris skirtingų požiūrių apžvalgininkus – Kristianą Coates Ulrichsen iš JAV Rice universiteto Baker instituto, Eytaną Gilboa, tarptautinių santykių profesorių iš Izraelio Bar Ilano universiteto ir Yezidą Sayegh, palestiniečių istoriką iš Carnegie Artimųjų rytų centro.Tai gilesnis žvilgsnis į Gazą, okupuotą Vakarų krantą, dešimtmečių konfliktą ir kur link viskas juda.*AP nuotraukoje Izraelio ministras pirmininkas Icchakas Rabinas (kairėje) ir palestiniečių lyderis Jasiras Arafatas spaudžia vienas kitam ranką pasirašydami Izraelio ir palestiniečių taikos susitarimą Vašingtone, 1993 m. rugsėjo 13 d.

Soros – vienas seniausių kultūrinių augalų. Lietuvoje, kur žemdirbystė įsitvirtino vėliau, nei kitur Europoje, soros buvo auginamos daugiau kaip tris tūkstančius metų.Nors pastaraisiais šimtmečiais jas buvo išstūmę miežiai, rugiai ir kviečiai, soros, kaip ir kiti senieji augalai, grįžta. Šerytė, burnotis, judra, rietmenė, sora – šie žodžiai vėl leidžia šaknis mūsų kalboje.Šiuos metus Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja yra paskelbusi Tarptautiniais sorų metais. Taip siekiama atkreipti dėmesį į svarbų jų ekologinį tvarumą ir maistinę naudą.Vilniaus universiteto bioarcheologė dr. Giedrė Motuzaitė Matuzevičiūtė Keen vadovauja tyrimų projektui „Praeities ir ateities sorų keliai“. Ji mano, kad žinios apie senųjų augalų įvairovę ir jų plitimą yra naudingos kuriant klimatui jautrios mitybos strategijas. „Tai bus aktualu kai keičiasi klimatas ir pasaulyje žemdirbystei trūksta vandens“, – pažymi mokslininkė.Apie senųjų augalų sugrįžimą ir ateities duoną pasakoja Audra Girijotė.

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Joshuai Zakui buvo dešimt metų. Ant Zakų šeimos namo Antakalnyje nukrito bomba. Užėję naciai juos kartu su kitais Vilniaus žydais suvarė į getą, o vyriausiąjį brolį Eliją išvežė į priverstinio darbo stovyklą Bezdonyse. Joshua beveik kasdien laukdavo prie geto vartų, tikėdamasis pamatyti grįžtantį brolį, bet taip ir nesulaukė.2022-ųjų spalį Holokaustą išgyvenęs Joshua Zakas su dukterėčia Tsila Zak grįžta į Vilnių ieškoti atsakymų į klausimus, kurie liko neatsakyti nuo karo laikų.Autoriai – Vaida Pilibaitytė ir Rimantas RibačiauskasKompozitoriai – Jūra Elena Šedytė ir Andrius ŠiurysGarso režisierės – Sonata Jadevičienė ir Vaida PilibaitytėVertimus įgarsino Rūta Dambravaitė, Guoda Litvaitienė, Inga Janiulytė-Temporin ir Linas ZubėFotografė-videografė Ilmė VyšniauskaitėDokumentikos prodiuseriai – LRT RADIJAS ir „Operomanija“Pasakojime panaudotos garso patirties Vilniaus gete „Glaistas“ ištraukos ir dokumentiniai įrašai (autoriai – dramaturgas Rimantas Ribačiauskas, režisierius Mantas Jančiauskas, kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys)Daugiau apie „Glaistą“: www.operomanija.lt/repertuaras/glaistas

Tenise neretai veikia panašūs dalykai, kaip ir gyvenime. „Mes kartais sakome, kad jeigu sužaidei „gerą“ tašką, pamiršk jį ir žaisk toliau. O jei sužaidei „blogą“ tašką, tai irgi pamiršk jį ir žaisk toliau. Nes jei per daug pergyveni dėl pralaimėto taško, arba esi per didelėje euforijoje dėl laimėto gražaus taško, tai bet kuriuo atveju tu negali susikaupti dabarčiai“, – sako teniso treneris Andrius Liubinas.Jis treniruoja tris tarptautiniuose vežimėlių teniso turnyruose dalyvaujančius Lietuvos žaidėjus: Agniešką Toločko, Aleksandr Olechnowicz ir Kotryną Žižmaraitę. Šių žaidėjų patirtys ir lygiai skiriasi, tačiau juos vienija aistra tenisui, draugystė ir kelias į profesionalų sportą.Pasakojimą apie tenisą ir gyvenimą kviečiame išgirsti šį sekmadienį, po 11 valandos žinių per LRT RADIJĄ, o vėliau – ir LRT RADIOTEKOJE.Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiulytė-TemporinFotografas – Artūras Morozovas

Kai kurie žmonės Lietuvoje karą Ukrainoje stebi ne tik iš šono. Karas vyksta ir jų šeimose. Ir nors jie patys stipriai palaiko Ukrainą, bandydami kalbėtis su tėvais, atgal girdi propagandinius Rusijos naratyvus – tėvai seka rusiškas naujienas ir palaiko Rusiją.Autorė Indrė Kiršaitė, redaktorius ir montažo režisierius Adomas Zubė. Muzikos autoriai: Martynas Gailius, Ieva Burneikytė ir Viktoras Urbaitis.K. P. Liutkevičiaus/NARA nuotr.Žurnalistų kolektyvo „NARA“ garso dokumentika pirmąkart skambėjo pernai spalį: https://nara.lt/lt/articles-lt/as-nesusikalbu-su-savo-tevais-jie-palaiko-rusija

Icehojės mieste Vokietijoje prieš teismą stoja 96-erių Irmgard Furchner, buvusi Štuthofo koncentracijos stovyklos vado sekretorė. Ji kaltinama bendrininkavimu nužudant apie 11 tūkst. žydų. Tai retas atvejis, kai teisiami ne pagrindiniai žudynių vykdytojai, bet vadinamieji sistemos sraigteliai.Žydų kilmės radijo dokumentikos autorė Amie Liebowitz kartu su Holokausto aukas ginančiu advokatu Onuru Özata aiškinasi, kaip kaltinamoji Irmgard Furchner prisidėjo prie žudynių. Vokietijoje gimęs turkų kilmės teisininkas turi savo priežasčių imtis šios bylos bei teismuose atstovauti dabartinių kraštutinių dešiniųjų išpuolių aukoms.Judviejų tyrimai atveda ir į Vilnių, pas Holokaustą išgyvenusią žydų partizanę Fanią Brancovskają.Autorė Amie LiebowitzGarso dizainerė Regine ElbersRežisierius Ron SchicklerRedaktorius Till OttlitzDokumentiką prodiusavo Bayerischer RundfunkPirmą kartą transliuota 2022-06-25Adaptacijos lietuvių kalba autorė Sigita VegytėĮgarsino: Sigita Vegytė, Paulius Šironas, Alvyda Bajarūnaitė, Evelina Stankūnaitė, Rima Žilinskaitė, Ignas Gudelevičius, Indrė Urbaitė

Šis pasakojimas Čikagoje vykstančiame prestižiniame festivalyje „Third Coast“, vadinamame garso dokumentikos „Sundance“ ir net radijo „Oskarais“, šiemet iškovojo aukso medalį. Kaip paaiškėjo apdovanojimų ceremonijoje 2023 m. rugpjūčio 6-ąją – tai pirmasis kartas festivalio istorijoje, kai pagrindinis apdovanojimas skirtas dokumentikai ne anglų kalba.Tarptautinės festivalio žiuri pripažintas autorės Sigitos Vegytės įvertinimas – pirmasis toks ne tik Lietuvoje, bet ir Vidurio bei Rytų Europoje.Ta proga su Sigita kalbamės apie tai, kodėl Bahos ir Domo istorija palietė tiek daug žmonių ir kas pasikeitė nuo tada, kai radijo dokumentika buvo pirmą kartą transliuota 2021-ųjų gruodį.Kviečiame dar kartą išgirsti tarptautinio pripažinimo sulaukusį pasakojimą, pirmą kartą transliuotą 2021 m. gruodžio 12 d.**2021-ųjų vasarą kasdien dešimtys, o vėliau ir šimtai žmonių pradėjo neteisėtai kirsti Lietuvos sieną per Baltarusiją. Dėl to Lietuva sustiprino savo sienos apsaugą, pradėjo statyti metalinės tvoros ir spygliuotos vielos barjerą, o prie budinčių pasieniečių prisijungė kariai. Lietuva ir Europos Sąjunga sako, kad tai hibridinė ataka, kurią organizuoja Minsko režimas, pasinaudojęs tūkstančių žmonių – daugiausiai Irako kurdų, bet taip pat sirų, kongiečių, afganistaniečių ir kitų – noru pasiekti Vakarų Europą ir ten susikurti saugesnį ar geresnį gyvenimą.Tai pasakojimas apie du žmones, kurių vienas saugo sieną, o kitas ją neteisėtai perėjo. Ir aplinkybes, dėl kurių jų gyvenimai susikirto.Autorė Sigita VegytėRedaktoriai Vaida Pilibaitytė ir Adomas ZubėPristatyta tarptautinėje EBU konferencijoje IFC AudioDocs 2022 Kardife, Jungtinėje KaralystėjePristatyta tarptautiniame audiofestivalyje BANGUOJA 2022, LietuvojePristatyta tarptautiniame festivalyje Internazionale a Ferrara 2022, ItalijojePelnė aukso medalį kaip geriausia dokumentika, Third Coast International Audio Festival 2022-2023, JAVPublikuota RadioAtlas.org

Botanikas Jakub Mowszowicz, logikos filosofė Janina Hosiasson ir rašytojas, žurnalistas Jozef Mackiewicz gimė panašiu metu – XIX–XX a. sandūroje. Jie gimė skirtingose vietose, bet visi atsidūrė Vilniuje, kurio valdžia XX a. keliavo iš rankų į rankas. Gyvendami Vilniuje šie trys žmonės liudijo filosofinę, gamtinę ir socialinę miesto tikrovę. Savo darbais Vilnių įrašę į platesnį tarptautinį kontekstą, patys liko mažai minimi miesto istorijoje ir atpažįstami esamiems vilniečiams.Minint 700 metų Vilniaus gimtadienį, pasakojame Mowszowicz, Hosiasson ir Mackiewicz istorijas.Autorės Sigita Vegytė ir Martyna ŠulskutėDokumentika parengta bendradarbiaujant su Vilniaus muziejumi, kuriame iki 2023-ųjų gruodžio 31 d. veikia paroda „vilniaus_kambariai_v.1.1“, kviečianti susipažinti su tuo, kas formavo Vilnių – žmonėmis, gyvūnais, augalais, reljefu.

Toli nuo turistų akių yra Veneciją nuo potvynių saugantys kilnojami barjerai „Mozė“. Tiesa, didžiąją laiko dalį „Mozė“ guli po vandeniu, barjerai pakeliami tik per potvynius, galinčius miestui sukelti rimtesnių nuostolių.Dabar tokie potvyniai vyksta 15 dienų per metus. Prognozuojama, kad 2060-2070 metais jie vyks mažiausiai 180 dienų per metus.„Uždaryta, nekvėpuojanti lagūna yra „laguna morta“, mirusi lagūna“, – taip apibūdina ateities perspektyvas Venecijoje įsikūrusi gidė Aida Skorupskaitė.Mokslininkai ir valdžia tikisi, kad iki to laiko bus atrasti kiti sprendimai – tokie, kurie padės išsaugoti ne tik miestą, bet ir lagūną. „Mes turime tik vieną problemą – tas laikas yra jau rytoj“, – sako inžinerijos mokslų daktaras Davide Tognin, ketverius metus tyrinėjęs potvynių sąnašomis mintančias druskingas pelkes Venecijos lagūnoje.Autorė Inga Janiulytė-TemporinWe Are Here Venice nuotrauka

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, į Vokietiją atvyko daugiau nei milijonas karo pabėgėlių. Vokiečiai ukrainiečius priėmė ir į savo namus, organizuoja bendruomenių susitikimus, remia jų norą užbaigti karą.Maža dalis visuomenės garsiai protestuoja prieš bet kokį įsitraukimą į karą. Kai Vokietijos kancleris pareiškė, kad šalis ir toliau siųs ginklus Ukrainai, žmonės rėkė Olafą Scholzą vadindami karo kurstytoju ir reikalavo kurti taiką be ginklų. Scholzas jiems atgal šaukė, kad Vladimiras Putinas yra karo kurstytojas ir jei jie turėtų kiek nors proto, šauktų ant Putino.Bet gerokai tylesnis nepasitenkinimas, vidinis konfliktas vyksta vokiečių galvose. Nuo Antrojo pasaulinio karo pacifizmo, taikos ir dialogo idėjomis besiformavusi visuomenė dabar susidūrė su žiauria karo Europoje realybe. Tai, kas atrodė nekvestionuojama, tapo kvestionuojama. O veikti reikia greitai, to iš pajėgiausios Europos ekonomikos ir politinės galios, tikisi Ukraina ir likęs žemynas.Nuo karo į Vokietiją pabėgę ukrainiečiai atvyko su stipriomis patriotiškumo nuotaikomis, noru nugalėti agresorių ir atkurti stabilumą savo šalyje. Jiems kyla klausimas – ar vokiečiai pajėgūs juos suprasti.Antroje pasakojimo dalyje žvilgsnis į bendruomenes, kuriose pinasi vokiečių ir ukrainiečių ryšiai, gimsta draugystė, supratimas.Autorė Rūta Dambravaitė

Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, į Vokietiją atvyko daugiau nei milijonas karo pabėgėlių. Vokiečiai ukrainiečius priėmė ir į savo namus, organizuoja bendruomenių susitikimus, remia jų norą užbaigti karą.Maža dalis visuomenės garsiai protestuoja prieš bet kokį įsitraukimą į karą. Kai Vokietijos kancleris pareiškė, kad šalis ir toliau siųs ginklus Ukrainai, žmonės rėkė Olafą Šolcą vadindami karo kurstytoju ir reikalavo kurti taiką be ginklų. Šolcas jiems atgal šaukė, kad Vladimiras Putinas yra karo kurstytojas ir jei jie turėtų kiek nors proto, šauktų ant Putino.Bet gerokai tylesnis nepasitenkinimas, vidinis konfliktas vyksta vokiečių galvose. Nuo Antrojo pasaulinio karo pacifizmo, taikos ir dialogo idėjomis besiformavusi visuomenė dabar susidūrė su žiauria karo Europoje realybe. Tai, kas atrodė nekvestionuojama, tapo kvestionuojama. O veikti reikia greitai, to iš pajėgiausios Europos ekonomikos ir politinės galios, tikisi Ukraina ir likęs žemynas.Nuo karo į Vokietiją pabėgę ukrainiečiai atvyko su stipriomis patriotiškumo nuotaikomis, noru nugalėti agresorių ir atkurti stabilumą savo šalyje. Jiems kyla klausimas – ar vokiečiai pajėgūs juos suprasti.Autorė Rūta Dambravaitė

Baltarusijos valstybinė televizija neapykanta persmelktose laidose agituoja prieš visus, kurie nepalaiko diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos. Areštai vykdomi savavališkai, o kankinimai – slapta.„Tuoj jie įlįs į mūsų galvas ir perskaitys mintis. Ir dėl jų mus uždarys“, – sako Natalija Dulina, kuri dėl dalyvavimo protestuose neteko profesorės pareigų Lingvistikos universitete.Kad patektum į bėdą Baltarusijoje net nereikia dalyvauti demonstracijoje – užtenka apie tai pamąstyti. Patiktukai ar pasidalinimai socialiuose tinkluose, baltai-raudonai-baltai išdžiauti skalbiniai: visa tai gali tapti pagrindu areštui ar įkalinimui.„Prezidentu ne tampama, prezidentu gimstama“, – apie save sako A. Lukašenka, per beveik tris dešimtmečius susikūręs jo vienvaldystę užtikrinančią sistemą.2020-ieji galėjo tapti lūžio tašku, bet užgniaužus taikius protestus, represijos Baltarusijoje ir šiandien tęsiasi su nauja jėga. Žmonės suimami ir kankinami, knygos naikinamos, o valstybinė televizija transliuoja neapykantos programas.George‘o Orwello distopija „1984-ieji“ tapo Baltarusijos realybe.Autorė ir režisierė Inga LizengevicRedaktorė Katrin MollRežisierės asistentė Stefanie HeimGarso dizaineris Jean-Boris SzymczakDokumentiką prodiusavo Deutschlandfunk KulturPirmą kartą transliuota 2022-12-06Adaptacijos lietuvių kalba autorė Vaida PilibaitytėĮgarsino: Rūta Dambravaitė, Audra Girijotė, Indrė Kaminskaitė, Andrius Kavaliauskas, Lukas Kivita, Edvardas Kubilius, Sigitas Kubilius, Darius Kuodis, Austėja Kuskienė, Jolanta Kryževičienė, Paulius Selezniovas, Paulius Šironas, Donatas Šukelis, Vaida PilibaitytėLaidoje panaudotos ištraukos iš Džordžo Orvelo romano 1984-ieji, kurį vertė Virgilijus Čepliejus.

Liko mažiau nei metai iki pilietybės referendumo. Konstitucinio įstatymo projekte kalba eina apie dvigubos pilietybės galimybę tik Lietuvos piliečiams. Tačiau Lietuvą savo namais pasirinkę kitų šalių piliečiai taip pat norėtų tokios teisės.Tarp jų - šio sekmadienio laidos herojai Fabrizio, Marie-Line, Jonas, o taip pat ir viena iš dokumentikos autorių, 25 metus Lietuvoje gyvenanti Prancūzijos tarptautinio radijo žurnalistė Baltijos šalyse Marielle.Autorės Marielle Vitureau ir Inga Janiulytė-Temporin

Kai Rusija pradėjo karą Donbase 2014-aisiais, Katerynai buvo 21-eri. Ji norėjo prisidėti prie šalies gynybos, tačiau jai, moteriai, realizuoti savo ambicijas kariuomenėje buvo mažai galimybių – pagal tuomet galiojusius įstatymus moterys negalėjo užimti kovinių pozicijų, tik tradiciškai „moteriškas“ – pavyzdžiui, būti sandėlių vadybininkėmis, slaugytojomis, buhalterėmis, valgyklų vedėjomis. Tačiau jos kovojo ir fronte. Tik buvo nematomos.Kai Rusija pradėjo plataus masto karą 2022-ųjų vasarį, klausimų nebeliko – moterys į karą jungėsi tokiomis pačiomis galimybėmis kaip ir vyrai. Pokyčiai prasidėjo anksčiau. Juos išjudino karas ir Katerynos su bendramintėmis pastangos – įstatymiškai sulygintos moterų ir vyrų teisės ginkluotosiose pajėgose. Bet viena pakeisti įstatymus, kita – žmonių mąstymą.„Nors nėra viskas tobula, viena aišku – moterys nebėra nematomos, jos nebėra nematomas batalionas“, – sako Kateryna, Ukrainos Moterų veteranių judėjimo viena įkūrėjų.Pasakojimas iš Ukrainos apie ginklu šalį ginančias moteris ir dar vieną jų kovą – už lygias teises.Autorės Ieva Balsiūnaitė ir Sigita Vegytė

Tereza gimė Lietuvoje, bet užaugo vaikų namuose Latvijoje. Ji ten pateko, kai mama atsidūrė kalėjime, bet išėjusi į laisvę dukros nebepasiėmė. Tai dokumentinis detektyvas: trečioji šios giminės moteris – Terezos dukra Aiga – po kelių dešimtmečių ieško atsakymų apie savo šeimos šaknis Lietuvoje.Latvijos radijo tinklalaidės autorė kalbininkė Aiga Veckalnė apie savo mamos kilmę žinojo nuo vaikystės. Bet 2021 metų pavasarį, kai mama mirė, Aiga suprato, kad daugelio dalykų jos taip ir nepaklausė. Pavyzdžiui, kodėl močiutė Regina paliko savo dukrą vaikų namuose Latvijoje?Kurdama šį pasakojimą, Aiga tyrinėja archyvus Lietuvoje ir Latvijoje, aplanko seniai matytus giminaičius Kaune ir suvokia, kaip šeimos moterų likimus paveikė sovietinis režimas.Autorė – Aiga VeckalnėRedaktorė – Dacė KrejerėGarso režisierius – Ivo TaurinisProdiuserė – Justynė SavitskaGrafikos dizainerė – Beata BerziniaDokumentinis pasakojimas „Mamos byla“ (lat. Mammas lieta) sukurtas Latvijos radijo tinklalaidei „Dokumentariumas“. Pirmą kartą publikuotas 2023-01-31.Adaptacijos lietuvių kalba autorė – Rūta Dambravaitė, redaktorė – Vaida PilibaitytėIš latvių kalbos vertė UAB Skrivanek vertimų biurasĮgarsino: Giedrė Vaičekauskienė, Alvyda Bajarūnaitė, Indrė Kaminckaitė, Urtė Karalaitė, Lukas Kivita, Leonas Šukys, Sigita VegytėNuotraukos autorė Dacė Krejerė

Laimis Janutėnas sako, kad jo biografija paprasta: 20 metų darželyje ir mokykloje, 20 atiduoti jūrai ir žvejybai, dar 20 – kalnui, o pastarąjį dvidešimtmetį jis egzistuoja. Atrodo, kad ir jo gyvenimo filosofija paprasta: nori kažko? Pasidaryk.1980-ųjų pradžioje Karpatuose išbandęs ir iškart pamilęs kalnų slidinėjimą, jis ieškojo, kur tą daryti Vilniuje. Visos kalvos buvo per žemos, tad Laimis sugalvojo vieną jų paaukštinti. Dvidešimt metų diena iš dienos iš statybinių atliekų pylė kalną ir pripylė 16 metrų šlaitą. Dabar čia veikia Vilniaus slidinėjimo kurortas – Liepkalnis.Bet net ir toks žmogus kaip Laimis nieko nepadarytų vienas. Visada degantis idėjomis ir noru daryti, jomis įtikina ir aplinkinius. Prie kalno pylimo prisijungė draugai, kaimynai, slidinėjimo entuziastai ir, svarbiausia, šalia visada buvo (ir yra) žmona Marytė. Dabar, kai Laimis „egzistuoja“, daro kiti, su kuriais jis savo kūriniais pasidalijo.Autorės Rūta Dambravaitė ir Sigita Vegytė

Šis streikas parodė, ko darbuotojai gali pasiekti vienydamiesi ir gindami savo teises. Kodėl streikas kilo, kaip jį išgyveno jame dalyvavę vairuotojai ir kokias tendencijas darbo santykiuose bei visuomenėje atspindi ši istorija?Autorė Inga Janiulytė-TemporinArtūro Morozovo fotografija

Prieš metus, kai Rusija pradėjo plataus masto karą Ukrainoje, teatro dramaturgė Lena Liagušonkova ruošėsi savo pjesės premjerai Kyjive, bet su mama ir trimis katinais atsidūrė daugiabučio namo rūsyje. „Labai daug įvykių ir toks jausmas, kad psichika nespėja,“ – pirmąją invazijos savaitę pasakojo ji. „Bijau, kad mama išeis iš proto. Ji jau yra patyrusi karą.“ Lenos namai gimtajame Donbase okupuoti nuo 2014 metų. Kovo pradžioje, sostinės link artėjant okupantų šarvuočių kolonai ir tęsiantis apšaudymams, jos išvažiavo į Lenkiją ir antrąkart tapo karo pabėgėlėmis.Ukrainos gamtos apsaugos centro ekologas Oleksijus Vasyliukas pirmuosius apšaudymus tą vasario rytą išgyveno Vasylkive, už keliasdešimties kilometrų į pietvakarius nuo Kyjivo. Jie su šeima liko Ukrainoje, bet dėl saugumo irgi turėjo palikti namus. Oleksijus su kolegomis nuo invazijos pradžios dokumentuoja ekologinius karo padarinius ir poveikį šalies saugomoms teritorijoms. „Panašu, kad visi mūsų įprasti darbai ilgam sustojo“, – pernai balandį LRT RADIJO laidoje „Vienkartinė planeta“ liūdnai konstatavo jis. „Kaip biologui dirbti gamtoje, kuri užminuota?“Ukrainiečių filologė Nadija Popyk dar prieš invaziją su vyru atvyko į Lietuvą. Susipažinome Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, kur ji vedė seminarus apie ukrainiečių kultūrą, literatūrą ir mokė ukrainiečių kalbos pagrindų. „Paskambinau savo draugei, iš kurios mokykloje dėl kalbos šaipėsi“, pavasarį pasakojo Nadiia. „Ji man sako: neįtikėtina – ukrainiečių kalba, kuri kažkada negalėjo prasimušti savo šalyje, dabar skrieja po visą pasaulį.“Ukrainiečių filosofas ir žurnalistas Volodymyras Yermolenko dar iki 2022-ųjų invazijos Rusijos karinius veiksmus šalyje apžvelginėjo savo tinklalaidėje „Explaining Ukraine“. Pavasarį su žmona Tetjana Oharkova jie tęsė epizodų įrašus iš namų ir aidint oro pavojaus sirenoms. Gegužę su juo kalbėjomės dokumentikoje apie ukrainiečių rusinimo istoriją ir besikeičiančią kalbos padėtį. „Klaidinga prielaida, kad kalbantieji ukrainietiškai palaiko Ukrainą, o rusakalbiai – Rusiją“, – tada pabrėžė jis, pridurdamas, kad ir pats augo rusakalbėje šeimoje. „Daug rusakalbių dabar kovoja už Ukrainą.“Šiandien, po metų, drąsių savo piliečių ir tarptautinių partnerių dėka Ukraina toliau kovoja ir atsilaiko. Susisiekėme su savo istorijų herojais pasiteirauti, kaip jiems pavyko išgyventi šiuos dvylika karo mėnesių ir kas ukrainiečius palaiko kelyje į pergalę.Autorė Vaida PilibaitytėPauliaus Peleckio/ BNS nuotrauka

Nuo pat tarnystės pradžios Lietuvos stačiatikių kunigų Vladimiro Seliavko, Gintaro Sungailos ir Vitalio Dauparo norą puoselėti tikėjimą gožė biurokratija bei pro bažnyčios vartus Maskvos patriarchate, kuriam priklauso ir Lietuva, prasiskverbianti Kremliaus ideologija. Bet neturėdami kito pasirinkimo, jie tarnavo, laikydamiesi pozicijos, kad stačiatikybė nėra tik rusų tautos religija.2022-ųjų vasario 24-ąją Rusijai pradėjus plataus masto invaziją Ukrainoje, Maskvos patriarchas Kirilas teisino karą, sakydamas, kad Ukrainoje vykdoma „homoseksualumo propaganda“, o „auka atliekant kario pareigą nuplauna visas nuodėmes“. Lietuvos dvasininkams bažnyčios vadovybė liepė tylėti, nekomentuoti karo įvykių ir toliau minėti patriarcho Kirilo vardą. Atsisakę tai daryti kunigai buvo suspenduoti savo tarnystėje.Apskundę šį sprendimą Konstantinopolio (visuotiniam) patriarchatui, jie sulaukė gerų žinių – atstatydinimas buvo neteisėtas, jiems grąžinamas kunigų statusas, o patys dvasininkai priimami į Konstantinopolio patriarchatą. Tai istorinis įvykis.Karas Ukrainoje ir kunigų pozicija pakeitė visą Lietuvos ortodoksų bažnyčią.Autorė Teresė BernatonytėRedaktorės Vaida Pilibaitytė ir Sigita VegytėMontažo autorė Sigita VegytėDaugumą laidoje skambančių giesmių atlieka choras „Amnos“, vadovaujamas Justinos Trinkūnaitės-Sungailienės.

Arvydas Užolas-Slibinas buvo 9 dešimtmetyje įkurtos roko grupės C.R.O.W. būgnininkas. 1989 metais, vedamas svajonės ištrūkti iš Sovietų Sąjungos ir patekti į JAV, jis su draugais nutarė įveikti vadinamąją „mirties zoną“ Berlyne.Autorė Asta Borusevičiūtė, redagavimas ir montažas - Inga Janiulytė-Temporin.Astos Borusevičiūtės nuotrauka

Stasas Olenchenko gimė nepriklausomoje Ukrainoje, Kyjive. Augdamas jis girdėjo tiek rusų, tiek ukrainiečių kalbas ir suržiką, jų mišinį, bet šeimoje ir su draugais daugiausia kalbėjo rusiškai.Jis visada žinojo, kad proseneliai žemdirbiai kalbėjo ukrainietiškai, o vėliau seneliai ir tėvai persijungė į rusų dėl sovietmečiu Ukrainoje vykdytos rusifikacijos.Po Oranžinės revoliucijos, Euromaidano, Krymo okupacijos ir prasidėjus karui Donbase, Staso šeima savo šalies istorijos nulemtą dvikalbystę ėmė aptarinėti vis dažniau.„Tai, kad esu rusakalbis, mano galvoje kažkaip taikiai sugyveno su mano ukrainietiška tapatybe [...]. Man asmeniškai tai niekada nebuvo problema. Aš jaučiau, kad noriu daugiau viešai kalbėti ukrainietiškai ir tai dariau. Visiškai persijungti nemačiau reikalo,“ – sako Stasas. „Bet po invazijos viskas pasikeitė.“2022-ųjų vasarį, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje, jie nusprendė visiškai persijungti į ukrainiečių.Ši istorija – jautrus ir labai asmeniškas Staso pasakojimas apie tai, koks jausmas turėti dvi kalbas, kurios abi yra gimtosios, ką reiškia suprasti, kad tavo kalba asocijuojasi su karo agresoriumi, ir kaip persijungus keičiasi emocinis santykis su kalba, kurią kadaise prarado tavo protėviai.Autorė Vaida PilibaitytėRedaktorė Sigita VegytėIvan Studynskyi nuotrauka

Turtinga naudingosiomis iškasenomis Kongo Demokratinė Respublika tuo pat metu yra viena nestabiliausių, skurdžiausių ir nedemokratiškiausių šalių pasaulyje. Dalyje valstybės vykstant konfliktams dėl išteklių kontrolės, kaip karo ginklas, siekiant palaužti bendruomenes, pasitelkiama ir seksualinė prievarta. Jos mastai šalyje tokie dideli, kad Kongo DR vadinama pasaulio prievartavimų sostine. Nuo smurto kenčia visi – vyrai, vaikai, kūdikiai, bet daugiausia moterys.Kongietės Šarlotė ir Linda (vardai pakeisti) augo skirtingose šalies dalyse, bet abi nukentėjo nuo seksualinės prievartos. Dėl patirtos traumos, vyraujančio nebaudžiamumo ir kaltės jausmo jos nusprendė pabėgti į Europą ir, su Baltarusijos režimo sukelta migrantų banga, 2021-ųjų vasarą atsidūrė Lietuvoje. Šarlotė ir Linda čia pabandė gauti prieglobstį, tačiau seksualinę prievartą patyrusiems žmonės pagal tarptautinę teisę jis dažnai nepriklauso.Autorės Rūta Dambravaitė, Sigita Vegytė ir Marielle Vitureau

Rusijos atakos Ukrainos energetikos infrastruktūrai virto nauja, varginančia realybe. Nuo spalio raketos, iranietiški dronai „Shahed“ taikosi į elektrines, elektros pastotes, vandentiekio sistemas ar šiluminius tinklus. Energija, kuri mums, gyvenantiems Lietuvoje, yra tarsi savaime suprantamas dalykas, ukrainiečius kasdien moko išgyvenimo pamokų: kaip atlaikyti šaltą, tamsią žiemą aplink siaučiant karui.Statistiką matome kasdien - kiek raketų atskrido, kiek numušė, kiek nukrito ir kiek žmonių žuvo. Bet ką iš tiesų reiškia gyventi tamsoje ir laukiant dar vieno masinio bombardavimo?Autorė Ieva BalsiūnaitėBeno Gerdžiūno nuotrauka

2022-ųjų vasario 24-osios rytas pakeitė pasaulį. Bėgdami nuo rusų tankų, smūgių ir sprogimų, tūkstančiai ukrainiečių visais įmanomais būdais patraukė į Lenkiją. Pirmaisiais invazijos mėnesiais čia prieglobsčio ieškojo daugiau kaip 3,5 milijono žmonių.Pabėgėlių yra beveik kiekviename didmiestyje, taip pat ir Katovicuose, pietų Lenkijoje. Čia jie glaudžiasi regioniniame kultūros centre. Išskleidžiamos lovos ir čiužiniai išdėlioti meno galerijose, prie įėjimo į teatrą ir netoli koncertų salės, talpinančios daugiau kaip tūkstantį žiūrovų. Keturiasdešimt metų šiose erdvėse aidėjo orkestro muzikos garsai ir spektaklių dialogai. Dabar ukrainiečių kalba čia skamba taip pat dažnai kaip ir lenkų.Dešimtys lenkų savanorių padeda bėgantiems nuo karo. Jie atneša maisto, valymo priemonių ir koordinuoja pagalbą iš užsienio. Teatro rūbinė paversta improvizuota valgykla, kurioje pabėgėliai gauna maisto, o muzikos studijoje vyksta dirbtuvės vaikams.Pabėgėliai, miegantys prie seno fortepijono – toks pat keistas vaizdas, kaip ir faktas, kad pats instrumentas, pasirodo, yra visiškai išsiderinęs. Sename lenkiškame posakyje fortepijono derinimas prilyginamas pasaulio derinimui – taip viskas grąžinama į savo vietas.Nepriklausomo Lenkijos „Radio 357“ dokumentikos „Derintojai“ (lenk. Stroiciele) autoriai klausia: ar įmanoma suderinti mūsų griūvantį pasaulį?Dokumentika nominuota tarptautiniame festivalyje PRIX EUROPA 2022.Autorės: Anna Dudzińska ir Agnieszka SzwajgierRežisierė: Anna DudzińskaGarso dizaineris: Artur GiordanoRedaktorius: Albert DroselPirmą kartą transliuota 2022-06-10Adaptacijos lietuvių kalba redaktorė: Vaida PilibaitytėIš lenkų kalbos vertė: UAB Skrivanek vertimų biurasĮgarsino: Vaida Pilibaitytė, Rūta Dambravaitė, Paulius Šironas, Vytautas Paulavičius, Adomas Šimkus, Indrė Kaminskaitė, Gabija Narušytė, Odeta Vasiliauskaitė, Sonata Jadevičienė, Žygimantas Kapočius, Inga Janiulytė, Sigita Vegytė, Laura Stančė, Šarūnė Stančiutė, Mantas Stančius.Nuotraukos autorė: Marzena Bugała Astaszow

"Tai yra pasaulio žmonių pažinimas ir, galų gale, gilesnis tautos mąstymo pažinimas, supratimas apie pasaulį, nes kiekvienas senas žmogus, jis nugyvenęs gyvenimą. O dainas paprastai išlaiko talentingi žmonės, giliau mąstantys, daugiau suprantantys", - taip etnomuzikologė Varsa Liutkutė-Zakarienė atsiliepia apie patirtį renkant tautosaką.Folkloro ekspedicijos tikslas – užrašyti tautosaką iš senų žmonių lūpų. Folkloro mylėtojai, ansamblių nariai ar profesionalūs muzikologai pasirenka tam tikrą kaimo vietovę ir lanko senus žmones jų pačių namuose, klausia apie jų gyvenimą, prašo padainuoti dainas ar giesmes, išmoktas vaikystėje. Tuomet jas įrašo, vėliau transkribuoja, deda į archyvus bei mokosi dainuoti patys. Šitaip liaudies kūryba nemiršta, o kaip tik atgimsta. Atradę senąsias liaudies dainas naujai jauni žmonės užmezga ryšį su protėviais ir tai jiems tampa kelrodžiu dabartyje.Šios ekspedicijos dalyviai vyko į Punską – lietuviškiausią vietą Lenkijoje, kur puoselėjamos senosios lietuviškos tradicijos.Autorė Teresė Bernatonytė

1980-aisiais, po to, kai aprašė savo tardymą, vykusį po dviejų kartu gyvenusių vienuolių arešto, sesuo Bernadeta Mališkaitė susilaukė pasiūlymo, pakeitusio jos gyvenimą. Ji buvo pakviesta redaguoti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ - pogrindžio leidinį, kuris pranešdavo apie katalikų persekiojimą ir diskriminaciją sovietmečio Lietuvoje.Už „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ dauginimą ir platinimą buvo įkalinti 14-a žmonių. Tuo metu Bernadetai ir jos bendražygėms kalėjimo išvengti pavyko didelio atsargumo ir laimingų atsitiktinumų dėka.Laidoje skamba kariliono muzika, ją atlieka Austėja Staniunaitytė ir Monika Kazmierczak.Autorė Inga Janiulytė-TemporinArtūro Morozovo nuotrauka

Pasakojimas iš Ukrainos apie išvykstančius iš pavojingiausių vietų, jiems padedančius ir grįžtančius atgal.Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė

„Mums nepatinka, kad jį daro tai beprotį, tai herojų. Nu elinis bachuras buvo“, – 1989-aisiais apie Romą Kalantą sakė jo draugai. Jis klausėsi Bitlų, nešiojo ilgus plaukus ir prijautė hipių judėjimui. Tuo pat metu buvo labai religingas, domėjosi politika, istorija ir filosofija, turėjo savo nuomonę ir nebijojo jos pasakyti, net jeigu tai sukeldavo jam nemalonumų.Kai 1972 metais atrodė, kad dauguma lietuvių susitaikę su gyvenimu okupacijoje, Kalanta nuėjo į Kauno centrą ir susidegino, sušukęs „Laisvė Lietuvai!“. Užrašų knygutėje jis paliko žinutę: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.Sovietų sudaryta psichiatrų komisija iškart jam nustatė diagnozę – šizofrenija. Nepriklausomos Lietuvos idėja tuo metu buvo tokia nereali, kad bet koks išsišokimas to meto psichiatrams atrodė kaip ligos požymis, sako psichiatras Dainius Pūras. Bet daliai žmonių jis iškart tapo didvyriu, paskatinusiu netylėti ir juos.Romas Kalanta praėjusiame amžiuje buvo tik vienas iš daugelio pasaulyje, pasirinkęs protesto formą, kurią sociologai vadina altruistine savižudybe – kai žmogus dėl kolektyvinio tikslo paaukoja savo gyvybę. Prieš jį Vietname deginosi budistų vienuoliai, protestuodami prieš religinius suvaržymus, vėliau – amerikiečiai, nepritardami karui Vietname. Galiausiai idėja pasiekė ir komunistinio bloko šalis.Autorės Rūta Dambravaitė ir Sigita Vegytė

Inžinierius hidrotechnikas Jonas Jusčius melioracijos įmonėse pradėjo dirbti sovietmečiu. Jis yra nusausinęs ne vieną pelkių plotą, reikalingą žemės ūkiui. 2019 metais jis sutiko pelkių atkūrimu užsiimantį gamtininką Leoną Jarašių. Tuomet paaiškėjo, kad gamtininką ir melioratorių sieja kur kas daugiau negu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Pabradės užsieniečių registracijos centras – viena iš penkių vietų Lietuvoje, kur nuo pernai apgyvendinami per Baltarusijos sieną atvykę migrantai.Ši istorija – apie tris žmones, atsidūrusius ten, kur susikerta skirtingos kalbos. Iš Graikijos atvykęs Salah Ruwandizi ir Peri Ibrahim iš Jungtinės Karalystės čia dirbo kaip profesionalūs vertėjai žodžiu.Vakarais, kai samdomi vertėjai baigia darbą ir išeina namo, pokalbiai tęsiasi.Pasakojimo autorė Martyna Šulskutė susitinka su trylikamete kurde Hivi, kuri jau devynis mėnesius atsakinga už tai, kad svarbūs dalykai būtų išversti ir suprasti. Tuo metu Pabradėje ji gyveno su savo šeima ir kasdien vertėjavo aplinkiniams neoficialiai, neprofesionaliai, bet kartu ir nepaliaujamai.Autorė - Martyna ŠulskutėMuzikos autorė ir garso redaktorė - Katarzyna BitowtPasakojime panaudoti tradicinių kurdų instrumentų dafo, balamos ir kamančės įrašų motyvai.Dokumentikos versija anglų kalba sukurta nepriklausomam žurnalistų kolektyvui NARA bendradarbiaujant su menų agentūra Artscape ir nevyriausybine organizacija Diversity Development Group. Daugiau: https://nara.lt/en/articles-en/language-shouldn-t-be-a-curse-it-should-be-a-blessingĮ lietuvių kalbą išversta ir adaptuota bendradarbiaujant su LRT.Adaptuota Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos garso įrašų studijoje.Vertimą įgarsino Katarzyna Bitowt, Adomas Šimkus, Paulius Šironas ir Vaida Pilibaitytė.Adaptacijos redaktorė - Vaida Pilibaitytė

Paulas Simonas dainavo, kad yra 50-imt būdų palikti mylimąjį. Įdomu, ar į šią sumą jis įskaičiavo ir vieną tylų, nematomą ir nesamą būdą atsisveikinti? Kai iki tol tavo gyvenime buvęs žmogus staiga be jokių paaiškinimų dingsta. Arba kaip sako šį veiksmą patyrę – kai tave ghostina.Ghostinimas jau kurį laiką patogiai įsitaisęs tarp lietuviško slengo žodžių. Galima būtų šį elgesį vadinti pradingimu ar versti tiesiogiai iš anglų kalbos ir sakyti, jog kažkas kažką pavaiduoklino, tačiau šiame pasakojime dažniausiai girdėsite žodį ghostinimas, kadangi jis geriausiai apibūdina visą su juo susijusią šiuolaikybę. Ghost anglų kalboje reiškia vaiduoklį. Kai bandai pasiekti žmogų, kuris tave užghostino ir nesulauki iš jo jokių žinių, apima jausmas, tarsi jis būtų pradingęs nuo žemės paviršiaus, išnykęs kaip dūmas arba kaip vaiduoklis. Šis terminas atsirado apie 2000-uosius metus, kai viena žurnalistė aprašė kaip vaikinas, su kuriuo ji susipažino pažinčių programėlėje, neatėjo sutartu laiku pasimatyti ir užblokavo bet kokį kontaktą su ja. Dingo kaip vaiduoklis. Ghostino.Atsisveikinimai yra nemalonūs, šlykštūs ir norisi juos nustumti kaip galima toliau arba iš vis jų išvengti. O kas jeigu prisijaukintume ne tik pasisveikinimus, bet ir atsisveikinimus?Autorė Rūta Dambravaitė

Pradėjusi plataus masto karą Ukrainoje, Rusija Charkivą bandė užimti vieną pirmųjų. Išskirtinis savo kultūriniu gyvenimu pasienio miestas ilgai buvo laikomas prorusišku, o Maskvai jis svarbus ir simboliškai – pirmoji Ukrainos TSR sostinė. Tačiau charkiviečiai savo miestą apgynė, pasakydami, kad nenori būti Rusijos dalimi. Už tai gyventojai dabar kiekvieną dieną yra terorizuojami apšaudymais iš toli.Pasakojimas iš Charkivo apie šio miesto charakterį, balansavimą tarp Rusijos ir Ukrainos bei kaip miestą pakeitė karas.Autoriai Augustinas Šulija ir Sigita Vegytė.

2008 metų pavasaris Alytuje. S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje mergina ir vaikinas stovi apsikabinę liepą. Šalimais – toks pat medis perpjautu kamienu ir želdinius tvarkančios įmonės automobilis. Netoliese Laisvės angelo aikštėje į pjauti numatytus klevus sulipę daugiau jaunuolių. Čia pat susirinkę jų bendraminčiai laiko plakatus su užrašais „Pasipuoškim kelmais“ ir „Mums rūpi gimtasis miestas“.Tai fotografijose įamžinti vaizdai iš jaunimo protesto prieš savivaldybės planus iškirsti virš 100 medžių Alytaus miesto sodo prieigose. Tuometinė miesto valdžia tikino, kad būtina „estetinę išvaizdą praradusius“ medžius pakeisti naujais. Bet tąkart dėl protestų darbai sustojo ir dalis brandžių medžių pjūklų išvengė.Visgi po keleto metų, 2012-aisiais, keičiant dangą Laisvės angelo aikštėje neliko ir likusių senųjų klevų, o jų vietoje dabar auga kalninės pušys.Tačiau istorija tuo nesibaigė. Po kelerių metų savivaldybė parengs į Kultūros vertybių sąrašą įrašyto miesto sodo tvarkymo planą, kuriame įsipareigos iškirstus klevus atsodinti.Tai pasakojimas apie vieną pirmųjų protestų už brandžių miesto medžių išsaugojimą Lietuvoje ir daugiau kaip dešimtmetį užsitęsusią jo atomazgą.Autorės Vaida Pilibaitytė ir Indrė KiršaitėDouglas Green nuotrauka

Vis mažiau sielos, tuštuma, viskas dulkina ir netvarkinga – šie žodžiai tik iš pažiūros apibūdina bažnyčią, kurioje Piotras kalba apie kunigo – šeimos draugo – jam padarytą skriaudą. Tačiau šis pasakojimas ne apie pastatą... Kaip atrodo skriaudžiamo vaiko siela? Kaip atrodo Katalikų bažnyčia kaip institucija, po dviejų tūkstančių metų išskirtinės teisės į žmogaus sielą, ir galios apibrėžti gėrį ir, dorybę ir nuodėmę? Kur teisingumas, žalos atlyginimas ir atleidimas? Kaip mumyse miršta tikėjimas, viltis ir meilė?Ši Lenkijos Liublino radijo dokumentika – intymi išpažintis ir kartu viešas pareiškimas apie daugelį metų slėptą seksualinio išnaudojimo problemą Katalikų bažnyčioje. Ji remiasi pagrindinio herojaus pasitikėjimu ir tikėjimu, kad žurnalistas gali kažką pakeisti.Autorė Agnieszka Czyżewska Jacquemet mano, kad radijas gali ne tik patikimai perteikti faktus, bet ir žmonių emocijas. Pasak jos, šnabždesys gali būti garsesnis už šauksmą, ir ilgam išlikti širdyse bei atmintyje.2021 metais sukurta radijo dokumentika „Sielos vis mažiau“ (lenk. Duszy coraz mniej) Lenkijoje prisidėjo prie atviros diskusijos apie Katalikų bažnyčios atsakomybę už seksualinius nusikaltimus.Dokumentika įvertinta tarptautiniame festivalyje PRIX EUROPA 2021.Prodiuserė Agnieszka Czyżewska JacquemetGarso inžinierius Piotr KrólMuzika Artur GiordanoLietuviškai adaptuota audiofestivaliui „Banguoja 2022“ (www.banguoja.lt)Į lietuvių kalbą vertė Agnė MackėĮgarsino Adomas Zubė, Linas Zubė, Vaida Pilibaitytė, Rima Žilinskaitė, Angelė Daugininkaitienė, Rūta DambravaitėGarso dizaineris Martynas Gailius

Greitai šimtmetį švęsiantis siurrealizmo judėjimas atsidūrė meno pasaulio dėmesio centre. Ant bangos iškilo menininkai ir kūriniai, kurie daugelį metų buvo užmiršti, arba matomi visai kitaip, nei dabar yra. Apie juos pasakoja Venecijoje gyvenanti meno istorikė, kuratorė Gražina Subelytė ir menininkės Leonoros Carrington giminaitė, žurnalistė Joanna Moorhead.Autorė Inga Janiulytė-TemporinMatteo De Fina nuotrauka

Eiti kur akys veda, užkalbinti nepažįstamuosius, stebėti kas dedasi aplink ir kas vyksta viduje. Šis pasakojimas - tai pasivaikščiojimas po Vingio parką, skubantį gyvenimą palikus už nugaros.Kokia šios istorijos prasmė? Muzikantai gali rašyti dainas, o ką daryti radijo dokumentikų kūrėjai? Tik šitai, ką čia išgirsite. Čia mano radijodukmentinė daina Vingio parkui.Autorė Rūta Dambravaitė

Akmenės rajonas – vienas labiausiai ištuštėjusių Lietuvoje. 2001 metais čia gyveno apie 30 tūkst. žmonių, o šiuo metu jų kiek mažiau nei 20 tūkst.Rajono valdžios atstovai įsitikinę, kad nuo karo nukentėję ukrainiečiai galėtų papildyti retas gyventojų gretas ir sako darantys viską, kad jie čia liktų. Prisitaikyti atvykusiems žmonėms padeda ir vietiniai.Apie 90 procentų karo pabėgėlių iš Ukrainos yra moterys ir vaikai. Su visam ar laikinai netekusios namų ir vyrų, moterys turi pačios pradėti kurti naują gyvenimą sau ir savo vaikams. Tačiau kaip tai padaryti – atsakymai ne visada aiškūs.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Taavė užaugo krikščioniškoje šeimoje, pasirinko studijuoti teologiją ir norėjo tapti pastoriumi. Bet tam sutrukdė jo seksualinė orientacija.2007 metais sukurta Estijos radijo dokumentika „Uždrausti jausmai“ (Est. Keelatud tunded) pasakoja apie jauną žmogų, kuris priverstas rinktis tarp tikėjimo ir jausmų. Pasak jo, visuomenė kažkaip miglotai tiki, jog „tai nenormalu“, o krikščionys remdamiesi Biblija teigia, kad „tai blogai“. Kadangi niekam nepavyko išrasti būdo atsikratyti homoseksualumo, pirmoji reakcija yra „tai“ išstumti.„Praėjus tiek daug metų ir stebina, ir liūdina tai, kad Taavės istorija šiandien vis dar aktuali ir svarbi“, – sako dokumentikos autorius Meelis Süldas. „Požiūris į homoseksualius žmones bažnyčioje nelabai pasikeitė. Net jei jie būtų aukštos kvalifikacijos specialistai, jiems vis dar galioja tie patys apribojimai.“Autorius Meelis SüldGarso režisierė Külli TüliTreneris Edwin BrysĮ lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida PilibaitytėDokumentika parengta bendradarbiaujant su VRT radiju kaip tarptautinės EBU radijo dokumentikos mokymų programos baigiamasis darbas.Transliuojama minint Tolerancijos ir pasididžiavimo mėnesį.Rauno Kõiv nuotraukoje – Taave Lips

Buča tapo Rusijos žiaurumo Ukrainoje sinonimu. Ir kol ukrainiečiai savanoriai iškasinėjo savo kaimynų kūnus iš masinių kapaviečių, Vladimiras Putinas apdovanojo karius, kurie Bučoje kankino, tyčiojosi ir žudė gyventojus. O Rusijos naujienų agentūra „RIA novosti“ paskelbė nuomonės straipsnį, kuriame atviru tekstu sakoma: reikia išnaikinti „reikšmingą masių dalį“.Po vaizdų iš Bučos ir kitų Kyjivo priemiesčių, vis daugiau valstybių ir stebėtojų pradėjo sakyti, kad Rusija Ukrainoje vykdo genocidą. O šiam karui, kurį akademikai vadina kolonijiniu, Rusija savo visuomenę ruošė bent dešimtmetį.Pasak istorikų, Rusija kartoja tai, ką jau bandė padaryti prieš 90 metų, per Holodomorą, Sovietų Sąjungos sukeltą badą. „Galime brėžti paraleles ir matyti, kad tai tas pats – tai genocidas. Tačiau šį kartą žiaurumų dar daugiau“, – sako Ukrainos Holodomoro muziejaus direktorė Olesia Stasiuk.Pasakojimas iš Ukrainos.Autoriai Benas Gerdžiūnas ir Sigita Vegytė

Medinė miesto architektūra dar neatrasta ir nevertinama – taip galima apibendrinti su ja reikalų Lietuvoje turinčių specialistų mintis. Medinis namas, kaip pasakytų jums dailidė, yra gyvas, tobulai kreivas, reaguojantis į temperatūrą, drėgmę ir mus, žmones, kurie vieninteliai gali mediniu namu pasirūpinti. Namui kaip ir žmogui reikia rūpesčio. Galų gale, juk medinukas neturi nei burnos, nei rankų, kad pats save apgintų ar pasakytų, ką galvoja apie mus.Susipažinkime su medine architektūra besižavinčiais, su ja dirbančiais, ją bandančiais išsaugoti, joje gyvenančiais ir dėl jos patiriančiais iššūkių, bet vis tiek ją mylinčiais.Autorė Rūta Dambravaitė

„Jums turbūt irgi puikiai pažįstama situacija, kai užsienyje pasakydavai, kad esi iš Ukrainos ir žmonės iškart: ai, čia Rusija? Dabar visi jau puikiai žino, kur yra Ukraina. Manau, kad panašiai bus ir su kalba. Žmonės išgirdę ukrainiečių irgi iškart sako: tai čia panašu į rusų? Prireiks laiko parodyti, kad jos skiriasi“, – vertėja ir literatūrologė iš Kyjivo Nadiia Popyk žino, kad nuostatų apie kalbos padėtį Ukrainoje yra įvairių.Todėl ji, kaip ir kiti ukrainiečiai, įprato panašiuose pokalbiuose kantriai priminti, kad nors šalyje abi kalbos yra naudojamos pramaišiui, ukrainiečių ir rusų skiriasi, o rusakalbiai – kaip ir ji pati – nebūtinai yra prorusiški.„Nuo 2014 m. įvyko didelis lūžis, kuris tęsiasi iki šiol. Pavyzdžiui, tokie rusakalbiai miestai kaip Dnipras ir Charkivas dabar yra labai proukrainietiški. Rusija dabar bombarduoja daugiausia rusakalbius Ukrainos miestus ir dar labiau didina tą atskirtį tarp savo siekių ir Ukrainos rusakalbių“, – mintį pratęsia filosofas ir žurnalistas Volodymyras Yermolenko iš organizacijos „Internews Ukraine“, kuriam ukrainiečių irgi yra gimtoji, bet ne pirmoji kalba.Kai Rusija vasario 24 d. pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje, didelei daliai ukrainiečių valstybinė kalba tapo ypač svarbiu tapatybės simboliu.„Kartą kažkas pabandė suskaičiuoti, kiek yra buvę ukrainiečių kalbos draudimų ir ribojimų. Tokių atvejų buvo 134 - tiek kartų ukrainiečių kalba buvo visaip draudžiama nuo XVII a. iki dabar, Kryme ir Donbase“, – sako Anna Ohoiko, ukrainiečių kalbos mokytoja ir portalo ukrainianlessons.com įkūrėja. Pasak jos, vis daugiau rusakalbių Ukrainoje dabar apsisprendžia šeimoje pereiti prie ukrainiečių ir taip susigrąžinti šimtmečiais okupantų naikintas šaknis.„Lietuvoje jautiesi ukrainiete, o Ukrainoje – lietuve, tas marginalumas buvo nuolatinis“, - prisipažįsta Ukrainoje gimusi vertėja ir miško maudynių gidė Mila Monk. Jai ukrainiečių visada buvo kalba, kuria bendrauja su mama. Bet prieš keletą metų Mila nusprendė ją papildomai studijuoti, kad galėtų versti literatūrą ir geriau pažintų savo ukrainietišką tapatybės dalį. „Verčiant dar labiau įsigyveni. Ir taip atėjo suvokimas, kad čia mano dalis, iš to ir aš išaugau“.Nadiia Popyk, Volodymyras Yermolenko, Anna Ohoiko ir Mila Monk dalijasi mintimis apie ukrainiečių kalbą, jos istoriją ir asmeninę reikšmę šiandien, karo laikais.Autorė Vaida Pilibaitytė

Etnobotanikė Gražina Žumbakienė didelę savo gyvenimo dalį skyrė tradicinių Lietuvos sodybų augalų tyrinėjimui.Keliaudama po Lietuvą ji surinko tarpukarį ir ankstesnius laikus menančių žmonių pasakojimus apie lauko ir kambarines gėles, medžius, krūmus ir kitus augalus. Apie senuosius gėlių darželius ji parašė knygą.Kodėl gėlių darželiai buvo tokie svarbūs ir kokią moterų istoriją jie pasakoja?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

1978-aisiais Wanda Rutkiewicz įkopė į Everestą ir tapo trečia moterimi pasaulyje, pasiekusia aukščiausią pasaulio viršūnę. Ji pirma iš moterų įkopė į K2, antrą aukščiausią viršūnę, laikomą vieną sudėtingiausių. Aukščiausios pasaulio viršūnės Wandai buvo tik kelios iš daugelio.Wanda tapo viena žinomiausių alpinisčių visame pasaulyje. Kalnuose ji buvo bekompromisė, o mieste kukli ir kartais atrodė bejėgė, sakė ją pažinoję. Viena savo palapinėje kalnuose ji buvo laimingiausia, sakė jos draugai. Bet ekspedicijose, kaip pati sakė, turėjo nuolat įrodinėti savo galimybes.O Wandos Rutkiewicz istorija prasideda Plungėje.Autorė Sigita VegytėNuotrauka ir archyviniais įrašais iš ekspedicijų pasidalino Jerzy Kukuczkos muziejus (https://jerzykukuczka.com).

1993 m. vasarą vyras rado sužeistą gandro jauniklę. Ji buvo peršautu sparnu ir negalėjo paskristi. Paukščiui buvo lemta mirti. Bet vyras jį išgelbėjo. Gandrė negalėjo skraidyti, bet išgyveno. Jis pakeitė jos likimą. Bet ar jis numanė, kad gandrė pakeis ir jo paties gyvenimą?Kad gandrė būtų saugi, nesušaltų ir nebadautų – nepaisant sulaužyto sparno – Stjepanui teko pačiam apriboti savo judėjimo laisvę. Jo dėka Malena ne tik išgyveno, bet ir rado mylimąjį – Klepetaną.Maždaug prieš dešimtmetį apie senolį ir gandrę vietos laikraštis publikavo straipsnį. Palengva žinia apie neįprastą meilės istoriją pasklido visame pasaulyje. Bet gyvenimas tai ne romanas. Būti kažkieno sparnais yra sunkus darbas, be atostogų ir galimybės išeiti į pensiją. Ypač kai tave visi stebi.Pasakojimo veiksmas vyksta viename Kroatijos kaime, kieme už mokyklos, kur Stjepanas rūpinasi Malena ir bando sudurti galą su galu.Dokumentika parengta bendradarbiaujant su rbb radiju kaip tarptautinės Åke Blomström mokymų programos baigiamasis darbas.Autorė ir režisierė Marta MedvešekTrenerė Gabriela HermerGarso dizainas Bodo Pasternak ir Erik LehmanViršelio iliustracijos autorė Vanja PerkovićPirmą kartą publikuota 2020 m.Pelnė geriausios Europos radijo dokumentikos apdovanojimą festivalyje PRIX EUROPA 2021 m.Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida Pilibaitytė

Pasaulyje liko apie 30-imt žmonių, kurie gali susikalbėti karaimiškai. Visi jie gyvena Lietuvoje.Karaimų kalba įrašyta į UNESCO nykstančių pasaulio kalbų atlasą. Karaimų bendruomenei tai ne naujiena, o jau seniai žinomas faktas.Kalba, kurios beveik nebėra kam ir kur vartoti, pasmerkta išnykti? O gal ją galima išsaugoti? Kad ir kaip bebūtų, paleisti jos anksčiau laiko karaimų bendruomenė nenori, nes kalba yra savasties dalis.2022-ieji - Karaimų metai. Sukanka 625 metai nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto kvietimo karaimams įsikurti Lietuvoje.Autorė Rūta Dambravaitė

Pernai Lietuvoje prasidėjusi migrantų krizė, Lietuvoje 20 metų gyvenančios ir apie tai pasauliui pasakojančios žurnalistės akimis, dar tikrai nesibaigė. Kokius profesinius iššūkius ir žmogiškus klausimus ji iškėlė?Autorės Marielle Vitureau ir Inga Janiulytė-TemporinDovilės Dagienės nuotrauka

Tęsiantis karui Ukrainoje žmonės ieško būdų padėti nukentėjusiems. Jų yra įvairių – vieni aukoja pinigus, kiti užleidžia savo namus, treti siūlo pavėžėjimą, o ketvirti laukia, kol bus pakviesti į karo lauką.Pabėgėliams iš Ukrainos pagalbą teikiantys žmonės pasakoja apie susitikimus ir atsisveikinimus, kurių niekada neįsivaizdavo patirsiantys.Autorės Rūta Dambravaitė ir Inga Janiultė-Temporin.

Vasario 24-ąją Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, bombarduodama miestus visoje šalyje, įskaitant sostinę Kyjivą. Pasaulio valstybės smerkia Rusijos veiksmus, o minios žmonių savo šalyse išeina į gatves reikšdami palaikymą Ukrainai. Tarptautinis teisingumo teismas Hagoje pradėjo tyrimą dėl Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje. Pasak Jungtinių Tautų, per dešimt karo dienų ši agresija sukėlė sparčiausią pabėgėlių bangą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.Ši istorija apie tai, ką pirmąją karo savaitę išgyvena Ukrainos sostinėje likę žmonės, prie miesto kasdien artėjant agresoriaus kariniams daliniams.Autorės Vaida Pilibaitytė ir Sigita Vegytė

1991-ųjų rudenį 27 vaikų grupė iš Lietuvos išsiruošia į Izraelį. Tėvai juos ten siunčia baigti vidurinės mokyklos ir mokytis žydiškų tradicijų, o patys planuoja persikelti gyventi, atžaloms ten jau įleidus šaknis. Čia jų laukia ne tik jau anksčiau čia persikėlę giminaičiai ar draugai, bet ir daug pokyčių – pažintis su kitokia kultūra, klimatu, naujos kalbos mokymosi iššūkiai, kova už vietą tarp bendraamžių, gyvenančių internate. Laisvė ir egzotika svaigina, bet kiek iš jų pasiliks gyventi naujoje šalyje?Antrojoje dalyje Izraelyje jau apsipratęs penketukas susimąsto, kas laukia ateityje ir ką jie paliko Lietuvoje.Autoriai – Vaida Pilibaitytė, Rimantas Kmita ir Vita LičytėŠis pasakojimas parengtas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu Vilniuje ir yra Michaelio Muellerio-Verweyeno ir Akvilės Eglinskaitės inicijuoto projekto „Jüdische Rückkehrer“ / „Sugrįžtantys žydai“ dalis.Pirmoji dalis: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000201478/radijo-dokumentika-saknys-vienos-keliones-istorija-i

1991-ųjų rudenį 27-nių vaikų grupė iš Lietuvos išsiruošia į Izraelį. Tėvai juos ten siunčia baigti vidurinę mokyklą ir mokytis žydiškų tradicijų, o patys planuoja persikelti gyventi, atžaloms čia jau įleidus šaknis. Atvykus laukia ne tik jau anksčiau čia persikėlę giminaičiai ar draugai, bet ir daug pokyčių – pažintis su kitokia kultūra, klimatu, naujos kalbos mokymosi iššūkiai, kova už vietą tarp bendraamžių, gyvenančių internate. Bet pirminis jų ir šeimų planas greitai ima keistis.Pirmojoje dalyje sužinome apie tėvų planą ir kokie buvo pirmieji Juditos, Rašelos, Ranano, Niros ir Laurinos įspūdžiai naujoje mokykloje.Autoriai – Vaida Pilibaitytė, Rimantas Kmita ir Vita LičytėŠis pasakojimas parengtas bendradarbiaujant su Goethe’s institutu Vilniuje ir yra Michaelio Muellerio-Verweyeno ir Akvilės Eglinskaitės inicijuoto projekto „Jüdische Rückkehrer“ / „Sugrįžtantys žydai“ dalis. Išsamiau: https://www.goethe.de/ins/lt/lt/kul/sup/jrk.html

Beveik 20 metų misijose Afganistane dalyvavusiems NATO šalių kariams susikalbėti su valdžios atstovais ir vietos gyventojais, o taip pat kovoje su Talibanu talkino vietiniai vertėjai. 2021-ųjų vasarą, kai Vakarų pajėgos iš Afganistano pasitraukė, o valdžią vėl perėmė Talibanas, šie žmonės ir jų šeimos atsidūrė pavojuje. Lietuviams dirbę afganistaniečiai pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Iš viso 176 žmonės – tarp kurių daug vaikų – pernai rugpjūtį persikėlė gyventi į Lietuvą.Vos atsikraustę į Raseinius, kur laikinai buvo apgyvendinti profesinės mokyklos bendrabutyje, afganistaniečiai sulaukė neįprastai daug paramos ir palaikymo. Tačiau netrukus jie suprato: perprasti Lietuvą ir jos žmones bei prisitaikyti prie kitokios nei jų kultūros nėra taip lengva.Tai antra pasakojimo apie afganistaniečius dalis. Pirmosios apie pabėgimą iš Afganistano klausykitės čia: https://bit.ly/3sgKHGtAutorė Sigita Vegytė

Beveik 20 metų misijose Afganistane dalyvavusiems NATO šalių kariams susikalbėti su valdžios atstovais ir vietos gyventojais, o taip pat kovoje su Talibanu talkino vietiniai vertėjai. 2021-ųjų rudenį, kai Vakarų pajėgos iš pasitraukė, o valdžią vėl perėmė Talibanas, šie žmonės ir jų šeimos atsidūrė pavojuje. Lietuviams dirbę afganistaniečiai pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Iš viso 176 žmonės – tarp kurių daug vaikų – pernai rugpjūtį persikėlė gyventi į Lietuvą. Dabar jie čia bando pradėti naują gyvenimą ir prisitaikyti prie kitokios nei jų kultūros.Pirmoje dviejų dokumentikų dalyje – apie vertėjų gyvenimą Afganistane ir paskutiniąsias savaites prieš kelionę į Lietuvą, kai jiems teko slėptis nuo krentančių kulkų, savaitę išbūti slėptuvėje, laukiant lemtingo skambučio ir prasibrauti pro dešimtis tūkstančių žmonių į Kabulo oro uostą.Autorė Sigita Vegytė

Pažinti istoriją daug smagiau gyvai prisilietus prie daiktų, kurie iš ten atkeliavo. Tai byloja laidos pašnekovių patirtis. Asta, pasitelkdama autentiškas iškarpas, siuva XIX a. pab. ir XX a. pr. drabužius. Edita ieško sendaikčių ir gilinasi į jų istoriją. Tai jos daro ne moksliniais sumetimais, o savo smalsumui patenkinti.Nuotraukoje ant Astos lentynos stovinti nuotrauka, kurioje įamžinti XIX a. siuvėjų kursai.Autorė Rūta Dambravaitė

Žmonės nuo senų senovės gyvenimui rinkosi upės draugiją. Kaip upės buvimas šalia, gali lemti vaikystės prisiminimus, verslo ir kūrybos pasirinkimus, sveikatą, laisvalaikį, mintis?Keturi pašnekovai - Petras, Raimondas ir dvi Ingos, dalijasi mintimis apie jų ryšį su Šventosios upe. Ši upė ilgiausia, tekanti tik per Lietuvos teritoriją. Nors upė ta pati, laidos herojų patirtys ir bendravimas su upe labai skirtingas ir asmeniškas. Autorė Vita LičytėArmino Kilčiausko nuotrauka

„Teko skaityti apie fantomines kojas ar fantomines rankas. Tai kvapas gali būti kažkas panašaus – lyg ir jauti, bet jo nėra. Tai irgi toks keistas praradimas svarbios savo dalies“, – sako Pranas, kuris naujo viruso poveikį uoslei ir skoniui vis dar jaučia praėjus metams nuo susidūrimo su juo.Pasikeitę pojūčiai Saulei (vardas pakeistas) apie buvusią ligą vis primena ir namie, ir gatvėje: „Aš kartais lauke po lietaus jaučiu – kaip sakau – deguonies kvapą. Toks keistas kvapas, kurio niekada nejusdavau.“Pasak neurologo prof. Kęstučio Petrikonio, uoslės ir skonio sutrikimai būdingi net dviems trečdaliams koronavirusu užsikrėtusių žmonių, ypač pirmosiomis atmainomis. „Jos kažkodėl mėgsta uoslę ir skonį“, – sako jis, bet kartu priduria, kad mokslininkai iki šiol nežino, kaip tiksliai šis virusas paveikia nervų sistemą, todėl ir gydymą pasiūlyti sunku. Visgi profesorius ramina ir ragina nepamiršti „daktaro Laiko“. – „Jis pagydo geriau negu fiziniai gydytojai.“Daugumai žmonių uoslė sugrįžta, bet dalis ir po metų vis dar bando apsiprasti savo dingusių, silpnesnių, pasikeitusių ir naujai atrandamų „kovido kvapų“ pasaulyje.Laidos autorė kartais juokauja, kad kovidas iš jos atėmė miško ir Kalėdų kvapą.Autorė Vaida Pilibaitytė

Sauliaus rankose paprasta tiesi lenta virsta šamanišku būgnu.Vida iš šiaudų veria sodus, kurie primena apie visatos begalybę.Būgnų ir sodų meistrystei reikia kantrybės, atsidavimo ir neskubėjimo.Saulius ir Vida pasakoja, kaip jų kūriniai gali pakelti aukščiau kasdienybės ir padeda susikurti ramybės akimirkas.Autorė Vita Ličytė

Trys žmonės vaikšto miesto gatvėmis klausydamiesi garsų, ir visi trys tai daro skirtingai.Viena – su ausinėmis, klausydama muzikos, kita – su ausinėmis, įrašinėdama aplinkos garsus, o trečias sako klaidžiojantis be ausinių ir be tikslo. Nors... galbūt ir su tikslu: „priartėti prie būsenos, kai gali kone paliesti laiką“.Autorė Inga Janiulytė-TemporinAlano Gurino nuotrauka Kirtimų kultūros centro projektui „Sonic Vilnius“.

2021-ųjų vasarą kasdien dešimtys, o vėliau ir šimtai žmonių pradėjo neteisėtai kirsti Lietuvos sieną per Baltarusiją. Dėl to Lietuva sustiprino savo sienos apsaugą, pradėjo statyti metalinės tvoros ir spygliuotos vielos barjerą, o prie budinčių pasieniečių prisijungė kariai. Lietuva ir Europos Sąjunga sako, kad tai hibridinė ataka, kurią organizuoja Minsko režimas, pasinaudojęs tūkstančių žmonių – daugiausiai Irako kurdų, bet taip pat sirų, kongiečių, afganistaniečių ir kitų – noru pasiekti Vakarų Europą ir ten susikurti saugesnį ar geresnį gyvenimą.Pasakojimas apie du žmones, kurių vienas saugo sieną, o kitas ją neteisėtai perėjo. Ir aplinkybes, dėl kurių jų istorijos susikirto.Autorė Sigita Vegytė

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame prisiminti pasakojimus iš ciklo apie Lietuvos miestelius – štetlus – kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.Prieš ketverius metus sukurtoje dokumentikoje Indrė Anskaitytė pasakoja apie Vilkaviškiį. Prieš karą vienas kultūriškai ir tautiškai margiausių miestelių, dabar yra bene lietuviškiausias šalyje.Nors sutinkama, kad Vilkaviškio žydų istorija mažai tyrinėta, iki Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto žydų vaidmuo miestelyje buvo svarus - pavyzdžiui, žydai sudarė beveik pusę Vilkaviškio tarybos.Tačiau beveik visi miestelio žydai per Holokaustą nužudyti. Šiandien nedidelė dalis žmonių prisimena tarpukario Vilkaviškį, tik vienas kitas ryžtasi tyrinėti miestelio žydų istoriją.Prisiminimai ir pasakojimai tų, kuriems anuometis Vilkaviškis - ne tik išblukę istorijos faktai.Autorė Indrė Anskaitytė

Žmogus orkestras - nors ši frazė jau nugrota, bet tiksliausiai apibūdina Vytautą Skripkauską. Maestro vedą Vilniaus Žirmūnų gimnazijos orkestrą „Septima" pirmyn jau 56 metus. O pats žingsniuoja 95-us.Profesionaliam muzikui, 4 dešimtmečius klarnetu grojusiam Operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre nė motais, kad jo muzikantai net nemoka skaityti natų. Visko galima išmokti, kai yra noro tai daryti.Tikras, nuoširdus, abipusis maestro ir ištisų kartų muzikantų bendradarbiavimas - tartum atskira visata, į kurią užsukti galima pravėrus gimnazijos aktų salės duris.Autorė Rūta Dambravaitė

2021-ųjų pradžioje Trakų gyventojai pastebėjo, kad dešimtys senamiesčio medžių pažymėti kirtimui. Aktyvūs piliečiai prašė pakartotinai įvertinti medžių būklę, bet nieko nepešė. Savivaldybė gynėsi: esą tie medžiai pavojingi, o Europos Sąjungos remiamas projektas visuomenei pristatytas ir įgyvendinamas teisėtai. Tačiau paskubomis per pandemiją išduotas leidimas kirsti saugotinus medžius atsidūrė teisme.Dviejų dalių žurnalistinis tyrimas apie tai, kaip Trakų rajono savivaldybė panaudojo Europos Sąjungos lėšas biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui saugoti bei atkurti.Autorės – Vaida Pilibaitytė, Daiva Repečkaitė ir Elena ReimerytėŠis tyrimas yra „Media4Change – Future Story Lab“ projekto dalis. Projektas kofinansuojamas Europos Komisijos ir atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už laidoje esančios informacijos naudojimą.Taip pat skaitykite: ‘Lithuania - where 'biodiversity funding' is cutting down trees’ (https://euobserver.com/climate/15330)

2021-ųjų pradžioje Trakų gyventojai pastebėjo, kad dešimtys senamiesčio medžių pažymėti kirtimui. Aktyvūs piliečiai prašė pakartotinai įvertinti medžių būklę, bet nieko nepešė. Savivaldybė gynėsi: esą tie medžiai pavojingi, o Europos Sąjungos remiamas projektas visuomenei pristatytas ir įgyvendinamas teisėtai. Tačiau paskubomis per pandemiją išduotas leidimas kirsti saugotinus medžius atsidūrė teisme.Dviejų dalių žurnalistinis tyrimas apie tai, kaip Trakų rajono savivaldybė panaudojo ES lėšas biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui saugoti bei atkurti.Autorės – Vaida Pilibaitytė, Daiva Repečkaitė ir Elena ReimerytėŠis tyrimas yra „Media4Change – Future Story Lab“ projekto dalis. Projektas kofinansuojamas Europos Komisijos ir atspindi tik autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. Europos Komisija neprisiima jokios atsakomybės už laidoje esančios informacijos naudojimą.Taip pat skaitykite: ‘Lithuania - where 'biodiversity funding' is cutting down trees’ (https://euobserver.com/climate/153302)

Kadaise Naujoji Vilnia prasidėjo nuo pramonės ir geležinkelio. Pramonė traukėsi su besibaigiančiu sovietmečiu, o dabar rajonas pamažu vis labiau atrandamas naujai. Paskutiniais metais stiprėja Naujosios Vilnios bendruomenė, į apleistus gamyklų pastatatus keliasi menininkai ir amatinininkai, į praeities čia paliktus lobius – objektus ir istorijas, atsigręžia vis daugiau žmonių, o čia seniai gyvenantys žmonės visą laiką įžvelgė vietos privalumus. Laidoje pažintis su Naująja Vilnia čia gyvenančių žmonių akimis.Autorė Vita Ličytė

Moteris skusta galva ir vyrišku kostiumu, šmaikščios kompozicijos su seserimis ir mylimosiomis – tai tik dalis neseniai atrasto Veronikos-Vėros Šleivytės (1906-1998) fotografijų archyvo, gausiausiai pildyto praėjusio amžiaus ketvirtame dešimtmetyje. Ką pasakoja šios fotografijos, laiškai, Vėrą Šleivytę pažinoję ir šiandien atrandantys žmonės?Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame prisiminti pasakojimus iš ciklo apie Lietuvos miestelius – štetlus – kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.Prieš penkerius metus sukurtoje dokumentikoje Vita Ličytė pasakoja apie Šeduvos žydų gyvenimą iki Holokausto bei jų paliktus pėdsakus miestelio panoramoje ir žmonių atmintyje.Šeduvoje kaip ir daugybėje kitų Lietuvos miestų ir miestelių virė įvairiatautis, įvairiakalbis, spalvingas gyvenimas. Tačiau Holokaustas sunaikino ne tik didelė dalį štetlą, bet ir beveik visiškai ištrynė žydų atminimą.Autorė Vita Ličytė

2002-ųjų lapkritį, praėjus metams po JAV invazijos į Afganistaną, prie amerikiečių pajėgų prisijungė ir Lietuvos kariai. Vėliau šalis įsitraukė į daugiau NATO misijų, pradėjo vadovauti Goro provincijos atkūrimo grupei (PAG).Taip apie 5 tūkst. Lietuvos karių pakaitomis Afganistane praleido beveik 20 metų ir tai tapo didžiausia šalies karine misija.Radijo dokumentikoje pirmųjų misijų kariai pasakoja, kad norėjo pamatyti „kaip viskas vyksta iš tikrųjų“ ir „pritaikyti žinias praktikoje“, o kartu prisipažįsta, kad susidūrus su realybe tas požiūris dažnai keitėsi.Autorė Sigita Vegytė

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame prisiminti pasakojimus iš ciklo apie Lietuvos miestelius - štetlus - kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.Prieš penkerius metus sukurtoje dokumentikoje Vita Ličytė pasakoja apie Zarasų krašo žydus, kaip sugyveno žydų ir lietuvių bendruomenės, koks prieškario Zarasų krašto vaizdas išliko čia augusių atmintyje ir kaip dabar pagerbiamas žydų atminimas.Iš Zarasų krašto pasitraukusių ar Holokaustą išgyvenusių žydų palikuonys neslepia nostalgijos Zarasų kraštui – ežerams, miškams ir lengvam, nerūpestingam gyvenimui. Tai vienija ir visuose miesteliuose kalbintus gyventojus, kurie patys kuria iniciatyvas primirštai istorijos daliai prisiminti.Autorė Vita Ličytė

Juozas Tallat-Kelpša – muzikas visuomenininkas, kurio indėlis Lietuvos muzikai – nenuginčijamas. Tačiau šis kūrėjas pelnytai ar nepelnytai nustumtas į muzikos istorijos paraštes. Nustumtas dėl to, kad buvo palankus sovietinei valdžiai arba bent jau dėl to, kad jai nesipriešino. Prie praeities herojų laikui bėgant prisiliečia naujos istorikų kartos ir turi pasiūlyti vis kitą požiūrio kampą, tačiau asmenybių neteisia ir nestigmatizuoja.Minint Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus, laidoje gilesnis žvilgsnis į totoriškų šaknų turintį Juozą Tallat-Kelpšą.Autorė Rūta Dambravaitė

Dalis jaunų lenkių dėl skirtingų priežasčių šiandien neplanuoja susilaukti vaikų. Vienos taip pasirenka dėl karjeros, kitos vaikams ateities nemato pasaulyje, kuriam gresia klimato katastrofa, o kitos sako, kad paprasčiausiai nenori būti mamomis.Tačiau Lenkijoje jos tokio pasirinkimo - legaliai - dažniausiai neturi.Nepriklausomos Lenkijos radijo stoties „Radio 375“ dokumentikos kūrėja Agnieszka Szwajgier klausia: ką reiškia nenorėti būti mama šalyje, kuri nesuteikia moteriai tokio pasirinkimo?Šis pasakojimas yra tarptautinio Åke Blomström vardo apdovanojimo baigiamasis darbas.Dokumentiką išvertė ir adaptavo Sigita Vegytė

Per pastaruosius kelis mėnesius daugiau nei 3000 žmonių neteisėtai kirto Lietuvos sieną ir čia pasiprašė prieglobsčio. Dauguma jų Irako piliečiai, keli šimtai atvyko iš Kamerūno ir Kongo.Neeilinė situacija paskatino mintimis sugrįžti į 2015 m., kai Europoje buvo kilusi vadinamoji pabėgėlių krizė. Tada dauguma pabėgėlių ir migrantų bėgo nuo karo ir persekiojimo Sirijoje. O į Lietuvą atvyko 334 žmonės, beveik dešimt kartų mažiau nei šiais metais.Kaip ir šiandien, taip ir prieš šešerius metus, kilo panašios diskusijos apie visuomenės ir institucijų norą ir pasiruošimą priimti į Lietuvą atvykstančius žmones.2015 m. LRT RADIJAS parengė dokumentikos ciklą apie migraciją ir integraciją „Sienos ir žmonės“. Kviečiame išgirsti vieną šio ciklo pasakojimų. Adomas Šimkus prieš šešerius metus susitiko su žmonėmis, kuriems prieglobstis Lietuvoje buvo suteiktas kiek anksčiau. Jis domėjosi, kas šie žmonės, iš kur jie atvyko bei kaip jiems tada sekėsi Lietuvoje?Autorius Adomas ŠimkusVisi ciklo „Sienos ir žmonės“ pasakojimai čia: https://www.lrt.lt/tema/sienos-ir-zmones

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame prisiminti pasakojimus iš ciklo apie Lietuvos miestelius - štetlus - kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.Prieš penkerius metus sukurtoje dokumentikoje Indrė Anskaitytė pasakoja apie tai, kaip prieš karą atrodė Kelmė, kaip žydai ir lietuviai sugyveno tarpusavyje ir kaip dabar miestelis atsimena savo buvusius kaimynus.Autorė Indrė Anskaitytė

Keturios Italijoje gyvenančios lietuvės dalinasi istorijomis, kurios artimos daugeliui pasaulio lietuvių - apie gimtosios šalies ilgesį, jausmą, kad esi baudžiamas už tariamą išdavystę ir laukimą, kai viskas bus kitaip.Pasakoja Ramunė Kupšytė, Indrė Sorokaitė, Daiva Lapėnaitė ir Ugnė Gelgotaitė.Autorė Inga Janiulytė-Temporin

Apie miestelio sinagogą Liudvikas Markuntavičius kalba tarsi apie brangų žmogų – su rūpesčiu ir atidumu. 83-ejų metų Žiežmarių gyventojas yra vienas iš keleto, kurių pastangomis išliko bene didžiausia pasaulyje medinė žydų šventovė.Sovietmečiu sinagoga buvo paversta sandėliu, o po Nepriklausomybės atkūrimo ilgus metus stovėjo užkaltais langais. Tačiau ir prastos būklės ji sulaukdavo lankytojų, ieškančių savo protėvių pėdsakų.Garso pasakojimas iš Žiežmarių ne tik apie jį – sinagogos raktininką. Kokią poziciją pasirinkti žmogui, stovinčiam greta radikalių istorinių įvykių? Liudviko šeima per Holokaustą po namu esančioje bulvių duobėje slėpė ir išsaugojo trylika žydų. Akimirkos, kai būdamas vaikas Liudvikas jiems pranešė apie nacių pasitraukimą, jis sako nepamiršiąs niekados. Po karo jo šeimos namai tapo štabo prieglobsčiu ten veikusiam partizanų būriui.Autoriai Artūras Morozovas ir Vita LičytėArtūro Morozovo nuotrauka

Šiemet minime Holokausto pradžios Lietuvoje 80-metį. Todėl kviečiame išgirsti pasakojimą iš mūsų ciklo apie Lietuvos miestelius - štetlus - kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo daugiausia gyveno žydai.Prieš penkerius metus sukurtoje dokumentikoje Audra Girijotė pasakoja apie vieną garsiausių pasaulyje štetlų - Eišiškes, Šalčininkų rajono miestelį, kurio vardą žino milijonai žmonių pasaulyje. Ne tik vardą, bet ir kadaise buvusio pasaulio veidus.Autorė Audra Girijotė

Baigus 12 klasių atsiveria trumputis laiko tarpas, kai visiškai nežinai, kas laukia ateityje. Gali tik iš visų jėgų stengtis, svajoti ir viltis, kad išeis kaip tik galima geriausiai.Trumpam įsmukus į penkių egzaminams besiruošiančių abiturientų gyvenimus, tampa šiek tiek aiškiau, kaip atrodė paskutinieji metai gimnazijoje per karantiną.Apie ką dvyliktokai svajoja, ko ruošiasi siekti ir kaip jų akimis gyventi yra verta?Autorė Rūta Dambravaitė

Šiemet 95 metai sukanka ne tik Lietuvos radijui, bet ir pirmajai oficialiai orų prognozei Lietuvoje. Kaip keičiantis klimatui kinta mūsų gebėjimas nuspėti orus? O kas ateityje laukia radijo?Klimato, orų ir radijo istorijų apžvalga bei prognozės su radijo klausytojais Alfonsu Navicku (1926-2021) ir Emilija Juzeliūnaite, meteorologu dr. Gintautu Stankūnavičiumi, klimato apžvalgininku Silvestru Dikčiumi ir ateities šaukliu tituluojamu menininku, tekstų kūrėju ir atlikėju Žygimantu Kudirka.Autorės Vita Ličytė ir Vaida PilibaitytėArtūro Morozovo nuotrauka

Kai 2020-ųjų pavasarį sunkiai susirgo Indrės mama, dėl koronaviruso pandemijos Lietuvoje buvo ką tik paskelbtas pirmasis karantinas. Ekstremalios padėties sąlygomis buvo draudžiama lankyti artimuosius ligoninėse ir organizuoti įprastas laidotuvių apeigas.„Negalėjai atsisveikinti, negalėjai lankyti, negalėjai pasikalbėti – tai buvo sunkiausia“, – prisimena ji.Praėjus dviem mėnesiams po mamos mirties, Indrė pasakoja, ką išgyveno jos šeima, tuo metu išlydėdama artimą žmogų į paskutinę kelionę.Autorės Sigita Vegytė ir Vaida Pilibaitytė

„Man reikia tokių startų, kurie mane truputį gąsdintų“, – sako Viktorija Tomaševičienė, kuriai šiurpuliukus kelia 24 valandų bėgimo varžybos. Kaip ir Viktorija, ne vieną parą bėgdamas praleido ir Aleksandras Sorokinas. Pasak jo, skausmas po varžybų praeina, o geri jausmai išlieka ilgam.Abiems ultramaratonininkams dalyvauti varžybose, siekti Lietuvos ir pasaulio rekordų bei išbandyti žmogaus ribas bėgime padeda ir patys artimiausi žmonės.Autorės Vita Ličytė ir Sigita Vegytė

Apie praradimus ir atradimus per pandemijos paženklintus metus kultūros ir meno bendruomenės žmonių akimis.Tapytojo Andriaus Zakarausko, baleto solistės Rūtos Lataitės, renginių organizatorės Robertos Stonkutės, MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės mintys.Autorė Vita Ličytė

Šios trys istorijos įrašytos 2009 metais – laikais, kai bendravome be kaukių, drąsiai lankėme vieni kitus ir kai veikė kino teatrai.Autorė Justina Mitkaitė pasakoja apie trijų profesijų atstovus, kurie labai mėgsta savo darbą, nors daugelis mūsų juos pavadintų beveik nematomais žmonėmis.

Argentinietis Alejandras Caudis visą gyvenimą beveik nieko nežinojo apie lietuviškas savo šaknis, kol vieną dieną jo pasaulis apsivertė aukštyn kojomis.Senas tėčio jam paliktas dokumentas davė pradžią peiškoms, kurios patvirtino seną tiesą: jei ryšiesi paprašyti pagalbos, į tavo šauksmą kažkas kažkokiu būdu vis vien atsilieps.Nuotraukoje: Adelė Švažaitė su giminaičiais.Autorė Rūta Dambravaitė

Laikais, kai ryšio su kitu žmogumi tenka ieškoti per ekraną, trys moterys – kelionių vadovė, aktorė ir garso režisierė – pasakoja apie tai, ką joms reiškia gyvas, gražus ir laisvas balsas – savas ir svetimas.Autorė Vaida Pilibaitytė

1990-ųjų gegužę ką tik nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos premjerė Kazimiera Prunskienė lankėsi Vašingtone, kur susitiko su JAV prezidentu George'u H. W. Bushu. Jos apsilankymas Baltuosiuose rūmuose atsidūrė pirmame dienraščio „The New York Times“ puslapyje, o dviejų dienų vizitą V. Nakas vėliau apibūdins kaip „geriausią matytą viešųjų ryšių kampaniją“, – Lietuva tomis dienomis buvo žiniasklaidos dėmesio centre.Pirmaisiais šalies nepriklausomybės metais, siekiant atkreipti pasaulio dėmesį, užsienio lietuviai atliko svarbų vaidmenį. Viktoras Nakas, Darius Sužiedėlis, Gintė Damušytė ir Karla Gruodis prisimena, kaip Telex ryšiu tarp Vašingtono ir Vilniaus derino Kovo 11-osios Akto tekstą, premjerės vizito Vašingtone detales, buvusio JAV prezidento Richardo Nixono apsilankymo Vilniuje užkulisius bei vakarėlius, skambant Billie Holiday muzikai.Istorijas papildo archyviniai garso įrašai iš JAV ir Lietuvos bei asmeninių archyvų, dalis jų skelbiami pirmą kartą.Autorė Sigita Vegytė

Dėl persekiojimų iš Baltarusijos pasitraukę žmonės Lietuvoje kuria naujus gyvenimus. Nors baltarusiai tiki, kad čia gyvens tik laikinai, jie vis tiek turi prisitaikyti ir įsikurti.Fiziškai būdami Lietuvoje, mintyse jie nuolat nešiojasi namų ilgesį, rūpestį dėl gimtos šalies ateities, draugų saugumo ir deda tokias pastangas, kokias gali, kad išsilaivinimo viltis neužgestų.Tai antroji laidos apie baltarusius Lietuvoje dalis.Autorė Vita Ličytė

Nebegalėję tylėti ir taikytis su neteisybe, dalis baltarusių 2020 metų rugpjūtį išėjo į gatves reikalauti Aliaksandro Lukašenkos pasitraukimo.Už dalyvavimą taikiuose protestuose tūkstančiai žmonių patyrė jėgos struktūrų smurtą, buvo įkalinti, o vėliau ir persekiojami.Dėl saugumo dalis jų pasirinko palikti Baltarusiją ir atvykti į Lietuvą.Tai pirmoji laidos apie baltarusius Lietuvoje dalis, kurioje penki žmonės pasakoja apie savo apsisprendimą nebetylėti, patirtus išgyvenimus, persekiojimą ir aplinkybes, privertusias palikti namus.Autorė Vita Ličytė

2021-ieji paskelbti poeto Vytauto Mačernio metais. Anksti žuvęs kūrėjas spėjo palikti daug gilių ir jautrių eilėraščių, kuriuos per 100 metų patikrino laikas. Mačernį mėgsta ir jaunas, ir senas, jo eilės keistai pažįstamos, įsukančios ir skaudžiai gydančios. Literatūrologė Viktorija Daujotytė sako, kad poetas eiles randa ten, kur žmogui būti labai nelengva.Autorė Rūta Dambravaitė

Sausio 13-osios sukakties proga prisimename Lietuvos radijo ir televizijos metraštininką, ilgametį redaktorių Stasį Štikelį (1930-1999) ir jo sukurtą radijo dokumentiką apie LRT darbuotojų išgyvenimus per 1991-ųjų sausio įvykius.2021 m. įvado ir restauruoto įrašo autorė - Vaida Pilibaitytė.Pauliaus Lileikio nuotrauka

Keturių žmonių istorijos apie susidūrimą su vis dar plintančiu naujuoju koronavirusu. Keturios valandos darbo su orui nepralaidžiu kostiumu, šeši skubūs darbai, kuriuos reikia atlikti tuoj pat, skaičiuojamos laisvos lovos ir vis dažniau matoma mirtis, o taip pat labai paprastas noras – vis dar mėgautis savo profesija ir darbu.Autorė Sigita Vegytė

2020 m. spalio 22-ąją Lenkijos Konstitucinis tribunolas nusprendė, kad teisės aktas, leidžiantis abortus vaisiaus apsigimimo atveju, prieštarauja Konstitucijai. Tai atveria kelius dar labiau griežtinti abortų įstatymus Lenkijoje, kurie ir taip vieni griežčiausių Europoje.Šis Konstitucinio tribunolo sprendimas nulėmė didžiausius protestus šalyje per 30 metų.Kodėl tiek žmonių susirinko protestuoti? Į kur visa tai veda?Ši dokumentika nukelia į 2020 metų lapkričio 28-ąją, simbolinę dieną, kai Lenkijos moterims 1918 metais suteikta teisė balsuoti. Tądien Varšuvoje surengtas protestas, pavadintas Visų motinų, dukterų ir seserų vardu. Jis skirtas atminti toms, kurios prieš 102 metus iškovojo teisę balsuoti, parodyti, kad ir šiandien nesirengiama taikytis su žmogaus teisių suvaržymais.Autorė Ieva Balsiūnaitė

Baigiantis Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, kviečiame pažvelgti į Vilniaus senąsias žydų kapines Šnipiškėse arba Piromonto kapines. Jas išniekino sovietai, o 1971-ais metais ant kapinių iškilo Vilniaus koncertų ir sporto rūmai, kurie dabar daug kam primena apie ten užgimusį bendruomeniškumą ir Lietuvai svarbius įvykius.Šiais metais į priekį smarkiai pasistūmėjo Vilniaus sporto ir koncertų rūmų rekonstrukcijos planai. Numatoma pastatą prikelti paverčiant jį į Tarptautinį konferencijų centrą. Su pasistūmėjusiais planais, į priekį juda ir pasipriešinimas jiems. Tarp prašančiųjų konferencijų centrą perkelti į kitą vietą ir Vilniaus Gaono palikuonys.Autorė Vita Ličytė

Grupė „Bitės“ buvo pirmoji sovietmečiu įkurta moterų roko grupė Lietuvoje. 13 metų nuo 1966-ųjų gyvavęs ansamblis džiugino to meto publiką ir net buvo pakviestas koncertuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau studijinio albumo sovietinė santvarka įrašyti neleido.Grupės daina „Oi tu Rūta“ jau greitai pateks į „Vinilo studijos“ rengiamą 6-7 deš. alternatyvios muzikos Lietuvoje plokštelę. O tai grupės įkūrėjai Jūratei Dineikaitei reiškia daug. Profesionali smuikininkė sulaukusi 30-ties paliko simfoninį orkestrą, kad įgyvendintų neįgyvendinamą svajonę, kuriai davė vardą „Bitės“.Ši istorija – vaistas nuo melancholijos – apie didelę meilę gyvenimui ir dėkingumą viskam, ką jis atneša.Autorė Rūta Dambravaitė

Aistė Virketė Kaune atidarė pirmąją šalyje augalų prieglaudą su gyvybės langeliu. Dabar ji kuriasi naujose patalpose, kur toliau tęsia savo misiją. Aistė suteikia naujus namus pamestiems, paliktiems, apleistiems augalams. Anot jos, tokių atvejų vis daugėja.Aistę galima pavadinti augalų užkalbėtoja, kuri išgirsta augalus, jų poreikius, negalavimus ir savo atjautos gamtai moko ir kitus. Tačiau augalai, tikrai ne vienintelė jos veikla.Autorė Kotryna Lingienė

Vaikų dienos centras „Šypsniukas“ Kazlų Rūdoje veikia daugiau nei 20 metų. Per juos išaugo ne vieną karta vaikų, apsuptų atsidavusių centro darbuotojų rūpesčiu. Viena laukiamiausių „Šypsniuko“ vaikų kelionių metuose - išvyka prie jūros. Atostogos prie jūros nebūtų įmanomos be užsienio lietuvių paramos. Džiaugsmingi vasaros prisiminimai sumišę su šių dienų karantino nežinomybe, o „Šypsniuko“ kasdienybė pasakoja ir apie kitus vaikų dienos centrus Lietuvoje.Autorė Vita Ličytė

Prieš dvidešimt metų kovo 6 d. Kaune protestuodami dėl neišmokamų atlyginimų bankrutuojančio „Inkaro“ fabriko darbuotojai prie įmonės vartų pasistatė palapinę ir pradėjo neterminuotą bado streiką. Pamainomis prie jų budėjo keliasdešimt palaikančių bendradarbių.Po 19 parų, pas streikuotojus atvyko tuometinis Kauno apskrities viršininkas, nešinas plastikiniu maišeliu su 275 tūkst. Lt. Pagal pateiktą sąrašą 51 darbuotojas tądien atgavo uždirbtus pinigus, tačiau kitų streikai tęsėsi iki 2000-ųjų pabaigos. Dalis inkariečių kompensacijų taip ir nesulaukė.Vėliau paaiškėjo, kad fabriką privatizavęs EBSW koncernas per „Inkarą“ išplovė dešimtis milijonų litų.Buvusių inkariečių ir kitų liudininkų prisiminimuose bei išlikusiuose archyviniuose įrašuose atgyja istorija tapę pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio įvykiai.Autorė Vaida Pilibaitytė

2009 metais Justina Mitkaitė sukūrė pasakojimą apie svajotojus. Tai žmonės, kurie mano, kad jiems nepavyko kažko pasiekti ir tie, kurie labai ilgai laukė svajonės išsipildymo, o gal daug paaukoję dėl tikslo suprato savo kelionės beprasmybę. 3 skirtingos svajonių istorijos.Autorė Justina Mitkaitė

Kada liaudies medicina tarpsta? Nuo ko ji vysta? Ir kodėl išlieka? To savęs klausė žolininkė Eugenija Šimkūnaitė. Šiemet minime 100-ąsias jos gimimo metines. Visą savo gyvenimą ji paskyrė vaistinių augalų, liaudies medicinos, kraštotyros tyrimui. Ir apie tai, ką sužinojo pasakojo visiems, kas norėjo išgirsti ir suprasti. Tai žmogus, palikęs pėdsaką daugybėje sričių ir žmonių širdžių. Tų kurie ją pažinojo ir tų, kurie pažino Šimkūnaitę iš pasakojimų ir jos knygų.Autorė Rūta Dambravaitė

Iš alpinizmo atskilęs laipiojimas per kelis dešimtmečius tapo ne tik savarankiška, bet ir olimpine sporto šaka. Lietuvoje, kur nėra nei kalnų, nei uolų, jauno sporto atstovai kūrybiškai, lyg spręsdami galvosūkius ant sienos, juda link profesionalumo. Bet daugiausiai drąsos ir kūrybos prireikia, kai atsiduri vienas aukštai ant uolos ir turi kovoti su savo baimėmis.Autorė Sigita Vegytė

Antroji laidos apie Camino Lituano dalis. Su kelią einančių ir jį kuriančių žmonių mintimis bei jų storijomis iki Seinų - Camino Lituano finišo ir pirmojo Camino Polaco sustojimo. Kokie žmogiški ryšiai užsimezga kelyje, ką reiškia kelyje eiti su sūnumi ar teta, jame sutikti gimtadienį ir gerai pravėdinti galvą, kaip kelią gali padėti eiti bendrakeleiviai, ir kaip eiti padeda kelio savanoriai. Kantrybės, savistabos, intuicijos, drąsos, skausmo laikinumo, buvimo akimirkoje pamokos, pirmieji žingsniai ir žingsniuotojai jauname ir spalvingame Camino Lituano kelyje.Autorė Vita Ličytė .

Nuo Latvijos iki Lenkijos sienų, nuo Žagarės iki Lazdijų, iš viso 500 kilometrų žmonės eina vedini pačių įvairiausių minčių, su tikslu ar be jo, kiekvienas atrasdamas artimą tempą ir būdą eiti savo Camino Lituano keliu. Laidoje - einančių ir kelią kuriančių žmonių mintys ir istorijos. Kaip Camino Lituano keičia vietas, pro kurias kelias eina ir žmones, kurie jame susitinka? Ugnė ir Lukas per medaus mėnesio kelionę vėl atrado žmonių geraširdiškumą, Danguolė etapus eina, kai turi laisvo laiko, Algis mėgaujais ėjimu vienumoje. Jonas sako, kad kelias moko dėkingumo, paprastumo, o sulėtėjusiame tempe lengviau pastebėti gyvenimo stebuklus. Į Beinoraičių klėtelę užsukusius piligrimus pasitinka svetingi šeimininkai ir apsupa Camino de Santiago kelių Ispanijoje atmosfera.Pirma laidos apie Camino Lituano dalis.Autorė Vita Ličytė

Kaip sukurti atminties ženklą viešojoje erdvėje, kad jis aktyviai veiktų žmones, o žmonės veiktų jį? Vilniuje gimusi, Paryžiuge gyvenanti menininkė Esther Shalev-Gerz atrado būdą. Aut. Audra Girijotė

Kai būdama ketverių Inga suprato, kad ledas ir pačiūžos yra geriausias dalykas pasaulyje, visa kita mažai teberūpėjo. Dėdama vis daugiau pastangų mokytis dailiojo čiuožimo, mergina gerino rezultatus ir varžėsi pasaulio bei Europos dailiojo čiuožimo čempionatuose. Tačiau aistrą čiuožti temdė treniruočių sunkumai ir įtampa. Ši istorija padės geriau suprasti, kodėl visą gyvenimą sportui atidavęs žmogus, ryžtasi viską mesti ir apie kokius profesionalaus sporto užkulisius retai kalbama garsiai. Autorė Rūta Dambravaitė

Šeši vyrai sušunka „Op!”, giliai įkvepia ir garsiai iškvėpdami drauge čiumpa už neštuvais virtusio brezento. Jame guli apie 200 kg sveriantis rudasis lokys. Iki šiol jį šaukė Ąžuoliuku. Jam apie 15 metų. Beveik visą savo gyvenimą lokys praleido aptvare prie pakelės kavinės Joniškio rajone kartu su dar dviem meškomis. Kol kas jis miega ir net neįtaria, kad šiandien laukia ilga kelionė į naujus namus Italijoje.Tai pasakojimas apie ruduosius lokius Lietuvoje ir apie juos globojančius žmones. Vieni šiuos saugomus gyvūnus laiko narvuose, moko šokti, šeria cepelinais ir siūlo maudytis vonioje. Kiti – ieško būdų kuo skubiau išvežti ten, kur yra miško, žolės, tvenkinys ir galimybė kasti. Ir tie, ir anie sako, kad myli gyvūnus. Ką galima padaryti iš meilės meškoms? Autorė Vaida Pilibaitytė

„Jaučiuosi lyg ledo karalystėje“, - eidamas iš Longjyrbienooro uosto sako Edgaras. Prieš jo akis dar daugiau nei trys mėnesiai gyvenimo šalčio sustingdytame Svalbarde – šiauriausioje pasaulyje žmonių apgyvendintoje vietoje.Edgaras Žigis į salyną tarp poliarinio rato ir šiaurės ašigalio atvyksta su moksline stažuote. Arktinės žiemos tyrinėjimus netikėtai nutraukia karantinas. Tačiau tai Edgaro nesustabdo nuo ledo, vėjo ir sniego žemės pažinimo. Ką reiškia patirti arktinę žiemą? Kaip per Edgaro gyvenimą klojosi kelias iki Svalbardo – kol kas didžiausio jo gyvenimo nuotykio. Ar išsipildys jo svajonė pamatyti baltąjį lokį?Autorė Vita Ličytė

Eurobarometro apklausos metai iš metų rodo, kad lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje, panašiai kaip ir Latvijoje, Slovakijoje ir Bulgarijoje mažiausiai žmonių mano, jog rasinė ir etninė diskriminacija yra paplitusi. Pernai taip manė tik 2 iš 10. Bet paklausti, kaip jaustųsi, jei aukštas politines pareigas užimtų kitos rasės ar etninės kilmės žmogus, daugiau kaip 3 iš 10 atsakė, kad „nepatogiai“. Iš kur kyla kitokio, svetimo žmogaus baimė? Prieš devynerius metus kurtoje laidoje Živilė Kropaitė domėjosi, kodėl Lietuvos gyventojai apklausose sako, kad nenorėtų gyventi šalia kitos rasės atstovų ir kalbasi su kitataučiais, kurie čia atvykę kuria verslą, ieško darbo ar tuokiasi.Prie šios temos nusprendėme grįžti dėl naujų pastarųjų dienų aktualijų – kai JAV vyksta po sulaikymo metu nužudyto George‘o Floydo atvejo kilę masiniai protestai prieš policijos žiaurumą, demonstruojamą galią, atskaitomybės trūkumą ir struktūrinę rasinę diskriminaciją.Demonstracijos prieš rasizmą išplito ir į kitas šalis. Šią savaitę Vilniuje į palaikymo eitynes susirinko apie 1000 jaunų žmonių, kuriems irgi svarbi ši problema.

Šį pasakojimą prisiminėme dėl pastarojo mėnesio aktualijų – Vilniaus miesto savivaldybė skelbia baigianti griauti paskutiniuosius taboro statinius. Svarstoma, kad bene puse amžiaus romų gyventoje teritorijoje galėtų įsikurti logistikos centras.Visgi nežinoma, kur persikėlė dauguma iš beveik 400 Kirtimų tabore gyvenusių žmonių. Dalis šios bendruomenės gyvenimo paveikslo atsispindi šiame prieš šešerius metus transliuotame pasakojime.Apie romų taboro kasdienybę, sunkumus mokantis ir ieškantis darbo Giedrei Trapikaitei pasakoja patys romai ir jiems padedančių organizacijų atstovai. Tuo metu pusė taboro gyventojų buvo vaikai.

Aktorius Giedrius Savickas klausosi trumpų radijo istorijų apie tai, kokioje aplinkoje gyvenome per tris nepriklausomybės dešimtmečius. Taip gyvuoja atmintisSu Vitalij BinevičPagal kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikuotą tekstąProd. Vaida Pilibaitytė ir Adomas Zubė Akropolio mitasAut. Rūta DambravaitėMuz. Tomas Usovas Choras „Geros dienos“Iš operos „Geros dienos“Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė BarzdžiukaitėOPEROMANIJA, 2014 Miestas pasikeis neatpažįstamaiSu Virginijumi Sarpausku Širvintose,Aukse Petruliene Kaune,Milda Laužikaite Vilniuje irSimonu Norbutu ŠilutėjeAut. Vaida Pilibaitytė Holokausto vardaiAut. Marielle Vitureaukitastotelestotis.lt Viskas keičiasiAut. Vita Ličytė

Aktorė Eglė Mikulionytė klausosi eksperimentinių radijo esė apie tai, kaip keliavome per tris nepriklausomybės dešimtmečius. Vienos vasaros emigrantasSu Valdu PapieviuAut. Rūta DambravaitėSu nuotraukom bendraujaJustinos Mitkaitės dokumentikos motyvaisRed. Vaida Pilibaitytė Gyventi pasaulyjeAut. Sigita VegytėKūčios LazdynuoseAut. Vaida Pilibaitytė Mažos kasdienės kelionėsSu Rima ŠapolieneAut. Vita Ličytė

Aktorė Eglė Mikulionytė klausosi eksperimentinių radijo esė apie tai, kaip vertėmės per tris nepriklausomybės dešimtmečius. Gariūnų vyrai Su Ričardu Lažinsku, Algirdu Tarvydu Aut. Sigita Vegytė Mano finansinis kalėjimas Aut. Vaida Pilibaitytė Banknotas turi dvi puses Su Giedriumi Jonaičiu Aut. Rūta Dambravaitė

Aktorius Giedrius Savickas klausosi eksperimentinių radijo esė apie tai, kaip jautėmės per tris nepriklausomybės dešimtmečius.Gimę su LietuvaAut. Vita LičytėAtsirado erdvės svajotiSu Evelina Taunyte aka CandyCactus ir Justinu DūdėnuAut. Vaida PilibaitytėBučiuotis tau negalimaSu Pijumi BeizaruAut. Adomas Zubė

Gedimino kalno papėdėje legendinė kavinė „Rotonda“ apleista nyko beveik tris dešimtmečius. Bet šiandien imamasi jos atgaivinimo. Išskirtinės architektūros statinys, sovietmečiu būręs bohemą, menininkus ir atskalūnus, pamažu bunda iš gilaus miego. Radijo dokumentika apsuka ratą nuo vasaros kavinės gyvavimo laikų iki šiandienos, užduodama klausimą - kiek naujakuriai skolingi praeities Vilniui? Autorė Rūta Dambravaitė

Likimas ar algoritmai? Visais laikais žmonės ieškojo meilės, technologijų pažanga pasiūlė naują įrankį susipažinti. Ar virtualus XXI a. piršlys paieškas palengvino, o gal kaip tik vienus nuo kitų atitolino? Autorė Sigita Vegytė

2016-ais metais lapkričio 10-ą Norvegijoje Siorumo regione po purvo nuošliauža žuvo trys lietuviai. Po nelaimės praėjus porai metų, policija baigė bylą, o viešumoje išblėso atgarsiai šia tema. Tačiau norvegų žurnalistai ėmėsi tyrimo. Jie mano, kad šioje istorijoje vis dar liko ne vienas neatsakytas klausimas. Autorė Vita Ličytė.

Holokausto suvokimas Lietuvoje per pastaruosius tris dešimtmečius patyrė kelias transformacijas. Visuomenė žino daugiau faktų, atsirado daugiau atminties ženklų ir visuomeninių iniciatyvų. Miestuose ir miesteliuose, dažnai vietos žmonių pastangomis, gaivinama kolektyvinė atmintis įtraukiant į ją užmirštus vardus. Tačiau tarptautinės kritikos dėl atminties politikos Lietuva vis dar sulaukia. Istorinę atmintį tyrinėjančios istorikės prof. Violetos Davoliūtės požiūriu, kaita nevienalytė. „Yra visuomenės segmentų, kur kaita nevyksta, pasipriešinimas ir užsidarymas į „atminties getus“ stiprėja. Man daugiausiai tenka susidurti su jaunais žmonėmis, kurie studijuoja, gal tai yra šviesiausias sluoksnis, bandantis užpildyti spragas, atsineštas iš mokyklos“, - sako ji. Kaip užauginti empatišką, atjaučiančią atmintį? Autorė Audra Girijotė

Dailininkei Auksei Petrulienei teisę ginti 2017 m. Kaune rekonstruotos A. Smetonos alėjos kaštonus daugiau nei metus teko įrodinėti teisme. Smuikininkė Indrė Skuminienė kelis mėnesius bandė išsaugoti liepą savo mamos gimtinėje Vilkanastruose, bet 2018 m. rugsėjį šimtametį medį nupjovė kelią per kaimą asfaltavusi įmonė. Kaip gatvių ir kelių rekonstrukcijos Lietuvoje virsta kovos lauku? Kaip pjaunamas pasitikėjimas ir ką jaučia medžio pusėn stojęs žmogus? Autorė Vaida Pilibaitytė

Sukanka 30-imt metų, kai 1989-aisiais buvo išleistas Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“. Kuo tuometis bestseleris aktualus šių laikų žmogui? Apie tai - kelionėje Vilniaus labirintu. Autorė Rūta Dambravaitė

Niujorko Maironio lituanistinėje mokykloje Kūčių šventė vyksta tiek, kiek veikia ir pati mokykla – beveik 70 metų. Renginys sutraukia daugybę lietuvių iš viso Niujorko. Bet ši Maironio mokykla ne tik apie Kūčias. Kokia jos istorija ir misija šiandien? Autorė Vita Ličytė.

2019 m. minimos 100-osios Antano Smetonos išrinkimo pirmuoju atkurtos Lietuvos valstybės prezidentu metinės. Tačiau šiandien atminty labiau įstrigęs antrasis jo valdymo laikotarpis, kuris dažnai vadinamas „Smetonine Lietuva“. Kaip šį laikotarpį prisimename šiandien ir kiek jame Antano Smetonos? Autorė Sigita Vegytė.

Šiemet sukanka 30 metų, kai griuvo Berlyno siena. Ta proga drauge su kolegomis iš Vidurio ir Rytų Europos šalių parengėme dokumentinių radijo laidų ciklą „Atgimimo vaikai“ (angl. Raised To Be Free). Tai pasakojimai apie vadinamąją „virsmo kartą“. Daugumos jų herojai – žmonės, gimę už Geležinės uždangos ir augę permainingu, postkomunistiniu savo valstybės kūrimosi laikmečiu. Ketvirtoji radijo dokumentika iš Čekijos „Gauja. Po 25-erių metų".Po 25-erių metų nesimatymo vėl susitinka 5 vaikystės draugai. Jie kalbasi, kaip pasikeitė jų požiūris į Michaelą Jacksoną, kuris anksčiau buvo jiems pavyzdys, kas jiems yra laisvė, ką jie galvoja apie šių dienų Čekiją ir pasaulį. Autorius Danielis Kupšovskis iš Čekijos radijo.Laidą į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vita Ličytė.

Šiemet sukanka 30 metų, kai griuvo Berlyno siena. Ta proga drauge su kolegomis iš Vidurio ir Rytų Europos šalių parengėme dokumentinių radijo laidų ciklą „Atgimimo vaikai“ (angl. Raised To Be Free). Tai pasakojimai apie vadinamąją „virsmo kartą“. Daugumos jų herojai – žmonės, gimę už Geležinės uždangos ir augę permainingu, postkomunistiniu savo valstybės kūrimosi laikmečiu.Trečioji istorija iš Slovakijos „Laukimo dienoraštis“. Autorė Tereza Križková iš Slovakijos radijo. Pasakojimą į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Rūta Dambravaitė.

Šiemet sukanka 30 metų, kai griuvo Berlyno siena. Ta proga drauge su kolegomis iš Vidurio ir Rytų Europos šalių parengėme dokumentinių radijo laidų ciklą „Atgimimo vaikai“ (angl. Raised To Be Free). Tai pasakojimai apie vadinamąją „virsmo kartą“. Daugumos jų herojai – žmonės, gimę už Geležinės uždangos ir augę permainingu, postkomunistiniu savo valstybės kūrimosi laikmečiu. Antroji – istorija iš Serbijos „Mano vaikystės sirena“. Autorė Sara Arsenovič iš Belgrado radijo. Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Sigita Vegytė.

Šiemet sukanka 30 metų, kai griuvo Berlyno siena. Ta proga drauge su kolegomis iš Vidurio ir Rytų Europos šalių parengėme dokumentinių radijo laidų ciklą „Atgimimo vaikai“ (angl. Raised To Be Free). Tai pasakojimai apie vadinamąją „virsmo kartą“. Daugumos jų herojai – žmonės, gimę už Geležinės uždangos ir augę permainingu, postkomunistiniu savo valstybės kūrimosi laikmečiu. Pirmoji - Vlado iš Rumunijos istorija. Autorė Rumunijos radijo Kultūros kanalo prodiuserė Maria Balabas. Į lietuvių kalbą vertė ir adaptavo Vaida Pilibaitytė

Kokį ženklą vietos bendruomenei paliko kosminė dovana? Iš pradžių atrodė, kad atėjo pasaulio pabaiga. Netrukus Žemaitkiemiečiai sulaukė pasaulio dėmesio. Čia atvykę meteoritų ieškotojai bando surasti ne tik dangaus kūno likučius, bet ir ryšį su vietiniais. Ved. Vita Ličytė

Šiemet minimos 150-osios Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio gimimo metinės. „Lietuvos grožybės“ – taip Maironis pavadino savo eilėraštį, pagal kurį Naujalis parašė dainą ir šiandien mes ją atpažįstame pavadinimu „Lietuva brangi“. Tai daina, kuri ištisoms kartoms uždega nepaprastus jausmus ir bent kelioms minutėms suvienija. Kokia jos paslaptis? Radijo dokumentikoje kelionė laiku Juozo Naujalio gyvenimo keliais. Autorė Rūta Dambravaitė

Jie visą save atiduoda vienai sričiai ir gali pasiekti aukštumų. Bet paprasčiausias buities darbas gali tapti tikru iššūkiu. Tai žmonės, turintys Aspergerio sindromą – vieną iš autizmo formų. Kaip jie mato pasaulį ir kodėl gali likti nesuprasti? Kelios istorijos, padėsiančios suprasti sindromą, bet ne pažinti visus, nes kaip sako specialistai – pažįsti vieną autistą, reiškia pažįsti vieną autistą. Autorė Sigita Vegytė

Kretingiškis Denisas Nikitenka turi lagaminą, kurį galima būtų pavadinti laiko mašina. Vieną po kito iš jo traukdamas senovinius rūbus, papuošalus, ginklus ir kitus daiktus, jis geba sugrįžti tūkstantį metų atgal. Tarp jų – švelniai mėlyna, indigo spalvos vilnonė sermėga, kuriai medžiagą rakomis nuaudė ir augalais nudažė tekstilininkė Raminta Beržanskytė. Tai pasakojimas apie kantrybės ir specifinių žinių reikalaujantį užsiėmimą, kuris vienija senosios istorijos entuziastus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Autorė Vaida PilibaitytėLaidoje panaudotos ištraukos islandų sagų. Vertė Ugnius Mikučionis ir Svetlana Steponavičienė.

Rugsėjo 13 d. muzikos pasaulis mini 200-ąsias Klaros Šuman gimimo metines. Vokiečių muzikė laikoma ryškiausia romantizmo epochos pianiste ir kompozitore. Radijo dokumentika kviečia prisiminti Lietuvos muzikes. Laidoje skamba kompozitorių Linos Lapelytės, Justės Janulytės, Ramintos Šerkšnytės, Onutės Narbutaitės ir Konstancijos Brundzaitės mintys apie kūrybą. Autorė Vita Ličytė

2008 m. radijo žurnalistas Viktoras Jakovlevas kelias savaites praleido vienoje parduotuvėje, kuri, uždarius mokyklą, tapo svarbiausia kaimo vieša vieta. Ji veikia iki šiol. Čia žmonės sužino naujienas, kalbasi apie gyvenimą, pykstasi ir svajoja. Lietuvos radijo dokumentikos klasika jau tapusiame pasakojime įamžintas šiuolaikinis Lietuvos kaimas – nuoširdus ir šiek tiek komiškas, tačiau tuo pačiu susiduriantis su rimta problema – alkoholizmu. Dokumentika parengta kartu su kolegomis iš Belgijos – radijo dokumentikos meistre Annicke Lesage ir garso režisieriumi Apollu Sillenu. 2009 m. „Parduotuvė“ įvertinta radijo ir televizijos laidų konkurse „Pragiedruliai“.

Kaip gimė dviejų menininkų – Ievos Makauskaitės ir Viačeslavo Mickevičiaus radijo imtuvų instaliacija Baltijos kelio 30-mečiui? Autorė Rūta Dambravaitė

Iš ko vaikas augdamas supranta, kad keičiasi santvarka? Kokią įtaką gali padaryti pirmas sutiktas svetimšalis? Kaip supratimą apie tiesos svarbą virsmo kartai formavo Atgimimo laikotarpio žurnalistai? Minint Baltijos kelio sukaktį ir artėjant Lietuvos nepriklausomybės 30-mečiui, Vaida Pilibaitytė pasakoja savo asmeninę istoriją apie laisvę.

Prieš dešimtmetį, 2009-aisiais, du Lietuvos radijo žurnalistai – Justina Mitkaitė ir Viktoras Jakovlevas leidosi Baltijos kelio maršrutu nuo Vilniaus iki Talino. Pakeliui su sutiktais žmonėmis jie kalbėjosi apie laisvę ir gyvenimą praėjus dvidešimčiai metų po šio įvykio. Šiandien jų pasakojimas skamba kaip labai įdomi dokumentinė garso nuotrauka: ryški ir nepagražinta.

Pasitinkant Baltijos kelio 30-metį, prisimename anksčiau kurtas LRT RADIJO laidas, kuriose pasakojome apie laisvės siekį, kelią į Nepriklausomybę ir jos išsaugojimą. 2016 m. laidoje iš ciklo „Devyni radijo dešimtmečiai“ Živilė Kropaitė domėjosi, kaip prie to prisidėjo Lietuvos radijas.

Jau kurį laiką teisės mokslininkai pastebi bausmių griežtėjimo tendencijas Vakarų pasaulyje. Nuo socialinio-prevencinio požiūrio vėl linkstama prie primityvaus karo su nusikalstamumu. Griežta bausmė dažnai ir visuomenėje vertinama kaip teisingumas. Lietuva Europoje išsiskiria ir kalinių skaičiumi, ir bausmių ilgumu. Ar kalėjimas pataiso žmogų? Ką mūsų bausmės sako apie mus pačius? Laidos autorė Simona Aginskaitė kalbasi su Lukiškių kalėjime ir kitose įstaigose bausmę atliekančiais žmonėmis bei buvusiais kaliniais, kurie atvirai dalijasi savo patirtimi.

Dvi istorijos apie pokyčius ir apie tai, kad niekada nevėlu.Kęstučiui Vaštakui sulaukus 45-erių jo vaikystės aistra jį nuvedė ten, kur jis pats nesitikėjo. Rimantė Balsienė dabar mėgaujasi darbu, kurį pradėjo 40-ies.Rimantę ir Kęstą vienija drąsa ir siekis daryti tai, ką nori. Autorė Vita Ličytė.

Prieš aštuonerius metus Sirijos kurdai ėmėsi įgyvendinti tai, kas dažnai vadinama tiesiog utopija: tiesioginė demokratija, komunų valdžia ir visiška autonomija. Kaip šiandien atrodo Rožavos regionas, kur prieš ketverius metus pirmą kartą buvo sustabdyta ISIS? Autorius Benas Gerdžiūnas. Pasakojime panaudotos Luiso Perezo muzikinės kompozicijos.

Istorija apie tai, kaip muzika suveda visai nepažįstamus žmones ir kaip gimsta pažadai visam gyvenimui. O taip pat apie draugystę, laiką ir pastangas išsiaiškinti, ar tokius pažadus įmanoma ištesėti. Laidos autorė – Louise Tandrup Esbensen, radijo prodiuserė iš Kopenhagos. Ši radijo dokumentika yra prestižinio tarptautinio Åke Blomström vardo apdovanojimo baigiamasis darbas. Prodiuseris Simonas Elmesas.

Gegužę didžiulio žiūrovų susidomėjimo sulaukė Lietuvoje filmuotas amerikiečių mini-serialas „Černobylis“. Itin tikroviškai tuometinėje Sovietų sąjungoje įvykusią atominės jėgainės katastrofą atvaizduojantis televizijos serialas kritikų jau vadinamas klasika. Serialas ne tik paskatino minias smalsuolių aplankyti avarijos vietą Ukrainoje, bet sukėlė naują diskusijų bangą apie šį tragišką įvykį, kurio pasekmes tebejaučia daugybė žmonių mūsų regione.Todėl šiandien kviečiame pasiklausyti Černobylio avarijos 30-mečiui Indrės Anskaitytės parengtos radijo dokumentikos, kurią LRT RADIJAS transliavo 2016 m. gegužės 1 d.

Vilniaus Arkikatedros Bazilikos vargonams šiemet sukanka 50 metų. Tačiau kelias iki jiems suskambant katedros skliautuose buvo vingiuotas. Tai istorija apie meilę muzikai ir beatodairiškas pastangas siekiant savo tikslo. Autorė Rūta Dambravaitė

Kai lėlininkė Irena Pusvaškienė sėdasi prie darbo stalo, ji pasineria į kūrybą ne kelioms valandoms, o kelioms dienoms. „Viską užmirštu. Nemėgstu, kad mane kas trukdytų klausimais, pavyzdžiui, kur kas padėta. Galima kurti greitai ir paprastai. Bet man patinka viskas, kas sudėtinga ir reikalauja darbo“, – sako menininkė. Po karo Lietuvoje gimusios moterys buvo labiausiai išsilavinusi moterų karta tuometinėje Sovietų sąjungoje. „Kai žiūrėdavome į senus žmones, kurie daug ko nesuprato, manėme, kad mums, moderniems žmonėms, taip nebus“, – juokasi I.Pusvaškienė. Jei rinktųsi šiandien, tikriausiai studijuotų skulptūrą. Bet gyvenimas taip susiklostė, kad rimtai užsiimti kūryba ji pasiryžo tik išėjusi pensijon. „Man bus septyniasdešimt. Geriausias mano gyvenimo laikas yra dabar“. Autorė Audra Girijotė

Kaip futbolas gali padėti geriau suprasti save bei kitus, išreikšti jausmus, mokytis bendrauti ir už savo veiksmus prisiimti atsakomybę? Laidos herojus Valdemeras į Vilnius Social Club atėjo būdamas 17-kos. Jis pasakoja, kad per kelerius treniruočių metus jis išmoko ne vieno svarbaus dalyko. Autorė Vita Ličytė

Šiandieninai abiturientai susiduria su didesniu neapibrėžtumu galvodami apie savo ateities darbus ir pajamas, nei jų tėvų karta. „Viskas dėl technologinės pažangos, kuri didėja kas akimirką", – sako austrų ekonomistas ir kino kūrėjas Christian Tod, įsitikines, kad per artimiausius 15 metų valstybės turėtų pakeisti savo mokesčių, socialines ir darbo apmokėjimo sistemas įsivesdamos visuotines bazines pajamas. Tokios pajamos, mokamos visiems piliečiams kas mėnesį, ekonomisto teigimu, suteiktų žmonėms finansinį saugumą ir leistų užsiimti mėgiamomis ir prasmingomis veiklomis, o tai atneštų naudos visuomenei. Vieniems tokia idėja atrodo radikali, komunistinė, atimsianti žmonių motyvaciją dirbti, kiti pradeda eksperimentuoti, atskleisdami naujų dalykų ne tik apie ekonomiką, bet ir apie žmogaus prigimtį. Autorė Audra Girijotė.

Kokį įspūdį šių dienų skaitytojams daro tarpukariu rašyti Rytų Europos žydų jaunimo dienoraščiai? Ar gali būti, kad kai kurios tų istorijų, po maždaug 80-ties metų atrastų Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, gali turėti tęsinį? Antroji dokumentinio pasakojimo „Balsai iš praeities“ dalis. Autorė Vaida Pilibaitytė

Tarpukariu Vilniuje buvo paskelbtas neįprastas konkursas. Tūkstančiai puslapių asmeninių žmonių istorijų suplaukė į tuometinę Šiaurės Jeruzalę iš Lenkijos ir kitur. Prasidėjus karui, naciai tuos rankraščius pasiuntė į makulatūrą. Po maždaug 80 metų paaiškėjo, kad jų istorija tuo nesibaigė. Autorė Vaida Pilibaitytė

Dviejų skirtingų kartų žmonių istorijos apie amžiaus nepaisantį ir bet ką galintį aplankyti jausmą – vienišumą – bei tai, ką jie daro, kad vienišais nesijaustų.Autorė Simona Vasiliauskaitė.

Atvirukai iš Paryžiaus.„Taigi rodos turėsi supratimą apie didelį miestą, nors iš atvirukų“, - taip beveik prieš šimtą metų Sorbonos universiteto studentas Petras Vileišis rašė savo bičiuliams, gyvenantiems aplink jo tėvų Jono ir Onos Vileišių dvarą Girsteitiškikyje. Autorė Vita Ličytė.

Dingęs dvaras. Girsteitiškis – sena dvarvietė. Paskutinieji ilgiausiai dvarą valdę šeimininkai buvo Nepriklausomybės signataras Jonas Vileišis ir jo žmona, iš didikų kilusi, Ona Vileišienė.Okupacijos, karas, kitų istorinių aplinkybių verpetas pamažu pasiglemžė dvaro gyvastį.Kas įamžina praeitį, kai paskutinieji istorijos ženklai baigia išnykti?Laida - tarpautinio „Åke Blomström“ vardo apdovanojimo, skirto autorei Vitai Ličytei, baigiamasis darbas. Prodiuseris Simonas Elmesas.

Auksas, betonas ir lentos. Dar visai neseniai policininkai vijo riedlentininkus iš miesto gatvių ir aikščių, o šiandien tai jau olimpinė sporto šaka. Ir vis dėlto daugeliui riedlentininkų važinėjimas riedlente visų pirma yra ne sportas, o gyvenimo būdas, padedantis atrasti savo kelią.

Norvegijos laikraštis „Dagbladet“ skelbia žurnalistinį tyrimą, kuriame minima Lietuva. Straipsnių tema – plokščiųjų (snieginių) krabų žvejyba Barenco jūroje, pelningas verslas, sunkiausias darbas jūroje. Norvegai atskleidžia, kaip Lietuvoje ir Latvijoje registruotos įmonės, pristatančios save kaip ES „krabų laivyną“, galimai išnaudoja žmones, o atsitikus nelaimei kratosi atsakomybės. Kokie žmonės dirba tuose laivuose, kokiomis sąlygomis, ir kas yra tikrieji įmonių savininkai?

Vieno vyro istorija. „Iš pradžių aš net bijodavau išeiti į lauką, kad man neatsitiktų kažkas tokio, kas pakištų koją“, – sako Vitalijus, kuriam greitai keturiasdešimt, tačiau tik neseniai susirado darbą. Nuo 16 metų jo pragyvenimo šaltiniai buvo nusikalstamame pasaulyje.Kas padeda nepalūžti, iš kalėjimo išėjus į laisvę ir apsisprendus gyventi kitaip, kai tenka iš naujo mokytis bendrauti ir dirbti? Autorė Sigita Vegytė

Milijonas Niujorkų.„Niujorkui priklausai iš karto. Tas, kuris čia yra vos penkias minutes, yra lygiai tokia pat miesto dalis kaip ir tas, kuris čia gyvena penkerius metus.“ Tokia amerikiečių rašytojo Thomo Wolfe'o citata šviečia elektroniniame plakate Niujorko gatvėje. Ir net jeigu Niujorkui visi priklauso vienodai, tačiau kiekvienas į jį žvelgia savaip. Taigi kiekvienas su savim nešioja savą Niujorko versiją ir istorijas. Ši laida viena iš daugybės Niujorko versijų.Autorė Vita Ličytė.

Žmogus, kuris norėjo būti vienas. 2018 m. – Tėvo Stanislovo jubiliejiniai metai, 100-osios gimimo metinės.Pas Tėvą Stanislovą žmonės vykdavo ieškoti dvasios ramybės, patarimo, pasiguosti. Kai kuriems tai buvo bandymas išsivaduoti iš dvasinės vienatvės. Priimdavęs ir išklausydavęs visus pats Tėvas Stanislovas vienatvę vadino būtinybe: „Jeigu Dievas duoda, aš lieku vienas“. Autorė Audra Girijotė

Penkių žmonių istorijos atskleidžia, kad laikas žmonėms eina nevienodai. Kodėl laikrodžių meistrui išardžius laikrodį laikas jam tuo metu sustoja? Kaip pasikeičia gyvenimas, kai sužinai, kad galbūt laiko tau jame gyventi liko nebedaug?Autorė Rūta Dabravaitė.

„Radijo dokumentika“ apie žmones, kurie gydosi valgymo sutrikimus arba yra nuo jų pagiję. Taip pat apie tuos, kurie yra šalia sveikstančių. Ką daryti, kai su liga grumiasi tavo vaikas?Specialistai pabrėžia, kad valgymo sutrikimai yra ne apie valgymą. Tad apie ką jie?Autorė Inga Janiulytė.

Dirbtinis svajonių miestas. Uranas pirmajai sovietinei atominei bombai sodrintas prie Baltijos jūros. Kelis dešimtmečius nedidelis Estijos miestas Silamejė šiaurės rytų Estijoje Suomijos įlankoje buvo svarbus sovietų atominės pramonės tiekėjas. Norintys patekti į slaptą miestą ar iš jo išvykti turėjo gauti specialius leidimus. Estijai atkūrus nepriklausomybę, miestas ir jo gyventojai, penktame dešimtmetyje suvažiavę ten iš visos Sovietų sąjungos, išgyveno lūžį. „Žmonės jau buvo prigiję, jie laikė Estiją savo šalimi ir – bent jau dauguma – rėmė nepriklausomybę. Tačiau vėliau prasidėjusias ekonomines ir socialines permainas vyresnioji karta sunkiai išgyveno, žmonės sirgo iš įtampos, patekdavo ir į psichiatrines ligonines, mirdavo", – amžių sandūrą mieste prisimena menininkė Aala Gitt.Dirbtinio miesto istoriją saugo originalus vietos menininkų sukurtas muziejus. Pamiršti jos neleidžia ir radioaktyvių atliekų kapinynas ant jūros kranto. Kodėl aplankyti stalinistinės architektūros miesto šiandien vyksta žmonės iš visos Estijos? Autorė Audra Girjotė

Baniutė iš Lietuvos. Penkių dalių muzikinis detektyvas. Opera „Baniutė“ laikoma Latvijos muzikos klasika. Nors paskutinį kartą statyta dar sovietmečiu, ji gerai žinoma tiek akademikams, tiek mėgėjams. Bet muzikologas Janis Kudinis šiandien varto disko bukletą su operos libretu ir juokiasi. Jis tik neseniai pastebėjo, kad įraše girdimas operos tekstas neatitinka pridėto teksto latvių kalba, o vertimas į anglų kalbą irgi turi vieną reikšmingą netikslumą. Pasirodo, skirtingose libreto versijose tai atsiranda, tai dingsta... Lietuva. Vienoje pirmųjų „Baniutės“ eilučių yra frazė latviškai „Skrido erelis virš Lietuvos“, bet šalia angliškai pateikiamas vertimas „Skrido erelis iš toli“. Iš kur pirmojoje latviškoje operoje Lietuva? Ir dar vos nepriklausomybę paskelbusioje Latvijoje? Muzikologai žino, kad tai tikrai ne klaida. Įdomu tai, kad per pastaruosius šimtą metų ir kritikams, ir mokslininkams nelabai terūpėjo, kad Lietuva iš operos libreto prieš karą kaip dingo, taip ir atsidaro tik po beveik pusšimčio metų. Ir tai – ne Latvijos, ne Lietuvos, o JAV scenoje, Niujorke. Autorė Vaida Pilibaitytė.

Skaičiuojama, kad per pastaruosius penkerius metus šalyje uždaryta beveik šimtas mokyklų, o per dešimtmetį šalis iš viso neteko apie trečdalio jų. Dalis šių pastatų mena tarpukarį, ar net dar ankstesnius, prieškario, laikus. Tačiau išorė nė iš tolo negali perteikti to, ką išgyvena juos turėję palikti žmonės.„Protingai mąstant, ar tau skauda, ar ne, nieko nepakeisi. Tas pats, kaip apie mirusį žmogų – vaikštau aplink pastatą. Visgi visas gyvenimas čia,“ – apie prieš beveik dešimtmetį uždarytą Lyduokių mokyklą Molėtų r. pasakoja buvusi jos direktorė ir mokytoja Natalija Gudauskienė. Autorė Indrė Urbaitė

Atrodo, Visaginas turėjo būti pasiruošęs rimtai nelaimei kiek labiau nei kiti Lietuvos miestai. Bet kiek iš tiesų visaginiečių kasdienybėje buvo vietos mintims apie tai, kad ji gali ištikti? Vieni sako, kad tokių minčių išvis nebuvo, juk visaginiečiai gerai žinojo, kokia maža yra tikimybė. Tuo pat metu ir vyriausybė per daug neinvestavo į pasiruošimo branduolinei avarijai infrastruktūrą, tad ji pamažu buvo apleista ir virto istoriniais reliktais. Infrastruktūra buvo sėkmingai pritaikyta ir palaikoma tik Ignalinos atominėje elektrinėje, kurią planuojama uždaryti. Ir vis dėlto, praeitin grimztanti atominė grėsmė gali tapti kūrybinio įkvėpimo šaltiniu. Mat būtent Visagine gyvuoja kultūra, kurios atstovai kuria ir žaidžia tokį pasaulį, koks egzistuotų praėjus 50-čiai ar 100-tui metų nuo branduolinės katastrofos... Autorė Inga Janiulytė

Estų pasaulis. Ar būna Estijoje cunamių? Pasitaiko, bet tik viename Talino sode. Dar Estijoje yra saunų, Korėjos kalnų, geriausia Europoje švietimo sistema, o estų galvose jau bręsta mintis kasti tunelį iki Suomijos. Laisvalaikiu estai šoka į autobusą ir važiuoja pažiūrėti Stalino laikų į buvusį uždarą urano sodrinimo miestą arba supasi iki dangaus ypatingomis estiškomis sūpynėmis. „Mūsų santykis su istorija keblus, – sako menotyrininkė Heie Treier, – istorinių šimtmečio traumų atspindžių mene beveik nėra“.Talino universitete dirbančio italų sociologo Abelio Polese požiūriu, nepriklausomybė svarbi visose Baltijos šalyse, bet Estijoje ypač: „Estijoje nepriklausomybė visų pirma yra asmeninė vertybė. Estų vaikai nuo mažų dienų mokomi būti nepriklausomais. Atvykusius iš kitų šalių, ypač iš Amerikos, stebina septynmečiai, išsiimantys pinigų iš bankomatų. Jie savarankiškai nueina į mokyklą ir iš jos pareina, būna namuose vieni“.Apie valstybę, kurios idėja prieš šimtą metų gimė Tartu mergaičių gimnazijoje.Autorė Audra Girijotė

Išgyvenimai, kurių nematome socialinėse medijose. „Kameroje būdavau ypatingai žavus, hiperbolizuotai aktyvus šuniukas, kuris šokinėdavo į visas puses ir užpildydavo eterį kaip gyvsidabris“, - sako penkerius metus video turinį kurianti Agnė Juškėnaitė. „Tai buvo neįtikėtinai kontrastingos pusės – kaip aš elgdavausi viešumoje ir namuose“. Autorė Sigita Vegytė

Gamtinininkas Antanas Aleknonis nuo vaikystės stebi paukščius. Dėl jo pastangų, dabar gamtos mylėtojai gali stebėti paukščius Novaraistyje. Įpusėjus rudeniui čia būriuojasi gervės. Šimtai, o kartais ir daugiau nei tūkstantis. Autorė Vita Ličytė.

Odė kvapams. Kvapas kaip laiko mašina gali nukelti į vaikystės namus, priminti apie draugystę ar pažadinti seniai užmirštus išgyvenimus. Penkių žmonių patirtys apie juos lydinčius pačius asmeniškiausius kvapus. Autorė Rūta Dambravaitė.

2018 m. rugsėjo 23 d. sukako 75-eri metai, kai buvo likviduotas Vilniaus getas. Gete kalėjo dešimtys tūkstančių mirti pasmerktų žydų. Šiandien ši data minima kaip Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena. Iš viso per Holokaustą Europoje buvo nužudyti 6 mln. žydų. Per trejus metus trukusią nacistinę okupaciją Lietuva neteko per 90 proc. žydų bendruomenės, apie dviejų šimtų tūkstančių žmonių. Istorikų duomenimis, Lietuvoje žuvusių žydų dalis yra viena didžiausių Europoje.Autorė Indrė Urbaitė.

Dviejų policijos žirgų istorijos.Kaip atrodo jų tarnybą ir gyvenims po jos?

„Namas ant Laisvės gatvės kampo“. Ištaigingų Jugendo stiliaus pastatų Rygoje nemažai. Bet vienas dabar ypač traukia akį apvaliomis fasado linijomis ir naujutėliu stogu. Visgi daugiau kaip penkiasdešimt metų praeiviai vengė į jį žiūrėti. 2014 m., kai Ryga tapo Europos kultūros sostine, buvusioje KGB būstinėje buvo atidaryta ekspozicija apie sovietinio saugumo veiklą. Ji sulaukė tokio didelio visuomenės dėmesio, kad veikia iki šiol ir yra viena lankomiausių Rygoje. Vadinamasis Kampinis namas pravėrė ne tik duris į kraupią sovietinę Latvijos praeitį. Vėl pasigirdo raginimai paviešinti KGB kartoteką ir kitus dokumentus apie buvusius agentus ir informatorius, arba, kaip sako latviai, „atrišti čekistų maišus“. Autorė Vaida Pilibaitytė.

Ne visi suprato, kodėl jauna pora nusprendė iš miesto išsikelti į miško vidurį ir čia pasistatyti tokį neįprastą namą. Kristina ir Povilas sakė, kad ieško ramybės ir darnos su gamta, o jų tėvams atrodė, kad jie atras vien tik rūpesčius. Bet tiesa, kaip dažniausiai būna, pasirodė esanti kažkur per vidurį. Autorė Inga Janiulytė

Žemės centro link. Juos vadina 21-o amžiaus kolumbais. Jie atranda vietas, kuriose žmogus dar nebuvo įkėlęs kojos. Tokių vietų jie ieško po žeme.Lietuvių speleogolų arba urvų tyrinėtojų kelionė žemės centro link.Autorė Vita Ličytė

Istorinė Argentinos „Nemuno“ viešnagė Lietuvoje.Per beveik 60 kolektyvo gyvavimo metų lietuvių bendruomenės Argentijone „Nemunas“ šokėjai Lietuvoje pasirodė pirmą kartą per Dainų šventę.Autorė Vita Ličytė

Nepaprasta istorija apie vieną daugiabučių namų kiemą ir jo krepšinio aikštelę. Čia žaidžiantį jaunimą prieš kurį laiką ėmė išstumti kieme nebeišsitenkantys automobiliai. Tai rimtai supykdė kiemo senbuvę Teresą. Ji nutarė galų gale įvesti tvarką. Bet atstatyti pažeistas ribas pasirodė ne taip paprasta... Autorė Inga Janiulytė

Darbas, profesija, veikla, užsiėmimas, pašaukimas – vieni dar vaikystėje žino, kas traukia ir sekasi, o kitiems paieškos trunka ilgiau. Lietuvos profesinio rengimo mokyklų pertvarka siekiama geriau pritaikyti mokyklas darbdavių poreikiams, skatinti pameistrystę ir didinti moksleivių galimybes įsidarbinti. Profesinį orientavimą ketinama pradėti dar pradinėse klasėse. Balys (44), Žaneta (38) ir Vytautas (28) savo CV galėtų įrašyti: „Šiuolaikinis žmogus, įpratęs gyventi didelio neapibrėžtumo ir nuolatinės kaitos sąlygomis“. Autorė Audra Girjotė

Daina, šeima, šventė. Pasakojimas apie dvi šeimas. Vienos atstovas į Lietuvos šimtmečio dainų šventę važiuoja iš Pasvalio, o kitos – iš Gargždų. Petras nėra praleidęs nė vienos nuo pat 1946-ųjų. O Skaidrė svajoja vėl dalyvauti, bet neprisiruošia jau tris dešimtmečius. Autorė Vaida Pilibaitytė.

Vieno M. K. Čiurlionio paveikslo paslaptis.Tai istorija apie nežinia kur iš M. K. Čiurlionio paveikslo dingusius debesis. Per atsitiktinumą rasta 100 metų senumo fotografija užminė mįslę menotyrininkams, restauratoriams ir šio pasakojimo autorei, Rūtai Dambravaitei. Beieškodama tų debesų, ji pažino byrančią pastelę, vėjo gausmą grikiuose, gelstantį popierių ir tai, kas pasiklydę kažkur tarp meno ir mokslo.

Vikis ir patefonas. Gero garso paieškos ir žmogus, kuris padeda jį atrasti.Vitos Ličytės pasakojimas.

Trys nutikimai Sąjūdžio išvakarėse. „Mes laiko veltui neleidom – paėmėm tuos plakatus, nuplėšėm visus, nunešėm į tualetą, padegėm... ir sugrūdom juos bedegančius į klozetą“, – prisimena Žilvinas Noruišis. „Laikraščiuose rašo viena, gyvenime yra visiškai kas kita. Per televiziją rodo vienus dalykus, gyvenime visiškai kas kita... ir tu visur matai melą. Kiekvienam vaikui tai buvo akivaizdu“, – apie sovietmetį sako Arūnas Pinkevičius.„Pirma mintis tokia buvo – ar čia ne mūsų tik laukia?.. Tada, aišku, priėjo pora, gal trejetas vyrų, jie mus paėmė už rankų ir nuvedė į šalia stovėjusį autobusą“, – pasakoja Egidijus Gricius. Jie krėtė išdaigas, nes norėjo laisvės. Bet niekas nežinojo, kuo tai baigsis.Autorius Simonas Bendžius.

Ką reiškia būti mama kalėjime? „Baisiausia, kai prie tvorų bėga vaikai. Sako: „Einam ten“, o negali ten eiti. Kyla klausimas kodėl, o tu negali jam paaiškinti. Būna sako: „Einam namo“, apsirengia pats. Sakau, kad negalim“. Autorė Indrė Urbaitė.

Nuo seno šiuose kraštuose tikėta, kad magiškos žodžių formulės ir ritualai gydo kai kurias ligas ir negalavimus. Šiais laikais žmonės dažniau sako, kad tai „bobučių pasakos“. Tačiau fotografas Siarhiejus Leskiecas šią tradiciją mato – ir rodo – kiek kitoje šviesoje. Per tai jis pamažu atranda bendrą kalbą su pasauliu, esančiu už uždaros jo šalies ribų. Ingos Janiulytės pasakojimas, garso režisierė – Sonata Jadevičienė.

Arsenas iš giedro dangaus. II-oji dalis Pirmojoje dalyje pasakojome, kaip pernai, 2017 m. vasarą, Raseinių rajono gyventojai sužinojo apie sveikatai pavojingą medžiagą savo vandenyje. Ražaitėlių ir Šienlaukio gyvenvietėse leidžiama arseno koncentracija tada normą viršijo tris ir keturis kartus. Visos institucijos tikino, kad sureagavo greitai ir problemą išsprendė. Nors taršos priežasties vietos aplinkosaugininkas taip ir nerado. Aplinkos ministerija tuomet skelbė pradėjusi, jos žodžiais, „plataus masto tyrimą“. Lietuvos geologijos tarnyba apie jį sako negirdėjusi. Šiandien šie žmonės vandenį geria iš naujų gręžinių, įrengtų tose pačiose vandenvietėse. Šienlaukio gręžinyje prieš filtrą arseno koncentracija viršija normą. Bet institucijos teigia, kad problemą išsprendė. Klausimai, į kuriuos taip ir nebuvo atsakyta: kada tas toksiškas teršalas vandenyje atsirado? Ar šis atvejis nepasikartos kitur Lietuvoje? Pasirodo, gauti tiesų atsakymą iš atsakingų institucijų nelengva. O geriamojo vandens kokybės priežiūros sistema popieriuje ir realybėje sutampa ne visada. Autorė Vaida Pilibaitytė

Arsenas iš giedro dangaus. I-oji dalis. Žmonės pasakoja, kad arsenas Raseinių rajono geriamame vandenyje pernai atsirado netikėtai, kaip perkūnas iš giedro dangaus. „Sakydavo, kad vanduo idealus čia pas mus, Ražaitėliuose,“ – prisimena šio nedidelio kaimo senbuvis Česlovas. Pernai atlikus išsamius tyrimus, arseno koncentracija vandenvietėje leistiną normą čia viršijo apie tris kartus. Panašiai stebisi ir kito rajono kaimo – Šienlaukio gyventojai. Jų vandenvietėje aptikti dar didesni – apie keturis kartus normą viršijantys arseno kiekiai. Pernai nuo liepos iki spalio bendrovė „Raseinių vandenys“ maistui jiems vežiojo švarų vandenį buteliuose. Vėliau pranešta, kad abiejose gyvenvietėse išgręžti nauji gręžiniai, kurių vanduo atitinka kokybės reikalavimus ir yra saugus gerti. Visos institucijos tikina, kad reagavo operatyviai ir problemą išsprendė. Bet ar tikrai šioje istorijoje jau galima dėti tašką, jei taršos šaltinis taip ir nebuvo nustatytas? Ar ši istorija nepasikartos kitur Lietuvoje? Autorė Vaida Pilibaitytė

Tai profesija, kuriai reikia ne tik fizinės ištvermės. Norint išdirbti bent daugiau kaip dešimtmetį, psichologinė ištvermė gali būti ne ką mažiau svarbi.Ne vienerių metų patirtį sukaupęs šios profesijos atstovas gerai žino ne tik darbo ypatumus, bet gali papasakoti ir apie pokyčius visuomenėje.

Prieš daugiau kaip šimtą metų viename Vilniaus parke pastatytas penkių gatvelių kvartalas, tuomet įkūnijęs Vakaruose populiarią miesto-sodo utopiją. Šio kvartalo – Rasų kolonijos – žmonės liudija, kad gero gyvenimo mieste vizijas galima ir sutrypti, ir išlaikyti ar prikelti naujais pavidalais.

Šįkart – apie vaikus, kurie turėjo suaugti pernelyg greitai. Ir apie suaugusiuosius, kurie atrado, kad šis pernelyg greitai turėjęs suaugti vaikas tebėra juose. Taip pat – apie pasiryžimą stoti į akistatą su praeities vaiduokliais ir netgi mokytis... gyventi iš naujo.

Gyvybė kario akimis. Siekdami užtikrinti šalies saugumą, kariai įgyja teisę panaudoti ginklą ir atimti žmogaus gyvybę. Dažnai tai yra neišvengiama. Bet ką ši teisė arba pareiga reiškia žmonėms, kurie ją turi? Kaip jie parengiami misijoms ir kokie iš jų sugrįžta ne tik fiziškai, bet ir emociškai? Autorė Sigita Vegytė.

Apie tai, kas saugo prisiminimus.Iš kartos į kartą perduoto recepto, fortepijono ir meilės laiškų istorijos.

Kartais bendravimas su vaikystės ar paauglystės draugais nutrūksta, bet prisiminimai apie kartu patirtus nuotykius lydi visą gyvenimą. Pokalbis su trimis žmonėmis apie ypatingą ryšį su bičiuliais – sutiktais darželyje, mokykloje arba... sapne.

Ciklas „Lietuva po 100 metų“. Paskutinėje ciklo dalyje bandome įsivaizduoti mūsų miestus. Pasak klimatologo Justino Kilpio, lietingą praėjusių metų vasarą Lietuvoje galima laikyti gana tikslia 2118-ųjų vasaros orų prognoze. Urbanistė-architektė Justina Muliuolytė tikisi, kad miestų centre automobiliai nebeskęs, nes šis jiems bus paprasčiausiai uždarytas. Ji nori projektuoti miestus, patogius gyventi įvairiausiems žmonėms. Antropologė Jekaterina Lavrinec dar svajoja, kad bus išsaugota miestų gamtinė įvairovė: „Na bent kad voverių būtų, kaip Berlyne“, – juokiasi ji. Ateities energetikos technologijų inžinieriai žada, kad visą elektrą gaminsime iš saulės ir apie užterštą miestų orą galėsime pamiršti. Verslininkas Vidmantas Janulevičius tikina, kad saulė varys mūsų transportą ir valys mūsų vandenį, o visas pasaulis bus vientisas tinklas, tad net baterijų nereikės.

Ciklas „Lietuva po 100 metų“. Trečiojoje ciklo dalyje klausiame: jeigu laiko mašina nusikeltume į Lietuvą po šimto metų ar susikalbėtume su ten gyvenančiais žmonėmis?Technologijos ir globalizacija – pavojus kalbai, o gal pagalba išlikti?

Ciklas „Lietuva po 100 metų“. Antrojoje dalyje - apie demografinius pokyčius. Šiandien emigracija - vienas daugiausiai nerimo keliančių Lietuvos ateities klausimų. Pagal optimistinę Jungtinių Tautų prognozę, Lietuvoje 2100-aisiais gyvens 3 mln. žmonių, pagal pesimistinę – 1,1 mln. „Jei žvelgtume į šiandieną, kur kalbame, pavyzdžiui, apie žmonių emigraciją iš vienos šalies į kitą, tai mums neturėtų rūpėti, nes ateityje daugelis žmonių gyvens kibernetinėje erdvėje”, teigia britų futuristas Ianas Pearsonas. Jis spėja, kad XXI amžiaus pabaigoje žmonės gerokai skirsis nuo mūsų ir religija, šalis, kontinentas ar rasė nebebus svarbiausi mus skiriantys bruožai. Tad kokie žmonės 2118-aisiais gyvens Lietuvoje, kiek jų bus ir nuo ko tai priklausys?

Ciklas „Lietuva po 100 metų“. Pirmoji keturių dalių ciklo laida. Jūroje plūduriuojantys miestai, mintimis valdomi daiktai, tobuli dirbtinio intelekto sprendimai ir amžinos atostogos stebint,kaip visus darbus atlieka robotai - kalbėdami apie ateitį, žmonės dažniausiai kalba apie technologijas, kurios galėtų palengvinti gyvenimą ir padaryti jį įdomesnį. Kas lems, kokia Lietuva bus po šimto metų, technologijos ar žmonės?

Lygiai prieš dvejus metus žygeivis Mantas vidury šaltos žiemos vienas išsiruošė į žygį pėsčiomis aplinkui Lietuvą, palei sieną. Planuoti maždaug 1000 kilometrų buvo visai kitokie, nei jis manė kelio pradžioje.

Tarp mūsų gyvena šimtai žmonių, beveik kasdien galvojančių apie nepažįstamąjį, kurio niekada nesutiks, bet visada jam ar jai liks dėkingi. Tas mintis nešiotis nelengva, nes jos kartu ir šviesios, ir liūdnos. Šitas pasakojimas – apie keturis tokius žmones, vieną dieną prieš dešimt metų dovanų gavusius... naują gyvenimą.

“Tuo metu nebuvo baimės. Buvo pasakyta, kad reikia ginti ir čia, prie Televizijos bokšto, buvo susirinkusi masė žmonių”. “Tuo laikotarpiu svarbiausias visų tikslas buvo laisvė.Tuomet žmonės kalbėjo vienu žodžiu. “Aišku, prisimename visus žuvusiuosius, bet šiandien tikriausiai reikėtų šia diena džiaugtis”, - tokiomis mintimis dalijasi vilniečiai. Žodžiai “Sausio 13-oji” mažai ką palieka abejingais. Daugelis puikiai pamena, kokia buvo jų sausio 13-oji ir jų 1991-ieji. Kokius įspaudus prieš beveik tris dešimtmečius paliko Sausio įvykiai? Kas žmonėms buvo svarbiausia tuometinėje Lietuvoje? Ir kaip visa taip pasikeitė šiandien?

Loterijos bilietas Lietuvoje – antras pagal populiarumą pirkinys po maišelio. Bet greičiausiai tik nedaugelis pirktus bilietus skaičiuoja ir kaupia, kaip tai daro Danutė. Ji tiki, kad vieną dieną jai pasiseks ir tada šią krūvą ji parodys visiems, kaip savo begalinio atkaklumo ir tikėjimo įrodymą. Tuo metu jos dukra visa tai mato kiek kitaip.

Kartais per labai trumpą laiką nepažįstamas žmogus atsitiktinai sutiktam kitam nepažįstamajam gali atskleisti svarbius gyvenimo įvykius. Tos pačios dienos rytą, bet trijose skirtingose vietose - Lietuvoje ir pakeliui į Lietuvą - sutikti žmonės dalijasi mintimis apie šventes, grįžimą namo, prisimena praėjusius metus ir svarsto apie tai, ką atneš ateinantys.

Įsivaizduokite parduotuvę, kurios pasienis nukrautas kartoninėmis batų dėžėmis. Bet batai neparduodami ir visi jau dėvėti. Lankytojai užėję jie turi pasakyti savo dydį ir atsakyti į vieną keistą klausimą.

Nuo svaigalų priklausantys žmonės gali ieškoti įvairių išeičių ir kreiptis pagalbos, tačiau ji ne visada padeda. Dažnai jie sako, kad viltis pasveikti neretai atsiranda tik pasiekus pačią beviltiškiausią padėtį. Iš kur rasti jėgų išeiti iš užburto priklausomybės rato?

„Aš esu tokia pati mergina kaip ir visos kitos merginos, aš tiesiog turiu truputį netinkamą kūną. Nenoriu, kad žmonės galvodami apie mane, pirmiausia pagalvotų, jog Emilija yra translytė. Norėčiau tai palikti šone, nes kitu atveju aš turėčiau tiesiog prisistatyti: „Labas, aš Emilija, aš trans“. Koks skirtumas kas pas mus kelnėse, mes su socialiniu pasauliu bendraujame savo veidu“.Emilija prieš penkis mėnesius pradėjo vartoti hormonus. Šiandien jos išvaizda neišduoda, kad ji gimė berniuku. Tačiau kiekvieną kartą jai norisi prasmegti skradžiai žemės, kai jai reikia parodyti asmens dokumentą. Jis kaskart primena, kad oficialiai – ji ne Emilija.Ką reiškia būti translyčiu asmeniu Lietuvoje? Ir kiek drąsos prireikia sau ir aplinkiniams pasakyti, kad gimei ne tame kūne?

Šį daugiabutį pastebėsi iš tolo – jis didelis ir vienas it pirštas. Prieš penkiasdešimt metų jį pastatė pas gimines ar svetimus besiglaudžiantiems viengungiams ir viengungėms – gydytojams, siuvėjams, mokytojoms ir vairuotojoms. Šiandien liko tik maža dalis pirmųjų gyventojų. Jie rūpinasi namu lyg senu ligotu žmogumi. Dar čia gyvena nuomininkai, vienatvę bandantys užpildyti kitais dalykais.

Mažai, kas jį matė. Vieni jau daug metų svajoja sutikti. Kitiems ir pėdsakų gana, kad pasijustų nejaukiai. Penkios istorijos apie susitikimus su plėšrūnais, kurie nepalieka abejingų.V. Karpavičiaus nuotrauka.

Prieš 100 metų spalį – pagal senąjį kalendorių – bolševikai Rusijoje paėmė valdžią liaudies vardu. Netrukus liaudis patyrė naujosios valdžios prievartą. Po revoliucijos susikūrusi pirmoji komunistinė valstybė žlugo neišlaikiusi nė šimtmečio. Kodėl perversmas įvyko? Kas tuo metu dėjosi Lietuvoje? Ar gali šiuolaikinis žmogus matyti 1917 m. be storo vaizdinių sluoksnio, kuriuo įvykius užklojo komunistinis menas ir propaganda?

Praėjusią vasarą Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios susirinkime dvasininkai ir pasauliečiai pritarė naujiems bažnyčios įstatams, pagal kuriuos įšventinimo į kunigus gali siekti tik „Dievo pašauktas ir teologinį išsilavinimą įgijęs vyriškos lyties kandidatas“. Dauguma pasaulio liuteronų bažnyčių šventina moteris. Jau nuo 8 dešimtmečio tai daryta ir Latvijoje. „Šis sprendimas buvo žingsnis atgal. Nė viena kita liuteronų bažnyčia pasaulyje, kiek man yra žinoma, nėra to padariusi“, – sako išeivijoje įkurtai Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčiai užsienyje vadovaujanti arkivyskupė Lauma Zuševica.

Laidoje - apie savęs paieškas. Gyvenimo etapą, kai maždaug nuo 20-ies, galbūt ir anksčiau ar vėliau, vis labiau neramina klausimai: "Kas aš esu?", "Kokia veikla įprasminčiau savo gyvenimą?", psichologai ir sociologai vadina ketvirčio amžiaus krize.

2017-ųjų birželio pabaiga. Lietuvoje siaučiantis škvalas be elektros palieka tūkstančius žmonių. Vilniuje dėl liūčių sutrikęs eismas, užtvindytos gatvės, skęsta automobiliai, kai kurie miestiečiai gatvėse net irstosi valtimis.Kaip tik tuo metu pasirodo naujas prestižinio mokslo žurnalo „Nature“ numeris. Jo viršelyje cituojamas klimato tyrėjų grupės straipsnis apie debesis. Tarp autorių – dvi lietuviškos pavardės. O ilgo sąrašo priekyje – jauna fizikė iš Lietuvos. Šie du mokslininkai dirba Airijoje, vienoje švariausių šiaurės pusrutulio vietų, mažame namelyje ant jūros kranto. Ten palėpėje iš to, kas akiai nematoma, gaminami debesys. Ir kartais gimsta svarbūs mokslo atradimai.

Praėjusiais metais dėl smurto šeimoje policija kviesta 60 tūkstančių kartų. Daugiausia nukentėjusių - moterys, paskui vaikai, rečiausiai – vyrai. Tikslesni duomenys šokiruoja dar labiau – Lietuvoje smurtą šeimoje patiria kas trečia moteris. Šie skaičiai nesikeičia, nepaisant 2011 metais priimto Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo. Vis dėlto palaipsniui Lietuvoje daugėja Vyrų Krizių centrų, kuriuose jiems stengiamasi suteikti pagalbą ir šansą pasikeisti.Ši dokumentika – apie tai, kad smurtaujantiems vyrams reikia pagalbos, kad jie suvokę savo veiksmus, gali keistis. Tačiau su vyrais dirbantys psichologai pabrėžia, kad padėti gali ne šeimos nariai su kuriais santykiai jau ir taip yra pasiekę dugną, o specialistai. Vis dėlto, ar įstatymų sukurtas mechanizmas, prievarta atvedantis vyrus į specialisto konsultacijas, tikrai gali padėti žmonėms suprasti savo elgseną ir pasikeisti?

Visada stiprias moterų herojes įkūnijanti Eglė, Cosplay pasaulyje žinoma Eglucy vardu, sako, kad per 7-erius metus tapo labiau pasitikinti savimi ir įgavo daug skirtingų įgūdžių. „Cosplay užsiimantis žmogus yra dizaineris, aktorius, režisierius, siuvėjas, visažistas, batsiuvys, medžio apdirbėjas, plastiko lydytojas“, – vardija Eglė.„Čia ir yra Cosplay stebuklas, dažnai nepakanka tiesiog kopijuoti personažo, nes jis yra pieštinis, o ten dažnai fizikos dėsniai negalioja, o štai norėdamas jį perkelti į realybę, jau turi spręsti tam tikrus iššūkius“, – sako „nowJapan“ festivalio bendrautorius ir vienų pirmųjų Cosplay renginių organizatorius Sergėjus Grigorjevas.Cosplay – auganti bendruomenė Lietuvoje, ne visada suprantama, ypač kai ne iki galo pažinta.Laidoje „Radijo dokumentika“ Cosplay kultūra ir jos kūrėjos gyvenimas iš arti.

Oskaras – šeštokas. Jis kaip ir visi jo bendraamžiai mokosi matematikos, istorijos, gamtos mokslų. Tiesa, jis niekada neatsiverčia šeštos klasės vadovėlių, niekada nerašo kontrolinių darbų ir nesijaudina dėl pažymių. Jis mokosi namie, o Oskaro pagrindiniai mokytojai – jo tėvai – Simona ir Džoelis.„Stereotipai, kad žmonės iš alternatyvių ugdymo sistemų negali prisitaikyti visuomenėje, labai gajūs. Bet kai aš pati sutikau tuos žmones, pamačiau, kad jie daug labiau prisitaikę negu aš, atėjusi iš tradicinės sistemos“, – sako Oskaro mama Simona.Kaip atrodo mokymasis nuotoliniu būdu netradicinio švietimo mokykloje? Kodėl į kitokį švietimą žiūrima atsargiai? Ar tikrai tradicinės mokyklos gali suteikti tai, ko reikia šiuolaikiniam vaikui?

2000-aisiais per repeticiją Christianas Stuecklis ant pianino pasisodino geriausiai dainuojantį dešimtmetį. „Mes padainuojam ir matau, kad jo plaukai trumpi. Klausiu: tu turkų berniukas? Jis atsako: taip. Sakau, turi auginti plaukus spektakliui kaip ir kiti kaimo vaikai. O jis atsako: man čia negalima būti“, – prisimena režisierius. Tuomet jis net nenutuokė, kad po penkiolikos metų šitą istoriją linksniuos visa Bavarijos spauda.Tai pasakojimas apie vieną nedidelį kaimą Alpėse ir jo meilę teatrui. Tiksliau vienam spektakliui, kuriame nori vaidinti beveik visi. Bet ne visiems leidžiama. Tai taip pat istorija apie tikėjimą, kančią, atjautą ir namus.

„Radijo dokumentika“: viena daina – trys istorijos.Žodis „apokalipsė“ reiškia pabaigą. Grupės „Cigarettes After Sex“ daina „Apocalypse“ gali reikšti ir pradžią. Laidoje – trys žmonės apie tai, ką jiems reiškia ši daina.Kodėl „Apocalypse" žymi naują pradžią, pasakos dainos autorius Gregas Gonzalezas. Kodėl ši daina padėjo labiau pasitikėti savimi, kalbės Mykolas. Vilija dalysis su kuo daina siejosi anksčiau ir kaip santykis su ja keitėsi vėliau. Muzika ir konkrečios dainos gali vienyti skirtingus žmones visame pasaulyje. Vieną dainą jie gali susieti su savo išgyvenimais, prisiminimais. Į vieną dainą jie gali sudėti reikšmių, kurios gali labai skirtis arba kaip tik sutapti su paties autoriaus mintimis. Sekmadieniška svajinga muzika apipinta „Radijo dokumentika“ – ką viena daina reiškia trims skirtingiems žmonėms.

Penktoje klasėje gavęs užduotį kelis mėnesius stebėti gamtos reiškinius, Bronius Medinis juos stebi ir fiksuoja iki šiol. Šiandien Biržų meteorologijos stoties vadovas skaičių ir raidžių formules gali nesunkiai paversti į klimatologinius duomenis, iš kurių sinoptikai nuspėja orus.Ką apie gamtą ir mūsų klimatą atskleidžia Biržų pakraštyje veikianti viena iš 7 svarbiausių Lietuvos meteorologijos stočių? Kas dažniausiai kreipiasi į meteorologijos tarnybas? Ir ar Lietuvoje tikrai vyksta klimato atšilimas?

„Jei šiandien sutiksite Biržuose evangeliką reformatą, tai yra 99,9 procento tikimybė, kad tas žmogus yra čiabuvis nuo XVI amžiaus. O tas 0,1 procento tai gali būti toks žmogus kaip aš, atvykėlis“, – pasakoja iš Kuršėnų kilęs, Biržuose gyvenantis evangelikų reformatų kunigas Rimas Mikalauskas.Evangelikų reformatų salelė Biržų krašte ir aplink jį šiuo metu sparčiai nyksta tiek dėl emigracijos, tiek dėl iššūkių, su kuriais šiandien susiduria dauguma tradicinių religinių bendruomenių. Tuo pat metu prie bažnyčios ne tik Biržuose, bet ir kituose miestuose jungiasi žmonės, kurie nėra kilę iš tradicinių evangelikų reformatų šeimų, bet jaučiantys, kad evangelikų reformatų pasaulėžiūra jiems artimesnė nei katalikiška. Tačiau naujų narių nėra daug. Tam, kad išliktų, bažnyčia ieško sąjungininkų ir vis labiau suartėja su protestantizmo link besigręžiančia krikščionių bendrija „Tikėjimo žodis“.Vilniuje gyvenantys, iš šiaurės rytų Lietuvos kilę drabužių konstruktorė Rūta ir ekonomistas Giedrius sako – kuo toliau, tuo labiau įsitikina, jog ne tik tėvų bei senelių įskiepytas, bet ir pačių sąmoningai pasirinktas tikėjimas, juo grįstas santykis su Dievu ir pasauliu jiems padeda išgyventi. Sutuoktiniai juokiasi, kad jų vaikai gyvena savotiškame burbule, nes tiki, kad visi žmonės sekmadieniais eina į bažnyčią, bet ir tikisi, kad šiam subliuškus, jie išliks bažnyčios nariais.

Kaip susiklosto gyvenimo aplinkybės, kad tenka atsisakyti kelerius metus šeimos nariu buvusio šuns? „Man ir taip skaudu dėl tokios situacijos, o dar žmonės tokius piktus komentarus rašo“,- sako moteris ieškanti kito šeimininko savo šuniui.Kaip susiklosto gyvenimo aplinkybės, kad tenka atsisakyti kelerius metus šeimos nariu buvusio šuns? „Man ir taip skaudu dėl tokios situacijos, o dar žmonės tokius piktus komentarus rašo“,- sako moteris ieškanti kito šeimininko savo šuniui.Vis dėlto, kai naujo šeimininko surasti nepavyksta, gyvūnas dažnai patenka į prieglaudą. Lietuvoje veikia apie 70 gyvūnų prieglaudų, į kurias kas mėnesį dėl įvairiausių priežasčių patenka po kelis šimtus beglobių gyvūnų. Kaip beglobiams sekasi rasti naują šeimininką ir kaip jie prisitaiko naujuose namuose šio sekmadienio laidoje „Radijo dokumentika“.

„Mes ugdom, kad jie pirmiausia būtų žmogiški. Kad jie suprastų, atjaustų, būtų pilietiški. Jeigu žinioms vaikas neturi gabumų ar motyvacijos, svarbiausia, kad jis būtų geras žmogus“, – sako 16 metų nedidelio miestelio mokyklos socialiniu pedagogu dirbantis Aurelijus. Jis teigia, kad rajoninės mokyklos tampa labiau socialinėmis įstaigomis, nei švietimo, todėl nedidelėms mokykloms netinka bendros reformos ir požiūris.„Problema yra visai ne vaike. Jeigu jis žino, kad negalės išvažiuoti į Vilnių mokytis, kad jo tėvai negalės duoti pinigų tam, tai jam yra labai sunku mokytis. Problema, kad jis nemato perspektyvos ir jam labai sunku mokytis.“Diskusijose apie skurdą, socialinę nelygybę pasigirsta nuomonių, kad asmuo neturintis darbo, gyvenantis skurde, pats yra už tai atsakingas. Tačiau tokios nuomonės šalininkai turėtų sutikti, kad jauniausioji visuomenės dalis – vaikai – nėra atsakingi už savo šeimos socialinę, ekonominę padėtį. Kas mažam žmogui turi padėti pamatyti išeitis, galimybes, kas jį gali išklausyti bei suprasti?Kokia rajoninių mokyklų realybė, kokias socializacijos alternatyvas vaikai randa mieste – ciklo apie atskirtį paskutinėje dalyje.

Visuomenės sveikatos tyrinėtojai kalba apie precedento neturinčią visuomenės psichikos sveikatos krizę Vidurio ir Rytų Europoje, kuri susijusi su skausminga visuomenės transformacija, liguistu atsaku į užsitęsusį socialinį stresą, su savinaikos tendencijomis ir neveiksminga sveikatos politika. Lietuvoje padėtis vertinama kaip viena prasčiausių ES.Kas atsitinka praradus psichinę sveikatą ir kaip visuomenės požiūris į psichikos sveikatos sutrikimų turinčius ar kada nors gyvenime turėjusius žmones nepadeda pasveikti?Vienas iššūkių, įgyvendinant Lietuvos psichikos sveikatos politiką šiandien – įveikti išankstines nuostatas apie psichikos sutrikimų turinčius žmones ir mažinti jų patiriamą socialinį atstūmimą.Gal ir nenorime to pripažinti, tačiau galimybės susirgti psichikos liga ir patirti socialinį atstūmimą egzistuoja mums visiems. Kaip galime padėti sau ir greta esantiems sumažinti rizikas tai išgyventi?„Reikia mylėti save“, – sako prieš dvi dešimtis metų susirgusi vilnietė Dalia. Moteris iš naujo mokosi gyventi kitaip psichosocialinės reabilitacijos centre „Rastis“.

Viešose diskusijose skurdas ir atskirtis dažnai siejami su nedarbu, tačiau Lietuva iš kitų ES šalių išsiskiria dirbančių žmonių skurdu. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo („Eurofound“), trišalės ES agentūros, kaupiančios ir analizuojančios žinias socialinės ir darbo politikos srityje, vertinimu, nepaisant ilgametės grėsmingos statistikos, valstybė iki šiol nesiėmė priemonių padėčiai keisti.Anne Grimsrud iš Norvegijos viešojo sektoriaus profsąjungos negali sulaikyti juoko sužinojusi, kad Lietuvoje darbuotojo gali būti pareikalauta savo algos dydį laikyti paslaptyje. Norvegijoje kiekvienas pilietis gali patikrinti, kiek uždirba ir kiek mokesčių sumoka bet kuris kitas žmogus. Kol nebuvo interneto, kasmet buvo išleidžiamos specialios knygos su atvirais duomenimis apie visų ir kiekvieno pajamas. „Mes įsitikinome, kad skaidrumas apsimoka“, – sako A. Grimsrud.Japonija – šalis, kur svarbu hierarchija ir ritualai, tačiau pagal žmonių pajamas tai viena lygiausių pasaulio valstybių. Čia nieko nestebina, kad stambios įmonės savininkas į darbą vyksta viešuoju transportu, o jo atlyginimas nedaug skiriasi nuo vidutinio darbuotojo algos. Veikia specialios įsidarbinimo programos pagyvenusiems žmonėms. „Visuomenė yra tam, kad rūpintumės vieni kitais“, – sako baleto solistė Haruka Ohno.Į atskirtį žmones Lietuvoje stumia ne tik materialinis skurdas, bet ir kiti nepritekliai – nelygybė sveikatos apsaugoje ir švietime, socialinės rūpybos spragos ir tinkamo būsto stygius, vieša panieka tam tikroms žmonių grupėms ir jų teisių nepaisymas.Pensilvanijos universiteto (JAV) mokslininkų atliktas tyrimas rodo, jog neturtingose bendruomenėse veikiančios kultūros ir meno institucijos gerina žmonių sveikatą, saugumą ir savijautą.

LRT RADIJAS gegužės mėnesį pasakos apie skurdo spąstus, į kuriuos patenka kone trečdalis šalies gyventojų. Būtent tiek žmonių pernai gyveno ties skurdo riba, daugiau nei penktadalis gyventojų – žemiau skurdo ribos. Tai vieni prasčiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Ekspertai vis dažniau atkreipia dėmesį, kad skurdas ir socialinė atskirtis – vienos ryškiausių problemų Lietuvoje, o egzistuojanti socialinės apsaugos sistema esą negali suteikti efektyvios pagalbos. Keturiose „Radijo dokumentikos“ laidose LRT RADIJO žurnalistės pažvelgs į egzistuojančias skurdo ir atskirties problemas iš arti. Pirmojoje laidoje pasakosime apie gyvenime klaidų padariusius žmones, kurie pasiryžo atsitiesti. Dažniausiai juos pasitinkanti pirmoji kliūtis – besivelkančios ilgalaikės skolos ir supratimas, kad noras sąžiningai dirbti gali būti greitai sugriautas antstolių, kurie skoloms padengti gali nuskaičiuoti iki 50 procentų minimalaus atlyginimo. Kitose laidose kalbėsime apie išbandytas ir pasiteisinusias atskirties mažinimo strategijas. Aiškinsimės, ką išgyvena nurašytieji į socialinę atskirtį ir kokią žalą daro toks visuomenės susiskaldymas? Taip pat klausime, ar švietimas prisideda prie socialinės nelygybės mažinimo ar kaip tik padeda ją formuoti?

Paskutiniame radijo dokumentikos ciklo „Šeši televizijos dešimtmečiai“ pasakojime – garsiausios ir įsimintiniausios LRT TELEVIZIJOS asmenybės. Kas, anot jų, žurnalistą padaro žvaigžde?Ir iš kur atsirado terminas „žvaigždė“? Siekiant atsakyti į šį klausimą, bus atverti platūs televizijos archyvų klodai, kuriuose – pirmųjų diktorių išpažintys, visuomenės apkalbos ir žinomumo padariniai.Dokumentikoje pasirodys ir tie televizijos veidai, be kurių, atrodo, dabartinis televizijos eteris būtų tuščias. Edita Mildažytė, Rita Miliūtė, Edmundas Jakilaitis ir Zita Kelmickaitė atskleis ko iš tiesų reikia, siekiant prie ekranų pritraukti žiūrovus. Henrikas Vaitiekūnas ir Vytenis Pauliukaitis, vesdami klausytojus per dešimtmečius, pasidalys kaip keitėsi TV veidai, ką reiškia turėti stilių ir ko nepaslėps net kameros.Tuo metu buvęs diktorius Gintaras Deksnys ir prodiuseris Laurynas Šeškus aptars vedėjų skirtumus nacionalinėje ir komercinėse televizijose, pasidalys prisiminimais ir įvardins kelis esminius gero vedėjo ingredientus.

Kaip Lietuvos televizija keitėsi ir kokią reikšmę turėjo Lietuvai atsikuriant? Kokios laidos buvo transliuojamos Sąjundžio laikais? Kurie įvykiai, tais laikais nutikę televizijoje, nupasakoja ne tik jos, bet ir visos Lietuvos istoriją?

Kai kurie žmonės užaugo ne tik žiūrėdami televiziją, kai kurie užaugo televizijos ekrane. Kaip metus, praėjusius televizijoje, prisimena atpažįstamais veidais tapę jaunuoliai?– Man buvo gal 5 metai, žurnalistė po koncerto paklausė: „Tomai, ar tu esi žvaigždė?“. Aš pasakiau: „Taip, aš esu žvaigždė“. Po to mane mama labai barė, – prisimena Tomas Narkevičius, nuo 13-kos metų dalyvavęs „Tele Bim-Bam“ projekte. Nuo muzikos jis nenutolo. Su asmeniniu projektu „Fingalick“, pripažintu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jis kuria elektroninę muziką, groja su grupe „Without Letters“. Tomas prisimena intensyvius „Tele Bim-Bam“ koncertus, laidas ir besikeičiantį santykį.– Iš pradžių nežinojai, kaip kas yra. Po to supratau, kad esu gana protingas, įgijau daugiau pasitikėjimo savimi ir galėjau dalyvauti olimpiadose, kituose konkursuose, – sako Giedrius Pakalka, pirmą kartą tapęs „Tūkstantmečio vaikų“ nugalėtoju penktoje klasėje. Vėliau laidoje jis dalyvavo dar 3 metus, du kartus vėl buvo geriausias iš bendraamžių. Kokią vietą jo mokyklos laikų gyvenime užima „Tūkstantmečio vaikai“?

„Vaizdas nužudė radijo žvaigždę“, – skelbė grupė „The Buggles“ 1979-aisiais. O apie kokias muzikos žvaigždes nebūtume sužinoję be Lietuvos televizijos?„Visą laiką „Vaidilos“ teatre gi lūždavo salės, ne visi patekdavo, sėdėdavo susispaudę, nes buvo sukurta tokia atmosfera. O ji keistu būdu persiduodavo ir į ekraną – mes niekada neprašėme paploti, tai įvykdavo natūraliai“, – prisimena „Muzikinio viešbučio“ vedėja ir viena iš sumanytojų Vilija Grigonytė.„Dar dabar maišas laiškų yra – labai rašydavo, šimtai laiškų... Nuo kokių penkiamečių laidą žiūrėdavo iki septyniasdešimtmečių. Bet, žinoma, buvo ir tokių, man buvo 42 metai beveik, rašydavo, ką čia senis toks dabar pasakoja apie muziką. Čia – metalistai, jeigu čiut ką nors pakritikuoji“, – apie laidos „Estrados orbitoje“ populiarumą pasakoja jos kūrėjas Kazimieras Šiaulys.Kokius atlikėjus užaugino „Dainų dainelė“? Kaip buvo kuriami pirmieji muzikiniai vaizdo klipai? Ką apie pasaulio muziką sužinojome „Estrados orbitoje“? Kokius autorius paskatino kurti „Muzikinis viešbutis“? Ir kodėl iki šiol nelaimėjome „Eurovizijos“?

Nuo pat pirmųjų dešimtmečių Lietuvos televizijoje buvo kuriami itin populiarūs televizijos spektakliai, filmai ir serialai.1964-aisiais eteryje pasirodęs pirmasis Lietuvoje šeimyninis televizijos serialas „Petraičių šeimoje“ beveik dešimtmečiui prie ekranų prikaustė televizijos žiūrovus. „Dauguma ilgą laiką galvojo, kad tai yra tikra, natūrali šeima. Atvažiuodavo Petraičiai į kokį nors kaimą, iš karto kolūkio pirmininkas pasitinka, stalai nukloti...“, – prisimena serialo aktorė Irena Lukoševičienė.Lietuvos televizijoje sukurta dešimtys aukštos meninės vertės filmų ir spektaklių, o juose vaidmenis kūrė garsiausi šalies aktoriai. „Barbora Radvilaitė“, „Raudonmedžio rojus“, „Petras Kurmelis“, „Tadas Blinda“ – tai tik keletas filmų ir spektaklių, kurie prisimenami ir vertinami iki šiandien.Apie Lietuvos televizijoje kurtus filmus, serialus, spektaklius ir jų kūrėjus – „Radijo dokumentikos“ laidų cikle, skirtame LRT TELEVIZIJOS 60-mečiui.

Balandžio 30 d. sukanka 60 metų nuo pirmosios Lietuvos televizijos transliacijos, kai į žiūrovus kreipėsi diktoriai Gražina Bigelytė ir Juozas Baranauskas. Lietuvoje tą dieną buvo registruoti 32 televizoriai.Televizija buvo naujovė ir patiems joje dirbti pradėjusiems žmonėms: „Visi buvo nematę televizijos, galbūt vienintelis aš buvau, kuris mačiau“, – sako pirmojoje transliacijoje dalyvavęs režisieriaus asistentas Anupras Lauciūnas.Prisiminimais apie televizijos pradžią Lietuvoje jis dalijasi pirmojoje laidoje iš ciklo „Šeši televizijos dešimtmečiai“, kuri bus transliuojama sekmadienį, kovo 26 d., 11.05 val.Iki pat televizijos jubiliejaus balandžio 30 d. radijo klausytojai galės pasiklausyti įvairių pasakojimų apie ryškiausias TV laidas ir asmenybes.Muzikinėms TV laidoms skirtoje ciklo dalyje režisierė Jūratė Jankienė pasakos, kaip gimė mintis pirmą „Dainos teatro“ vaizdo klipą filmuoti sąvartyne: „Pasiskolinom kamerą iš Naujienų tarnybos. Per penkias valandas nufilmavom klipą, labai skubėjom, nes „Panoramai“ reikėjo kameros. Tai „Panoramos“ operatoriai sakė: „O, Viešpatie, kaip dvokia, kaip dvokia!“.Lietuvos televizijoje sukurta dešimtys TV spektaklių, filmų ir serialų. Kai kurie jų sulaukė milžiniško pasisekimo ir iki šiandien prisimenami su nostalgija. Su kokiomis TV laidomis vaikams ir jaunimui užaugo kelios kartos? Kaip keitėsi televizija atsikuriant Lietuvai? Kokie žmonės tampa TV žvaigždėmis?

„Sunku apibūdinti tą jausmą, kai tu jauti, kad tuoj neteksi sąmonės, bet vis dar esi sąmoningas ir tarsi prašai visų dievų, kad išliktum dar bent minutę ar dvi“, - savo išgyvenimais dalijasi panikos priepuolius išgyvenusi Eglė.Medikai, pastebi, kad panikos priepuoliai tampa vis dažnesne šiuolaikinių žmonių problema. „Radijo dokumentikoje“ apie tai, kaip pažinti panikos priepuolius ir kaip su jais susigyventi – vienos moters istorijoje.

„Nuo 12-kos buvau visai kitoje pusėje – narkotikai, alkoholis, vakarėliai nuo penktadienio iki sekmadienio, o paskui mane pakvietė į jogos stovyklą, ir mane kažkas užkabino“, – taip pasakoja šiandien sveikuoliu save vadinantis Simonas Dailidė. Jo gyvenime nebeliko nei alkoholio, nei nesveiko maisto, o audringus vakarėlius pakeitė bėgimas gryname ore ar maudynės žiemą.„Negalvojau propaguoti sveiko gyvenimo būdo. Bet nėra taip, kad neturiu sveikatos problemų. Sergu antro tipo diabetu. Vienintelio ko aš atsisakiau nedėti 3 šaukštelių cukraus į arbatą“, – pasakoja Viktoras Masevičius.Dėl kokių priežasčių žmonės nusprendžia gyventi sveikai ir kodėl daliai gyventojų sveikas gyvenimo būdas neatrodo priimtinas?

Biuruose dirbantys žmonės darbe praleidžia didžiąją dalį savaitės, mėnesių ir metų. Daugelis specialistų sutaria, kad nuo darbo vietos ir aplinkos priklauso darbuotojų produktyvumas, taip pat ir santykiai su kolegomis ar net sveikatos būklė.Tuo metu architektai sako, kad biurai pastaruoju metu tampa svarbia kompanijos įvaizdžio dalimi ir priemone išlaikyti ar pritraukti naujų darbuotojų. Kodėl pastaruoju metu kuriasi atviro bei mišraus tipo biurai, kaip ten vyksta darbas ir kaip juose jaučiasi darbuotojai?

Po tragiškų gruodžio incidentų Turkijoje ir Vokietijoje, Europoje vėl paaštrėjo diskusijos apie migrantus. Baiminamasi, kad pabėgėliams bus sunkiau gauti prieglobstį ir dar labiau išaugs parama rasistinių pažiūrų partijoms. Viena tokių šalių yra Švedija, kuri iki šiol buvo viena atviriausių migrantams.Ką reiškia gimti pabėgėliu ir vėl juo tapti? Kaip muzika gali padėti pritapti svetimoje šalyje? Apie tai, kas padeda žmonėms kurti pasitikėjimą vieni kitais – radijo dokumentikoje.

Vilkaviškis, prieš karą buvęs vienas kultūriškai ir tautiškai margiausių miestelių, dabar - bene lietuviškiausias šalyje. Nors sutinkama, kad Vilkaviškio žydų istorija mažai tyrinėta, iki Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto žydų vaidmuo miestelyje buvo svarus - pavyzdžiui, žydai sudarė beveik pusę Vilkaviškio tarybos. Tačiau beveik visi miestelio žydai per Holokaustą nužudyti. Šiandien nedidelė dalis žmonių prisimena tarpukario Vilkaviškį, tik vienas kitas ryžtasi tyrinėti miestelio žydų istoriją. Prisiminimai ir pasakojimai tų, kuriems anuometis Vilkaviškis - ne tik išblukę istorijos faktai.

Pietryčių Azijoje esantis Mianmaras daugelio dėmesį atkreipė, kai prieš metus šalies parlamento rinkimus laimėjo Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Suu Kyi vadovaujama Nacionalinės demokratijos lyga. Ši pergalė daugeliui vakarų lyderių suteikė vilčių, kad Mianmaras pagaliau išsivaduos iš ilgus dešimtmečius šalį kausčiusios karinės chuntos įtakos ir pagaliau pradės eiti demokratijos keliu. Vis dėlto praėjus metams Mianmaras toli gražu nerodo tokio progreso, kokio laukta. Atvirkščiai - žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo pranešimų apie vykdomus žmogaus teisių pažeidimus prieš Mianmaro musulmonų etninę Rohindžų grupę. Kas slepiasi už pasauliui menkai pažįstamos šalies sienų? Ir su kokiais persekiojimais susiduria Mianmaro etninės mažumos?Radijo dokumentikos laida parengta, dalyvaujant projekte „Žiniasklaida vystymuisi", kuris finansuojamas Europos Komisijos lėšomis.

Neries ir Nemuno santakoje XVII a. Radvilų įkurta privati Vilijampolės Slabada – laisva nuo baudžiavos gyvenvietė – iš pradžių buvo nedidelė ir dokumentuose vadinta kaimu, bet jau XVIII a. antroje pusėje amatais ir prekyba miestelis galėjo konkuruoti su kitapus upių esančiu Kaunu. XX a. sparčiai vystėsi pramonė. Čia iki II Pasaulinio karo veikė viena garsiausių Europos rabinų mokyklų – Slabados ješiva. Slabadą galima būtų vadinti štetlų štetlu – daugelis jos gatvių pavadintos Lietuvos miestelių vardais – Ariogalos, Linkuvos, Betygalos, Gargždų, Josvainių, Tauragnų, Riešės, kiti pavadinimai – Vežėjų, Mėsininkų – mena čia gyvenusių ir dirbusių žmonių profesijas. Slabados pavadinimas retai girdimas – šiandien štetlas plačiau žinomas Vilijampolės vardu, prieš II Pasaulinį karą jis tapo Kauno miesto dalimi. Aštuntasis pasakojimas iš ciklo, skirto Lietuvos žydų miesteliams – apie Vilijampolę. P. Poderskio nuotraukoje – Slabados ješivos pastate sovietmečiu veikė fabrikas.

„Zarasai mano širdyje užima labai šiltą vietą. Ten praleidau tikriausiai svarbiausius savo vaikystės metus“, – prisiminimais dalijasi žinomas komiksų dailininkas iš JAV Al Jaffee. Jo motiną, galima sakyti, pražudė meilė gimtajam kraštui. Biografinėje knygoje apie karikatūristą Al Jaffe daugybė jo pieštų iliustracijų, kuriose prisiminimai iš Zarasų.Iš Zarasų krašto pasitraukusių ar Holokaustą išgyvenusių žydų palikuonis neslepia nostalgijos Zarasų kraštui – ežerams, miškams ir lengvam, nerūpestingam gyvenimui. Tai vienija ir visuose miesteliuose kalbintus gyventojus, kurie patys kuria iniciatyvas primirštai istorijos daliai prisiminti.Zarasai, Dusetos, Salakas, Antalieptė – visų šiuose miesteliuose gyvenusių žydų gyvenimas baigėsi Krakynės miške. Radijo dokumentikoje – žvilgsnis į visų šių tarpusavyje susijusių miestelių praeitį, ir kaip žydų bendruomenė prisimenama šiandien.

Mianmaras, daugelio dar žinomas kaip Birma - viena skurdžiausių Azijos valstybių, tačiau kai kurie ekonomistai teigia, kad šiandien - tai greičiausiai besivystanti šalis pietryčių Azijoje.Ilgi dešimtmečiai karinės chuntos valdymo sužlugdė Mianmaro ekonomiką ir sugriovė visas viltis sukurti demokratiją. Vis dėlto, neapsikentusi tarptautinės izoliacijos, sankcijų ir visuomenės nepasitenkinimo, karinė chunta prieš šešerius metus nusprendė perleisti valdžią lojaliai civilinei vyriausybei. Tačiau šis kariuomenės žingsnis atnešė ilgai lauktus permainų vėjus.Didžiausias pokytis įvyko pernai, kai parlamento rikimus laimėjo Nobelio taikos premijos laureatės Aung San Suu Kyi vadovaujama Nacionalinės demokratijos lyga. Į šią pergalę sudėta daug vilčių. Tikimasi, kad po ilgų dešimčių diktatūros Mianmaras pagaliau pradės eiti demokratijos kryptimi, jo itin silpna ekonomika atsigaus ir šalis atsivers pasauliui. Kiek žingsnių dar turi nueiti Mianmaras, kad šie lūkesčiai būtų įgyvendinti, ir ar juos pasiekti realu?Radijo dokumentika parengta pagal projektą "Žiniasklaida vystimuisi", kuris finsuojamas Europos Komisijos lėšomis.

Šeštasis pasakojimas iš ciklo, skirto Lietuvos žydų miesteliams – apie prie Dubysos klestėjusį Čekiškės štetlą.Po Didžiojo gaisro 1887 m. Čekiškėje, miestelyje apie 40 km nuo Kauno, liko tik trys ugnies nepaliesti namai. Aplinkinių štetlų – Vilkijos, Seredžiaus, Raseinių – žydų bendruomenės skubiai rinko pagalbą ir siuntė vežimus su maistu nukentėjusioms šeimoms, kurių buvo daugiau nei pusantro šimto. Netrukus miestelis buvo atstatytas, taip pat ir raudonplytė sinagoga, išlikusi iki šių dienų. Iki Holokausto Čekiškėje veikė apie 20 parduotuvių ir parduotuvėlių, keturi restoranai, malūnas, lentpjūvė, dvi milo vėlimo ir karšimo dirbtuvės, dvi odų-kailių dirbtuvės, Žydų liaudies bankas, kelios jaunimo organizacijos. Silver, Vigderov, Štreichman, Finn – tai pavardės šeimų, kurių kelios kartos gyveno Čekišėkje ir ją kūrė. Čekiškietis buvo ir vieno garsiausių sionizmo lyderių Abbos-Hillelio Silverio tėvas rabinas Moše Silveris.Čekiškės sinagogą (viršuje) nuo senosios Burlingtono sinagogos Vermonto valstijoje (JAV) skiria tūkstančiai kilometrų, vandenynas ir likimas. Nepaisant skirtumų šios XIX a. pabaigoje statytos sinagogos – tikros seserys.

Kaip prieš karą atrodė Kelmė, kaip žydai ir lietuviai sugyveno tarpusavyje, kaip šiandien miestelis atsimena savo žydus?„Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kartu su tėvais, sese ir jos dukrele pabėgom į Jakovo Chaluzino ūkį, keli kilometrai nuo Kelmės. Ten jau radome daugybę besislepiančių žydų šeimų. Po kelių dienų mums pranešė, kad Kelmė dega, tuomet savo gimtuosius namus praradau amžiams", – tai vienas iš Holokaustą Kelmėje išgyvenusių žydų liudijimų.Per Antrajį pasaulinį karą Kelmė sudegė, išliko vos vienas kitas pastatas. Šiandien miestelyje nebėra namų, liudijančių apie turtingą Kelmės žydų istoriją.Manoma, kad į Kelmę žydai ėmė keltis XVII amžiuje, o ilgainiui jie tapo didžiausia gyventojų grupe miestelyje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir Holokaustą Kelmė buvo svarbus religinis žydų centras. Čia veikė pasaulyje garsi Kelmės Talmud Tora jašiva, kurioje buvo ruošiami rabinai. Šiandien apie Kelmės žydų istoriją primena tik senieji žydų kapai, masinės Holokausto aukų žudynių vietos ir iš viso pasaulio į Kelmę savo protėvių šaknų ieškoti atvykstantys žydai.

Ketvirtojoje „Radijo dokumentikos“ ciklo apie Lietuvos žydų miestelius dalyje – Šeduvos žydų gyvenimo ir tragiškos jo pabaigos istorijos, žydų palikti pėdsakai miestelio panoramoje ir žmonių atmintyje.Šeduvoje kaip ir daugybėje kitų Lietuvos miestų ir miestelių virė įvairiatautis, įvairiakalbis, spalvingas gyvenimas. Tačiau Holokaustas sunaikino ne tik didelė dalį štetlą, bet ir beveik visiškai ištrynė žydų atminimą.Kaip šiandien įprasminama Šeduvos žydų atmintis, koks buvo jų gyvenimas prieš Holokaustą, kaip jie prisidėjo kuriant Nepriklausomą Lietuvą.

„Eišiškės buvo ne tik tipinis Rytų Europos miestelis – štetlas, jos buvo ir platesnio jas supusio pasaulio atspindys, jų likime kaip veidrodyje atsispindėjo įvykiai, vykę už šimtų ir net tūkstančių mylių“, – taip apie savo gimtąjį miestelį rašė Holokaustą išgyvenusi istorikė Yaffa Eliach, knygos „Kartą buvo pasaulis: Eišiškių štetlo devynių šimtų metų kronika“ autorė.„Buvo penkios žydų mokyklos. Orkestre kartu grojo žydai, lenkai, lietuviai, taip mažai kur yra buvę!” – ilgametis pedagogas, kraštotyros muziejaus Eišiškėse įkūrėjas Vytautas Dailidka apie iki karo gyvenusią žydų bendruomenę gali pasakoti valandų valandas. Vaikystės prisiminimai apie kankintus ir nužudytus žmones jo nepalieka, kaip ir tuščiame miestelyje skraidančių pagalvių pūkų vaizdas.Trečiojoje „Radijo dokumentikos“ ciklo apie Lietuvos žydų miestelius dalyje – Eišiškių štetlo istorijos ir atminties darbas.

„Anykščiai… Sugrįžęs į gimtąjį miestelį, neberadau nė vieno giminės, nė vieno vietos žydo… Kas privertė juos pakelti ranką prieš niekuo dėtus senelius, moteris, vaikus? Šis klausimas man ligi šiol kaip juodas akmuo širdy“, – taip rašytojui Rimantui Vanagui Izraelyje prieš keletą dešimtmečių pasakojo per masines žydų žudynes gyvas išlikęs Elijas Berkovičius.Elijas Berkovičius tapo vienu iš ne daugelio Anykščių žydų, kuriam pavyko išsigelbėti. Tačiau iki pat savo mirties jis prisiminė veidus tų, kurie ryžosi sušaudyti savo kaimynus, o kartais net ir bičiulius. Šiandien liudytojų, prisimenančių, kas vyko Anykščiuose per Holokaustą, vos vienas kitas.Antrojoje „Radijo dokumentikos“ ciklo apie Lietuvos žydų miestelius dalyje – pokalbiai su tais, kurie dar atmena tarpukario Anykščius, kuriuose kas antras miestelio gyventojas buvo žydas. Kaip prieš karą atrodė Anykščių štetlas, kaip žydai ir lietuviai sugyveno tarpusavyje, ir galiausiai, kaip šiandien Anykščiai įamžina savo žydų istoriją?

Didieji užsienio įvykiai neretai užgožia tai, kas vyksta prie pat mūsų. Kita vertus, savo ir aplinkinių šalių pasiekimus lyginti nevengiame, tad šįkart klausiame – kaip gerai pažįstame savo kaimynus estus? Kuo esame panašūs ir kuo skiriamės, ką apie savo šalį mano patys estai?

Pradedame dokumentinių pasakojimų ciklą apie Lietuvos žydų miestelius, vadinamuosius štetlus. Pirmasis pasakojimas – apie Molėtų štetlą.Iki Antrojo pasaulinio karo didžioji dalis Molėtų gyventojų buvo žydai. Čia klestėjo jų kultūra, amatai, prekyba, socialinis gyvenimas. Ekonominė miestelio ir jo gyventojų gerovė taip pat didžiąją dalimi priklausė nuo žydų. Tuos laikus prisimenantys molėtiškiai pasakoja, kad žydai lietuviams suteikė darbo vietų, išmokė juos įvairių amatų. Daugelio prisiminimuose išlikęs vieno įtakingiausio prieškario Molėtų žydų asmenų – gydytojo Perkaus paveikslas, kurio net vietiniai baltaraiščiai nedrįso patys nužudyti. Molėtuose 1941 metų rugpjūčio 29-ąją per dieną buvo sunaikinti visi miestelio žydai. Prieš kelias savaites, rugpjūčio 29 dieną, žmonės iš visos Lietuvos rinkosi į Molėtus, į atminimo maršą pagerbti prieš 75 metus nužudytų 2000 miestelio žydų. Daugelis dalyvių teigia, kad po eisenos įvyko lūžis. Daugeliui vietinių gyventojas tik dėl šio renginio sužinojo apie tragedijos mastą ir miestelio praeitį. Vis dėlto ši tema miestelyje dar ne vienam išlieka tabu, o viena pašnekovė nenorėjo pasakyti savo vardo dėl 75-erius metus persekiojančios baimės.

Rio de Žaneire vykstančiose parolimpinėse žaidynėse šįmet dalyvauja daugiau kaip 4000 sportininkų iš 176 valstybių, jie rungiasi 22 sporto šakų varžybose. Iš viso bus išdalinti 528 medalių komplektai. Žaidynėse dalyvaujančioje Lietuvos delegacijoje – lengvaatlečiai, plaukikas, dziudo imtynininkas ir golbolo komanda. Vyriausiajam Lietuvos atletui – 49 metai, jauniausias – plaukikas septyniolikmetis Edgaras Matakas.Nuo vaikystės silpnaregis Edgaras visiškai apako prieš porą metų. Vis dėlto sunkių kasdienių treniruočių dėka dabar neregintis plaukikas savo kategorijoje – tarp dešimties geriausių pasaulyje.

Paskutinę olimpinių žaidynių dieną – dar kelios pažintys su dar keliomis olimpinėmis Lietuvos viltimis. Pasaulio dviračių treko čempionei ir planetos rekordininkei 33-ejų Simonai Krupeckaitei tai ketvirtosios olimpinės žaidynės. Ji sako, kad Olimpinėse žaidynėse tikslas yra ne tik nugalėti varžoves, bet ir nugalėti save. Apie Simonos pasiruošimą Rio pasakoja Vita Ličytė.Tuo metu kai kiti sportininkai ištisus ketverius metus ruošiasi olimpiadai, krepšininkai žaidžia atskirose komandose, o bendras nacionalinės rinktinės pasiruošimas trunka vos kelis mėnesius. Kaip per tokį laiką paruošti komandą olimpinėms žaidynėms? Kaip pralaimint svarbias rungtynes įžiebti tikėjimą sportininkų akyse? Tokie klausimai kirba ne krepšininkų, bet vyriausiojo krepšinio rinktinės trenerio Jono Kazlausko mintyse. Indrė Anskaitytė lankėsi krepšinio rinktinės pasirengimo stovykloje, kur su Jonu Kazlausku ir kalbėjo apie atsakomybę ir pasirengimą vienam atsakingiausių rinktinės startų.Šiuolaikinės penkiakovės pasaulio čempionas Justinas Kinderis olimpinėse žaidynėse pasirodys jau antrą kartą. Po Londono olimpiados iškovojęs pasaulio čempiono titulą, sportininkas neslepia - Rio jis sieks medalio. Kaip atrodo pasiruošimas sudėtingoms penkių rungčių varžyboms? Kaip išlaikyti maksimalią konentraciją ne vieną valandą trukančiose rungtyse? Atsakymai į šiuos klausimus - Indrės Anskaitytės dokumentiniame pasakojime iš Justino Kinderio treniruočių ir pasiruošimo Rio.

Antrasis radijo dokumentikos pasakojimų ciklo apie Lietuvos olimpiečius savaitgaliais.Pirmajame pasakojime pažintis su irkluotojomis pasaulio ir Europos čempionėmis Milda Valčiukaitė ir Donata Vištartaitė. Su retomis išimtimis jos treniruojasi 7 dienas per savaitę ir taip jau pastaruosius ketverius metus. Apie irkluotojų pasiruošimą Rio pasakoja Vita Ličytė.Lengvaatletė Vaida Žūsinaitė sekmadienį debiutuos olimpiadoje su daug ką gąsdinančia maratono rungtimi. Vos prieš kelerius metus įveikusį pirmąjį maratoną, balandį Vaida užsitikrino vietą olimpinėje rinktinėje. Apie lengvaatletės kelią link maratono ir Rio olimpinių žaidynių pasakoja Indrė Anskaitytė.Pirmosiose olimpinėse žaidynėse debiutuosiantis Aurimas Didžbalis teigia siekiantis garsinti ne tik savo sporto šaką, bet ir šalį. Sunkiaatletis užtikrintai gerina fizinę formą ir juda aukščiausių apdovanojimų link. Koks yra aukštų rezultatų siekiančio sportininko sėkmės receptas, ir kokį svorį per treniruotę išstums Aurimas Vitos Ličytės pasakojime.

Demografai sako, kad nesam įsisąmoninę dar vienos problemos: Lietuvoje vyrų ir moterų skaičius dramatiškai skiriasi, o akivaizdžiausiai tai matyti iš kaimuose gyvenančių „moterų našlių armijų“. Tačiau lygiaverčių partnerių sunkiai randančios pasakoja ir jaunos, išsilavinusios, gražios ir sėkmingos moterys miestuose.Kas lemia, kad šeima Lietuvoje dažnai ir – tiesiog vieniša moteris? Kokių iššūkių dėl to patiria visuomenė, ir ar reikia ką nors dėl to daryti?

Trečiojoje radijo dokumentikos ciklo apie šeimą dalyje – istorijos apie šeimas, kurių nariai priklauso pažeidžiamoms visuomenės grupėms.Pirmoji istorija apie šeimą, kurioje be keturių savų auga dar 5 globojami vaikai. Visada didžiulę šeimą svajojusi turėti Andželika sako, kad globėjui svarbiausia turėti kantrybės, nes tik laikas gali padėti globotiniams įsilieti į naują šeimą ir įveikti baimes, kurias jie įgijo gyvendami nesaugioje aplinkoje. Antroji istorija apie penkiametę Upę, kuri nuo pat gimimo turi judėjimo negalią. Mergaitės mama Rūta pasakoja, kad iki šiandien gatvėje Upę nulydi praeivių žvilgsniai, tačiau šeima pasirinko nesislėpti, bet kaip įmanoma labiau integruoti mergaitę į visuomenę.

Pirmoji istorija apie šeimą, kuriai išsiskyrus vaikai daugiausia laiko praleido pas tėvą. Du sūnus jau suaugę ir kuria savo šeimas. Tuo metu pasakojimo herojus Virginijus dalijasi patarimais, kaip užauginti laisvus ir savimi pasitikinčius žmones. Antroji istorija apie lesbietę Ausmą. Ji teigia su priešiška visuomenės reakcija susidurianti bene kasdien. Ausma svajoja kada nors oficialiai įtvirtinti savo ir partnerės santykius. Ji teigia, kad vienalyčių asmenų partnerystės įstatymas Lietuvoje būtų svarbus ne tik pačiai porai, bet ir padėtų aplinkiniams žmonėms suprasti, kad tokių žmonių santykiai nėra laikini.

Lietuvos radijas pradeda dokumentinių laidų ciklą apie šeimą. Lietuvoje ir kitose šalyse vis dažniau tenka išgirsti klausimą: kas yra normali šeima? Tyrimai rodo, kad politikų ir visuomenės šeimos suvokimas labai skiriasi. Mes į tai žiūrime vis lanksčiau, o Seime siūloma pataisa siekiant šeimą susieti su vyro ir moters santuoka. Apie 80 proc. porų Lietuvoje bendrą gyvenimą pradeda nesituokę. Tačiau septynios iš 10-ies tai padaro vėliau. Visgi skyrybų skaičiumi Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje – išyra beveik kas antra santuoka. Ar įmanoma ir reikia reguliuoti tai, kas yra šeima? Kaip atsiranda vadinamosios „tradicinės“ šeimos suvokimas? Kaip gyvena šeimos, kurioms klijuojama etiketė „netradicinė“? Su kokiais iššūkiais susiduria socialiai pažeidžiamos šeimos? Ką apie visa tai galvoja vienišiai?Kviečiame klausyti pirmosios ciklo dalies, kurią parengė Indrė Urbaitė.

Praėjus 30 metų nuo Černobylio atominės elektrinės 4-ojo reaktoriaus sprogimo, išlieka daugybė neatsakytų klausimų. Iki šiandien medikai nesutaria, kokį poveikį sveikatai padarė pasklidusi radiacija.Oficialiai skelbta, kad dėl katastrofos žuvo apie 50 žmonių. Tačiau įvairiais duomenimis skaičiuojama, kad avarija paveikė apie 7 milijonus gyventojų, o radioaktyviomis medžiagomis buvo užteršta 17 valstybių, tarp jų ir Lietuva.Kaip šiandien gyvena tie, kurie pirmieji stojo į kovą su nematomu priešu? Daugiau kaip pusė milijono žmonių iš tuometinės Sovietų sąjungos buvo pasiųsti likviduoti Černobylio avarijos padarinių ir susidūrė su mirtinu radiacijos pavojumi. Avarijos likvidavime dalyvavimo apie 7 tūkstančiai Lietuvos gyventojų. Ką Černobylis reiškia tiems, kurie sprogusį reaktorių matė iš arti? Ką jie išgyveno tokios avarijos akivaizdoje?

Sukanka šimtas metų nuo tada, kai airiai ginkluotu sukilimu Dubline paklojo pamatus savo valstybingumui. 1916-ųjų balandžio 24-ąją priešais Dublino centrinį paštą buvo perskaityta proklamacija, skelbianti apie Airijos atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos. Pirmo pasaulinio karo metais vykęs Velykų sukilimas laikomas viena svarbiausių datų Airijos istorijoje. Valstybės šimtmečio proga – LRT Radijo dokumentika apie istorinį Velykų sukilimą ir lūkesčius, kuriais Airija gyvena šiandien.

Sukanka šimtas metų nuo tada, kai airiai ginkluotu sukilimu Dubline paklojo pamatus savo valstybingumui. 1916-ųjų balandžio 24-ąją priešais Dublino centrinį paštą buvo perskaityta proklamacija, skelbianti apie Airijos atsiskyrimą nuo Didžiosios Britanijos. Pirmo pasaulinio karo metais vykęs Velykų sukilimas laikomas viena svarbiausių datų Airijos istorijoje. Valstybės šimtmečio proga – LRT radijo dokumentika apie istorinį Velykų sukilimą ir lūkesčius, kuriais Airija gyvena šiandien. Autorius L. Kivita

Neseniai vykę mokytojų streikai sukėlė diskusijų bangą dėl mokytojo darbo principų, užimtumo, atlyginimo ir daugybės kitų dalykų.Radijo dokumentikoje – žvilgsnis į kasdienį mokytojo darbą, rutina tapusius iššūkius, tvarkaraštį ir laisvalaikį iš arti. Pasakojimas truks tiek, kiek trunka pamoka – 45 minutes. Per jas taip pat girdėsite ir svarstymų apie švietimo sistemą.

Paskutinis pasakojimas iš LRT radijo dokumentinių laidų ciklo apie migraciją „Sienos ir žmonės“. Gruodžio mėnesį žurnalistai analizavo migracijos krizės priežastis ir pasakojo Italijoje ir Vokietijoje sutiktų pabėgėlių istorijas. Taip pat kalbino pabėgėlius, jau gyvenančius Lietuvoje. Patys pabėgėliai apklausose sako, kad integracijos kliūtys mūsų šalyje jiems atrodo neįveikiamos. Vaida Pilibaitytė domėjosi, kodėl pagal migrantų integracijos politikos indeksą mūsų šalis užima vieną žemiausių vietų.

LRT radijas tęsia dokumentikos ciklą apie migraciją „Sienos ir žmonės“. Baiminamasi, kad penktus metus besitęsiančio konflikto Sirijoje artimiausiu metu dar nepavyks išspręsti. Į Europą plūstant pabėgėliams, Bendrijos šalys narės ieško būdo, kaip spręsti krizę ir padėti žmonėms. Lietuva jau šį mėnesį sulaukė pirmųjų perkeltų asmenų. Specialistai nuogąstauja, kad nei šalies visuomenė, nei institucijos dar nėra tam pasirengę. Ko reikia, kad pabėgėliai Lietuvoje pradėtų gyvenimą iš naujo? Ketvirtojoje ciklo dalyje Adomas Šimkus domisi, kaip gyvena tie, kuriems prieglobstis Lietuvoje jau ankščiau buvo suteiktas. Tai žmonių istorijos apie juos pačius: kas ir iš kur jie, kokie jų džiaugsmai ir vargai bei galiausia – ko jie tikisi ateityje?

LRT radijas tęsia dokumentinių laidų ciklą apie migraciją – „Sienos ir žmonės“. Į Europą plūstant pabėgėliams, Bendrijos šalys narės ieško būdo, kaip spręsti krizę ir padėti žmonėms. Vokietijos kanclerė Angela Merkel paskelbė, kad – Vyriausybė ketina gerokai sumažinti į šalį atvykstančių pabėgėlių skaičių. Vien šiemet Vokietija registravo milijoną prieglobsčio prašytojų. Apie tai trečioji ciklo dalis. Ko iš Vokietijos tikisi pabėgėliai ir kaip juos priima patys vokiečiai? Tuo Miunchene domėjosi Giedrė Trapikaitė.

LRT radijas tęsia dokumentinių laidų ciklą apie migraciją „Sienos ir žmonės“. Nuo šiandien kiekvieną gruodžio antradienį „Ryto garsuose“ tokiu metu girdėsite mūsų žurnalistų parengtus pasakojimus, kuriuose – istorijos pamokos ir pabėgėlių istorijos iš Lietuvos bei kitų šalių.Prognozuojama, kad penktus metus besitęsiančio konflikto Sirijoje artimiausiu metu nepavyks išspręsti. Į Europą plūstant pabėgėliams, Bendrijos šalys narės ieško būdo, kaip spręsti krizę ir padėti žmonėms. Lietuva pirmųjų perkeltų asmenų laukia jau sausį. Specialistai nuogąstauja, kad nei šalies visuomenė, nei institucijos dar nėra tam pasirengę. Kas reikia, kad pabėgėliai pradėtų gyvenimą iš naujo? Tai – antroji dokumentikos ciklo dalis. Kolegė Indrė Anskaitytė lankėsi Italijos saloje Sicilijoje, kuri tapo prieglobsčiu šimtais tūkstančių migrantų. 2/3 pabėgėlių į Įtaliją atvyksta iš skurdo ir neramumų lydimos Afrikos. Kokius kelius turi nueiti migrantai, kad pasiektų išsvajotąją Europą? Ir kokia realybė juos pasitinka Italijoje?

LRT radijas pradeda dokumentinių laidų ciklą apie migraciją „Sienos ir žmonės“. Nuo šiandien kiekvieną gruodžio antradienį „Ryto garsuose“ tokiu metu girdėsite mūsų žurnalistų parengtus pasakojimus, kuriuose – istorijos pamokos ir pabėgėlių istorijos iš Lietuvos bei kitų šalių.Prognozuojama, kad penktus metus besitęsiančio konflikto Sirijoje artimiausiu metu nepavyks išspręsti. Į Europą plūstant pabėgėliams, Bendrijos šalys narės ieško būdo, kaip spręsti krizę ir padėti žmonėms.Lietuva pirmųjų perkeltų asmenų laukia jau sausį. Specialistai nuogąstauja, kad nei šalies visuomenė, nei institucijos dar nėra tam pasirengę. Kas reikia, kad pabėgėliai pradėtų gyvenimą iš naujo?Tai – pirmoji ciklo dalis. Lukas Kivita domėjosi, kas sukėlė migrantų krizę, kuri vadinama didžiausia po Antrojo pasaulinio karo.

Senėjimas vadinamas vienu didžiausių žmonijos iššūkių. Po dešimtmečio kas penktas europietis bus vyresnis nei 65-erių, o šimtmečio viduryje pirmą kartą istorijoje vyresnio amžiaus žmonių bus daugiau nei jaunų. Todėl neišvengiamai tenka pergalvoti, kaip tokioje visuomenėje turėtų veikti švietimo sistema, darbo rinka ir sveikatos apsauga? Lietuvos visuomenė šiuo metu yra kiek jaunesnė už Europos Sąjungos senbuves. Tačiau senėjimo pagreitis yra didesnis nei kitur, iš dalies ir dėl emigracijos. Taigi, ką mums reiškia senatvė? Kaip jaučiamės, ką veikiame, kaip į mus žvelgia kiti? Tuo domisi LRT radijo žurnalistai, rengiantys dokumentikos ciklo „65+“ pasakojimus. ŽuŽivilė Kropaitė pasakoja apie iššūkius, su kuriais ieškodami darbo susiduria vyresni žmonės ir apie skirtingas darbo sampratas senstant. Senjorai ir kai kurie specialistai pastebi, kad vis dėlto jaunystės kultas Lietuvoje vis dar yra labai išplitęs. Aptarnavimo srityje norėję įsidarbinti žmonės pasakoja dažnai susidūrę su diskriminacija, nes kai kurie darbdaviai tiesiai pasakydavo, kad ieškomas žmogaus iki 30–35 metų amžiaus, o vyresni žmonės nepriimami dėl išvaizdos.

Senėjimas vadinamas vienu didžiausių žmonijos iššūkių. Po dešimtmečio kas penktas europietis bus vyresnis nei 65-erių, o šimtmečio viduryje pirmą kartą istorijoje vyresnio amžiaus žmonių bus daugiau nei jaunų. Todėl neišvengiamai tenka pergalvoti, kaip tokioje visuomenėje turėtų veikti švietimo sistema, darbo rinka ir sveikatos apsauga?Lietuvos visuomenė šiuo metu yra kiek jaunesnė už Europos Sąjungos senbuves. Tačiau senėjimo pagreitis yra didesnis nei kitur, iš dalies ir dėl emigracijos. Taigi, ką mums reiškia senatvė? Kaip jaučiamės, ką veikiame, kaip į mus žvelgia kiti? Tuo domisi LRT radijo žurnalistai, rengiantys dokumentikos ciklo „65+“ pasakojimus. Giedrė Trapikaitė domisi veikla, kuri padeda išvengti ne senatvės, o vienatvės.

Psichinė vyresnių kaip 65 metų žmonių sveikata Lietuvoje nėra pati geriausia, kaip ir fizinė: sergančiųjų kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, antro tipo cukriniu diabetu, – itin daug. Taip tvirtina Vilniaus universiteto (VU) profesorius geriatras Vidmantas Alekna. Jis pabrėžia, kad tokioms ligoms labai didelę įtaką daro gyvenimo būdas ir patiriamas stresas.„Nesėkmingas senėjimas – „ligų puokštė“. Yra skaičiuojama, kad 75 metų ar vyresnis asmuo turi apie 4,5 ligos. Tai – gana įspūdinga. Daugiausia kalbame apie lėtines, neinfekcines ligas, kurios praktiškai neišgydomos. Jos gali būti kontroliuojamos, bet tokiam žmogui reikia vartoti labai daug vaistų“, – LRT Radijui sako profesorius.Netinkamą gyvenimo būdą su ligota senatve sieja ir kitų sričių specialistai. Pastebima, kad tiek patys senjorai, tiek gydymo sistema labiau linkusi panaikinti simptomus, o ne gydyti ligas ir, pasirenkant sveiką gyvenimo būdą, gerinti gyvenimo kokybę.

Europa sparčiai sensta. Prognozuojama, kad po dešimtmečio kas penktas europietis bus vyresnis nei 65-erių, o šimtmečio viduryje pirmą kartą istorijoje vyresnio amžiaus žmonių bus daugiau nei jaunų. Senėjimas vadinamas vienu didžiausių mūsų visuomenės iššūkių. Lietuva yra kiek jaunesnė už Europos Sąjungos senbuves. Tačiau senstame triskart greičiau už kitas šalis. Ką mums reiškia senatvė? Kaip jaučiamės, ką veikiame, kaip į mus žvelgia kiti? „Mane nustebino, kad kalbinti žmonės nenorėjo kalbėti apie senatvę – jiems tai yra kažkas atgrasaus, su kuo jie nenori tapatintis“, – sako LRT radijo žurnalisto Simono Bendžiaus kalbinta sociologė Gražina Rapolienė. „Tokio supratimo, kad senatvė gali būti sveika, kad tai nėra liga, kad tai gali būti gražus laikotarpis – to nėra“, – pastebi ji. Apie tai – naujame LRT radijo dokumentikos cikle „65+“.

„Visi žino, kad mums blogai. Bet protingas žmogus nesėdi ir neverkia. Mes ieškome išeities, norime gyventi kaip visi“, – sako laikiną prieglobstį Lietuvoje gavęs siras, su žmona ir vaikais atvykęs čia prieš dvejus su puse metų. Kaip ir tūkstančiai kitų nuo karo bėgančių tautiečių, jie čia atvyko ieškodami saugumo, tačiau už neteisėtą sienos kirtimą atsidūrė kalėjime. Trys nepilnamečiai vaikai beveik dvi savaites praleido globos namuose.„Tai atspindi Europos Sąjungos požiūrį į sirus, kuriems sunku patekti čia ir pradėti prieglobsčio procedūras“, – pastebi Gintarė Guzevičiūtė iš pabėgėlių srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija. Sirai yra didžiausia pabėgėlių grupė Europos Sąjungoje. Prieglobsčio prašytojų skaičius pernai išaugo daugiau kaip dvigubai. Daugiausia jų priima Švedija ir Vokietija. Tarp prieglobsčio prašytojų Lietuvoje sirai sudaro labai mažą dalį. Tačiau Vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius mano, jog Lietuva apskritai nėra pasiruošusi priimti pabėgėlių. „Ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai“, – teigia jis.

LRT RADIJAS tęsia Švedijos radijo tiriamosios dokumentikos ciklą apie Sirijos pabėgėlius „Europos tvirtovė“. Šio radijo žurnalistai bendradarbiaudami su kitais Europos visuomeniniais transliuotojais 2014 m. stebėjo daugiau kaip 70-ties Sirijos pabėgėlių kelią.Radijo žurnalistų parengti dokumentiniai pasakojimai vaizdžiai, asmeniškai ir jautriai vaizduoja įvairius Sirijos pabėgėlių bandymus ištrūkti iš karo draskomos šalies. Turkijoje Sirijos pabėgėlių yra daugiau nei milijonas. Tarp jų – Yazanas, Hatemas, Muhanadas ir Mahmoudas. Visi iš skirtingų Sirijos vietų, įvairaus išsilavinimo ir dėl įvairių priežasčių nusprendę palikti namus. Klausytojai išgirs istoriją apie tai, kaip atskirai ir kartu jie bandė iš Turkijos pakliūti į Europos Sąjungą.

LRT RADIJAS tęsia Švedijos radijo tiriamosios dokumentikos ciklą apie Sirijos pabėgėlius „Europos tvirtovė“. Šio radijo žurnalistai bendradarbiaudami su kitais Europos visuomeniniais transliuotojais 2014 m. stebėjo daugiau kaip 70-ties Sirijos pabėgėlių kelią.„Daugybė žmonių bėga iš ketvirtus metus ginkluoto konflikto kamuojamos Sirijos. Tarp jų yra bankininkų, inžinierių, žurnalistų, gydytojų, studentų, ūkininkų, prekeivių ir pramonės darbininkų. Daugelis jų svajoja rasti saugų prieglobstį Europoje – be karo, priespaudos ir persekiojimo, tačiau tik nedaugeliui tai pavyksta“, – pažymi radijo pasakojimų ciklo autoriai.Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūra nenutrūkstamą vyrų, moterų ir vaikų pabėgėlių bangą vadina didžiausia priverstine migracija po Antrojo pasaulinio karo. Sirijos pabėgėlių jau yra beveik 4 milijonai, dauguma jų glaudžiasi Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake ir Egipte. Iš čia jie ieško būdų patekti į Europą, ypač Švediją, kuri yra pirmoji Europos Sąjungos valstybė, suteikianti galimybę prieglobsčio prašantiems Sirijos piliečiams gauti nuolatinius leidimus gyventi šalyje.Radijo žurnalistų parengti dokumentiniai pasakojimai vaizdžiai, asmeniškai ir jautriai vaizduoja įvairius Sirijos pabėgėlių bandymus ištrūkti iš karo draskomos šalies.Sekmadienį, kovo 15 d., 11.05 val. LRT RADIJO o eteryje klausytojai išgirs istoriją apie sirų šeimą, kuri sumokėjo pabėgėlių gabentojui už kelionę iš Sirijos į Švediją, bet pakeliui buvo palikti likimo valiai be dokumentų ir su trim mažais vaikais įstrigo Lenkijoje. Jų atvejis parodo, kaip skiriasi požiūris į Sirijos pabėgėlius įvairiose Europos šalyse.

Kaip per ketvirtį amžiaus pasikeitė tai, kaip atrodome, ką valgome, kaip mąstome, kur dirbame ir kaip pramogaujame? Apie kasdienos pokyčius per 25-erius atkurtos Nepriklausomybės metus papasakos speciali Kovo 11-osios 25-mečiui skirta LRT radijo dokumentikos laida.Ieškodama ryškiausių kasdienos pokyčių, Ž. Kropaitė apsilankė įstaigose, kurių nebuvo sovietmečiu – butike, kavinėje-knygyne, šiuolaikiniame bare, stand-up humoro šou, paslaugų centre, įdarbinusiame per 1000 žmonių, kur aukščiausio lygio Lietuvos specialistai darbe vartoja tik anglų kalbą. „Stengiausi visose tose moderniose vietose apsilankyti su žmonėmis, kurie panašiose įstaigose dirbo sovietmečiu ar ankstyvais Nepriklausomybės laikais. Pavyzdžiui, į kavinę-knygyną ėjau su legendinės kavinės „Vilija“ buvusia vedėja“, – pasakoja Ž. Kropaitė.

Pradedamas transliuoti Švedijos radijo tiriamosios dokumentikos ciklas apie Sirijos pabėgėlius „Europos tvirtovė“. Šio radijo žurnalistai bendradarbiaudami su kitais Europos visuomeniniais transliuotojais 2014 m. stebėjo daugiau kaip 70-ties Sirijos pabėgėlių kelią.„Daugybė žmonių bėga iš ketvirtus metus ginkluoto konflikto kamuojamos Sirijos. Tarp jų yra bankininkų, inžinierių, žurnalistų, gydytojų, studentų, ūkininkų, prekeivių ir pramonės darbininkų. Daugelis jų svajoja rasti saugų prieglobstį Europoje – be karo, priespaudos ir persekiojimo, tačiau tik nedaugeliui tai pavyksta“, – pažymi radijo pasakojimų ciklo autoriai.Jungtinių tautų Pabėgėlių agentūra nenutrūkstamą vyrų, moterų ir vaikų pabėgėlių bangą vadina didžiausia priverstine migracija po Antrojo pasaulinio karo. Sirijos pabėgėlių jau yra beveik 4 milijonai, dauguma jų glaudžiasi Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake ir Egipte. Iš čia jie ieško būdų patekti į Europą, ypač Švediją, kuri yra pirmoji Europos Sąjungos valstybė, suteikianti galimybę prieglobsčio prašantiems Sirijos piliečiams gauti nuolatinius leidimus gyventi šalyje.Radijo žurnalistų parengti dokumentiniai pasakojimai vaizdžiai, asmeniškai ir jautriai vaizduoja įvairius Sirijos pabėgėlių bandymus ištrūkti iš karo draskomos šalies.Šioje laidoje klausytojai išgirs du ciklo pasakojimus. „Susitikimas su gabentoju“ suteikia klausytojams galimybę pažvelgti į pogrindinį pabėgėlių gabentojų tinklo pasaulį, o pasakojimas „Dingęs gydytojas“ supažindina su karo lauko ligoninės daktaru, kurio niekas nematė nuo 2014-ųjų pavasario.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai.Apie visa tai pasakojimų ciklas – „Pietryčių Lietuva“. Visą mėnesį kalbėjome apie šio regiono istoriją, kalbą, ekonomiką ir kraštovaizdį. Šiandien – paskutinis pasakojimas apie Pietryčių Lietuvos tapatybę. Kaip save suvokia Vilniaus krašte gyvenantys žmonės ir kaip Lietuvos politikai formuoja šio regiono identitetą. Apie tai – Indrės Anskaitytės pasakojime.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai.Apie visa tai pasakojimų ciklas – „Pietryčių Lietuva“. Visą mėnesį kalbėjome apie šio regiono istoriją, kalbą, ekonomiką ir kraštovaizdį. Šiandien – paskutinis pasakojimas apie Pietryčių Lietuvos tapatybę. Kaip save suvokia Vilniaus krašte gyvenantys žmonės ir kaip Lietuvos politikai formuoja šio regiono identitetą. Apie tai – Indrės Anskaitytės pasakojime.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos, kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai. Neris, dar vadinama Vilija, svarbiausia Pietryčių Lietuvos upė, nuo seno buvo neatskiriama krašto kultūros dalis. Daugiakultūris ir gyvas gyvenimas prie upės aprašytas grafo Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos dienoraštyje, kuris išlieka vienu svarbiausių 19-ojo amžiaus mokslinių šaltinių apie šį kraštą. Kaip pasikeitė gyvenimas prie Neries? Apie savitą, bet menkai pažįstamą kraštovaizdį bei jo žmones pasakoja Vaida Pilibaitytė.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos, kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai. Neris, dar vadinama Vilija, svarbiausia Pietryčių Lietuvos upė, nuo seno buvo neatskiriama krašto kultūros dalis. Daugiakultūris ir gyvas gyvenimas prie upės aprašytas grafo Konstantino Tiškevičiaus ekspedicijos dienoraštyje, kuris išlieka vienu svarbiausių 19-ojo amžiaus mokslinių šaltinių apie šį kraštą. Kaip pasikeitė gyvenimas prie Neries? Apie savitą, bet menkai pažįstamą kraštovaizdį bei jo žmones pasakoja Vaida Pilibaitytė.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos, kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai. Šį kartą pasakojimas apie Pietryčių Lietuvos ekonomiką. Ar tikrai regioną galima vadinti ekonomiškai atsilikusiu?

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos, kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai. Šį kartą pasakojimas apie Pietryčių Lietuvos ekonomiką. Ar tikrai regioną galima vadinti ekonomiškai atsilikusiu?

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai. Antroje dokumentikos ciklo dalyje aiškinsimės, kaip regionas kalba.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai. Antroje dokumentikos ciklo dalyje aiškinsimės, kaip regionas kalba.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai. Pirmojoje dokumentikos ciklo dalyje – apie permainingą šio krašto istoriją.

Pasakojimų ciklas „Pietryčių Lietuva“. Vilniaus kraštas – kultūriškai ir kalbiškai turtingas, bet kartu sudėtingos istorijos ir stereotipų apipintas regionas. Jo gyventojai tvirtina, kad tautiniai nesutarimai čia kyla retai, o konfliktus dažnai sukuria žiniasklaida ir politikai. Tuo metu mokslininkai pastebi, kad būtent politikai pamiršo šį regioną ir tai, pasak stebėtojų, yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Pietryčių Lietuva neretai įvardijama kaip probleminis kraštas. Vietos gyventojai nuogąstauja, kad neretai akcentuojamos tokios problemos kaip gatvių pavadinimai ar pavardžių rašymas, tačiau pamirštama, kad kas dešimtas Vilniaus regione neturi darbo. Retai užsimenama ir apie permainingą Vilniaus krašto istoriją, dėl kurios pokyčių, ilgą laiką mokslininkai negalėjo regiono tyrinėti archeologiškai ir etnografiškai. Pirmojoje dokumentikos ciklo dalyje – apie permainingą šio krašto istoriją.

„Karas sukūrė kažką ypatingo – sąvoką tarp tėvynės bei svetimos žemės. Jei karys, mėnesius praleidžiantis miške, apsidairytų – proskynos jam pasirodytų tokios pat artimos, kaip ir gimtojo miesto gatvės bei aikštės“, – vokiečių kariams skirtame pasivaikščiojimų gide po Vilnių rašo karo metais šiame mieste dirbęs meno kritikas Paul Monty.Pasak istoriko Laimono Briedžio, 1915 metais įsigali mintis, kad I Pasaulinis karas normali žmogaus būsena, gal visada teks kariauti. Akivaizdu, kad kelio atgal nėra, ir jeigu karas baigsis, pasaulis bus visiškai kitoks. Artėjantys 1915-ieji – svarbūs metai dabartinės Lietuvos teritorijos gyventojams – teritoriją okupuoja vokiečių kariuomenė, garsėjanti ne tik tvarka, bet ir žiaurumu. Būtent karo metai į šį kraštą atveda nemažai talentingų meno, kultūros žmonių, kurie tarnauja kaizerio armijoje. Kaip jaučiasi karys svetimame mieste, koks jo santykis su vietos gyventojais – kokia karo kasdienybė slepiasi už didžiųjų kovų?

Apie I Pasaulinį karą buvo sakoma, kad juo pagaliau baigsis visi karai. Tačiau visuotiniu karu prieš šimtą metų tik prasidėjo karinių konfliktų ir masinių žudynių pilnas XX amžius, kai kurių istorikų siūlomas vadinti Tragiškuoju. I Pasauliniame kare žuvo daugiau nei 16 milijonų žmonių, beveik pusė žuvusiųjų – civiliai, dalyvavo apie 100 valstybių, kai kurios jų tuo metu buvo kolonijos arba okupuotos teritorijos, kaip Lietuva, tuo metu – dviejų kare susidūrusių jėgų pasienis, o tai reiškia – mūšio laukas. Po karo buvo perbraižytas Europos žemėlapis. Prieš šimtą metų, birželio 28 d., kai Sarajeve buvo nužudytas Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis, karu Lietuvoje mažai kas domėjosi. Kam rūpėjo šienapjūtė, kas laukė „šipkartės“ į Ameriką, o kas – vasaros atostogų.Nuotraukoje – Vokietijos armijos karininkai ir kareiviai su Vilniaus krašto gyventojais (Lietuvos centrinis valstybės archyvas)

Kodas: „Europos Sąjunga“. Tęsiame pasakojimų ciklą apie Lietuvos narystės ES dešimtmetį. Kaip buvimas bendrijoje pakeitė mūsų mentalitetą? Rubriką parengė Živilė Kropaitė.

Kodas: „Europos Sąjunga“. Tęsiame pasakojimų ciklą apie Lietuvos narystės ES dešimtmetį. Kaip buvimas bendrijoje pakeitė mūsų mentalitetą? Rubriką parengė Živilė Kropaitė.

Tęsiame pasakojimų ciklą „Kodas: Europos sąjunga“. Ankstesniuose reportažuose apžvelgėme Europos sąjungos paramą Lietuvai, tačiau nepaisant milijardinių fondų lėšų, išaugusios ekonomikos ir saugumo garantijų, per dešimt narystės metų euroskeptikų skaičius šiek tiek išaugo, nors Lietuva vis dar lieka tarp labiausiai Europa tikinčių šalių. Dėl ko Europos Sąjunga kritikuojama Vakaruose ir koks yra lietuviškas euroskepticizmas pasakoja Simona Aginskaitė.

Kodas: „Europos Sąjunga“. Dešimtmetis Europos Sąjungoje – kas Lietuvoje pasikeitė? Nauji keliai, renovuotos mokyklos ir ligoninės, įgyvendinamos idėjos, kurioms anksčiau nebuvo lėšų, tačiau, ar visi pinigai išleisti prasmingai? Didžiausias dėmesys buvo skirtas žemės ūkiui. Šį kartą kalbėsime būtent apie pokyčius žemės ūkyje. Ar pastebimas progresas išgelbės kaimą nuo išnykimo? Ką reikėtų daryti, kad taip neatsitiktų? Klausimų į šiuos atsakymus paieškos antrojoje dokumentinio pasakojimo ciklo „Kodas: Europos Sąjunga“ dalyje. Pasakojimą parengė Vita Ličytė.

Kodas: „Europos Sąjunga“. Dešimtmetis Europos Sąjungoje – kas Lietuvoje pasikeitė? Nauji keliai, renovuotos mokyklos ir ligoninės, įgyvendinamos idėjos, kurioms anksčiau nebuvo lėšų, tačiau, ar visi pinigai išleisti prasmingai? Didžiausias dėmesys buvo skirtas žemės ūkiui. Šį kartą kalbėsime būtent apie pokyčius žemės ūkyje. Ar pastebimas progresas išgelbės kaimą nuo išnykimo? Ką reikėtų daryti, kad taip neatsitiktų? Klausimų į šiuos atsakymus paieškos antrojoje dokumentinio pasakojimo ciklo „Kodas: Europos Sąjunga“ dalyje. Pasakojimą parengė Vita Ličytė.

Kodas: „Europos Sąjunga“. Dešimtmetis Europos Sąjungoje – kas Lietuvoje pasikeitė? Nauji keliai, renovuotos mokyklos ir ligoninės, įgyvendinamos idėjos, kurioms anksčiau nebuvo lėšų, tačiau, ar visi pinigai išleisti prasmingai? Didžiausias dėmesys buvo skirtas žemės ūkiui – kaip tai keitė kaimą? Per šį laiką įsisavinome Europos Sąjungos paramą, tačiau, ar perėmėme kitokį gyvenimo būdą? Pagaliau – kokios Europos vizijos norime? Kodas: „Europos Sąjunga“ radijo pasakojimų ciklą pradedame jau šiandien. Ciklas tęsis visą gegužės mėnesį. Pirmasis pasakojimas Justinos Mitkaitės apie Europos Sąjungos paramą – ką su ja nuveikėme?

Kodas: „Europos Sąjunga“. Dešimtmetis Europos Sąjungoje – kas Lietuvoje pasikeitė? Nauji keliai, renovuotos mokyklos ir ligoninės, įgyvendinamos idėjos, kurioms anksčiau nebuvo lėšų, tačiau, ar visi pinigai išleisti prasmingai? Didžiausias dėmesys buvo skirtas žemės ūkiui – kaip tai keitė kaimą? Per šį laiką įsisavinome Europos Sąjungos paramą, tačiau, ar perėmėme kitokį gyvenimo būdą? Pagaliau – kokios Europos vizijos norime? Kodas: „Europos Sąjunga“ radijo pasakojimų ciklą pradedame jau šiandien. Ciklas tęsis visą gegužės mėnesį. Pirmasis pasakojimas Justinos Mitkaitės apie Europos Sąjungos paramą – ką su ja nuveikėme?

Lietuvos vaikai jau ne pirmus metus tarptautiniuose tyrimuose vadinami vienais nelaimingiausių. Psichikos sveikatos specialistai sako, kad svarbiausias dalykas jų laimei – geri santykiai su tėvais. Tyrimai taip pat rodo, kad, nors vaikai iš tėvų sulaukia reikiamos pagalbos, tačiau meilės šeimose vis dar per mažai. Kodėl?

Ieškant, kaip spręsti vieną ar kitą visuomenėje opią problemą, jos pradžios ir kartu sprendimo būdų dažnai ieškoma mokykoje. Sakoma, kad būtent mokykla yra visuomenės atspindys. O kokia ji šiandien? Kokia karta joje auga, kaip ji mokoma? Gruodžio 8-osios laidoje kalbėjome apie mokykloje vaikų patiriamas patyčias – jos įrašytos mokykloje spręstinų problemų sąrašo viršuje. Šįkart kalbėsimės apie Mokytojus. Kokie jie turėtų būti, kad mokiniai jų pamokomis vadovautųsi visą gyvenimą, svarbiausia – laimingą ir sąmoningą gyvenimą?

Sveika mityba šiandien dažnai siūloma kaip atsakymas daugybės ligų kamuojamai visuomenei. Ar atsakymas yra oficialiose mitybos piramidėse, ar norint jį rasti tenka eiti į užribį? Tokį klausimą šiandien keliame paskutinėje laidų ciklo apie maistą ir mitybą dalyje.Į diskusijas, koks mitybos būdas – kelias į sveikatą, šiandien vis labiau įsitraukia mokslas, pramonė, politikai ir visuomenė. Jeigu „maistas yra vaistas“, ar yra panacėja nuo visų ligų – dažnai keliamas klausimas. Vieni sako, – „mėsa būtina“, kiti siūlo „valgyti augalus“. Ar viena mitybos teorija gali tikti visiems? Kokias bendras tiesas galima rasti įvairiuose siūlymuose, ką ir kaip valgyti?

Mitybos specialistai sako, kad Lietuvos gyventojų mityba tarsi „apversta piramidė“ – daugiausiai suvalgoma to, ko reikėtų mažiausiai ir atvirkščiai. Dėl netinkamų įpročių šiandien kas antras žmogus Lietuvoje sveria per daug. Ir tai, nevardijant įvairių su mityba siejamų susirgimų, greičiausiai galima būtų pavadinti labiausiai matomu dabartinės mitybos atspindžiu.Koks lėkštės turinys būtų sveikas, žino ne vienas, tačiau tai gyvenimo būdu paverčia tik nedidelė dalis žmonių.

Sveika mityba šiandien dažnai siūloma kaip atsakymas daugybės ligų kamuojamai visuomenei. Tačiau, kas yra sveika? Tęsiame praėjusią savaitę „Radijo dokumentikoje“ pradėtą diskusiją.Pastebima, kad eilės ilgėja ne tik prie greitojo maisto, vis daugiau atsiranda tokių, kurie lėtai renkasi produktus, domisi, ką valgo. Žodį „sveikas“ šiandien plačiai naudoja maisto gamintojai – tiek stambios pramonės įmonės, tiek smulkūs šeimos ūkiai, tačiau kuo labiau pasitikima ir kodėl?

Sveika mityba šiandien dažnai siūloma kaip atsakymas daugybės ligų kamuojamai visuomenei. Su mityba siejamos tokios ligos kaip vėžys, širdies ir kraujagyslių susirgimai, diabetas, antsvorio bei kitos sveikatos problemos. Tačiau, kas yra sveika mityba? Žodį „sveikas“ šiandien plačiai naudoja maisto gamintojai – tiek stambios pramonės įmonės, tiek smulkūs šeimos ūkiai. Mokslininkai ieško būdų, kaip kurti sveikatai palankesnį maistą ir taip sumažinti išlaidas žmonių gydymui.Kad maistas gali būti vaistas šiandien sutariama, tačiau, koks maistas gydo? Ar atsakymas yra oficialiose mitybos piramidėse, ar norint jį rasti tenka eiti į užribį? Tačiau net ir žinant, kad kelias į sveikatą kiekvienam gali būti skirtingas, retas ryžtasi jo ieškoti – dauguma valgo per riebiai, per sūriai ir per saldžiai, o kas antras gyventojas Lietuvoje dėl to sveria per daug – ir tai tik labiausiai matoma šiandienos mitybos įpročių pasekmė – konstatuoja mitybos specialistai.Apie tai kalbėsime keturis sekmadienius iš eilės. Pirmoji laida skirta maisto pramonei. Kodėl ji kritikuojama? Ar mokslininkų kuriami sveiko maisto receptai pasiekia parduotuves, ar lieka tik laboratorijose?

Vilniaus getas.

Šiaulių ir Kauno getai.

Žydų istorija.

Prieš 80 metų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pilotuotas skrydis išlieka vieną ryškiausių Lietuvos istorijos legendų.

Šiandien kas antras žmogus Lietuvoje, pasak specialistų, sveria per daug. Ir tai, nevardijant įvairių su mityba siejamų susirgimų, greičiausiai galima būtų pavadinti labiausiai matomu atspindžiu to, ką kasdien suvalgome.Koks lėkštės turinys būtų sveikas, žino ne vienas, tačiau tai gyvenimo būdu paverčia tik nedidelė dalis žmonių.Šį kartą „Radijo dokumentikoje“ sėdame prie stalo ne valgyti, o mėginti suprasti savo mitybos įpročius ir jų įtaką tam, kaip jaučiamės.

Europos Sąjunga jau keletą metų bando rasti sutarimą, ar verta leisti pačioms šalims pasirinkti auginti joms savo žemėje genetiškai pakeistus augalus ar ne, nepriklausomai nuo to, ar tokį sprendimą galima pagrįsti moksliškai. Be diskusijų auginti ar neauginti ne pirmus metus tarp Bendrijos narių svarstoma ir – žymėti ar nežymėti genetiškai modifikuotais pašarais šertų gyvūnų produktus. Pasaulio žemėlapyje, kuriame genetiškai modifikuotų laukų plotai plečiasi, Europa iki šiol buvo laikoma „BE GMO zona“, tačiau pastebima, kad jos kartelė po truputį leidžiasi žemyn ir požiūris laisvėja. Pasaulio sveikatos organizacija, Europos maisto saugos tarnyba, kitos institucijos, kurių rekomendacijomis vadovaujasi Pasaulio prekybos organizacijos narės, sako: genetiškai modifikuoti organizmai saugūs ir jų rizika ne didesnė nei tradicinio maisto. Tuomet kodėl ypač europiečiai, tarp jų ir Lietuvos gyventojai, nelabai noriai šiuos produktus deda į savo lėkštes?

Ne pirmus metus žaliųjų organizacijos kelia klausimus ar nevertėtų ant mėsos, žuvies, pieno produktų ir kiaušinių uždėti ženklo – išauginta be genetiškai modifikuotų organizmų ir taip pat aiškiai atskirti, kuriuose ūkiuose tokie pašarai naudojami, kuriuose – ne.

Laidoje apie veiklą, kuri vadinama – viešinimu ir kuriai valstybė skiria 5 proc. savo išlaidų.

Statistika rodo, jog valdžios institucijos apie 5 proc. savo išlaidų skiria viešinimo paslaugoms pirkti – reklamos, straipsnių, laidų, reportažų kūrybai ir skelbimui žiniasklaidoje, mokymų ir renginių organizavimui, informacijos ir viešinimo strategijos parengimui, žiniasklaidos stebėsenos, tyrimų, plakatų, lankstinukų, kitų leidinių gamybai, interneto tinklalapių sukūrimui ir kt.Daugiau išleidžiama tik statybos darbams, elektros energijai, kurui, transportui ir medicinai.Kai kurių viešinimo paslaugų pirkimo konkursų vertės siekia milijonus litų – jie tapo arena, kurioje susitinka politikų, biurokratų, ryšių su visuomene ir reklamos agentūrų atstovų bei žiniasklaidos savininkų interesai.Radjio dokumentiką parengė Inga Janiulytė.

Apie bendruomenę, kurioje gyvenimu dalinasi sveikieji ir proto negalią turintys žmonės.Arkos bendruomenė atsirado beveik prieš penkis dešimtmečius Prancūzijoje, o Lietuvoje jos pirmieji ir kol kas vieninteliai namai Čekoniškėse netoli Vilniaus gyvuoja jau 8-rius metus.

Apie bendruomenę, kurioje gyvenimu dalinasi sveikieji ir proto negalią turintys žmonės.Arkos bendruomenė atsirado beveik prieš penkis dešimtmečius Prancūzijoje, o Lietuvoje jos pirmieji ir kol kas vieninteliai namai Čekoniškėse netoli Vilniaus gyvuoja jau 8-rius metus.

„20 atkurtos nepriklausomybės metų su LRT“.Kokius mąstymo pokyčius atspindi mūsų kalba? Ar tiesa, kad kalbėti tarmiškai gali būti madinga ir ar prie kalbos spėja prisitaikyti kompiuterus?